pakilti

Dramos trikampis arba trys aukos veidai / 1 dalis

Apie aukos poziciją rašoma labai daug, tačiau dažniausiai yra nagrinėjamas tik vienas aukos aspektas. Ir, gali būti, kad dėl tos priežasties ne taip lengvai pavyksta išeiti iš aukos pozicijos, nes auka turi ne vieną „veidą“. Tai puikiai iliustruoja psichoterapeuto Stiveno Karpmano „Dramos trikampis“, kurį fantastiškai artimai mano pačios suvokimui išnagrinėjo Lynne Forest savo tekste, kuriuo tiesiog negaliu nepasidalinti su jumis. Tekstas gan ilgas, todėl padalinau jį į dvi dalis ir dabar – pirmoji.

 

Norime to ar ne, bet labai dažnai į gyvenimą reaguojame taip, tarsi būtume jo ir aplinkinių aukos. Kiekvieną kartą, kai atsisakome prisiimti atsakomybę už save – savo jausmus, mintis, veiksmus – mes nesąmoningai renkamės aukos vaidmenį. Nenorėjimas prisiimti atsakomybės sukelia pyktį, kaltę, baimę, mes jaučiamės išnaudojami, neadekvatūs, priklausantys nuo kitų žmonių malonės. Juk jei ne mes atsakingi už tai, kaip jaučiamės, elgiamės ir galvojame, atsakingas yra kažkas kitas. Ir jeigu tai mums atneša nemalonias pasekmes bei patirtis, vadinasi, kalti yra kiti, o mes – bejėgiai.

 

Aukos sąmonę sudaro trys pozicijos, trys „veidai“ arba vaidmenys, kuriuos puikiai iliustruoja psichiatras Stivenas Karpmanas (Stephen Karpman) diagramoje „Dramos trikampis“. Aš jį vadinu „Aukos trikampiu“. Atradusi šią informaciją daugiau nei prieš trisdešimt metų, aš ją pradėjau naudoti kaip vieną svarbiausių įrankių tiek profesinėje veikloje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Kuo daugiau pasakoju žmonėms apie aukos trikampį, tuo labiau žaviuosi šiuo paprastu, tačiau itin tiksliu savęs pažinimo instrumentu.

 

S. KARPMANO DRAMOS TRIKAMPIS

Kartais aukos trikampį aš vadinu gėdos ir kaltės generatoriumi, nes būtent tokiu būdu santykiuose su kitais žmonėmis ar pačiais savimi mes nesąmoningai atkuriame skausmingas praeities scenas, kuriose jautėme gėdą ar kaltę. Taip mes vėl ir vėl stipriname senus, skausmingus įsitikinimus, formuojančius gan ribotą realybės matymą ir suvokimą. Mano suvokimu, aukos trikampis gali paaiškinti visas problemas, su kuriomis susiduriame bendraudami su kitais žmonėmis. Tačiau, kol neįsisąmoninome jo egzistavimo ir veikimo, pakeisti negalime nieko. Ir kol nepakeisime įsisenėjusių įpročių bei mąstymo, negalėsime susikurti emocinės, mentalinės ir dvasinės pusiausvyros.

 

Kokie gi yra anksčiau paminėti trys aukos „veidai“ arba vaidmenys? Tai – agresorius, gelbėtojas ir auka. Stivenas Karpmanas šiuos vaidmenis priskyrė apversto trikampio kampams ir aprašė kaip tris aukos aspektus. Svarbu iš karto suprasti, kad, nepriklausomai nuo to, kuriame kampe esate, anksčiau ar vėliau būtinai apsistosite aukos pozicijoje. Taigi, kurį iš trijų vaidmenų beatliktumėm, vistiek esame aukos sąmonėje. Kitaip tariant, jei esame aukos trikampyje, gyvename kaip aukos. Paprasta.

 

Kiekvienas žmogus, esantis aukos trikampyje, turi pirminį arba geriausiai sau pažįstamą vaidmenį – gelbėtojo, agresoriaus arba aukos. Aš tai vadinu „pradiniu tašku“. Tai yra vaidmuo, kurio pagalba mes patenkame arba esame įtraukiami į aukos trikampį. Šį pradinį tašką mes atsinešame iš vaikystės – šeimos ir žmonių, su kuriais augome. Tačiau nei vienas šiame trikampyje neapsistoja tik ties savo pradiniu vaidmeniu. Vos patekę į trikampį, mes automatiškai keliaujame per šiuos vaidmenis, dienos bėgyje juos keisdami kas kelias minutes ar net sekundes.

 

Trumpai apie kiekvieną vaidmenį

  • Gelbėtojai mato save kaip „slaugytojus“, tuos, kurie „gelbėja kitus žmones“. Jiems reikia ko nors, ką galėtų išgelbėti (t.y. aukos) ir dėl to galėtų jaustis svarbūs ir reikalingi. Gelbėtojams sunku pripažinti, kad jie patys yra aukos, nes jie – žmonės, turintys visus atsakymus.
  • Agresorius pirmiausiai stoja į aukos poziciją. Neretai jie visiškai nemato ir nesuvokia savo polinkio kaltinti kitus žmones. Kai jiems tai kas nors parodo, jie pradeda gintis ir įrodinėti, kad puolimas buvo teisėtas bei būtinas apsiginti. Šie du – gelbėtojas ir agresorius – yra aukos kraštutinumai. Tačiau, pasikartosiu – nesvarbu kuriame taške pradėsime, anksčiau ar vėliau atsiduriame aukoje. Tai yra neišvengiama.
  • Aukos šventai tiki, kad negali pačios savimi pasirūpinti. Jos jaučiasi visiškai nepajėgios susitvarkyti su savo gyvenimu. Aukos gali atvirai kalbėti potencialiems gelbėtojams, jog jie vieninteliai gali joms padėti ir taip paskatinti kitus jomis rūpintis. O žodžiai „tu vienintelis gali man padėti“ yra tie, kuriuos kiekvienas gelbėtojas nekantrauja išgirsti!

 

Galbūt atkreipėte dėmesį, kad dramos trikampyje tiek gelbėtojas, tiek agresorius yra trikampio viršuje. Šie vaidmenys užima „aukštesnę“ poziciją, arba kitaip – šiuose vaidmenyse esantys žmonės mano esantys geresni, stipresni, protingesni ar geriau susitvarkantys su gyvenimu nei aukos. Anksčiau ar vėliau aukos pavargsta „būti apačioje ir žvelgti į viršų“ ir neišvengiamai pradeda priešintis gelbėtojams bei agresoriams, t.y. pajuda trikampio kraštine iš aukos pozicijos į agresoriaus. Tuo pat metu agresorius ar gelbėtojas santykyje su besipriešinančia auka automatiškai pats pajuda į aukos poziciją. Taip ir atrodo judėjimas trikampiu keičiant vaidmenis. Štai tokį pasikeitimą iliustruojantis pavyzdys:

Tėvas grįžta iš darbo namo ir čia randa ant sūnaus pykstančią mamą ir reikalaujančią, kad šis susitvarkytų kambarį. Tėvas tampa gelbėtoju ir liepia mamai palikti sūnų ramybėje, juk šis ir taip visą dieną praleido mokykloje. Tokioje situacijoje galimi keli scenarijai. Mama gali pasijusti užpulta tėvo ir duoti jam atkirtį, tuomet tėvas pereis iš  gelbėtojo į auką (jį užpuolė, jis nekalta auka). Tokiu būdu jie gali apkeliauti trikampiu kelis ratus su sūnumi pašonėje (tėvas puls mamą, tapdamas agresoriumi, o mama taps auka t.t.). Arba sūnus gali susivienyti su tėvu ir tapti agresoriumi, užsipuldamas mamą. Taip pat jis gali užsipulti tėvą ir, gelbėdamas mamą, lieps tėvui nelįsti ne į savo reikalus. Taigi, variantų yra daug, tačiau jie visi apsiriboja trikampio kampais. Daugelyje šeimų tai yra vienintelis būdas, kuriuo jos nariai moka bendrauti tarpusavyje.

 

Pradinis taškas aukos trikampyje yra ne tik vieta, per kurią mes patenkame į trikampį, bet ir vaidmuo, kuriuo mes apibūdiname patys save. Ir tai tampa stipria mūsų identiteto dalimi. Kiekvienas pradinis taškas pasižymi tam tikra pasaulėžiūra ir reakcijomis į įvykius bei kitus žmones. Mes visi turime nesąmoningų įsitikinimų, kuriuos dar vaikystėje perėmėme iš kitų šeimos narių ar susikūrėme interpretuodami įvykius. Šie įsitikinimai tampa pagrindiniu gyvenimo scenarijumi ir pastūmėja mus nesąmoningai rinktis vieną iš trijų aukos trikampio kampų.

 

Sali mama buvo fiziškai neįgali ir priklausoma nuo vaistų. Pasakodama apie savo vaikystę, Sali prisiminė, kad nuo mažens jautėsi visiškai atsakinga už savo mamą. Užuot ja būtų pasirūpinę pajėgūs tai padaryti tėvai, galvojantys apie mergaitės gerovę, Sali tapo „mažąja mama“ savo mamai, atlikusiai bejėgio vaiko vaidmenį. Šis vaikystės scenarijus paskatino Sali nuolat rinktis pažįstamą gyvenimo scenarijų – gelbėtojos, kuri nuolat rūpinasi kitais. Rūpinimasis jai tapo pagrindiniu būdu kurti ryšį ir santykį su žmonėmis. Gelbėtojai, kaip Sali, turi pasąmoninį įsitikinimą, skambantį maždaug taip: „Mano poreikiai nėra svarbūs… Aš vertinga tik tiek, kiek padarau dėl kitų“. O tam, kad šios idėjos būtų patvirtintos, gelbėtojo gyvenime būtinai reikalingas tas, kurį būtų galima gelbėti (auka). Kaip kitaip Sali pasijaus vertinga? Ji niekada nepripažintų, jog yra auka, nes ji tiki, kad yra ta, kuri visiems padeda ir kuri turi visus reikalingus atsakymus bei gebėjimus. Tačiau, nežiūrint į tai, Sali reguliariai keičia vaidmenis aukos trikampyje. Anksčiau ar vėliau gelbėtojai pereina į aukos vaidmenį ir pradeda garsiai skųstis: „Po to, ką aš dėl tavęs padariau, tai yra viskas, ką aš gaunu atgal?!“

 

Agresoriai mato save kaip aukas, kurioms reikia apsiginti. Taip jie lengvai gali pateisinti savo grubų elgesį: „Jie gavo tai, ko nusipelnė“. Pagrindinis agresorių įsitikinimas skamba maždaug taip: „Pasaulis yra pavojinga vieta, žmonėmis negalima pasitikėti ir aš turiu pulti pirmas, nelaukiant, kol jie mane sužeis“. Šis įsitikinimas skatina agresorius pradėti puolimą, kad apsigintų nuo tariamai „neišvengiamo“ puolimo.

 

Kai gelbėtojai tampa agresoriais ir atsisako padėti („Užteks – dėl tavęs aš daugiau nieko nedarysiu!“), iš tikrųjų jie ir toliau gelbėja, bet jų pagalba tampa panaši į bausmę kitam žmogui. Bobas yra gydytojas, kuris visada turi pasiteisinimą dėl savo grubaus elgesio su pacientais. Puolimas yra jo būdas susitvarkyti su nepatogumais, susierzinimu ar vidiniu skausmu. Kartą jis papasakojo istoriją apie susitikimą su vienu pacientu golfo lauke. Štai toks buvo mūsų pokalbis:

– Ar gali įsivaizduoti, kad mano pacientui užteko įžūlumo paprašyti pagydyti jo skaudantį kelį tada, kai aš turėjau laisvą dieną ir leidau laiką golfo klube?

– Taip, dalis žmonių tikrai nežino, kur yra ribos. Ir kaip tu susitvarkei su situacija?

– Cha, aš jį puikiai pagydžiau! Jis gavo tokią injekciją, kurios niekada nepamirš!

Bobas „išgelbėjo“ nesusipratusį pacientą tokiu būdu, kad gelbėdamas „nubaudė“ jį už įžūlumą. Pacientas sutrukdė Bobą laisvą dieną, tad Bobas jautėsi turintis teisę taip elgtis. Toks yra vienas pagrindinių gelbėtojo mąstymo modelių. Bobas nesuvokė, kad galėjo tiesiog pasakyti „ne“. Jis neturėjo jaustis paciento auka ir neprivalėjo padėti. Bobui niekada neatėjo į galvą mintis, kad jis gali nubrėžti ribas ir pats nuspręsti, kada sutinka padėti, o kada ne. Vyro suvokimu su juo elgėsi neteisingai kiti, tad jis turėjo teisę, netgi prievolę, atsilyginti tuo pačiu.

 

Kaip minėjau anksčiau, pradinis taškas paprastai susiformuoja dar vaikystėje. Pavyzdžiui, jeigu tėvai per ilgai „tūpčioja“ aplink vaiką ir neleidžia jam prisiimti jo amžių atitinkančios atsakomybės už save, vaikas gali užaugti bejėgis ir negalintis pasirūpinti savimi (auka), arba nuolat kaltinti kitus, jeigu tie kiti nesirūpina taip, kaip turėtų rūpintis (agresorius). Trikampio variacijų gali būti daug, todėl jas nagrinėjant visuomet reikia atsižvelgti į konkretų žmogų. Iš aukos trikampio mes reaguojame ne tik santykyje su kitais žmonėmis, bet keliaujame juo ir savo vidiniame pasaulyje. Viduje mes judame iš vieno vaidmens į kitą taip pat greitai, kaip ir išorėje. Į aukos trikampį įviliojame save grubiais ir tikrovės neatitinkančiais vidiniais dialogais. Pavyzdžiui, galime užsipulti save dėl to, kad laiku nepabaigėme projekto, arba baudžiame save už tai, jog esame tingūs, neadekvatūs ar iš esmės „neteisingi“. Taip savyje auginame pyktį ir nepilnavertiškumo jausmą, pradedame gūžtis nuo šio mus persekiojančio vidinio balso bijodami, kad jis gali būti teisus. Galų gale, kai nebegalime daugiau tverti, mes „išgelbėjame“ save įvairiais pasiteisinimais, sumenkiname savo „kaltes“ arba randame būdą, kaip nuo visko pabėgti. Tokia dinamika gali tęstis minutes, valandas ar ištisas dienas.

 

Išeiti iš trikampio negalime tol, kol neatpažįstame, jog jame esame. Kai tampame sąmoningesni, pradedame suvokti, kas su mumis ir mumyse vyksta, galime pradėti stebėti savo santykį ir bendravimą su kitais žmonėmis bei atrasti tą pradinį tašką, tą vaidmenį, per kurį patenkame į trikampį. Galime užduoti sau klausimą „Kas mane skatina įsitraukti į trikampį? Iš kurio taško aš įeinu į trikampį? Kada įsitraukiu į „žaidimą“?“ O tuomet galime pradėti treniruoti savo „vidinį stebėtoją“ ir be jokio teisimo ar kaltinimų pamatyti, kaip mes bendraujame su mylimais žmonėmis, ypač tada, kai ne viskas vyksta taip, kaip mes norėtumėm.

 

Kiekvienas vaidmuo turi savo kalbą, įsitikinimus ir elgesį, kuriuos verta pažinti. Taip lengviau pamatysime, kada esame trikampyje, kaip esame įviliojami į vieną ar kitą vaidmenį. Taigi, panagrinėkime kiekvieną vaidmenį išsamiau.

 

GELBĖTOJAS

 

Gelbėtojas gali būti apibūdinamas kaip šešėlinis mamos aspektas. Vietoje sveiko palaikymo ir globojimo, gelbėtojas pradeda kontroliuoti ir manipuliuoti kitais teigdamas, kad visa tai „jų pačių naudai“. Gelbėtojai klaidingai supranta, ką reiškia padrąsinti, įgalinti ir apsaugoti. Gelbėtojas yra klasikinis priklausymo nuo kito žmogaus pavyzdys. Jais būna tie, kurie nori viską „sutvarkyti“ ir šis noras tampa priklausomybe, kylančia iš neįsisąmoninto noro jaustis vertingu. Nėra geresnio būdo pasijausti svarbiu, nei būti tuo, kuris ką nors išgelbėja! Rūpestis kitais gali būti pagrindiniu gelbėtojo būdu pajausti savo vertę.

 

Gelbėtojai dažniausiai užauga šeimose, kuriose nėra pripažįstami jų poreikiai. Visiems žinomas psichologinis faktas – su savimi mes elgiamės taip, kaip su mumis elgėsi vaikystėje. Gelbėtojai užauga šeimose, kuriose jų poreikiai yra ignoruojami, todėl užaugę jie patys ignoruoja savo poreikius. Negavę „leidimo“ pasirūpinti savimi, jie paslepia savo poreikius giliai viduje ir pradeda rūpintis kitais.

 

Neretai gelbėtojai patiria didelį malonumą susitapatindami su globėjo vaidmeniu. Paprastai jie didžiuojasi esantys puikūs „padėjėjai“ ir „tvarkytojai“. Gan dažnai jie yra socialiai pripažinti ir apdovanoti už tai, kas atrodo kaip „besąlygiški poelgiai“ ar rūpestis. Jie tiki savo gerumu, jaučiasi esą didūs globėjai, besirūpinantys kitais, ir mato save kaip herojus. Už viso to slypi magiškas įsitikinimas, kuris gali skambėti maždaug taip: „Jeigu aš kitais rūpinsiuos pakankamai ilgai, tuomet anksčiau ar veliau jie turės pasirūpinti manimi“. Tačiau, kaip visi puikiai žinome, taip nutinka retai. Kai išgelbėjame tą, kurį reikėjo gelbėti, tikėtis kažkokios „grąžos“ tikrai neverta. Juk jie nepajėgūs pasirūpinti net savimi, tad kaip pasirūpins kažkuo kitu?

 

Nesibaigiantys nusivylimai bandant „išgelbėti“ kitus gali įstumti gelbėtoją į depresiją. Ignoruodami tai, kad jų gelbėjimas iš tiesų neduoda jokių rezultatų, jie labai sunkiai pripažįsta, jog yra aukos sąmonėje net ir tada, kai patys garsiai skundžiasi, kad jiems yra blogai. Gelbėtojai, perėję į auką, tampa kankiniais. Keliaudamas trikampio kampais gelbėtojas jaučiasi išduotas, atsidūręs neviltyje, ir yra įsitikinęs, kad juo pasinaudojo ir jis yra kitų žmonių malonėje. Dažnos kenčiančio gelbėtojo frazės yra šios: „Nejaugi tai yra viskas, ką gausiu po to, ką dėl tavęs padariau?“, „Kad ir ką bedaryčiau, vis negana!“, „Jeigu mane mylėtum, taip nesielgtum!“

 

Didžiausia gelbėtojų baimė yra likti vieniems. Jie tiki, kad jų vertė priklauso nuo to, kiek jie daro dėl kitų žmonių, tad įvertinti save kitaip, nei pagal tai, kiek jie gali duoti „daiktais“ ar „paslaugomis“, gelbėtojams yra labai sunku. Gelbėtojai nesąmoningai skatina kitus žmones būti nuo jų priklausomais, nes yra įsitikinę, kad „jei aš tau reikalinga, tu manęs nepaliksi“. Jie stengiasi būti nepakeičiamais, kad tik jų nepaliktų.

 

Gelbėtojas visiškai aklas tam, kokią žalingą priklausomybę nuo savęs ugdo kitame žmoguje. Jie nemato, kaip savo žodžiais ir veiksmais sako kitiems, jog šie nesusitvarkys patys, be jo pagalbos. Kuo daugiau gelbėtojas gelbėja, tuo mažiau atsakomybės už save ir savo gyvenimą prisiima jo „globotiniai“, o kuo mažiau atsakomybės prisiima „globotiniai“, tuo daugiau gelbėtojas gelbėja. Tai žemyn besisukanti spiralė, neretai pasibaigianti katastrofa.

 

Tai puikiai apibūdino dviejų nekontroliuojamų paauglių mama. Ji pasakojo: „Aš galvojau, kad mano, kaip geros mamos, užduotis yra padaryti viską, kad mano vaikai būtų pavyzdingi. Maniau, kad visais būdais privalau padaryti taip, kad jie elgtųsi teisingai. Tikėjau, kad aš esu atsakinga už jų daromus pasirinkimus. Aš visada jiems aiškinau, ką daryti ir nuolat kontroliavau jų elgesį.“ Ar ši mama turėtų stebėtis, kodėl jos sūnūs kaltina visus aplinkinius dėl pasekmių, sukeltų jų pačių sprendimais? Kaip ir mama, jaunuoliai įprato galvoti, kad jų elgesys yra mamos atsakomybė, o ne jų pačių. Jos nuolatinės ir prasmės neturinčios pastangos kontroliuoti dabar kelia nesibaigiančius konfliktus, kurie tik skatina sūnus dar daugiau kaltinti mamą dėl bėdų, kylančių iš jų pačių neatsakingumo. Dėl savo poreikio būti vertinama kaip „gera mama“, ši, nuo kitų žmonių nuomonių priklausoma moteris, išmokė savo vaikus matyti save kaip bejėges aukas, kurių nesėkmės visada yra kažkieno kito kaltė.

 

Kaip ir dažna mama, ši moteris buvo įsitikinusi, kad jos berniukai yra nepajėgūs priimti gerų sprendimų. Ji turėjo ilgą įrodymų sąrašą, patvirtinantį šį įsitikinimą, ir tai pateisino jos „prievolę“ kontroliuoti sūnų elgesį. Tačiau, kai berniukai pasiekė paauglystę, mama nebesulaukė iš jų tokio paklusnumo, kokio sulaukdavo, kai jie buvo maži. Ji pradėjo jaustis bejėge, „nepakankama“ ir nevykusia mama (aukos pozicija). Ji arba pasiduodavo jų reikalavimams, arba nepalikdavo ramybėje, kaltindama už nepaklusnumą. Visais atvejais ir ji, ir sūnūs jausdavosi blogai. Po konfliktų su sūnumis moteris jausdavosi kalta, o kaltė ir sąžinės graužatis motyvuodavo ją viską „sutvarkyti“. Taip ji vėl atsidurdavo gelbėtojo pozicijoje ir pradėdavo naują ciklą.

 

Su Sali mes jau susipažinome. Ji užaugo su nuo vaistų priklausoma mama – silpna ir negalinčia savimi pasirūpinti moterim. Nuo mažų dienų Sali jautė didžiulę atsakomybę rūpintis savo sergančia, bejėgia mama. Nuo to priklausė ir pačios Sali gerbūvis. Einant metams Sali vis sunkiau tvardė savo įniršį mamos atžvilgiu už tai, kad ši buvo tokia silpna ir nepajėgi. Kaip gelbėtoja, ji darė viską, ką galėjo, kad visapusiškai pasirūpintų tiek fizine, tiek emocine mamos gerove tik tam, kad vėl ir vėl jaustųsi nugalėta (aukos pozicija), nes niekas, ką ji darė, nedavė jokių rezultatų – mama ir toliau liko tokia pat silpna ir nepajėgi. Anksčiau ar vėliau įtūžis imdavo viršų ir Sali pradėdavo bendrauti su mama neslėpdama paniekos (agresoriaus pozicija). Tokia bendravimo dinamika tapo įprasta ir iš santykių su mama persikėlė į santykius su kitais žmonėmis. Tuo metu, kai mes susitikome, Sali buvo fiziškai, emociškai ir dvasiškai išsunkta, atidavusi savo gyvenimą tam, kad rūpintųsi ligotais ir bejėgiais žmonėmis.

 

Gebėtojo „darbas“ yra paremti ir palaikyti kitus žmones. Ir žinoma, viskas vardan jų pačių gerovės. Gelbėtojui yra gyvybiškai svarbu turėti savo gyvenime auką, nes taip yra išlaikoma „aš esu pranašesnė ir man nereikia pagalbos“ iliuzija. Tai reiškia, kad kiekvieno gelbėtojo gyvenime bus bent vienas sergantis, turintis problemų, trapus ir priklausomas nuo aplinkinių žmogus. Jei pagrindinė gelbėtojo auka nuspręs prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą, gelbėtojas arba susiras kitą auką, arba jam teks akis į akį susitikti su savo paneigtais poreikiais.

 

Nesvarbu kaip blogai būtų tam, kurį gelbėtojas ketina gelbėti, nesvarbu kaip „labai“ kitam žmogui reikėtų pagalbos, gelbėjimas gali atvesti tik į viena vietą – aukos poziciją. Bet…Jei esate gelbėtojas, tai nereiškia, kad negalite būti iš tikro mylintis, dosnus ir malonus žmogus. Palaikančiu ir naudingu kitiems žmogumi galima būti ir už aukos trikampio ribų, nebūnant gelbėtoju. Tarp gelbėtojo teikiamos „pagalbos“ ir sveikos pagalbos kitam žmogui yra aiškus skirtumas. Autentiški gelbėtojai nieko nesitiki už savo pagalbą – nei „grąžos“, nei rezultatų. Jie įgalina ir sustiprina tuos, kuriems padeda, savo poelgiais ir kalbomis neskatindami kitų jaustis bejėgiais ar priklausomais. Tai, ką daro autentiškas gelbėtojas, skatina pasitikėjimą savimi ir atsakomybę už save. Tikri gelbėtojai tiki, kad kiekvienas žmogus pajėgus savimi pasirūpinti bet kokioje situacijoje. Jie tiki, kad kiekvienas turi teisę daryti klaidas ir iš jų mokytis, net jei pasekmės kartais yra sunkios.

Gelbėtojai aukos trikampyje ne tik neįgalina kito prisiimti už save atsakomybę, bet iš tikrųjų neprisiima atsakomybės ir patys už save. Vietoje to, jie stengiasi dėl kitų vien tam, kad jaustųsi įvertinti, svarbūs ar skatintų kito žmogaus priklausomybę nuo savęs.

 

AGRESORIUS

 

Kaip ir kitus aukos trikampio vaidmenis, agresoriaus vaidmenį palaiko gėda ir kaltė. Šį vaidmenį neretai prisiima tie, kurie vaikystėje patyrė atvirą mentalinį ir/ar fizinį smurtą. Dėl to šie žmonės slapta verda įtūžiu, kurį „maitina“ taip pat užlėptas gėdos jausmas, valdantis jų gyvenimus. Tam, kad išgyventų, agresoriai užspaudžia savyje giliai įsišaknijusį nepilnavertiškumo jausmą, o savo skausmą slepia po pykčio ir atsiribojimo kaukėmis. Jie gali mėgdžioti smurtautojus iš vaikystės ir mieliau tapatinasi su tais, kurie demonstruoja savo jėgą, nei tais, kuriuos visi stumdo. Tipiška agresoriaus pozicija yra „Pasaulis yra grubus ir piktybiškas…išgyvena tik negailestingi. Ir aš būsiu vienas iš jų.“ Jie „ginasi“ pasitelkdami baimę, kontrolę ir atviras bausmes.

 

Kaip gelbėtojas yra šešėlinis mamos aspektas, taip agresorius yra šešėlinis tėvo aspektas. Sveikas tėvo vaidmuo yra apsaugoti savo šeimą ir ją aprūpinti. Tuo tarpu agresoriai vietoje rūpestingo vedimo, nusprendžia reformuoti ir disciplinuoti, naudodami manipuliacijas ir jėgą. Valdydami kitus, agresoriai apsisaugo nuo bejėgiškumo jausmo. Pagrindinis jų bendravimo būdas yra dominavimas. Tai reiškia, kad jie visada turi būti teisūs! Agresorių bendravimo stilius yra spaudimas, pamokslavimas, kaltinimas, grasinimai, „tardymas“ ir tiesioginis puolimas. Jie elgiasi agresyviai ir tiki, kad taip „atsilygina“ už nuoskaudas. Jeigu gelbėtojui reikia ką nors „sutaisyti“, tai agresoriui reikia ką nors apkaltinti. Agresorius neigia savo pažeidžiamumą taip, kaip gelbėtojas neigia savo poreikius. Didžiausia agresoriaus baimė yra bejėgiškumas. Kadangi jie teisia ir neigia savo pačių silpnumą, baimę ir pažeidžiamumą, jiems reikia kažko, į ką galėtų suprojektuoti savo neįsisąmonintus jausmus. Kitais žodžiais sakant – jiems reikia aukos. Jiems reikia kažko, ką jie vertina kaip silpną, kad įrodytų sau, jog jų pačių skausminga gyvenimo istorija yra tiesa. Tiek agresoriui, tiek gelbėtojui reikia aukos tam, kad išlaikytų savo įsitikinimus apie save ir pasaulį.

 

Agresoriai yra linkę kompensuoti savo nepilnavertiškumo jausmą, demonstruodami savo išskirtinumą bei ypatingumą. Toks demonstravimas kyla iš gėdos jausmo ir yra gilaus nepilnavertiškumo maskavimas bei kompensacija. Pasirodyti pranašesniu yra būdas peršokti nuo „mažiau nei…“ į „geriau už…“.

 

Esantiems agresoriaus vaidmenyje labai sunku prisiimti atsakomybę už tai, kad jie daro žalą aplinkiniams. Jų įsitikinimu, kiti viso to nusipelno. Šie nenurimstantys kovotojai jaučiasi taip, tarytum, norėdami išgyventi, jie privalo nuolat kovoti. Jie gyvena nuolatiniuose bandymuose apsiginti šiame, jų akimis, nuožmiame pasaulyje.

 

Džefas užaugo garsioje, turtingoje šeimoje. Jo tėvai išsiskyrė. Tėvas buvo piktas, atsiribojęs žmogus, naudojantis pinigus tam, kad kontroliuotų kitus. Mama buvo alkoholikė, nuolat į namus parsitempianti ją ir Džefą mušančius vyrus. Jaunuolis anksti išmoko, kad geriausias būdas išgyventi yra kova. Jis ėjo per gyvenimą nuolatinėje kovinėje parengtyje, panašiai kaip bulius nulenkia galvą ruošdamasis puolimui. Vyras taip susikūrė savo gyvenimą, kad jame visada būtų priešų, su kuriais reikėtų kovoti. Išoriškai jis buvo panašus į žmogų, kuriam į viską nusispjaut. Jis nevengė neatsakingos rizikos, lošimų, rizikuodavo savo paties sveikata, tačiau viduje Džefas buvo piktas ir nelaimingas. Jis pasakojo, kad yra beprotiškai pavargęs nuo poreikio nuolat būti budriam. Vyras jautė nenumaldomą poreikį akylai stebėti ar nėra nieko, kas norėtų jam pakenkti. Džefas be perstojo dėl ko nors bylinėjosi teismuose, vis įsiveldavo į muštynes, jam vis tekdavo traukti save iš kokios nors bėdos. Tačiau vyras buvo įsitikinęs, kad viskas, kas jam nutikdavo, buvo kieno nors kito kaltė. Dažnas Džefo posakis buvo „Negaliu leisti jiems išsisukti!“ Jis jautėsi kaip žmogus, kuris negauna tos apsaugos, kuri jam priklauso, o šį įsitikinimą jis užtvirtindavo viską imdamas į savo rankas, t.y. būdamas apsauga sau pačiam. Bent jau taip viską matė Džefas. Jis niekuo nepasitikėjo. Ir kuo jis galėjo pasitikėti, jeigu net jo tėvai nebuvo patikimi? Šis požiūris skatino vyrą gyventi nuolatinėje gynyboje. Jis turėjo būti visada pasiruošęs sekančiam puolimui!

 

Džefas yra klasikinis agresoriaus pavyzdys. Lengva galvoti, kad agresoriai yra „blogi“ žmonės, tačiau jie tokie nėra. Tai tik sužeistos asmenybės, kurios pasaulį mato kaip pavojingą vietą ir todėl yra nuolat pasiruošę pulti. Agresoriams labai sunku pamatyti vaidmenį, kurį jie atlieka. Daug paprasčiau yra pateisinti puolimo būtinybę (ir laikyti save auka), nei pripažinti, kad agresorius pats yra engėjas. Agresoriaus aukos trikampio ciklas atrodo maždaug taip: „Aš tik norėjau padėti (gelbėtojas), bet jie užsipuolė mane (auka), todėl aš turėjau apsiginti puldamas (agresorius)“.

 

Žmogui, kuris yra agresoriaus sąmonėje, būti atviru su savimi yra sunku, nes tai kelia stiprų pavojaus jausmą. Tai darydami jie jaučiasi lyg save kaltintų, o tai tik sustiprina jau esamą vidinį savęs smerkimą. Agresoriams reikia žmogaus ar situacijos, kurią jie galėtų kaltinti ir tokiu būdu išsaugoti savo pyktį. Pyktis jiems gali būti kaip kuras ir energijos šaltinis jų psichikai. Tai netgi gali būti vienintelis būdas agresoriui tvarkytis su chroniška depresija, neretai persekiojančia šiuos žmones. Pykčio protrūkių jiems reikia taip pat, kaip kitiems žmonėms reikia kofeino. Tokie protrūkiai suaktyvina agresorių ir suteikia energijos įveikti tai, kas jo laukia.

 

Kaip ir su kitais vaidmenimis, vienintelis kelias iš agresoriaus vaidmens – atsakomybės už save ir savo gyvenimą prisiėmimas. Tam reikia kažkokio postūmio, priversiančio šiuos žmones būti atvirais su savimi. Tik, deja, dėl jų didelio nenoro šito daryti, dažniausiai tokiu postūmiu tampa gili gyvenimiška krizė.

 

Ironiška, bet vartai išėjimui iš aukos trikampio yra kaip tik agresoriaus pozicijoje. Bet tai nereiškia, kad reikia tapti tikru agresoriumi. Tai reiškia, kad tada, kai mes nusprendžiame pasitraukti iš trikampio, kiti gali matyti mus kaip agresorius. Kai nusprendžiame prisiimti atsakomybę ir sakyti tiesą, tie, kurie yra trikampyje, greičiausiai apkaltins mus netinkamu elgesiu. Auka gali verkšlenti „Kaip tu gali atsisakyti manimi rūpintis?“, gelbėtojas, kai jo auka nuspręs būti atsakinga už savo gyvenimą, bus nepatenkintas ir sakys „Kaip suprantu, tau nereikia mano pagalbos?“. Kitais žodžiais sakant, tam, kad ištrūktumėm iš aukos trikampio, turime būti pasiruošę, jog dalis žmonių, ypač artimų, mus matys kaip „blogiukus“. Tačiau tai nedaro mūsų blogais, mums tereikia pasiruošti nepatogumui, kad būtent taip mus vertins kiti žmonės.

 

AUKA

 

Aukos vaidmuo taip pat yra šešėlinis psichikos aspektas. Tai – sužeistas vidinis vaikas, ta mūsų dalis, kuri yra tyra, pažeidžiama ir kuriai reikia globos. Šiam vidiniam vaikui kartais reikia paramos. Ir tai natūralu. Tik tada, kai esame įsitikinę, jog patys nesusitvarkysime ir nepasirūpinsime savimi, tampame aukomis. Tikėdami, kad esame bejėgiai, trapūs ar nepajėgūs, jaučiamės taip, lyg mus reikėtų išgelbėti. Ir dėl to visam gyvenimui galime tapti priklausomi nuo santykių su artimiausiais žmonėmis.

 

Aukos yra įsitikinusios, kad yra „sugadintos“ ir neįgalios. Jų elgesys rodo, kad jos yra silpnos, pažeidžiamos ir nepakankamai protingos. Iš esmės, tai galėtų skambėti kaip „aš negaliu savimi pasirūpinti“. Didžiausia aukos baimė yra ta, kad joms nepavyks. Šis nerimas skatina aukas be perstojo ieškoti to, kuris yra stipresnis ar pajėgesnis, ir kuris jomis pasirūpintų.

 

Aukos neigia tiek savo gebėjimą spręsti problemas, tiek potencialą būti stipriomis savaime. Vietoje to, auka mato save kaip silpną, nepajėgią susitvarkyti su gyvenimu. Pagrindiniai aukos jausmai ir būsenos yra šios: jos jaučiasi esančios kitų žmonių malonėje, išnaudojamos, joms atrodo, kad kiti elgiasi neteisingai jų atžvilgiu, jos yra iš esmės „neteisingos“, „sugedusios“ ir nepataisomos. Tačiau visa tai netrukdo aukoms jausti didelį nepasitenkinimą tais, nuo kurių jos priklauso. Nors aukoms patinka, kai kiti jomis rūpinasi, tačiau joms jokiu būdu nėra malonu, kai kas nors primena apie jų nepajėgumą.

 

Tai, ko labiausiai reikia gelbėtojui (pripažinimo ir įvertinimo) yra kaip tik tai, ką auka mažiausiai nori duoti, nes tai primintų aukai apie jos trūkumus. Vietoje to, aukos piktinasi gauta pagalba, o pavargusios nuo to, jog yra „žemiau“ už gelbėtoją, pradeda ieškoti būtų kaip „išlyginti“ situaciją. Dažniausiai tai reiškia vienokį ar kitokį kerštą. Kai auka pajuda į agresoriaus poziciją, bandydama „atsiskaityti“ su gelbėtoju, ji sabotuoja gelbėtojo pastangas padėti, dažniausiai per pasyviai agresyvų elgesį. Pavyzdžiui, aukos meistriškai žaidžia žaidimą „taip, bet…“. Kaip gi tai atrodo?

 

Gelbėtojas pasiūlo sprendimą kokiai nors aukos išsakytai problemai. Auka, neįsigilinusi į pasiūlymą, iš karto atsako „Taip, bet šitai neveiks, nes…“. Tokį atsakymą auka duoda visiems gelbėtojo siūlomiems sprendimams. Auka siekia įrodyti, kad jos problema yra neišsprendžiama, taip sutrypdama visus gelbėtojo bandymus padėti ir priversdama juos pasijausti tokiais pat bejėgiais, kokia jaučiasi auka. Aukos taip pat puikiai moka pereiti į agresoriaus vaidmenį, kaltinimais ar manipuliavimu priversdamos kitus jomis pasirūpinti.

 

Tvirtai patikėjusios, kad yra nekompetentingos pasirūpinti savimi ir savo gyvenimu, aukos gyvena nuolatinėje gėdoje, neretai vedančioje į žalingą elgesį su savimi. Tokiu atveju aukos pradeda piktnaudžiauti alkoholiu, maistu, įsisuka į azartinius lošimus, nevaldomai išlaidauja ir t.t.

 

Linda buvo antras vaikas šeimoje ir turėjo problemų beveik nuo pat gimimo. Ji buvo tas vaikas, kuris  nuolat patekdavo į kokią nors bėdą. Lindai sunkiai sekėsi mokslai, jos elgesys buvo destruktyvus ir ji dažnai sirgdavo. Niekas nenustebo, kai būdama paauglė Linda įniko į narkotikus. Jos mama, Šeila, buvo užkietėjusi gelbėtoja. Šventai įsitikinusi Lindos nepajėgumu susitvarkyti ir galvodama, kad jai padeda, Šeila traukdavo dukrą iš kiekvienos bėdos, į kurią tik ši patekdavo. Toks Lindos gelbėjimas sumenkindavo dukros veiksmų pasekmes ir ši neteko progos pasimokyti iš savo klaidų. Ir dėl to Linda vis labiau tikėjo, jog yra nepajėgi susitvarkyti pati ir vis labiau priklausė nuo kitų žmonių. Mamos elgesys su Linda tik stiprino jos įsitikinimą, kad ji yra auka, negalinti nieko padaryti pati ir yra visam gyvenimui priklausoma nuo aplinkinių.

 

Šeimoje aukos dažniausiai yra atpažįstamos, nes jos visuomet turi problemų, todėl jos dažniau nei gelbėtojai ar agresoriai sulaukia profesionalios pagalbos. Dažniausiai auką pas psichologą ar psichoterapeutą nuveda kas nors iš susirūpinusių šeimos narių. Tačiau aukos visada ieško gelbėtojų, o tarp profesionalų, teikiančių psichologinę pagalbą, tokių netrūksta. Taigi, terapeutas ar psichologas gali pats įsisukti į aukos trikampį drauge su talentinga ir puikiai sugebančia įtikinti auka. Tokiu atveju tikroji aukos problema taip ir nebūna paliesta.

 

Tie, kurių pradinis taškas yra auka, turi išmokti prisiimti už save atsakomybę ir pasirūpinti savimi, užuot ieškoję, kas juos išgelbės. Jie turi mesti iššūkį įaugusiam įsitikinimui, kad aukos negali savimi pasirūpinti. Užuot vertinusios save kaip bejėges būtybes, aukos turi atpažinti savo gebėjimus susitvarkyti su problemomis.

 

Tiesa yra ta, kad nesvarbu, kas bandys mus „išgelbėti“, kiek pinigų ir laiko tam skirs ar kaip nuoširdžiai patys norėsime skirti daugiau pastangų, tol, kol atliksime aukos vaidmenį, mes vėl ir vėl grįšime ten, kur ir pradėjome – į auką. Tai – nesibaigiantis ciklas, kuriame auka nuolat jaučiasi apleista ir pralaimėjusi. Ir iš jo nėra kito kelio nei visiškas atsakomybės už savo jausmus, mintis ir poelgius prisiėmimas.

 

Jeigu vis atidėliojate tai, kas jums svarbu, nes per mažai pasitikite savimi, galvojate, kad jums nepavyks, kviečiu prisijungti prie pasitikėjimo savimi stiprinimo grupės „DRĄSI“, kurioje >>> SKAITYKITE PLAČIAU >>>

 

Tęsinys čia >>> / Tekstą lietuvių kalba parengė Ilona Tamošiūnienė / Originalus tekstas anglų kalba

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai