pakilti

Kaip gyvensim? Be pranašysčių, tik pamąstymai…

Pasaulis netikėtai pasipurtė ir išdrėbė mus iš įprasto gyvenimo, kuriame jau žinojome, kas, kur ir kaip. Na, bent jau įsivaizdavome, kad žinome. Turėjome susidėlioję vienokį ar kitokį savaime suprantamų dalykų rinkinį, kuris kūrė, nors ir ne visai realų, bet saugumo ir stabilumo pojūtį. Ir atrodė, kad tai tęsis dar labai ilgai. Bet, deja, nutiko milžiniškas pokytis. Neatsiklausęs ir nesusiderinęs su mūsų asmeniniais planais bei norais, įsiveržė į gyvenimus lyg siautulingas uraganas, griaudamas įprastą tvarką, keisdamas sąlygas ir žaidimo taisykles. Daugybė dalykų, kurie vakar atrodė savaime suprantami, šiandien abejingu balsu atsako “susisiekti nėra galimybės…abonentas laikinai nepasiekiamas”.

A

Nepasiekiamais tapo daugybė dalykų. Rytinė kelionė į darbą, bendravimas su draugais ir artimaisiais, skrydis į poilsį, kavos puodelis mylimoje kavinėje…. Visa tai nutolo ir įvyko kažin koks stop kadras. Žinai, kad visa tai buvo, ir niekaip negali patikėti, kad taip staiga ėmė ir pasibaigė. Kartais net atrodo, kad jau tuoj-tuoj šis košmariškas sapnas baigsis, pabusi ir viskas vėl bus taip, kaip buvo.

A

“Nebus…taip kaip buvo, jau nebebus”, – aptinki save naujoje realybėje ir jauti ilgesį tų įprastų ir kartais net pabodusių dienų. Bet…

A

O kada buvo taip pat, kaip buvo? Kada gyvenimas buvo sustojęs ir jame niekas nesikeitė? Juk gyvenimas visada buvo vienas didelis pokytis. Kiekviena akimirka – iš naujo. Kiekviena diena – iš naujo. Gimimas ir mirtis kiekviename momente. Gyvenimo esmė visada buvo tokia. Tai mes buvome sustingę. Tai mes nenorėjome keistis. Tai mes kūrėme pilis iš tariamo stabilumo ir saugumo. Tai mes nenorėjome pripažinti, kad gyvenime nėra nieko savaime suprantamo ir amžinai būsiančio. Tai mes pamiršome vertinti kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną gerą žodį, vaiko šypseną, apkabinimą, galimybę gyventi. O gyvenimas ką? Jis koks buvo, toks ir liko – kintantis, įvairus, nenuspėjamas. Ir kartais – pokštininkas. Tik šį kartą labai jau nedraugišką pokštą jis mums iškrėtė. Ir tenka dabar tame gyventi.

A

Neigėme, nesutikome su tuo, kas vyksta. Pykome ir tebepykstame. Bandome derėtis. Liūdime ir jaučiamės bejėgiai. Stengiamės priimti situaciją, bet ir vėl pratrūkstame pykčiu. Ir dar kartą. Ir vėl iš naujo. Nes netekome to, ką turėjome. Staiga, be įspėjimo ir jokių derinimų. Taukštelėjo į kaktą ir net nespėjome susivokti, kaip beveik visas pasaulis užsidarė. Kai kam – tai namai, o kai kam – narvas. Kai kam čia labai šalta nuo vienatvės, o kažkas dūsta nuo šeimos. Kažkas naudoja šį laiką dalykams, kuriuos jau seniai norėjo nuveikti, o kažkam nebeliko laiko ir poilsiui. Kažkas taškosi tulžimi, o kažkas tyliai meldžiasi ir laukia stebuklo. Kiekvienas gyvena savo istorijoje. Ir jeigu atidžiai pažiūrėsime, ta istorija yra tokia pati, kokia buvo ir anksčiau. Ji nepasikeitė, tik sustiprėjo.

A

O gal tai ir yra atsakymas į klausimą “kaip gyvensim toliau?” Bendrąja prasme, šiandien dar niekas nežino, kas bus toliau. Kol kas tik daugybė spėlionių, padrikais faktais pagrįstų prognozių ir šiaip nuomonių “iš dangaus, nes man taip atrodo”. Kažkaip bus. Svarbiausia, kad BŪTŲ, nes kol ESAME, tol galime…

A

Galime laukti stebuklo ir tikėtis, kad tapsime geresni, susimąstysime apie gyvenimo prasmę, perdėliosime vertybes, atsisuksime vieni į kitus, pradėsime labiau rūpintis planeta, liausimės žeminti kitus ir pradėsime gerbti, rečiau pyksime ir dažniau mylėsime… Ir viskas nutiks savaime – transformuosis mūsų mintys, pakis požiūris, elgesys, atgimsime iš naujo ir lyg feniksas pakilsime iš seno gyvenimo pelenų, užpildydami pasaulį gėrio ir meilės šviesa…

A

Kad ir kaip norėtųsi, kad toks stebuklas nutiktų su visais, bet greičiausiai bus gerokai banaliau ir dauguma gyvens taip, kaip gyvenę. Taip, gyvenimas bus kitoks, o jie liks tokie patys. Tie, kurie dejavo ir skundėsi gyvenimu, darys tai dar stipriau. Tie, kurie keikė ir kaltino dievus, prezidentus ir kaimynus, darys tai dar garsiau. Tie kurie matė vien problemas, susirinks dar didesnę jų kolekciją. Tie, kurie vieną kart pargriuvę taip ir liko gulėti veidu į samanas, įsiraus į jas dar giliau. Tie, kurie kūrė ir ieškojo sprendimų, ir toliau tai darys, tik dar atkakliau. Tie, kurie mokėjo džiaugtis pavasario spinduliais, pradės džiaugtis ir iš dangaus byrančiu lietumi. Tie, kurie rūpinosi ir stengėsi dėl kitų, darys tai dar aktyviau. Tie, kurie atidėliojo, turės jokiais argumentais nenurungiamą priežastį taip nieko ir nepradėti. O tie, kurie bandė, rizikavo, siekė, ir šią situaciją pavers naujais horizontais.

A

Nieko labai naujo. Mes  ir dabar darome tai, ką darėme visada. Juk tas, kuris taškėsi virusu miesto kavinėse ir parkuose, nenubudo vieną rytą ir netikėtai pačiam sau nenusprendė, kad “viskas, nuo šios akimirkos aš nusispjausiu į visus ir būsiu neatsakingas”. O tas, kuris sutelkė žmones ir pradėjo rūpintis medikų gerove juk taip pat nepradėjo to daryti, netikėtai nutikus nušvitimui. Ne, mes darome tai, ką darėme visada. Nes savaime nevyksta. Savaime, be mūsų pastangų ir dalyvavimo, niekas nepasikeis…

A

Tik šioje situacijoje gerokai sunkiau pasislėpti ir pabėgti nuo savęs. O gal ir gerai? Gavome šansą iš arti apžiūrėti visą savo turinį, išpurtyti tai, ko nebereikia, ir pradėti mokytis, iš naujo kurti, statyti, ieškoti. Tik ar pasinaudosime? Ar vis dėlto dar kažko palauksime?

A

Tiesą sakant, pirmas dvi karantino savaites aš kiek plavinėjau, pasinuodijau baisiom internete šmėžuojančiom mintim, pykau, liūdėjau ir buvo baisu. Verkiau dažniau nei įprastai ir atradau, kad ašaros būna įvairios. Švelniai šiltos ašaros riedėjo skaitant apie žmonių gerumą. Šiurkščios, lyg švitrinis popierius, braukė skruostus matant pyktį, žeminimus, patyčias. Guodžiančios, lyg močiutės ranka, glostė skruostą galvojant apie tą laiką, kai jau galėsiu apkabinti mylimiausius.

A

Jau ir nebepamenu, kada mano gyvenime buvo tiek banguojančių dienų, kuriose leidau sau įsitraukti į minčių raizgalynę. “Ai, gal padarysiu vėliau, gal rytoj, o ir apskritai nežinia, kaip čia bus…o kokia prasmė, gal niekam nebereikės…”, – sukosi galvoje. Ir net nepajutau, kaip ėmiau skęsti sąstingio, apatijos, nevilties pelkėje. STOP! “Kur mane tai veda?”, – nuskambėjo klausimas ir aš sustojau. O kur veda tokios būsenos aš jau žinau ne iš pačios saldžiausios patirties. Todėl pirmas dalykas, kurį pradėjau daryti – rekomenduoju ir jums išmėginti – akylai stebėti savo veiksmus ir nuolat klausinėti “Tai, ką aš dabar darau, veda mane link mano vertybių, tikslų? Ar atitolina nuo jų?”

A

Todėl, be visų patarimų, kurių gausu interneto erdvėje, dabar labai svarbu sutelkti savo dėmesį į tai, kas mums svarbu. Ką mes galime išspręsti ir padaryti DABAR, nepriklausomai nuo aplinkybių? Atitraukti žvilgsnį nuo baisybių, galimų katastrofų, ir įsižiūrėti į sprendimus. Ką galiu padaryti? Kaip tai galiu padaryti? Kaip galiu sau padėti? Kaip galiu pasirūpinti savimi ir artimaisiais? Ir būtinai DARYTI. Kad ir pačius mažiausius dalykus, nes kiekvienas veiksmas suteiks mums daugiau jėgų, o kuo ilgiau delsime, kuo kantriau lauksime stebuklo, tuo silpnesni tapsime, tuo giliau įklimpsime į destruktyvų liūną ir nežinia, kaip iš jo pavyks išsikapanoti.

A

Tai nereiškia, kad reikia ignoruoti situaciją ar apsimesti, kad viskas čia gerai. Lengva nebus. Bus sunku. Bet juk niekas niekada ir nežadėjo, kad gyvenimas – vien apie komfortą, malonumą ir džiugesį. Kaip sakė kažkuris filosofas “Gyvenimas – tai pastangos laike”. Ir jeigu dabar labai-labai nesinori imtis jokių veiksmų, prisidengiant situacija, vis tik verta prisiminti, kad savaime niekas nepasikeis. Mūsų gyvenimas reikalauja mūsų pastangų ir jeigu dabar nesusikaupsime ir nepradėsime irkluoti, po metų-kitų tikrai dėl to apgailestausime. Nes išplauks tie, kurie sutiks keistis…

A

O jeigu norite su palaikymu bendraminčių būryje, kviečiu prisijungti ČIA >>>

A

NE PORTALAMS.

A

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai