pakilti

Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi…

Prisimenu tėvų svetainėje stovėjusį gremėzdišką baldą, kurį vadinome sekcija. Nors baldas užėmė trečdalį svetainės, jis buvo labai svarbus ir kruopščiai prižiūrimas, nes jame gyveno mamos krištolas. Pūstažandės taurės, elegantiškos salotinės, įmantrios silkinės. Prisimenu ir porcelianinius puodelius paauksuotais kraštais ir damų siluetais ant šonų. Ir dar – vokišką indų rinkinį su gyvūnėlių atvaizdais. Ir dar daug įvairiausių grožių, užėmusių kiekvieną sekcijos kampelį.

A

Mama didžiavosi savo kolekcija, sukaupta per daugelį metų ne pačiais lengviausiais būdais. Ir kilometrinėse eilėse stovėta, ir pažinčių ieškota, ir tėčio savaitėmis nematyta. Gal todėl, kai tiesdavau ranką, norėdama įsipilti arbatos į gražiuosius puodelius, gaudavau per kuprą. “Neliesk! Bus proga, tada ir paimsi.” Ir gerdavome arbatą iš realiai pobaisių puodelių.

A

Net ne visiems svečiams tekdavo garbė pasimėgauti arbata iš gražiųjų, nes ne visi verti, matyt, buvo. Vat jeigu Anglijos karalienei nusibostų Londonas ir ji nuspręstų aplankyti vieną iš Vilniaus rajonų, tuomet taip – krištolas ir porcelianas iškeliautų iš savo vietų ir išdidžiai puikuotųsi ant baltos staltiesės. O kitais atvejais – nebūtina, jokia čia proga…

A

Gal laikmetis toks buvo: nusiperki (dažnai tik “per blatą”), saugiai padedi ir lauki ypatingos progos. O gal vaikystės skurdas ir nepriteklius diktavo savo sąlygas. Kaip bebūtų, laukimo buvo daug. Savo progų laukė madingi bateliai, kuriuos tėtis parvešdavo iš vakarų pusės, elegantiškos suknios iš paslapčia atkeliavusių madų žurnalų, spalvotai išdykusios rankinės. Net dviaukštė “piseco” kepurė kantriai laukė savo eilės, kol po kelių dešimtmečių buvo suniokota piktųjų kandžių. Laukimo buvo daug. Ir vilties buvo daug, kad vieną dieną viskas pasikeis ir prasidės tikras gyvenimas. Nes dabar tai koks gyvenimas…nuolatinė kova, mažai džiaugsmo, daug problemų. Reikia viską išspręsti, ištverti, išlaukti. Ir tada…o tada pagyvensim. Ir “pisecą” pravėdinsim, ir iš krištolo sriubą valgysim, ir svajones įgyvendinsim.

A

Bet dar ne šiandien.

A

O tada mama susirgo. “Jau galvojau, kad pagaliau pagyvensiu normaliai. Su tėvu planavom pakeliauti, apvažiuoti visą Europą, pamatyti pasaulį. Gyvent galima būtų, bet ne…nepagailėjo Dievas, neleido pagyventi…ir už ką man toks gyvenimas? Būčiau žinojus, kad taip nutiks, visai kitaip būčiau gyvenus. Viskas dėl kitų, viskas kitiems, taupiau, saugojau, neleidau sau nieko. Ir kam?”, – o skruostais byrėjo nevilties iškankintos ašaros, tarytum patvirtindamos, kad daugybė svajonių jau baigiasi…taip ir neprasidėjusios…

A

Ir vieną saule spindinčią vasario dieną mama užgeso. Tą dieną mano širdis pasidalino į dvi erdves. Vienoje viskas nutilo, nurimo ir užsipildė lengvu pavasario dvelksmu. Ji per ilgai kentėjo. Visą gyvenimą. Ir ligos metai buvo baugiai sunkūs. Bet štai viskas baigėsi ir dabar ji gali ilsėtis taikoje.

A

O kitoje širdies erdvėje apsigyveno veriantis skausmas, nes drauge su mama mirė ir mano svajonė. Padėti galvą mamai ant kelių. Pajausti, kaip jos ranka švelniai glosto plaukus. Kaip niekada. Net vaikystėje. Nes nespėjau, vis atidėliojau ir laukiau geresnės progos. Tai su krauju buvo įsilieję į mano esybę ir aš negebėjau tam atsispirti. Todėl, kaip ir mama, laukiau: tinkamesnės progos, geresnės nuotaikos, žydresnio dangaus, tikresnio gyvenimo. Laukiau tol, kol mano svajonė mirė…

A

Vėliau aš vis mąstydavau, koks galėjo būti mamos gyvenimas, jeigu ji būtų labiau tikėjusi savimi ir pasauliu, jeigu būtų išdrįsusi pažvelgti į savo sielos gelmes, susitikti su savo demonais, išravėti savo skausmo šaknis. Aš įsivaizduodavau, kokia nuostabi moteris ji būtų ir kokį šviesų gyvenimą būtų mačiusi. Dalintųsi tuo gėriu su pasauliu, skleistųsi savo šypsenoje ir šiluma apdovanotų kiekvieną kelyje sutiktą. Ji galėjo duoti pasauliui tiek daug, bet kažkada pasiklydo.

A

Aš užsimerkiu ir įsivaizduoju ilgą sąrašą tų dienų, kurios galėjo klajoti mamos mintyse paskutinėmis dienomis…

A

Rytoj aš susitiksiu su vaikais ir juos apkabinsiu.

Rytoj aš pasakysiu vyrui, koks jis man svarbus.

Rytoj paskambinsiu seniai matytai draugei ir jos atsiprašysiu.

Rytoj apsivilksiu gražiausią suknelę ir eisiu miesto gatvėmis.

Rytoj aš nusipirksiu kelionę aplink pasaulį.

Rytoj aš…

A

Bet jos rytoj taip ir neatėjo.

A

Aš nenoriu gyventi taip, kaip mano mama.” Aiškiai prisimenu mintį, lydėjusią mane dar ilgai po jos mirties. “Aš nenoriu, kad mano svajonės mirtų drauge su manimi”. Ir tai buvo didžiausias mano skausmas ir didžiausia dovana, kurią man paliko mama savo išėjimu.

A

Nors ir puikiai suvokiau, kad delsimas ir atidėliojimas anksčiau ar vėliau pavirsta asmeniniu pragaru, bet įprotis geležiniais gniaužtais laikė toje pačioje istorijoje. Aš vis kažko laukiau. Ir turiu prisipažinti…

A

…mano svajonės galėjo numirti drauge su manimi.

A

Galėjo nebūti knygos, galėjo nebūti šio projekto, galėjo nebūti šio teksto, galėjo nebūti daugybės dalykų, kuriuos aš norėjau daryti, kuriuos darau ir darysiu, kurie bent kažkiek šviesina šį pasaulį ir padeda jums kurti tai, ko jūs norite (taip sakote jūs).

A

Viso to galėjo nebūti, nes galvoje nuolat įkyriai zyzė mintys…

A

O kas tu tokia, kad tai darytum?

Visa tai jau seniai daro kiti. Ir be tavęs.

O jeigu to niekam nereikia?

O jeigu tave pasmerks ir išjuoks?

O jeigu tave atstums? Vėl krisi veidu į samanas?

Suaugusi moteris, o nori užsiimti visokiais niekais.

Jie juk geresni už tave.

O tu įsitikinusi, kad esi pasiruošus?

O žinių ir patirties tau užteks?

O jeigu tu klysti?

O tu pakankamai protinga, talentinga ir profesionali, kad tai darytum?

A

Ir visa tai ilgai dirigavo mano gyvenimo orkestrui. Vidinis kritikas neršė taip galingai, kad ilgai negalėjau išjudėti iš vietos. Ir užsiiminėjau viskuo, tik ne tuo, kuo norėjau, teisindamasi pačiais išradingiausiais būdais. Žiūrėjau į kitus ir pavydėjau jiems, nes jie darė tai, ką norėjo daryti, siekė to, apie ką svajojo. Mano širdis kentėjo. Bet pastanga po pastangos, diena po dienos, žingsnis po žingsnio ir aš pradėjau pastebėti pažangą. Ir su kiekvienu žingsniu vis stipriau skambėjo mintis “Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi”. Aš iki šiol nežinau, iš kurios parapijos ji atėjo – ar buvo sugeneruota nuosavos smegeninės, ar buvo perskaityta, išgirsta, bet ji vis stiprėjo ir didėjo. Ir aš pradėjau. Atsargiai, palengva, ragaudama pačias mažiausias pergales.

A

O kokia tavo svajonė?

A

…knyga, kurią nori parašyti?

…revoliucija, kurią nori pradėti?

…verslas, kurią nori įkurti?

…atverti pasauliui savo telentus?

…idėja, kurią sapnuoji ir naktimis?

…santykiai, kuriuos nori sukurti?

A

Neleisk tam mirti net negyvenus. Nes tavo svajonė yra reikalinga pasauliui. Tu esi reikalinga pasauliui.

A

“Pati turtingiausia vieta pasaulyje yra ne Manhetenas, ne naftos telkiniai Vidurio Vakaruose, ne aukso kasyklos Pietų Afrikoje. Turtingiausia pasaulio vieta yra kapinės. Nes čia palaidoti visi neparašyti romanai, neįgyvendinti verslo projektai, nesukurti santykiai ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos žmonės galvoja: “Padarysiu tai rytoj”. O tuo tarpu “rytoj” atsargos vieną dieną baigiasi.” / Todd Henry “Die empty”.

A

Todėl prašau tavęs, neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi.

A

Užsimerk. Pagalvok apie savo svajonę. Pajausk ją. Ir DABAR padaryk tai, ką jau seniai norėjai padaryti. O jeigu tu žinai, kad tavyje yra tai, ką norėtum atskleisti pasauliui, jeigu tu žinai, kokį gyvenimą nori gyventi, bet ir toliau kuri sau kliūtis – aš tave suprantu. Man pažįstamas tavo skausmas. Bet aš žinau ir tai, kad maži žingsneliai, žengti DABAR, padės tau išsilaisvinti iš pančių, kuriuose įstrigai. Todėl eik ir padaryk. Aš su tavimi.

A

Apkabinu.

Su meile,

Ilona

A

A

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai