pakilti

Teigiamos neigiamos emocijos

Mūsų gyvenimas iš esmės yra panašus į vėrinį, suvertą iš įsitikinimų ir vertinimų: gerai-blogai, galima-negalima, reikia-nereikia, pozityvu-negatyvu ir panašiai. Dažnai tai būna kraštutinumų rinkinys ir abejotinas pasirinkimas iš dviejų variantų – “arba…arba”. O tikrasis pasirinkimas tuo tarpu gyvena per vidurį. Panašiai kaip tarp juodos ir baltos spalvų yra daugybė pilkos spalvos atspalvių.

Taip ir su emocijomis. Kažkada kažkas mums pasakė, kad negalima pykti – reikia šypsotis, negalima liūdėti – reikia džiaugtis, berniukams negalima verkti (juk tikri vyrai neverkia…), mergaitės turi būti švelnios…ir kitų daugybė įvairiausių “reikia”. Ir mes tuo patikėjom. Patikėjom, kad būdami tokiais, kokiais “reikia” būti, mes būsim mylimi ir reikalingi. Ir turime paradoksą: stengiamės būti tokiais, kokiais “reikia”, o mus vistiek bara, kaltina, palieka ir t.t. Gyvenam taip, kaip “reikia”, o lauktojo prizo taip ir nėra. Bet nesiliaujam tikėję tuo, kad vieną dieną mes jo sulauksim, jeigu ir toliau stengsimės atitikti reikalavimus. Tuose reikalavimuose yra visko ir labai daug. Tenai nėra vienintelio dalyko – nėra mūsų…

Žmogus, kuris neleidžia sau būti savimi, dažnai įstringa vienoje iš istorijų: arba “…viskas blogai, viskas nusibodo, niekas nedžiugina ir netenkina…”, arba “…viskas puiku, viskas super, viskas gerai…”. Abi šios istorijos turi teisę egzistuoti. Nei viena iš jų nėra nei geresnė, nei blogesnė.

Kai viskas blogai…Tokioj situacijos mes dažnai pradedam panikuoti, mus ištinka tyli vidinė isterija, lydima desperatiškų veiksmų. Paniškai ieškom ir siekiam kažko, kas turėtų pakeisti mūsų gyvenimą. Daug gilių išgyvenimų, stiprių emocijų, kurias mes vadiname neigiamomis. Bet šios emocijos nėra blogos. Kiekviena emocija – tai vidinis energijos užtaisas. Klausimas tik tame, į ką mes nukreipsime šį užtaisą. Ir labai dažnai žmogus jį nukreipia į išorę: kaltina kitus dėl jį ištikusių nesėkmių, kaltina aplinkybes, piktinasi kitų žmonių elgesiu, nagrinėja, kaip kas gyvena ir panašiai. Tokiu būdu energija yra ištaškoma į visas puses ir jos nebelieka tam, kad kažką galėtum realiai pakeisti. O po to seka neviltis, depresinė būsena, dingsta noras kažką daryti, gyvenimas tampa panašus į egzistavimą. Ir šioje būsenoje žmogus gali įstrigti ilgam.
Kai viskas gerai…O kam tada ką nors daryti ir keisti? Kol gyvas, žmogus negali visada jausti vien “teigiamų” emocijų. Na, gal ir gali, bet tokių žmonių pasaulyje – vienetai.

Dauguma žmonių, gyvenančių istorijoje “viskas gerai”, išmoko slopinti tas emocijas, kurias pavadino “neigiamomis”. Tai jų būdas gauti meilę iš kitų žmonių. Įsitikinimas “būsiu pozityvus ir tada mane visi priims ir mylės” yra savotiški spąstai, įkalinę žmogaus gyvenimą. Emocijos niekur nedingsta, jos yra visada. Klausimas vėl tas pats – į kur yra nukreipiamas energijos užtaisas, generuojamas emocijų. Šiuo atveju didžioji dalis energijos yra nukreipiama kovai su emocijomis (tomis, kurias mes pavadinome blogomis). Bet įveikti šių emocijų – neįmanoma. Jų neįmanoma išnaikinti. Tol, kol žmogus gyvas, visos emocijos bus, nepriklausomai nuo to, kaip jas pavadinome. Viskas, ką žmogus daro – kovoja pats su savimi, vietoje to, kad pasinaudotų tuo, ką turi.

Jeigu nuoširdžiai pasižiūrėsite į savo vidų, kiekvienas pamatysite, kad nepriklausomai nuo to, ką jūs galvojate apie tai, jūs ir toliau jaučiate pyktį, nuoskaudas, liūdesį. Bet žmogus, neleisdamas sau išgyventi šių emocijų, jas priima kaip problemą. Sprendimas, kad pykti, įsižeisti yra blogai, niekaip nekeičia fakto, kad jūs pykstate, įsižeidžiate ar jaučiate nuoskaudą. Jūs galite apgauti kitus ir mėginti apgauti save, bet anksčiau ar vėliau jūs pamatysite, kad toks žaidimas su savimi ir kova su emocijomis jūsų niekur neatvedė. Ir kas tada? O tada atsiranda didelis poreikis visa tai kompensuoti, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Dažnai tokie žmonės puola į kitą kraštutinumą – arba tampa pikti, arba įstringa gailestyje sau.

Žaidimas “viskas gerai” dažniausiai atveda tik į vieną tašką – poreikį keršyti. Keršyti atvirai arba slapčia. Tame taip pat nėra nieko blogo. Vienintelis momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį – ši komedija labai retai suartina žmones.

Gal vertėtų liautis žaisti šį žaidimą: pykti blogai, įsižeisti blogai. Ir toliau pykti ar įsižeisti. Kvailiau yra neigti tai, kas yra, nei priimti tai ir panaudoti, t.y. leisti egzistuoti visoms emocijoms, jas pripažinti ir priimti. Emocijų neigimas atima iš žmogaus energiją. Bet kuri emocija – tai tik energijos užtaisas. Pyktis – energija, džiaugsmas – energija, nuoskauda – taip pat energija. Tai tik užtaisas, reikalaujantis iškrovos. Kam jūs panaudosite tą užtaisą, pasirinkimas jūsų. Ar ištaškysite energiją, išliedami pyktį ant kito žmogaus, atkeršydami jam, ar panaudosite šią energiją savo tikslo siekimui.

Efektyviausia žmogaus būsena – liautis kvaršinti sau galvą dėl gerų ir blogų emocijų. Viskas yra tik resursai kelyje į tikslą. Klausimas – ar mokam jais naudotis? Vadinasi, užduotis aiški – išmokti naudoti tai, kas yra mūsų viduje. Tame tarpe ir “blogas” emocijas. Neneigiant ir nekovojant, o pripažįstant ir priimant. Sujungti savo prote dvi būsenas: viskas yra gerai ir kas bevyktų, viskas vyksta mano labui, nes kitaip tiesiog negali būti. Tai – vidinė būsena, kurią pasiekti – tik laiko ir pastangų klausimas. Emocijos valdo jus, ar jūs valdote emocijas?

PRAKTIKAI

4 žingsniai darbui su emocijomis
1. Paklauskite savęs “Kas dabar atsitiko?” Tokie variantai, kaip “mane dabar įžeidė, mane supykdė, su manim ne taip pasielgė” – NETINKA. Stenkitės pamatyti situaciją be vertinimų ir interpretacijų. Remkitės tik faktais.
2. Aprašykite savo jausmus, emocijas.
3. Paklauskite savęs “Kaip aš dabar noriu jaustis?”. Prisiminkite situaciją, kurioje jūs jautėtės taip, kaip dabar norėtumėt jaustis. Ypatingai tai gerai veikia, kai esate apatijoj, kai nieko nebenorite – prisiminkite situaciją, kurioje buvote aktyvus, galėjote “nuversti kalnus”.
4. Paklauskite savęs “Ką dabar turėčiau padaryti, kad pasijausčiau taip, kaip noriu?”. Ir padarykite tai.

© Ilona Tamošiūnienė

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai