pakilti

Nežinomybės baimė. Ko tu bijai iš tikrųjų?

Gyvenime kartais nutinka taip, kad stovi, žmogau, kryžkelėje, ir nežinai, kuriuo keliu eiti. Pasuksi į dešinę – žirgą prarasi. O jei žirgo neturi, prarasi batus. Pasuksi į kairę – išmes iš smėlio dėžės su visais žaislais. Nueisi tiesiai – prieisi vandenyno kraštą, o plaukti dar nemoki. Bet gali išmokti. Ir kai tai žinai, pasirinkti daug lengviau. Tačiau dažnai trypčioji vietoje ir negali apsispręsti, į kurią pusę sukti, kurį kelią pasirinkti, nes kelias su aiškia pabaiga būna tik pasakose, o realybėje – kurį kelią bepasirinktum, nežinai, kas tavęs jame laukia.

 

Tiesa, dar yra galimybė grįžti atgal. O kas tenai? Tas pats, taip gerai pažįstamas ir tariamai saugus…bet narvelis, iš kurio taip įnirtingai stengeisi ištrūkti. Todėl dabar ir atsidūrei ties riba, kurią peržengus, gali nutikti bet kas – ir praraja, į kurią nugarmėsi, ir sparnai, pakylėsiantys į aukštumas, ir dar kažkas, apie ką dabar negali net pagalvoti. Ir tai gąsdina. Gąsdina, nes nežinai…

 

“Kas toliau? Kas bus? Ar nuves mane šis kelias ten, kur aš noriu būti?” Atsakymo nežino niekas, niekas negali suteikti garantijų, kad bus taip ar anaip, todėl telieka tikėtis ir viltis. Ir tada pradedi remtis savo lūkesčiais bei viltimis, pasileisdama į vidinį šokį su savo likimu. O kad būtų lengviau, kiekvieną kartą, kai realybė ir lūkesčiai sutampa, protas tuoj pat papasakoja “pasaką”, kuria remiantis ir prognozuoji savo ateitį. Jeigu šiandien leimėsi, sužibėsi kitų akivaizdoje, padarysi viską lengvai ir be klaidų – protas nupieš sėkmingą ir šviesią ateitį, bet tereikia padaryti mažiausią klaidą, suklupti, pralaimėti – ir “pasakos” pradeda rodyti katastrofa kvepiančią ateitį.

 

Sunku nežinoti, kas bus, nelabai moki gyventi čia ir dabar, ir nelabai nori pripažinti, kad niekaip negali sužinoti, kas tavęs laukia. Nes ateitis – lyg pirmą kartą gatvėje sutiktas praeivis, apie kurį nežinai visiškai nieko, bet žinoti nori taip stipriai, kad pradedi jį “pritempinėti” prie savo įsivaizdavimų ir proto sekamų “pasakų”. Ir tam, kad pasijaustum bent kiek saugiau, pavirsti tikra burtininke, iš prietarų ir kavos tirščių buriančia ateitį.

 

Priimti absoliučią kitos akimirkos nežinomybę kartais būna daug sunkiau, nei pačias liūdniausias ateities prognozes. Protui lengviau žinoti, kad bus blogai, nei nežinoti nieko, nes su tuo “blogai” jau moki gyventi, o vat ką daryti su “nežinau, kas bus” – visiškai neaišku. Ir todėl rytojaus neapibrėžtumą stengiesi užpildyti prognozėmis, kuriomis pradedi nuoširdžiai tikėti. O kur dar dešimtmečiais kauptas vežimas kriterijų, pagal kuriuos protas nusprendžia, kokią gi pasaką apie ateitį pasekti šiandien? Kriterijai, susiję su realybėje neegzistuojančiu idealu arba “teisingumo” etalonu, su kuriuo protas nuolat lygina tavo gyvenimą. Ir jeigu gyvenimas nesutampa su šiuo etalonu, protas tai pavadina klaidomis ir nesėkmėmis. Na, o toliau – tragiškas ateities paveikslas.

 

Nors vargiai tiki savimi, tuo abstrakčiu “teisingumo” etalonu tiki besąlygiškai ir “šventai”. Ir stengies jį atitikti. Nes jeigu neatitiksi, protas vėl sukurs dramatišką ateities scenarijų, o daro jis tai išradingai, kūrybiškai ir stipriai. Todėl, net logiškai suvokdama visą šio tikėjimo absurdiškumą, tu iš anksto jauti dūžtančių lūkesčių teikiamą skausmą ir…bijai. Ir tuomet labai stengies pasirinkti tokį elgesio modelį, kuris apsaugos nuo “klaidų”, sunkiai priimi sprendimus ir visais įmanomais būdais bandai užremti savo nervelio duris, kad tik, neduok Dieve, pro jas neįsiveržtų pokyčių gūsis. Nes jeigu tai įvyks ir žengsi žingsnį, kuris gali pasirodyti “neteisingas”, prote įmontuotas kino teatras vėl parodys siaubo filmą.

 

Bijai to, kas bus, kai peržengsi savo narvelio vartus ir tenai tave pasitiks tai, kas neatitiks visuotinai priimtų ir proto patvirtintų “teisingo gyvenimo” kriterijų. Bijai suklysti, nes jau žinai, kas būna, kai tai įvyksta, ir kai protas sukuria eilinį tragišką šedevrą “apie tave ir gyvenimą”. Todėl, nenorėdama pasirodyti “nevykėle”, neskubi išsilaisvinti iš to gan liūdno, bet tariamai saugaus narvelio, nes čia gali ramiai vaidinti pavargusios, gyvenimą pažinusios virtuvinės mąstytojos rolę. Svarbiausia – kad nebūtų klaidų, nes kiekviena klaida reikš, jog esi juokinga ir “kvaila višta”, visi badys tave pirštais ir palydės niekinančiais žvilgsniais. “Susimovei, mieloji!”, – skamba galvoje dar net nepajudėjus link išėjimo.

 

Tu bijai suklysti. Tačiau klaidų baimė žudo norus ir sekina jėgas. Išmoktas bejėgiškumas “Vis vien tau nieko neišeis” – tai dar viena proto sukurta drama, pastūmėjanti į apatiją. Bet jeigu atmesi visas “pasakas” ir dramas, pažiūrėsi į gyvenimą be išankstinių nuostatų, lengvai pamatysi, kad gyvenime nebūtų jokio vystymosi, jeigu nebūtų klaidų. Nors tu jas vadini nesėkmėmis, bijai jų lyg prakeiksmo, bet būtent jos – tavo klaidos – išaugina pačius sultingiausius asmeninio augimo vaisius. Klysti yra ne tik normalu, bet taip pat natūralu, kaip ir viskas, kas egzistuoja gamtoje. Pati vertingiausia patirtis ateina ne iš  sausų teorijų, o iš realios praktikos. O klaidos ir yra ta reali patirtis, kuri be jokių pagražinimų parodo tai, į ką vertėtų atkreipti daugiau dėmesio čia ir dabar.

 

Klaidos – tai garbingas mokestis už pamokas, kurias gauni. Ir jeigu kažkokiu būdu pavyktų neįsisukti į emocijų sūkurį, pamatytum, kad daugelio “klaidų” žala nėra tokia reikšminga, kaip prisigalvojai. Problemos mastą lemia tai, kaip ją išgyveni, kokius paveikslus piešia protas, vienu metu besižavintis ir patiriantis siaubą dėl savo kūrinio. Todėl tai, ką vadini klaidomis, tėra visiškai subjektyvus vertinimas, gimstantis tuomet, kai realybė nesutampa su išgalvotu idealu.

 

Klaidos nėra visiško pralaimėjimo ženklas, tai yra tik nuolatinis mokymosi procesas, kuris tiesiog negali vykti be klaidų. Visi neapskaičiuoti ir nesėkmingi kartai nėra snaudžiančio bukumo ir absoliutaus nevykėliškumo požymiai, tai yra natūralus naujų patirčių įgijimas. Klaidos rodo, kad užduotis pasirodė esanti sudėtingesnė, nei atrodė iš pradžių, ir dėl to buvo neįmanoma visko tiksliai įvertinti, o klaida ir bus ta kelrodė žvaigždė, kuri apšvies situaciją ryškiau ir giliau. Ir jeigu į gyvenimą pažvelgti plačiau, paaiškės, kad labai dažnai prakeiksmu vadintos klaidos po kurio laiko virto palaiminga sėkme.

 

Todėl didžiausia klaida – reikalauti iš savęs būti tobulai neklystančia ir išsisukinėti nuo pokyčių dėl baimės suklysti…

 

Galima svajoti apie ateitį, kurti planus, bet ne visada tai, kas planuota, sutaps su realybe. Ir tada tai galima pavadinti klaida. Bet ir tai nebus priežastis nuleisti rankas, kristi veidu į samanas ir likti gulėti virkaujant, graužiant ir kaltinant save dėl nesėkmių. Tol, kol pasitikėjimas savimi ir ateities paveikslas priklauso nuo asmeninių sėkmių ir klaidų, jie svyruos kaip akcijų biržos indeksas krizinėje ekonomikoje. Ir net tada, kai ego nuo kvapą gniaužiančios sėkmės išsipūs iki milžiniškų gabaritų, žengti žingsnį į nežinomybę bus vistiek baisu, nes kiekvienas žingsnis gali virsti nesėkme, reiškiančia asmeninę pasaulio pabaigą.

 

Aš nežinau savo ateities, nežinau, kur mane nuves šis žingsnis. Tai gali būti dar viena samanota pievelė, į kurią išsitėkšiu, o gali būti sparnai. Ir dar kažkas, apie ką net negaliu pagalvoti. Bet kokiu atveju, bus taip, kaip turi būti. Net jeigu man atrodys, kad aš suklydau, net jeigu aš negalėsiu suvokti, kur visa tai mane nuves, aš žinau, kad tai bus pats geriausias variantas, kuris tik galėjo nutikti…

 

Jeigu jūsų gyvenime yra tai, ką vis atidėliojate dėl baimės suklysti, dėl to, kad nežinote, kaip bus, bet vis dėlto norite tai pakeisti, kviečiu prisijungti prie pasitikėjimo savimi stiprinimo grupės “DRĄSI!” >>>

 

Šilčiausi linkėjimai ir iki susitikimo kituose tekstuose…

Ilona

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai