pakilti

Aš, man, mano: apie pavydą

Tas nemaloniai erzinantis jausmas, kai pradeda atrodyti, kad tau kažko trūksta – meilės, laimės, įspūdžių, pinigų, talentų, žinių ar tokio spindinčio grožio, kaip jos…Lyg visko Visatoje būtų ribotas kiekis ir tą dalį, kuri turėjo priklausyti tau, nugvelbė kažkas kitas, o tau belieka gyventi su nuolatiniu trūkumo pojūčiu. Toks požiūris, žinoma, yra klaidingas, ir nors mes tai žinome puikiai, pavydėti tai niekaip netrukdo. Ko gero, nei man, nei tau.

 

Kadangi pavydas nėra malonus jausmas, o dar ir žinome, jog pavydas – “nevykėlių lemtis” ir didžioji nuodėmė, dažnai mes nesiryžtame prisipažinti net pačios sau, jog pavydime, ir mums ne visada pavyksta atvirai pasižiūrėti į tai bei pripažinti “taip, aš pavydžiu, nes…” Na, kažkaip nepadoriai skambėtų tokia išpažintis… Tačiau, kad ir kaip būtų nemalonu, daug sveikiau pripažinti savo pavydą, nei tyliai ir išdidžiai dūsti jo gniaužtuose. Aptiktas ir įsisąmonintas pavydas gali “suveikti” teigiamai ir pastūmėti siekti to, ko taip (atrodo) trūksta.

 

Todėl toliau – sąrašas klausimų, kurie padės pamatyti užslėptas pavydo apraiškas. Kadangi atsakinėsi tik sau, pasistenk būti kuo nuoširdesnė.

 

Kaip jautiesi, kai tenka prašyti pagalbos? Ar lengvai ją priimi? O kaip jautiesi po to, kai tau kažkas padeda? O gal jautiesi taip nemaloniai, kad geriau iš anksto atsisakai (nereikia man čia jų pagalbos, aš ir pati galiu…)?

 

Kaip jautiesi, kai kažkas turi tai, ko neturi tu, ir dar siūlo su tavimi pasidalinti? Lengvai su tuo sutinki? O gal sumenkini jų pastangas ir sakai “na ir kas čia tokio, jie juk gali tai padaryti, o man apskritai nieko iš jų nereikia”?

 

Ar lengva dėkoti kitiems žmonėms? Darai tai laisvai ir nuoširdžiai? Ar tik todėl, kad žinai, jog taip reikia, o iš tiesų galvoji “ir už ką aš čia turėčiau jiems dėkoti, aš juk viską pati, jie tik pro šalį ėjo”?

 

Kaip jautiesi, kai gauni patarimų? Įsiklausai, juos priimi ir stengiesi pasinaudoti? Ar dažniau galvoji “lengva jai patarinėti, kai ir vyras toks, ir darbas, ir problemų jokių…būtų ji mano vietoje”?

 

Kaip jautiesi, kai tenka paklusti kitiems žmonėms, nors tu galvoji, kad už juos esi pranašesnė ir daugiau išmanai (pavyzdžiui, vadovams)? Lengvai tai priimi ar tiesiog kenti sukandus dantis tik todėl, kad jie užima aukštesnę poziciją (ir kaip jis tas pareigas gavo, matyt per pažintis…)?

 

Kiek pretenzijų turi supančiam pasauliui? Ar pakankamai geras bandeles kepa gretimoje kepyklėlėje? O gal galėtų geriau? Žiūrėjai filmą, kurį visi taip gyrė? Ir už ką? Pagrindinio vaidmens atlikėja galėjo ir geriau suvaidinti. O ką galvoji dėl naujo įstatymo? Ministras svetimą vietą užėmęs (gal tavo)? Ir parašyti šį tekstą galėtum geriau, tik dabar turi svarbesnių reikalų?

 

Ar dažnai lygini save su kitais? Kartais nuotaiką pagadina geros naujienos draugės “meilės fronte” ar fantastiško grožio vaizdai po bičiulių kelionės Šveicarijoje (o tu juk šiais metais tik iki Balbieriškio buvai nuvykus)? Erzina ta gražuolė, kiekvieną dieną demonstruojanti garsių prekinių ženklų “skudurus” (visiška “tuštutė”, vat aš tai septyniasdešimt penktą knygą baigiu perskaityti…)?

 

Ar gali nuoširdžiai ir atvirai žavėtis kitų pasiekimais? Ar tik kukliai šypteli, paskubom pasveikini ir bėgi “skubiais” reikalais užsiimti? O kaip pati priimi komplimentus? Su malonumu? Ar dažniau galvoji “meluoja, žalčiai, matyt reikia kažko iš manęs…”?

 

Pavydas nesvetimas nei tau, nei man. Ir nieko baisaus. Svarbiausia – jį atpažinti ir ištraukti į dienos šviesą, nes užslėptas ir neįsisąmonintas pavydas veikia destruktyviai ir griauna bet kokio džiaugsmo bei malonumo apraiškas.

 

Kas gali nutikti, jeigu nepripažinsi savo pavydo ir apsimesi, kad jo nėra?

 

1. Tave apsės lyginimo manija (jeigu dar neapsėdo). Dar aukštesnis aukštasis išsilavinimas, aukštesnis namas, šiltesnė vieta, sėkmingesnis vyras, jaunesnis meilužis, protingesni vaikai, pelningesnis verslas. Savo gyvenimą pašvęsi kitų vertinimui ir nuolatiniam lyginimui kas pas ką geriau, gražiau, daugiau ir visaip kitaip (-iau). Kiti gyvens, o tu kentėsi, nes visada atsiras tų, pas kurias viskas (-iau), nei pas tave.

 

2. Tapsi “kopija”. Viską, kas svetima, bet tau patinka, tu arba gadinsi arba pagražinsi. Iš šalies tai atrodys kažkaip taip: nejučia perimsi kolegės manieras ir pradėsi naudoti jos žodyną, nors dar vakar stengeisi sugriauti jos autoritetą; tavo naujas aprangos stilius taps labai panašus į pagrindinės herojės to filmo, apie kurį vakar kalbėjai tikrai ne šventais žodžiais, na ir kas, kad tau nei tinka, nei limpa; tavo svetainės interjeras vis labiau panašės į tos buvusios draugės, kuri iš tikrųjų “serga” visiška beskonybe ir neturi jokio supratimo apie interjero dizainą. Tu pasmerkta būti kopija, bet vargu, ar tai pastebėsi, tad viskas kaip ir gerai.

 

3. Tu būsi amžinai niurzganti ir priešiškai nusiteikusi. Tavęs neapleis su kančia sumišusio įniršio priepuoliai, kuriuos kartais pakeis apatija ir depresinės nuotaikos. Ir tokiais momentais, priklausomai nuo tavo temperamento, tu arba užsidarysi išdidžioje vienatvėje, arba kabiniesies prie visų, svaidydama priekaištus ir kaltinimus. Tiesa, kartais nutiks ir džiugūs epizodai – tomis retomis akimirkomis, kai tau atrodys, jog tu kažką “perspjovei”.

 

4. Tu visada viską kritikuosi ir nuvertinsi. Ir tai darysi tam, kad tik nebūtų galimybių pripažinti, jog ir kiti žmonės turi stiprių ir gerų pusių. Tu matysi tik blogį. Ir tai tau padės sumažinti skausmą dėl savo trūkumo. Tu kritikuosi ir nuvertinsi viską, ką tik darys kiti, taip juos skaudindama ir atstumdama. Ir vieną dieną jų nebebus šalia tavęs. Bet kam tau reikalingi tokie menkystos?

 

5. Tavo nuolatiniai palydovai bus kančia ir ilgesys. Ir kuo stipriau tu panirsi į aukščiau aprašytas būsenas, tuo stipresnė bus tavo kančia. Pavyduolis gyvena labai nykiame pasaulyje, kuriame kažkas pavogė visą grožį ir saulės spindulius. Liūdesio pasaulis, kurio negali pagražinti net didžiulė sėkmė. Blizgantis popierėlis šventiškai čeža, o viduje – pragaras.

 

Jeigu vis dar skaitai, gali būti, kad jau kyla klausimas – o ką daryti, kad taip nebūtų? Pirmą žingsnį jau aptarėme – pamatyk visą savo pavydą, iškelk jį į saulės šviesą ir pripažink jo egzistavimą. O toliau…

 

Pavydas nėra natūrali žmogaus būsena, mes su ja negimstame. Sąlygos pavydui atsiranda tada, kai gyvenimą pažinę suaugėliai pradeda vertinti ir lyginti vaiko asmenybę. Ne jo poelgius, o būtent – asmenybę. O vaikas dar negali savo galvoje atskirti šių dviejų dalykų ir pasidaro išvadą – meilė yra sąlyginė ir tam, kad mane mylėtų, vertintų bei priimtų, man reikia būti kitokiu ir daryti kažką ypatingo. O kaip sužinoti, kad jau tai yra ypatinga? Žinoma, apsidairyti aplink ir palyginti save su kitais.

 

Ir tą akimirką neišvengiamai gimsta pavydas, nes palyginimo rezultatai ne visada būna mūsų naudai. Kai mes lyginame save su kitais, mes tarytum sakome: “to, kokia aš esu, nepakanka, kad mane priimtų ir mylėtų”. Ir nejučiomis savo gyvenimą pašvenčiame tam, kad kažkokiu būdu atitiktumėm idealus ir dažnai net nesuprantame…o kam mums to reikia?

 

Ir čia gali rastis paradoksas: kuo labiau mes stengiamės atrodyti (ir čia svarbiausias žodis – atrodyti) tobulos (mamos, žmonos, dukros, darbuotojos), kuo labiau stengiamės įtikti, patikti kitiems, tuo mažiau mūsų gyvenime lieka tų dalykų, kurių mes iš tiesų norėtumėm, ir kaip rezultatas – mes vis mažiau save vertiname ir gerbiame, nes iš išorės gautų įvertinimų “tobulybei” niekada nebus gana.

 

Todėl liaukis lyginti save su kitomis, atitrauk žvilgsnį nuo jų ir sutelk į save. Kas tavyje yra ypatingo, gražaus ir gero? Nieko? Sėskis, dvejetas. Tai pats didžiausias melas, kurį tik galėjo sugalvoti tavo protas. Kur yra tavo stiprybės, talentai, gebėjimai? Kas tau patinka ir teikia malonumą? Ko būtent tu nori iš šio gyvenimo? Kas tau įdomu, ką naujo norėtum išmokti? Ieškok, tyrinėk, domėkis – ne kitais, o savimi.

 

Pagalvok ir apie tai, kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį su savo užduotimi, o kad ji būtų įgyvendinta, reikalingas tam tikras rinkinys: išvaizda, būdas, auklėjimas, tėvai, talentai, gebėjimai, asmeninės savybės ir panašiai. Ir jeigu tavo pavydo objektas turi lieknas ir grakščias kojas, o tavo kojos “visai šiaip sau ir gerai atrodo tik po ilgu sijonu”, būtent tokios tau ir reikalingos, kad patirtum situacijas, priversiančias tave augti ir vystytis. Gali būti, kad ilgos ir grakščios kojos tau trukdytų teisingai išgyventi tas situacijas, tu palengva pradėtum riedėti į pakalnę ir negautum galimybės augti, mokytis, pažinti naujų dalykų. Todėl tam, kad neįstrigtum pavydo gniaužtuose, priimk faktą, kad tokios kojos – pačios tinkamiausios ir tau nereikia jokių kitų. Tad ir pavydėti nebebus ko.

 

Priimk savo gyvenimą, pripažink, kad esi pakankama ir iš esmės tau nieko netrūksta. Svetimas švyturys gal ir prabangiau dekoruotas, bet kol tavo žvilgsnis bus nukreiptas į jį, tu niekada neatrasi ir nesukursi savojo. Nesuvokusios savo gyvenimo vertės, mes siekiame gauti tai, ką turi kiti, kaip orientyrą naudojame svetimus gyvenimus ir dėl to mūsų pačių gyvenimas pradeda atrodyti vis menkesnis ir mažiau vertas. Ar tikrai taip nori to, ką turi kiti? Net jeigu kartais ir atrodo, kad tavo gyvenimas yra ne toks garbingas, didelis ir svarbus, jis – tavo. Ir to pakanka, kad jį mylėtum, vertintum ir puoselėtum.

 

Kai jauti krūtinėje nemaloniai erzinantį pavydą, pripažink “taip, aš pavydžiu todėl, kad…” Ir štai šis “todėl, kad” – pati svarbiausia dalis, nes atvirai pasižiūrėjusi į ją, tu gauni šansą kažką pakeisti. Jeigu pavydi todėl, kad nepakankamai save vertini ir myli, pradėk narpliotis iš “žemos savivertės” pinklių ir stiprink savo vidinę atramą. Jeigu priežastis – tikslų nebuvimas – sprendimas taip pat yra.

 

Kaip ir bet kuris jausmas, pavydas gali tapti ir prakeiksmu, ir palaiminimu. Todėl nebijok šio jausmo, “nevyniok į vatą”, o panaudok. Jeigu aš pavydžiu, vadinasi, turiu ką veikti! Ir tada nebebus laiko kentėti kaltėje, nuoskaudose, laisvalaikį leisti savigraužoje, nes būsi užsiėmusi labai svarbiu reikalu – savimi ir savo gyvenimu. Kai mes žinome, kad esame vertingos ir vertos, nebelieka poreikio lyginti savo gyvenimo su svetimu – “idealiu”. O žinome mes tai ar ne – priklauso tik nuo mūsų pastangų.

 

Ir pabaigai…

 

Mes dažniau liūdime dėl to, ko neturime, nei džiaugiamės tuo, ką turime…

 

Mes per mažai vertiname ir džiaugiamės tuo, ką jau turime, nes vis atrodo, kad turime ne tai arba turime per mažai. Ir tada džiaugsmas mus apleidžia, o jo vietą tuoj pat užima kiti jausmai. Juk laisva vieta ilgai nebūna laisva… Todėl, jeigu nori, kad vidinis turinys būtų šviesesnis, pradėk dėkoti už mažus dalykus ir neeikvok jėgų žvilgčiojimui į svetimas lėkštes, kuriose būtinai aptiksi kažką skanesnio ir didesnio.

 

Taigi, stebėk savo pavydą ir panaudok jį kaip vedlį, keliauk į tą vietą, iš kurios jis kyla, atrask tas priežastis ir išspręsk. Mokykis prašyti pagalbos ir dėkoti už mažiausias smulkmenas. Taip, aplink tu matysi sėkmingesnių ir ryškesnių talentų turinčius žmones – mokykis nuoširdžiai jais žavėtis. O pradėti gali dabar – padėkok greta tavęs esančiam žmogui, tuomet tam, kuris tyliai sėdi tolimiausiame kampe, o tada tam, kuris iš ryto tau nusišypsojo, ir būtinai tam, ant kurio tu jau seniai pyksti. Ir tada – visiems, kuriuos tik gali prisiminti. O jeigu šis tekstas tau buvo naudingas, sąrašo pabaigoje įrašyk ir mane 😉 Ir ačiū tau, kad perskaitei!

Su meile,

Ilona

 

P.S. Išsipainioti iš “žemos savivertės” pinklių, sustiprinti vidinę atramą, išlaisvinti nuoširdumą ir drąsą tau padės programa “DRĄSA GYVENTI”. Pasidomėk ja ČIA >>>

A

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai