Nepriklausomai nuo socialinio statuso, amžiaus ar piniginės storio, kiekvienam tenka susidurti su situacijomis, kuriose atrodo, jog kiti pasielgė neteisingai, nuskriaudė, įskaudino, pažemino. Situacijomis, kuriose skauda. Ir po kurių širdyje lieka pėdsakai. Nežinia, kiek jų prikaupta, nežinia, kiek pripėduota. Gal tik vienas kitas pėdsakas likęs, o gal pripėduota tiek, kad laisvos erdvės mažai belikę. Galima apie tai nesukti galvos, galima apsimesti, kad nieko ir nebuvo. Ir nustebti, kai džiugesį palengva keičia liūdesys, smalsumas ima skęsti baimėse, aktyvumas pasislepia taip, kad niekas surasti jo nebegali. Svajonės prisitaiko, tikslai susvetimėja. Ir viskas palengva pasidengia šerkšnu. Kad tik niekas niekada daugiau nepaliktų skausmingo pėdsako…
Nuoskaudos.
Toks ne itin malonus išgyvenimas. Ir būna, kad norisi paslėpti, pabėgti ar apsimesti, kad niekada ir nebuvo. Nes kažkaip nepatogu, gal net truputėlį gėdinga. Juk sakoma, kad suaugęs, brandus žmogus neturėtų nuoskaudų kaupti, o gal net ir tokių jausmų patirti, o jeigu netyčia patiria, matyt dar perskaitė per mažai patarimų „paleisk, neįsižeisk, nesiskaudink, atleisk, pamilk savo skriaudikus ir vakarais būtinai melskis už juos“. Todėl šalia nuoskaudos gali rastis ir papildomas nejaukumas „kaip gi aš taip, negalima skaudintis, kažkokia aš neteisinga“.
O realybėje nesiskaudinti neišeina, todėl lengviau paslėpti nuoskaudas ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.
Taip, būna, kad skauda. Bet slėptis ar apsimesti – ne pats geriausias variantas, nes jeigu jau skausmas paliko parašą, jis nepradings savaime taip, kaip, vaikštant pajūriu bangos nepastebimai ištrina smėlyje įspaustus pėdsakus. „Paslėptos“ nuoskaudos terš akimirkos gėrį, žadins norą grąžinti skausmą skriaudikui ar tik einančiam pro šalį, tirpdys džiaugsmą, lyg rūdys grauš santykius, augins nepasitenkinimą pasauliu, skandins gyvenimą tulžyje. Ir joms neįrodysi, kad taip elgtis negalima.
Atleisti. Pakilti virš nuoskaudos, nenuriedėti taip žemai, kaip tai padarė skriaudikas, ir atleisti. Padaryti išdidžią paslaugą „tiek to, aš tau atleidžiu“. Dažnas pasiūlymas. Bet atleidimas savo esme yra gan narcisistinis veiksmas, pakeliantis, visų pirma, savo pačių akyse. Leidžiantis pasirodyti geresniu žmogumi, nei esi iš tikrųjų. Todėl, ko gero, ir norisi greičiau atleisti, o tiksliau – suvaidinti atleidimą. Tik, deja, prašviesėjimas po tokio „kilnaus akto“ būna gan trumpas. Ir gali kainuoti brangiai, jeigu tik neužteks drąsos pažvelgti į savo nuoskaudų esmę ir kantrybės ištrinti pėdsakus, kuriuos, beje, paliko visai ne kiti…
Apie ką pasakoja nuoskaudos?
Nuoskaudos – apie ryšį
Nuoskauda yra toks jausmas, kurį jaučiame tik tam, kuris yra artimas, kuriuo bent kažkiek pasitikėjome, kažko iš jo laukėme ir tikėjomės. Kai jaučiame nuoskaudą žmogui, mes jam tarytum sakome, jog jis yra bent kažkiek mums artimas ir svarbus. Jeigu kažkas jaučia nuoskaudą mums – mes esame to žmogaus artimųjų sąraše.
Ir kuo žmogus arčiau – tuo nuoskauda gali būti stipresnė.
Jeigu kažkas gatvėje stumtelės, galima supykti ir visaip pribambėti. Akiplėšiškai elgsis pardavėja – „tą bjaurybę tuoj pastatysiu į vietą“. Ignoruos kokios įstaigos darbuotojas – galima supykti, prikalbėti bjaurių dalykų ar net kokį skundą sukurpti. Bet reikalų su nuoskaudomis čia nebus. O vat jeigu ignoruos vyras ar draugė nepadarys to, ko norėjau – įsiskaudinsiu. Nes tai – svarbūs man žmonės ir aš tikiuosi, kad taip pat esu svarbi jiems. Ir aš negaliu sau leisti su jais elgtis bjauriai ar pasiųsti juos toli į šiaurės ašigalį. Pavojinga. Ir todėl…gimsta nuoskauda.
Nuoskaudos – apie neįvykusius lūkesčius
Kai tik randasi nuoskauda, tampa aišku, kad iš kito kažko tikėjausi, bet jis ar ji nepateisino mano lūkesčių. Ir aš dėl to įsiskaudinau.
Pavyzdžiui:
- Tikėjausi, kad gausiu premiją, o negavau. Juk aš taip stengiausi, tiek jėgų skyriau projektui, o niekas to nepastebėjo. O va ta, kuri tik prieš mėnesį dirbti pradėjo, ..
- Tiek darbų darau namuose – ir tvarkau, ir skalbiu, ir maistą gaminu, bet niekam tai nerūpi, jiems tai – savaime suprantama. O aš juk žmogus, o ne indaplovės ir siurblio hibridas.
- Vyrui visai nerūpiu. Niekada nei gėlytės, nei gero žodžio. Lyg tuščia vieta būčiau.
- Draugė retai man skambina, nenori su manim bendrauti, kur nors nueiti. Jai labiau patinka sėdėti namuose ir spoksoti bukus serialus. Arba su kita drauge leisti laiką. Nusispjaut jai į mane.
- Suaugę vaikai retai aplanko, o kai apsilanko – pasėdi valandėlę ir bėga. Nei papietauja normaliai, nei ką papasakoja. Nemyli, nevertina, nesirūpina.
- Tėvai visada su manim elgdavosi žiauriai. Nematė jie manęs kaip asmenybės, neįskiepijo vertės jausmo, slopino iniciatyvas ir nevystė talentų. Dabar per juos aš nieko negaliu pasiekti gyvenime. Taip ir pratupėsiu tame kvailame, nekenčiamame
- Kaip jis taip galėjo? Nesitikėjau iš jo tokio elgesio…
- Kodėl vieniems viskas, o kitiems – nieko? Kodėl vieni gali ryti ir nestorėja, o aš turiu skaičiuoti kalorijas kaip pamišusi? Kodėl vieni turi pasiturinčius ir mylinčius tėvus, o man reikia arti nuo ryto iki vakaro, kad nenudvėsčiau iš bado? Na, tokia pasaulinio dydžio nuoskauda…
Visose šiose situacijose kiti žmonės daro kažką ne tą, arba jaučia kažką ne taip. O kai jie taip elgiasi ir taip jaučia, aš įsiskaudinu, nes tai neatitinka mano lūkesčių ir įsivaizdavimų, kaip turėtų būti. Duoda man per mažai, duoda ne taip ir ne tada, arba iš viso ne tai, ko aš noriu. Ir ką tada? O tada belieka papūsti lūpas, suraukti kaktą, vaikštinėti paniurusiu veidu ir visais įmanomais būdais demonstruoti „Nu, paklausk manęs, paklausk, dėl ko aš pykstu? Klausk greičiau! Nu!” O kam visa tai ir dėl ko?
Nuoskaudos – apie reikalavimą pasikeisti
Kai jaučiame nuoskaudą, tarytum sakome skriaudikui, jog jis vis dar yra mums artimas, bet kažkoks „neteisingas artimas“. Ir papūstomis lūpomis, paniurusiu veidu, liūdnu žvilgsniu siunčiame jam žinutę: „Tu turi pasitaisyti. Man nepatinka, ką tu darai. Aš noriu, kad tu pasikeistum, kad duotum man daugiau to, ko aš tikiuosi. Bet atvirai reikšti pyktį ir reikalauti norimo – pavojinga, santykiai gali pagriūti. O aš to bijau ir nenoriu. Todėl aš geriau tyliai ir netiesiogiai rodysiu, kad man blogai: vaikščiosiu nelaiminga veido išraiška ir vaidinsiu kankinę. Ir jeigu aš tau rūpiu, tu viską ištaisysi ir tada liksi mano širdyje teisėtai“.
O ką daryti, jeigu jeigu tas „neteisingas artimas“ nenori pasitaisyti ir toliau elgiasi kaip svetimas? Galima metų metais skaudintis ir verkti.
Bet kartais sveikiau pripažinti tiesą – žmogus ne toks jau ir artimas. O gal ir visiškai svetimas.
Nusivilti – nemalonu. Širdis ištuštėja ir atšąla. Bet tai – tik laikinas tarpsnis, o nuoskauda gali bujoti kad ir iki gyvenimo pabaigos. Nusivilti galima per akimirką ir tai pradeda gydyti nuoskaudą. Žinoma, nereikėtų dėl kiekvieno menkniekio nusivilti ir išbraukti žmonių iš artimųjų sąrašo, nes taip netruks ir vienatve susidomėti. Bet jeigu nuoskauda gyvuoja mėnesius, metus ar dešimtmečius – gal atėjo laikas paleisti ir keliauti pirmyn?
Nuoskauda – apie nuslopintą agresiją ir manipuliacijas
Nuoskauda turi daug bendro su pykčiu. Skirtumas tik vienas: pyktis – tai aktyvi emocija, kuri skatina ištaisyti situaciją savo rankomis, o nuoskauda – emocija pasyvi ir vaikiška, žadinanti norą ištaisyti situaciją skriaudiko rankomis.
Suaugęs, brandus žmogus gali išreikšti atvirą agresiją. Ir tai visai nereiškia, kad jis pradės laidyti kumščius į visas puses ar sukels „skandalą“, jeigu jam kažkas nepatiks. Gali būti nepasitenkinimas, susierzinimas, pyktis. Jis kalbės apie savo poreikius, lūkesčius, aiškins, ieškos sprendimų. Atvirai, be užuolankų, užuominų ir kitų keistų dalykų. Ir čia nebus jokios nuoskaudos.
Atsiradusi nuoskauda rodo, kad yra blokuojama agresija, yra užslėptas konfliktas. Tai reiškia, jog giliai širdyje gyvena tikėjimas, kad kalbėti atvirai apie savo poreikius – negalima. Pavojinga. Baisu. Nutiks katastrofa. Gresia atstūmimas, netektis. Ir viso to aš neišgyvensiu. Todėl belieka skaudintis ir bandyti neakivaizdžiai paveikti kitą – manipuliuoti.
Įsiskaudinęs žmogus jaučia: “Aš turiu teisę reikalauti!” Jis nukentėjo ir dabar reikalauja kompensacijos. Tačiau bet kokios kompensacijos jis atsisakys. Jos vis tiek nepakaks.
Norint išsaugoti savo teisę reikalauti, būtina puoselėti nuoskaudas ir versti kitus jausti kaltę.
Nuoskauda – apie vaikystę
Taip, nuoskauda – gan infantilus ir vaikiškas jausmas. Juk vaikas – silpnas ir visiškai nuo kitų priklausomas. Jis negali nei savimi pasirūpinti, nei savo poreikių patenkinti. Jis neturi jokių resursų išgyventi savarankiškai ir todėl jam gyvybiškai reikalingas suaugėlis, kuris juo pasirūpins. O kai vyksta kažkas ne taip, kaip jis norėtų, vaikas pradeda ieškoti būdų, kaip paveikti situaciją taip, kad suaugėlis net nesuprastų, kas čia nutiko. Geriausias būdas – įsiskaudinti. Papūsti lūpas, trypti kojomis ir visais įmanomais būdais demonstruoti savo nelaimingumą.
Suaugęs gi žmogus gali pats spręsti savo problemas ir petenkinti poreikius. Jis turi ir jėgų, ir galimybių, ir resursų. Ir jeigu draugė ignoruoja, suaugęs supranta – ką gi, panašu, kad aš jai ne taip labai ir rūpiu. Ir gal man reikėtų atidžiau peržiūrėti savo draugių ratą…
Taigi, nuoskaudos „schema“ galėtų atrodyti taip:
- žmogus, kurį aš laikau artimu, kažko man nedavė, davė per mažai ar ne tai, ko aš norėjau,
- aš kenčiu ir noriu, kad jis pasikeistų,
- pasakyti tiesiai ir atvirai – baisu (tai gali kitam nepatikti ir jis nusisuks nuo manęs),
- todėl aš darysiu netiesioginius veiksmus, užuolankom, užuominom, bandysiu padaryti įtaką, parodyti, kaip man skauda ir kaip labai aš kenčiu.
Paleisti nuoskaudą – tai suaugti
Ir vis dėlto – taip, suaugęs žmogus nekaupia nuoskaudų. Jis gali nusivilti, supykti, įniršti, gali konfliktuoti ir aiškintis. Kalbėti, bandyti suprasti, ieškoti kompromisų, tartis. Ir pripažinti – jeigu aš jaučiu nuoskaudą, mane ištiko infantilumo priepuolis ir šią akimirką jaučiuosi per silpna, kad galėčiau kažką pakeisti, todėl dabar man lengviau skaudintis.
Suaugti – tai priimti faktą, kad kiti žmonės, net ir patys artimiausi – ne mano klonai ir ne mano žaisliukai. Kartais jie nori to, kas man nepatinka. Kartais jie nejaučia tų jausmų, kurių man trūksta. Ir man reikia išmokti su tuo gyventi. Ir kaip suaugusiam žmogui – pačiai rūpintis savo poreikiais.
Paleisti nuoskaudą – tai paleisti savo lūkesčius ir pripažinti, kad kitas žmogus yra kitoks, ir jis neprivalo pildyti mano norų, tenkinti poreikių ar atitikti mano sukurto paveikslo. Gali būti kiek liūdna ir skaudu. Bet toks jau gyvenimas.
Ir pabaigai.
Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir nuoskauda turi dar ir kitą pusę. Ir kartais ji gali išgelbėti. Sugrąžinti artumą. Bet tam nuoskaudą jaučiančiam žmogui vertėtų atsiverti. Papasakoti apie savo skausmą. Ramiai, tyliai, konstruktyviai. Ir jeigu kitas sureaguos – santykiai gali sušilti, atsinaujinti, sustiprėti. Bet kitas gali ir neatkreipti dėmesio ir toliau tęsti tai, kas skaudina. Tuomet – nuoskauda beprasmiška ir gali išgelbėti tik artumo iliuziją. Belsiesi į uždarytas duris, gyvensi viltimi, kad kitas susivoks. Ir tai gali tęstis ilgai. Štai tokią nuoskaudą verta paleisti…Pripažinti tiesą ir išgyti.
P.S. Paleisti nuoskaudas, sustiprėti vidumi, išsilaisvinti iš ribojančių nuostatų ir emocijų – visa tai ir daug daugiau – kurse VERTA! DRĄSI! LAISVA! jau nuo kovo 10 d.
O ką galvojate Jūs? :)