pakilti

Konfliktuoti negalima susitarti

Labai dažnai gyvenime viskas priklauso nuo to, kur nusprendžiame padėti kablelį… Mes esame skirtingi, turintys savo interesus, požiūrius, įsitikinimus. Ir natūralu, kad kartais jie kaktomuša susiduria su kitų žmonių interesais, požiūriais ir įsitikinimais. O tuomet nutinka potencialus konfliktas. Dar akivaizdžiai nesurėmėm ginklų, tačiau nesutapimus jau pastebime. Ir jeigu situacija mums nėra labai svarbi, konfliktas išsispręs tarytum savaime be didelių pastangų. Tai net nebus konfliktas, o tiesiog dar vienas įrodymas, kad pasaulis netobulas ir žmonės jame įvairūs. Bet jeigu situacija yra svarbi, teks pasirinkti, kur dėti kablelį ir kokiu keliu eiti – tartis ar skelbti karą.

A

Tiesa, dar galima pamėginti išvengti konflikto ir įtikinti save, kad jo nėra, kad nejaučiame pykčio ar susierzinimo, ir viskas čia gerai. Deja, nepavyks. Juk jausmų negalime įtikinti, kad jų nėra. Jie tiesiog yra. Kiek bekartotum “chalva”, burnoje saldžiau nebus. O kas nutiks tada?

A

Garantuota pasyvi agresija. Jėga, gimstanti agresijoje ir skirta apsiginti, pavirs nuodais, nukreiptais į save. Rasis visi tie “kad tu paspringtum…”, „aš dėl tavęs gyvenimą, o tu…“, „aš tau visai nerūpiu…“, apkalbos, sarkazmas ir nuvertinimas, staigus “apkurtimas” ir užmaršumas, apgaulė, pasitikėjimo praradimas ir santykiai taps tiesiog nuodingi. Virti savo pyktyje yra banaliai kenksminga sveikatai. Ir ne tik. Anksčiau ar vėliau pasyvi agresija užnuodys vidų tiek, jog išsilies į išorę nekontroliuojama atviros agresijos banga ir nutiks „sprogimas“, kuriame gali nukentėti neturintys nieko bendro su mūsų išgyvenimais, o tik ėję pro šalį ne vietoje ir ne laiku.

A

Toks variantas nutinka tuomet, kai bijome konflikto. Ta pati baimė, kuri gyvena mumyse nuo vaikystės, kai už bandymus prieštarauti ar išsakyti savo nuomonę mus vienaip ar kitaip nubausdavo. Atstumdavo. Pasišaipydavo. Išjuokdavo. Kai mes neturėjome veiksmingo, vaisingo bei padedančio vystytis konflikto patirties. Gera žinia yra ta, kad pradėti mokytis ir įgauti naujos patirties galime bet kurią akimirką. Žinoma, jeigu tik nuspręsime, kad mums to reikia.

A

Na, o jeigu nuo konflikto nepabėgome, tuomet teks rinktis – kautis ar susitarti. Susitarti nebūna taip jau lengva, nes realybėje atrasti tokį sprendimą, kuriame visi būtų laimėtojais, pavyksta ne taip dažnai. Dažniau į konfliktą įsivėlusioms pusėms tenka sutikti su kompromisu, prisitaikyti, kažko atsisakyti ar kažką paaukoti. O tai padaryti yra tuo sunkiau, kuo stipriau žmogus tiki savo teisumu. Ir tuomet konfliktas gali virsti itin aršia kova. Tik vat klausimas – o kovojam tai dėl ko?

A

Aš esu už tiesą ir teisingumą! O jis-ji-jie tik apie save galvoja…egoistai…

Aš tikiuosi kažko per daug? Mano lūkesčiai yra visiškai pateisinami ir teisingi, nes taip daro visi normalūs žmonės…

Kaip galima taip elgtis (norėti, mąstyti, jausti)? Nesąmonė kažkokia! Teisinga yra taip, kaip aš pasakiau…Kodėl? Todėl, kad aš žinau.

Aš tai žinau, kaip yra iš tikrųjų, o jie tik fantazuoja, kad gali būti kitaip…knygų matai prisiskaitė…

Tiesa yra mano pusėje ir aš privalau ją apginti…nes tik nusileisk, tai tuoj ant sprando užsilips…

A

Kažkaip taip ir panašiai būtų galima paaiškinti vardan ko ta kova vyksta. O trumpai – konflikte dažnas stengiasi įrodyti kitam savo teisumą. Ir įnirtingai gindamas savo tiesas, žmogus nenori suprasti, kad jo oponentas taip pat gali turėti savo nuomonę, matymą, savo tiesas. Žinoma, galima save įtikinti, jog “jokių čia savo tiesų būti negali…tiesa yra tik viena (ir aišku ta, kurią žinau aš)!”, ir todėl aš kovoju už teisybę, o va tam kitam rūpi tik jo egoistiniai poreikiai…nu negaliu, nervai nelaiko, kaip iš viso taip galima…

A

O iš tikrųjų…Na, kaip tie du užsispyrę avinai, susirėmę ragais vidury tilto virš bedugnės – jei garmėsim žemyn, tai drauge, bet kelio tai jau tikrai tau neužleisiu.

A

Užsispyrimas – labai naudinga savybė, ypač tada, kai pradedame kažką naujo, siekiame, kuriame. Tada, kai keičiame įpročius, gyvenimo būdą, dirbame, stengiamės ir pusiaukelėje nenumetame pradėtų reikalų. O santykiuose… Aš tikiu, kad santykiuose daug svarbiau yra išgirsti vieniems kitus, suprasti ir pamėginti susitarti. Nusileisti iš savo teisumo padangių, nusimesti „pačios svarbiausios personos“ kaukę, atsisukti į kitą ir pažvelgti į jo akis – o kas šis žmogus, ko jis norėtų, kokie jo poreikiai, kokie jo skausmai? Ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. Ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Bent trumpam užčiaupti amžinai dėmesio reikalaujantį “aš-man-mano” ir suprasti, kad kito žmogaus norai, poreikiai, lūkesčiai yra ne mažiau svarbūs nei manieji…

A

Sudėti ginklus ir pradėti tartis, nes aklas užsispyrimas ir nenoras ieškoti sprendimų anksčiau ar vėliau pradės griauti – vidų, santykius, gyvenimą. Ir jei ne mes patys, tai gyvenimas imsis iniciatyvos ir visai abejingai aplaužys aštriausius ir visai neelegantiškai styrančius spyglius – mūsų žinojimą, kas ir kaip turi būti, reikalavimus, kad kiti būtų tokie, kaip norime mes, pretenzijas tiems, kurie išdrįsta pasaulį matyti kitaip, pasipiktinimą visa Visata ir reikalavimą, kad ji tuoj pat sutiktų su mūsų įgeidžiais, lūkesčiais, požiūriais. Nes gyvenimas – tai ne saldus su viskuo sutinkantis tortas, o pačių įvairiausių aplinkybių rinkinys. Kartais draugiškas, minkštas ir švelnus, o kartais – aštriai kampuotas, šiurkštus ir abejingas visiems mūsų “žinojimams” bei “teisumams”.

A

Bet viskas priklausys nuo mūsų tikslo – kažkam kažką įrodyti ar rasti sprendimą. O tada ir bus aišku, kur dėti kablelį:

A

…konfliktuoti negalima susitarti…

A

Kur dėsite?

A

Šilčiausi apkabinimai…

Ilona | Drąsa gyventi

A

NE PORTALAMS

A

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai