pakilti

Priešintis ar priimti? Ką daryti, kai vyksta tai, kas nepatinka?

Šiame tekste noriu pasidalinti keletu minčių apie pasipriešinimą ir priėmimą. Juk aplink tiek daug tvirtinančių “priimk save tokį, koks esi, priimk kitus, priimk viską, kas vyksta, ir bus tau laimė, žmogau…” Į tai neišvengiamai reaguoja kiti : “kas per nesąmonė, kodėl aš turiu priimti tai, kas man nepatinka, kodėl aš turiu taikstytis su neteisybe, kvailumu ir visais kitais man nepatinkančiais reiškiniais?!” Aš galvoju, kad teisūs yra visi, o nesusikalbame galbūt dėl to, jog kalbame apie kiek skirtingus dalykus.

 

Normalu yra tai, kad tuomet, kai mūsų gyvenime vyksta kažkas, kas mums nepatinka, pirmoji reakcija – priešintis ir nesutikti.

 

“Pasipriešinimas – viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios atsiranda visos kitos bėdos. Kai jūs priešinatės, jūs atsiskiriate nuo visumos. Jūs stengiatės būti sala – atskira, atskirta. Jūs teisiate, kažką vadinate neteisingu, blogu, nepriimtinu. Pasipriešinimas reiškia, kad jūs užimate teisėjo poziciją,” – teigia kažkuris išminčius. Ir jeigu pažiūrėsime į realybę – ar pats pasipriešinimas ką nors išsprendžia? Dažniausiai – ne. Kol mes priešinamės kažkam, kas mums nepatinka, išgyvename pyktį, susierzinimą, įtampą, nuoskaudas ir daugybę kitų reikalų. Skiriame tam daugybę savo energijos ir jėgų, bet realybėje niekas nekinta. Jeigu nuoširdžiai – kiek dalykų pasikeitė jūsų gyvenime vien dėl to, kad jūs pykote, liejote įniršį, keikėte valdžią ar “tą kvailį, kuris nesąmones kalba”? Taigi…

 

Todėl, pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį: priešintis bet kokiai situacijai yra beprasmiška, jeigu pasipriešinimas nevirsta realiais veiksmais. O virsta jis dažniausiai labai sunkiai, nes jau “išsitaškėm” į visas puses ir jėgų nelabai beliko.

 

Nepriimti situacijos – tai nesutikti su tuo, kas vyksta. Mūsų galvoje gyvena istorija apie tai, kaip viskas turėtų būti, bet faktai rodo, kad viskas vyksta kitaip. Ir tai sukelia pasipriešinimą bei susierzinimą. O ar gali būti taip, kad jūsų įsivaizdavimas apie tai, kaip viskas turi vykti, yra klaidingas? Ar gali būti, kad visata (Dievas, likimas) paruošė visiškai kitokį gyvenimo scenarijų, pagal kurį ši situacija yra pats geriausias variantas, koks tik gali būti? O jūs, vietoje to, kad padėkotumėte už rūpestį, nerimaujate ir pykstate.

 

Todėl, kitas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį: jūsų įsivaizdavimas, kaip viskas yra ir kaip turėtų būti, gali būti klaidingas. Galbūt jūsų matymas yra pakankamai siauras ir jūs nematote viso gyvenimo paveikslo bei visų aspektų? Ir užuot taškęsi į šalis purvais, tulžimi ir savo nepasitenkinimu, įvertinkite, ar jūs galite padaryti kokią nors įtaką situacijai (reiškiniui, žmogui) ar ne? Jeigu galite – kaip? Ką konkretaus jūs galite padaryti dabar? Ir padarykite.

 

Priimti nereiškia pasiduoti ir nuleisti rankas. Priimti – tai leisti tam reiškiniui ar situacijai egzistuoti. Priimti – tai pripažinti faktus be vertinimų ir interpretacijų. Ir padaryti viską, kas priklauso nuo jūsų, vis primenant sau, kad tai, ką jūs galvojate apie tai, ką darote, ir tai, ką darote iš tikrųjų – dažnai skirtingi dalykai…

 

Priimti realybę (o ypatingai apie save…) nėra taip lengva, nes mes įpratę jai priešintis arba nekreipti į ją dėmesio, galvodami, kad jeigu nematysime, ji bus kitokia. Juk daug lengviau nekreipti į ją dėmesio arba būti ja nepatenkintiems, ar ne? Visai smagu pažaisti žaidimus “aš ne toks” arba “noriu būti kitoks”. Kitokiu būti neišėjo? Na ir nieko tokio, bet apsimesti “kažkokiu” – laisvai…

 

Įtampa ir nerimas randasi tada, kai išsiskiria tai, kas mes esame, ir tai, kuo mes norime būti. Na, pavyzdžiui, jaunas specialistas, turintis daug žinių, bet kol kas mažai ką nuotuokiantis apie tai, kaip tas žinias panaudoti praktikoje. Jis turi pasirinkimą: pripažinti realybę arba ją ignoruoti. Pripažinti “aš nė velnio nesuprantu, kas vyksta, paaiškinkite man, prašau” arba vaidinti patyrusį “profą” – “viskas ok, viskas kontroliuojama”, lydimą vis didėjančios įtampos ir nerimo.

 

Viena iš žmogiškojo melo užduočių – paslėpti nuo realybės patį melagį. Daugybė mažų netiesų ir saviapgaulės lyg voratinklis apraizgo mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, apsimeti, kad supratai, ką tau sako, ir puoli atsakinėti, vietoje to, kad tiesiog pripažintum “atleiskite, aš nesupratau, ką jūs norėjote pasakyti”. “Aš bandau paaiškinti šitam kvailiui, kad jis neteisus”, nors iš tiesų “aš tiesiog jį žeminu ir tai man malonu”. Taip, baisu suvokti, kad esi ne toks “geras”, kaip stengiesi atrodyti.

 

Scena apie realybę.

 

Du mokslinės diskusijos dalyviai pradeda karštą ginčą dėl to, kuris teisus, o kuris klysta. Prie jų prieina trečiasis dalyvis ir klausia: “Ponai, ką jūs dabar darote?” Anie draugiškai atsako: “Bandome įtikinti vienas kitą savo teisumu”. Trečiasis palinguoja galva ir vėl klausia: “Ir vis dėlto, ką jūs dabar darote? Štai jūs – ką jūs ką tik pasakėte? Pažodžiui…Tik idiotai skaito šio autoriaus straipsnius – juk taip skambėjo jūsų žodžiai, tiesa? Tad dar kartą – ką jūs dabar darote iš tikrųjų? Jūs įrodinėjate, jog jūsų oponentas – idiotas…” Antrasis dalyvis smagiai šypteli, bet tuoj pat išgirsta klausimą “O ką jūs pagalvojote dabar?” Kiek pasimuistęs, prisipažįsta “Aš pagalvojau, kad iš mūsų dviejų idiotas yra jis…”

 

Taigi, kas šie žmonės realybėje? Oponentai mokslinėje diskusijoje? Ne. Tai du žmonės, įrodinėjantys vienas kitam, jog “tu esi idiotas”. Ir nieko daugiau.

 

Pamatyti realybę iš tiesų gan paprasta, tereikia atkreipti dėmesį į tai, ką darote šią akimirką. Ne į tai, ką norite padaryti, ne į tai, ką planuojate, o į tai, ką darote iš tikrųjų.

 

Toks realybės įvardinimas dažnai suteikia palengvėjimą, nes atsilaisvina jėgos, skiriamos nuo jos apsisaugoti. Pavyzdžiui, suaugusi dukra daugybę metų sąmoningai ir nesąmoningai stengiasi įrodyti savo mamai, kad ji yra gera dukra, o ne kažkokia “netikėlė” (kaip sakydavo jos “mylinti” mama). Jeigu įrodinėji esanti “ne tokia”, kaip tuomet atrodo realybė? “Aš esu dukra, kuri tiki, jog yra niekam tikusi.” Ir tik tada galima su tuo kažką padaryti. Nes kol “aš įrodysiu ir mamai, ir visiems, kad esu “ne tokia”, kaip atrodys gyvenimas? O kaip gi mama? Realybėje tai yra moteris, kuri įtikinėja savo dukrą, jog toji yra niekam tikus. Viskas, jokių vertinimų, tik realybė.

 

Žiūrint į realybę yra svarbu atskirti faktus nuo interpretacijų. “Mano vyras man kartais trinkteli, bet tik tada, kai išgeria, o vėliau prašo atleidimo ir žada, kad tai nepasikartos. Ir taip jau penkis metus. Ar tai reiškia, kad aš esu moteris, kuri tiki vyru?” Taip, tai – viena realybės dalis, turinti dar ir kitą pusę: “Aš esu žmona, kuriai vyras meluoja penkis metus”. Vaizdas kiek kitoks, tiesa?

 

Po nepavykusios sesijos su klientu ar po bet kurios tariamos nesėkmės veikloje gali tapti “blogu kouču” (psichologu, gydytoju, fiziku, teisininku, rašytoju…), o gali tiesiog apibrėžti realybę: “Dabar aš esu koučas, kuris galvoja, jog pravedė nesėkmingą sesiją”. Fizikas, kuriam niekaip nepavyksta atlikti bandymo, teisininkas, kuris kol kas negali suprasti, kaip išspręsti situaciją kliento naudai, gydytojas, kuris neranda paciento ligos priežasties ir t.t.

 

Jeigu, pavyzdžiui, dabar stebite ant sofkutės išsidrėbusį ir alų gurkšnojantį vyrą, kuris nenori nieko daryti, ir į bet kokią jūsų pastabą išdidžiai pareiškiantį “na, toks jau žmogus aš esu, priimk mane tokį, koks esu” – taip ir padarykite. Kas jis yra dabar? Ant sofos išsidrėbęs ir nenorintis nieko daryti vyras. Visi jūsų įsivaizdavimai apie tai, koks jis galėtų būti ir ką jis turėtų padaryti, tėra jūsų fantazijos (lūkesčiai, prisiminimai…), o ne realybė. Ir šią situaciją gali pakeisti ne jūsų pasipriešinimas (nepasitenkinimas, bambėjimas, pykčiai), o tik jo suvokimas, kas jis yra šią akimirką… O jeigu dabar jūs užimate to vyro rolę (tegu su torto gabalu vietoje alaus), istorija ta pati – jeigu norite pokyčio, pirmiausiai suvokite ir pripažinkite, kas jūs esate šią akimirką. Ir tai išlaisvins jėgas realiems veiksmams.

 

“Pokyčių kelias prasideda ne nuo noro kažką pakeisti, o nuo pripažinimo, kas dabar vyksta mano gyvenime ir ką aš darau dabar. Be vertinimų ir interpretacijų. Pokyčiai įvyksta tada, kai asmuo tampa tuo, kas jis yra, o ne tada, kai jis stengiasi atrodyti tuo, kuo nėra.” / Arnold R. Beisser

 

Jeigu abejojate savimi, jeigu niekaip negalite įgyvendinti siekių, jeigu reikia pokyčio, bet pažadai telieka pažadais – prisijunkite prie programos “Drąsa gyventi” ir pradėkite džiaugtis mažais, bet realiais žingsniais. Daugiau informacijos ČIA >>>

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

  • Raimonda

    Labai taiklu. Stebiuosi atradusi tinklaraštį, kuris padeda į daug ką pažvelgti visai iš kito kampo, iš kitos pozicijos, iš kitos pusės…Dažnai būni kaip su akidangčiais -matai tik taip, suvoki tik taip ir nesugebi tų akidangčių nusiimti jie tiesiog įaugę į odą…

    2018-09-16 at 21:48 Atsakyti

Komentarai