pakilti

Aš tenorėjau išgirsti, kad tu su manimi…

– Man šalta… – tyliai nuskambėjo tolimoje mobilaus ryšio erdvėje.

– Užsiklok, – lyg sniego lavina kalnuose drėbtelėjo atsainus atsakymas.

 

Ir tai – ne apie kelionę po kalnus, žvarbų žiemos vakarą be šiltų pirštinių, nuo palangių nutįsusius varveklius ar sniego pusnyje pamestus batus.

Tai – apie gerokai vėliau atskriejusį paaiškinimą „Aš tenorėjau išgirsti, kad tu su manimi…“

Tai – apie paprastą žmogišką šilumą.

Arba šaltį ir baimės prarają, kuria mes atsiskiriame nuo kitų.

Ir artumą, kurio mes taip norime, bet vis pabėgame nuo jo.

Nes pasiklystame ir susipainiojame – mintyse, prisiminimuose, patirtyse ar tiesose…

 

Artumas nereiškia atsisakyti savo jausmų ir ištirpti kitame.

 

Taip, tą susiliejimo su kitu žmogumi akimirką išgyvensime jaudinančią šilumą ir saugumo pojūtį, bet tuo pačiu – prarasime ryšį su savo jausmais, nes “aš esu tu, o tu esi aš”. Ir vardan tos vienio iliuzijos paaukosime viską, kas gali tam sutrukdyti – asmeninius poreikius ir jausmus, nesutampančius su poreikiais ir jausmais to, kuriame ištirpome. Bet vieną dieną neišvengiamai ištiks nuobodulys ir aplankys jausmas, kad kažkas iš mūsų pavogė laisvę… Ir, ko gero, tuomet visa galva nersime į kitą vandenyno kraštą ir pradėsime įnirtingai ginti savojo “AŠ” laisvę, paaukodamos emocinį ryšį su kitais žmonėmis. Mūsų santykiai bus paviršutiniški, o pajutusios menkiausią grėsmę įsisukti jausmų sukūryje, mes pabėgsime. Arba pasakysime “Užsiklok…”

 

Artumas – tarytum šokis tarp dviejų kraštutinumų. Ir būna taip, kad norisi priglusti ir pamiršti, jog esame skirtingi. Arba ilgai ilgai eiti drauge, susikibus už rankų. Bet būna ir taip, kad norisi pabūti vienumoje. Ir tada paleidi ranką, ir atitolsti, kad vėliau vėl priartėtum. Nes artumas – apie pulsavimą, apie gebėjimą keisti atstumą ir mokėjimą pripažinti, kad normalu kartais atsitraukti ir pabūti su savimi, turėti savo pomėgių ir daryti tai, kas neturi nieko bendro su kitu.

 

Artumas nereiškia, kad kitame būtinai viskas turi patikti.

 

Nes artumas – apie atvirumą. Žiūrėk – aš esu tokia. Ir aš turiu trūkumų ir nelygumų. Ir tai labai labai baugina. O jeigu nepriims? O jeigu atstums? O jeigu aš pamatysiu tai, kas nepatiks man? Bandysime keisti vienas kitą? Bet…mes galime kito tik prašyti ir negalime reikalauti, kad jis pasikeistų. Ir jis turi teisę atsisakyti taikytis prie mūsų įnorių, keistis tik todėl, kad mes taip norime. O mes turime teisę vertinti tai kaip nepagarbą ar atstūmimą. Bet…ar reikalavimas “būk kitoks, būk geresnis, būk toks, kaip aš noriu, būk toks kaip aš…” nėra tikroji nepagarba? Atsisakyti reikalavimų, kad kitas pasikeistų, nėra lengva. Nes…kol mes negebame priimti savęs – tokių netobulų, kartais – kvailokų, kartais – neracionalių, kartais – kaprizingų (sąrašą galima tęsti be galo), mums nepavyks priimti kito. Bet kokia kova su kito netobulumu tėra vidinės kovos su savimi atspindys.

 

Artumas nereiškia, kad galima nuvertinti savo ar kito žmogaus išgyvenimus ir jausmus net tada, kai tu jų nesupranti.

 

“Nepergyvenk dėl niekų”, “nieko čia baisaus”, “ko čia isterikuoji”, “nusiramink, galvok pozityviai” ir daugybę panašių posakių ne kartą ir ne du girdėjome pačios, ir tokiu būdu nuvertinome tai, ką išgyvena kitas. Bet jeigu kitas tai išgyvena – juk jam tai yra svarbu ir tikra. Ir bet koks mėginimas neigti jo jausmus garantuoja vis didesnį atstumą.

 

Artumas yra apie tai, kad mūsų žodžiai, veiksmai, jausmai gali nepatikti kitam, bet tai netaps ledynmečio santykiuose priežastimi.

 

Nes svarbiausias klausimas: ar tu su manimi?

 

Net tada, kai tu pyksti ant manęs? Tu būsi su mano įniršiu, mano gėda, mano skausmu, liūdesiu ir mano džiaugsmu? Būsi šalia ar pabėgsi? Į kompiuterinius žaidimus, į darbą, į alkoholį, į vaikus, pas draugus ar meilužius? Ar tiesiog pasakysi man “Užsiklok…”?

 

Jeigu mes artimi, kas tarp mūsų bevyktų, mums užteks drąsos žiūrėti vienas kitam į akis ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų su mumis vyksta. Taip, mes galime pykti vienas ant kito, bet mes nežeminsime viens kito. Nes mes šalia. Drauge.

 

Artumas – tai detalės, kurias mes žinome apie kitą.

 

Įsimylėti žmogų galima vien tik jį pamačius, bet artimas jis bus tik tuomet, kai mes sužinosime jo istoriją, jo smulkmenas. Štai šie marškinėliai jam primena tėtį, nes paskutinį kartą jį matė jais vilkintį. Štai čia jis šokdamas per griovį nudardėjo žemyn, kai su kiemo draugais žaidė karą. Štai čia jo rankos paslydo ir jis smakru vožėsi į grindinį, kai norėjo prieš klasiokus pasipuikuoti savo tobulai atliekama “žuvyte”. Ši daina jam primena tuos kartus, kai su draugeliais rūkydavo pasislėpę už apleistų garažų. Labiausiai jam patinka kava su šaukšteliu kondensuoto pieno ir žiupsneliu prieskonių. Jam patinka, kai tu persūdai ryžius. O skaitydamas jis visada keistai kraipo nosį.

 

Artumas – tai drauge praleistas laikas.

 

Negali sužinoti visų detalių per vieną akimirką. Visų smulkmenų nesužinosi ir per du susitikimus. Nes kitas – tai milžiniška dėlionė, kurią surinksime tik tada, kai sužinosime daugybę jo istorijos detalių bei smulkmenų.

 

Artumas – visuomet apie realybę.

 

Mes nepamatysime, kaip juda jo lūpos, jeigu skaitysime tik jo elektroninius laiškus. Mes nepamatysime, kaip jis godžiai valgo kepsnį, kai būna alkanas, jeigu bandysime tai sužinoti teoriškai. Mes nepamatysime, kaip juokingai jis kalbasi su savo katinu, jeigu neįsileisime jo į savo kasdienybę. Mes nepamatysime, kaip jis mojuoja rankomis, kai jam nepatinka tai, ką sako jo vadovas, jeigu neleisime sau sužinoti, kas jam nepatinka.

 

Jo kvapas, jo trupiniai, jo pėdsakai, jo netikslumai.

 

Viso to mes nesužinosime, jeigu neįsileisime kito į savo širdį.

 

Nes artumas – visada apie du.

 

Artumas – tai, kas daro mūsų gyvenimą tikru, bet…dažnai tai – ne visam gyvenimui.

 

Ir tai baugina, nes tada, kai tai išblės, gali skaudėti. Gali skaudėti matant, kaip lyg rytinis rūkas ima sklaidytis švelnumas ir rūpestis, kaip nuoskaudų lietūs išplauna iš širdies šiltus jausmus, palikdami vien įprotį, nuovargį ir vienatvę. Ir skaudės. Skaudės ir tada, kai mūsų nesupras, nusisuks nuo mūsų ir nutols gyvenimo horizonte. Gali skaudėti ir tada, kai mes atsiversime, išdrįsime pasakyti “Man šalta…” ir išgirsime atsainų atsakymą “Užsiklok…”

 

Ir mes jau turime tokių patirčių. O tam, kad nebejaustumėm to kvapą gniaužiančio skausmo, užveriame langines, apsitveriame gynybines sienas primenančiomis tvoromis ir į prašymą sušilti skubame pirmos atsainiai atsakyti “Užsiklok…”.

 

Bet bėgdamos nuo skausmo, užsidariusios savo tariamai saugiame narvelyje, mes nepažinsime pradžios polėkio. Nepažinsime švelnumo ir rūpesčio, tikrumo ir nuoširdumo. Ir niekada nesušilsime kito širdies glėbyje. Ir nieko nesušildysime.

 

Nes artumas – apie drąsą.

 

Tegu tai baigsis, tegu ne visą gyvenimą, net jeigu ir skaudės…bet atsiverkime artumui, atsiverkime tai akimirkai, kuri įžiebs kibirkštį širdyje, apšviesiančioje kelią net pačioje tamsiausioje atkarpoje.

 

Ir tada, kai kas nors pasakys “Man šalta”, mes nebijosime pasiūlyti savo širdies šilumą ir pasakysime “Aš su tavimi…”

 

Su meile,

Ilona

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai