– Ar tu kada nors buvai laimingas? – paklausė sūnus mirštančio tėvo, su kuriuo nesimatė daugiau nei dešimt metų.
– Laimingas? Kodėl klausi tokių dalykų? Laimė – tai didžiausias šio amžiaus mitas…
A
Tai ne realybėje vykusi scena, tai – vieno filmo epizodas, netikėtai pažadinęs ir mano labai seną prisiminimą. Kažkada, atrodo lyg praeitame gyvenime, panašų klausimą aš uždaviau savo močiutei – pačiam šilčiausiam ir didžiausią širdį turinčiam žmogui iš visų mano gyvenime sutiktų žmonių. Pamenu, kaip išgirdusi mano klausimą, ji tik švelniai šyptelėjo dangaus žydrumo akimis ir neatsitraukdama nuo lysvėje pūpsančių burokų atsakė “Oi, vaikeliuk, nesuku aš sau galvos. Va, žiūrėk, kokie gražūs šiais metais burokai. Argi ne laimė?”. Tą kartą mano vaikiškas protas negalėjo susieti burokų su laime ir todėl atsakymą pasidėjo į tolimą lentynėlę, bet dabar, iškilęs iš atminties, jis pasakoja kiek kitokią istoriją apie laimę. Taip visų trokštamą ir siekiamą laimę.
A
Ko gero, parašyti daugiau, nei yra parašyta šia tema, jau nebeįmanoma, o laimės receptais galima būti nusitiesti neblogą kelią aplink žemės rutulį. Ir atrodytų – jeigu viskas išpasakota, išrašyta ir išaiškinta, belieka tik imti, pasinaudoti ir būti laimingais. Tačiau kažkodėl ir toliau gatvėmis vaikštinėja nusiminę, gyvenimu nepatenkinti, nelaimingi ir nosis nukabinę vyrai bei moterys.
A
Tad kur gi šuo pakastas? Nejau nenorime mes tos laimės? Jeigu paklausi – atsakys, kad labai norėtų, bet niekaip neišeina, vis kažkas tai laimei sutrukdo, nors ir labai stengiasi visus tuos patarimus įvykdyti. Nusipirk X ir būsi laiminga. Ne? Nepavyko? Tuomet dar perskaityk Y ir tada jau tikrai nuo laimės nepabėgsi. Ir dar ne? Bandyk dar kartą. Pirk, skaityk, eik, vėl pirk ir dar kartą skaityk, ir dar būtinai štai čia apsilankyk. Ir tada būtinai ateis diena, kai sužinosi, kas yra toji laimė.
A
O gal bėda ir yra tame, kad mes stengiamės būti laimingos? Stengiamės tą laimę pagauti kažkieno kito padangėje, ieškome to, ko nesame pametusios – tai savęs, tai pašaukimo, tai dar kokios skambios idėjos. O idėjos – jos tokios – suvilioja ir pameta…
A
Kažkas pasakė, kad laimė – tai malonumas.
A
Ir pradėjome bėgioti paskui paviršinius malonumus. Daugiau ir geresnio maisto, daugiau įsipareigojančio ar vienkartinio sekso, prabangesni automobiliai, garsesnės drabužių etiketės, prašmatnesnės kelionės, įmantresni masažai. Bet pakeliui pasirodė, kad šie malonumai tėra trumpalaikiai ir negarantuoja ilgai trunkančio gero jausmo. O kartais – net labai rimtai apgauna. Apie tai gali papasakoti bet kuris priklausomybę turintis žmogus, arba tas, kuris ieškodamas malonumo, prarado šeimą, arba tas, kuris pradėjo melstis maisto teikiamam malonumui ir šiandien sunkiai nusirita iš pirmo aukšto. O juk jie tenorėjo būti laimingi.
A
“Ar dabar reikia viską mesti ir atsisakyti malonumų?”, – galite paklausti jūs. Žinoma – NE. Jų reikia, jie tam ir yra, kad būtų maloniau gyventi J Bet verta prisiminti, kad vien tik išoriniai ir materialūs malonumai negali suteikti laimės. Net atvirkščiai. Viename tyrime skaičiau, kad žmonės, sutelkiantys visą savo energiją į matarialius ir paviršinius malonumus, ilgalaikėje perspektyvoje jaučia didesnį nerimą, yra lengviau pažeidžiami emociškai ir jaučiasi labiau nelaimingi. Todėl, ko gero, vertėtų atrasti ir kitų malonumo šaltinių – tikresnių, gilesnių, tokių, nuo kurių širdis dainuoja, o protas trina rankutėmis 🙂
A
Dar viena idėja pasakoja, kad jeigu norime jaustis laimingomis, reikėtų mažinti lūkesčius.
A
Neturėk lūkesčių, nebus ir nusivylimų. Juk kai nieko nesitiki, koks gi skirtumas, kaip bus. Bet kaip ir visos idėjos, ši taip pat turi kitą, ne visada akivaizdžią pusę. Iš vienos pusės – jeigu, pavyzdžiui, šiandien dirbi samdomam darbe ir planuoji kurti savo verslą, kuris tau po mėnesio mestels į sąskaitą vieną-kitą milijoną, lūkesčius tikrai vertėtų mažinti ir labiau susidraugauti su realybe. Bet iš kitos pusės – jeigu iš savęs tikėsies būtent tokio rezultato, tai gali būti stiprus stimulas judėti pirmyn ir jo siekti. Arba, jeigu šiandien tikiesi, kad šviežiai užsimezgę santykiai 100% atitiks tavo idealą, lūkesčius gal ir verta peržiūrėti jau vien dėl to, kad idealai realybėje neegzistuoja. Bet mažinti ne iki “nieko nesitikiu, nesvarbu, kaip bus, kad tik būtų”, o iki tos ribos, kuri tavęs dar nežeidžia. O iš kitos pusės – susikurtas santykių idealas gali paskatinti mokytis, augti ir ieškoti būdų, kaip gi tuos santykius sudėlioti taip, kad jie kuo labiau priartėtų prie taip trokštamų. Bet nelaukiant, kad kitas tuos lūkesčius realizuotų, o pasiraitoti rankoves ir rimtai užsiimti tuo pačiai.
A
Todėl, gal neverta mažinti lūkesčių, gal geriau juos suderinti su realybe ir įgyvendinti. Man regis, kad daugiau laimės atneš ne maži lūkesčiai ar visiškas jų nebuvimas, kuris ne retai virsta niekur nevedančiomis istorijomis “nieko nenoriu, nieko nedarau, bus gerai ir taip….”, o ta patirtis, kurią mes įgysime kelyje. Galbūt patirsime nesėkmę ir išsitėkšime veidu į samanas, bet pakilsime ir eisime toliau. Galbūt po to padarysime dar vieną klaidą, bet pasimokysime ir jos nebekartosime. Gebėjimas patirti nesėkmę, pakilti, eiti toliau ir vertinti šią patirtį duos tikrai daugiau naudos, nei tylus kiurksojimas be jokių lūkesčių.
A
Dar kažkas labai garsiai šūktelėjo, kad jeigu nori būti laiminga, mąstyk pozityviai.
A
Ir pradėjome kartoti pozityvius teiginius (afirmacijas), apsiklijavome jomis visas sienas ir tikėjomės, kad jau dabar tikrai būsime laimingos. Ir buvome. Akimirką. Tada vėl kartojome “aš esu laiminga”. Ir kol kartojome, atrodė, kad iš tikrųjų tokios ir esame. Dabar tas procesas man primena vieną labai seną, studentiškų laikų istoriją apie seną baltą mašiniuką.
A
Tam, kad iš ryto užvestum tą technikos stebuklą ir nudardėtum juo iki universiteto, tekdavo atlikti beveik šamaniškus ritualus: atsikelti ankstyvą rytą net ir tomis dienomis, kai paskaitos prasidėdavo po pietų, susiruošti ir prie lango tykoti, kada gi kieme pasirodys kaimynas, turintis tokį stebuklingą laidą su žnyplėmis abiejuose galuose. Tuomet strimgalviais ristis iš trečio aukšto, pakeliui įjungiant akinančiai malonią šypseną, ir nušviesti ja pilką kaimyno rytą, kad tasai, apakintas tavo spindulių, maloniai sutiktų išsitraukti tą stebuklingą laidą ir užkurti tavo baltą aparatą. Tada dardėdavai į universitetą ir visai nesvarbu, kad būdavai jame gerokai anksčiau, nei reikėjo. Po paskaitų – vėl tie patys magiški ritualai ir šypsena. Deja, visa tai galbėjo savaitę. Vėliau kaimynas pakeitė savo darbo grafiką ir iš kiemo išnykdavo anksčiau, nei spėdavau atsikelti, ir tuomet tekdavo naudotis kitomis transporto rūšimis. O kai netyčia vieną rytą kaimynas ir vėl buvo sumedžiotas, ne visai draugiškai bambtelėjo “Tu gal priežastį pašalink, nereikės lakstyti”. Ir po kelių dienų iš kelionių grįžusi vyriškoji šeimos dalis tą priežastį pašalino, ir mašiniukas vėl smagiai užsikurdavo.
A
Kažkaip panašiai gaunasi ir su pozityviu mąstymu – kol tavo smegenys “prijungtos prie laidų” (t.y. pozityvaus teiginio), viskas atrodo nuostabu, bet kai tik atsijungi – susiduri su realybe ir vėl jautiesi nelaiminga, nes to priežastys niekur nedingo, o bandydama save įtikinti, kad viskas gerai, tu tedarai dirbtinį kvėpavimą savo laimingumo būsenai. Vieni mokslininkai nepatingėjo patyrinėti pozityvių teiginių poveikio ir atrado, kad tam, jog pozityvus teiginys taptų natūraliu žmogaus mąstymo būdu, jį reikėtų kartoti mažiausiai 900 valandų. Tiesa tai ar ne – galima patikrinti J O plačiau apie pozityvaus mąstymo spąstus galite paskaityti kitame straipsnyje čia >>>, o šiame – tiek.
A
Tai kas gi ta laimė?
A
Tiesiog pagalvokite, kada geriau jaučiatės: ar tada, kai suvalgote gabalą šokoladinio pyrago, ar tada, kai nueinate kelis kilometrus miško taku? Ar tada, kai pasižiūrite N serialo serijų, ar tada, kai išmokstate dešimt naujos kalbos žodžių? Ar tada, kai nusiperkate naują daiktą, ar tada, kai kuriate su bendraminčiais verslo strategiją ir ją įgyvendinate? Atsakymas, ko gero, aiškus.
A
Tačiau dažnai tai, kas teikia daugiau tikro vidinio pasitenkinimo ir geros savijautos, reikalauja iš mūsų pastangų ir ne visada yra labai malonu. Tame dažnai bus ir skausmo, ir pykčio, ir nusivylimų. Tačiau būtent tai vėliau virsta tvirtu ir pastoviu geru vidiniu jausmu. Tai, kas mus moko, augina, skatina siekti daugiau, nežiūrint į nepatogumus, kritimus ir nesėkmes, ir yra tai, kas stiprina vidinį laimės pojūtį. Todėl, ko gero, negalime būti laimingos, jeigu gyvename sąstingyje, o svajonių gyvenimus gyvename tik savo galvose. Negalime būti laimingos, jeigu nepadarome nieko vardan to, kad šios dienos svajonė virstų realybe rytoj.
A
Ir jeigu jaučiamės nelaimingos, viena iš priežasčių ir yra ta, kad mes neiname į tą gyvenimą, kurį norėtumėm gyventi, nesiekiame to, apie ką svajojame. Ir todėl posakį “laimė yra jūsų viduje” galima būtų kiek pakoreguoti – laimė atsiskleidžia tada, kai mes nusprendžiame įgyvendinti tai, kas yra mūsų viduje. Ir tai – amžinas procesas, nesibaigiantis tada, kai mes įgyvendinome vieną siekį, nes po jo rasis kitas, o tada dar vienas, ir dar vienas.
A
Laimė negali išsiskleisti sustingusioje, dulkėmis nugulusioje erdvėje. Laimė – kaip ir pats gyvenimas – yra nuolatinis judėjimas, kaita, augimas. Todėl įsivaizduokite tą žmogų, kuriuo norite būti, tą gyvenimą, kurį jūs norite gyventi. Ir ženkite į jį. Padarykite dėl jo ką nors. Bet ką. Paprastas mažas veiksmas sugriaus vidinį sąstingį ir pastūmės pirmyn. Ir net nesvarbu, ar pavyks viską realizuoti 100%, bet jūsų svajonė bus jūsų vedle, įkvepėja, o maži žingsneliai į ją užkurs vidinę ugnį, kuri apšvies dar vieną visiškai paprastą tiesą…
A
Skruostą netikėtai paglosto pasiklydęs kopūstinukas.
Stipriai apkabini senokai matytą vaiką.
Vėsaus vėjo glėbis apkabina ir paslepia tave nuo karštų saulės spindulių.
Namais nuvilnija ką tik paruošto maisto kvapas.
Į tavo šypseną atsako nepažįstamas praeivis.
Išdrįsti paskambinti tam, kurio seniai negirdėjai.
Gaiva alsuoja ką tik sutvarkyti namai.
Lysvė, kurią sukurpei pavasarį, žada gerą burokų derlių.
Argi tai ne laimė?
Nereikia nieko ieškoti.
Tiesiog gyvenkime.
Nereikia stengtis būti laimingomis.
Tiesiog būkime.
Nes laimė – tai viskas.
Laimė tai ir yra gyvenimas…
A
© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi
A
Cannot find required TableA
O ką galvojate Jūs? :)