Paskelbta Pakomentuoti

Buvo baisu… arba gyvenimas narvelyje

Visą gyvenimą buvo baisu… Baisu išsakyti savo nuomonę, pasidalinti mintimis, pranešti pasauliui apie tai, kas esu ir apskritai – kad esu… Norėtum kažką pasakyti, o gerklėje įstringa gumulas ir tu tyli, šypsaisi ir pritariamai linksi galva. Norėtum kažką parašyti, bet baisu taip, kad pamiršti kvėpuoti, ir sparčiai pabėgi prie kitų reikalų, galvodama “ai, ne dabar, dabar svarbesnių reikalų yra”.

A

Girdi nuostabią muziką ir norėtum valso ritmu prasisukti erdvėje, bet iš kojų išaugusios baimės šaknys sustingdo tave gyvenimo kamputyje. Norėtum pribėgti ir apglėbti kažkada sutiktą žmogų, bet tik santūriai šypteli ir lieki savo vietoje.

A

Ir kiekvieną kartą, kai “norėtum, bet negalima”, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. Nes…

A

Priežasčių, kodėl nedrįstame reikštis taip, kaip jaučiame, taip, kaip norėtumėm, yra ne viena. Tai ir skaudžios praeities patirtys, ir vaikystėje lyg mantra kartoti žodžiai “tu geriau patylėk…būk savo vietoje…neprisigalvok nesąmonių…nedaryk mums gėdos…”. O tada dar negalėjai šių žodžių įvertinti kritiškai ir jie tapo tavo tiesa, kurią nešiesi su savimi dešimtmečiais. Nes tik gyventi “būk kaip visos ir neišsiskirk” buvo daugiau ar mažiau pakenčiama…

A

Tada, kai susitikai su suaugusiųjų reakcija ir jų nepritarimu tavo pasireiškimams, nusprendei, kad tokia, kokia esi, nesi verta jų meilės ir priėmimo.

A

Skaudėjo.

A

O kad būtų lengviau, nusprendei nerodyti savo netobulumo tokiam idealiam ir kritiškai nusiteikusiam pasauliui. Nes tada tiesiog negalėjai kitaip paaiškinti, kodėl jie tave atstūmė ir nepalaikė.

A

Tada dar tikėjai, kad jeigu labiau pasistengsi, jeigu atitiksi jų lūkesčius, jie būtinai priims tave į savo širdis.

A

Tada dar nežinojai, kad turi teisę būti netobula, turi teisę klysti, turi teisę būti kitokia, turi teisę į pagarbą ir meilę. Tada dar nežinojai, kad tu gali išreikšti pyktį ir apginti savo teisę. Buvo per daug pavojinga. Ir todėl visą pyktį nukreipei į save, sutikai su tuo, ką sako jie, pradėjai savęs nekęsti ir gėdinti. Tu uždraudei sau reikštis pasauliui taip, kaip norėtum, ir įpratai bjauriai elgtis su savimi, paversdama save nuliu ir atmesdama tai, kas tavyje yra tikra, ir prašosi į laisvę.

A

Ir dabar, kiekvieną kartą, kai tik nori atsiskleisti pasauliui, išgirsti viduje tuos pačius balsus, kurie nuolat tave baksnoja ir stabdo. Ir tu stovi. Žiūri iš savo nervelio į gyvenimą stebėtojo akimis, matydama, kaip kitos leidžia sau reikštis, viduje pajunti lengvą šleikštulį. Lyg būtum save išdavusi. O kad bent kažkiek užsimirštum, užimi kritiko poziciją ir mintyse sakai “nesąmonėm užsiima… kaip taip galima…ir ką ji sau galvoja…”.

A

Taip, stebėtojo narvelis apsaugo ir net suteikia malonumo. Kai tyli ir mintyse kritikuoji kitus, jautiesi nepažeidžiama. Bet…gyvenimas narvelyje atima šansą kažką pakeisti. Pasilikdama jame, tu pasirenki nuoskaudas ir uždarumą, atsisakydama galimybės atsiverti ir būti suprasta. Ir už tai gali sumokėti labai didelę kainą, ypatingai tada, kai ateina metas išreikšti save kūryboje, darbe ar santykiuose.

A

Stebėtojo narvelyje nėra gyvybės, nėra tikrų jausmų, spontaniškumo, tikrumo, kūrybinio polėkio. Likdama jame, tu niekada neatrasi savo vietos po saule. Taip, jis tave apsaugo nuo pasikartojančio skausmo, kurį išgyvenai, kai tave atstūmė, pasišaipė, išsityčiojo. Bet jis atima galimybę atsiskleisti pasauliui ir išreikšti tai, kas tau iš tikrųjų yra svarbu.

A

Išeiti iš narvelio bus baisu. Aš tai žinau. Baisu, kad tavo pasirodymas ir vėl nebus idealus. Baisu, kad kiti pamatys visą tavo netobulumą, tikruosius tavo poreikius, pažeidžiamumą. Baisu ir vėl susižeisti, subyrėti į tūkstančius šukių. Baisu, kad tai vėl pasikartos.

A

Paklausyk. Dabar.

Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Ir niekada nebus.

Tokia mintis pati savaime yra absurdiška. Nes tu gimei, kad būtum ta, kas esi.

Visa. Be jokių išimčių.

Ne smulki prisitaikanti dalelė.

Ne sumažinta versija išblukusiomis spalvomis ir nugludintais kampais.

Ne. Tu atėjai į šį pasaulį tam, kad pulsuotum-mylėtum-verktum-jaustum.

Ir jeigu kažkas sako, kad tavęs yra per daug, vienintelė tiesa, kurią tau reikia prisiminti:

tikėtina, kad jie niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus pakankamai arti tavęs…

/ Jeanette LeBlanc /

A

Bet jeigu nori, kad pasaulis tave priimtų, vertintų ir mylėtų, tau teks jam pasirodyti ir atsiskleisti. Tiesiog prisimink, kad visi žmonės yra skirtingi, pasaulis yra labai įvairus ir tu neprivalai būti visiems tobula. Visada bus tų, kuriems tu neįtiksi. Bet tų, kurie priims, apglėbs ir išties tau savo ranką, yra gerokai daugiau. Ir svarbūs yra tik jie. Nes jie jau seniai laukia, kada atsivers tavo narvelio durys ir pasirodysi tu…

A

Išleisk save į LAISVĘ.

Pajausk SAVO kelią po kojomis.

Pamatyk tolumoje plytinčio horizonto grožį.

Pajausk savo vertę ir dydį.

Liaukis atidėlioti SAVO gyvenimą.

Išeik ir pasakyk “Ei, aš čia! AŠ ESU!”

A

Su meile,

Ilona

A

VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip atsipalaiduoti? 4 pratimai.

Būna gyvenime etapų, kai viskas aplink atrodo dygliuota ir nedraugiška, tarsi visas pasaulis būtų susimokęs prieš tave ir kiekviename žingsnyje regztų pinkles. Kaip beatsistotum, kur bepasisuktum – viskas ne taip. Drabužiai ne tie, krėslas per kietas, batai nepatogūs, dangus cepelininis, žmonės pikti ir erzinantys. Mėgini atrasti patogią padėtį, pataisyti pasaulį, išaiškinti kitiems gyvenimo tiesas, bet kuo labiau stengiesi, tuo viskas blogiau dėliojasi.

A

Jeigu taip nutinka – pats laikas padaryti pauzę ir atsipalaiduoti. Nes dažnai įtampos ir streso padiktuoti veiksmai duoda atvirkštinį rezultatą: „kuo intensyviau „kasi“, tuo gilesnėje duobėje atsiduri…“ (liaudies išmintis 🙂 ).

A

Kažkada kažkur perskaičiau, kad lotynų kalboje žodis „relaksacija“ reiškia kalinio išlaisvinimą. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, ar taip yra iš tikrųjų, bet šios metaforos nešama žinia man jaučiasi labai taikli ir atspindinti atsipalaidavimo būtinybės esmę. Kai jaučiame įtampa, mes tarsi uždarome save į tamsų nerimo, baimių, bejėgiškumo kalėjimą, kuriame nėra sprendimų, nėra išeičių, nėra variantų, o yra tik vis stiprėjantis skausmas, nepasitenkinimas, bejėgiškumas.

A

Atsipalaidavimas – didi jėga, bet kartais atsipalaiduoti būna baisoka, nes proceso pradžioje gali sukilti tie išgyvenimai, kuriuos mes nuslopinome ir paslėpėme kažkur giliai pasąmonėje. Bet jeigu leidžiame jiems būti, jeigu leidžiame sau būti juose, eilinį kartą nepabėgdamos į krūmus, mes išgyvename gilią atsipalaidavimo patirtį ir suvokiame, kad atsipalaidavimas – didi jėga, išlaisvinanti sąmonę iš baimių, nerimo, įtampos. Protas pradeda dirbti greičiau, mintys darosi aiškesnės ir tikslesnės, stiprėja intuicija, atsiveria naujas situacijos matymas. Atsipalaidavimas – tai kūrybos akimirka, kurioje gimsta kitokie sprendimai ir pradeda matytis naujos galimybės.

A

Atsipalaiduoti – tai leisti gyvenimui tekėti taip, kaip jis teka būtent šią akimirką.

A

Taigi, kaip atsipalaiduoti?

Būdų, žinoma, yra daugybė, tad pasidalinsiu keliais, kurių efektyvumą galiu patvirtinti ne tik aš, bet ir daugybė juos išbandžiusių moterų.

A

PRATIMAS „VIDINĖ ŠYPSENA“

A

Susiraskite ramią vietą, patogiai įsitaisykite ir užsimerkite, kad išoriniai objektai neblaškytų jūsų dėmesio. Pabandykite nusišypsoti. Jeigu tai padaryti sunku, prisiminkite situaciją ar konkretų žmogų, kuris jums kelia šiltus jausmus, šypseną.

Jau šypsotės? Tad dabar laikas įjungti vaizduotę. Pabandykite nusišypsoti savo nosiai, įsivaizduokite, jog nosis jums taip pat „nusišypso“. Nusišypsokite savo ausų galiukams ir įsivaizduokite, jog ausys jums taip pat šypsosi. Vėliau keliaukite žemyn ir šypsokitės krūtinei, pilvui, šlaunims, keliams ir net kiekvienam kojos pirštui. Neskubėkite, sulaukite, kol jie jums irgi „nusišypsos“. Tada keliaukite savo nugara, rankomis ir kiekvienu rankos pirštu. Jauskite jų šypseną. Kai visą kūną apgaubs šypsena, truputėlį pailsėkite. Pajauskite savo viduje šypseną, mintimis užfiksuokite ją ir neškitės su savimi į dieną.

A

Jeigu turite laiko kitokiam variantui, pamėginkite daosinę meditaciją „Vidinė šypsena“, kurią rekomenduojama atlikti iš ryto. Dalinuosi audio įrašu, kurį paprastai įtraukiu į programas.

A

A

KVĖPAVIMO PRATIMAI

A

Ir čia mes atrasime pačių įvairiausių variantų 🙂 Pamėginkite keletą iš jų.

Pradžia visiems ta pati – atsisėskite patogiai, jeigu galite – užsimerkite.

– Dėmesį nukreipkite į kvėpavimą. Kvėpuokite lėtai ir ramiai. Jauskite, kaip įkvepiate vėsų orą ir iškvepiate šiltą, drėgną orą. Tiesiog keletą minučių stebėkite savo kvėpavimą.

– Pratimą galite papildyti: kvėpuokite ir savo dėmesiu “skenuokite” kūną. Jeigu kažkurioje kūno vietoje jaučiate įtampą, iškvėpkite ją per pėdas į žemės centrą.

– Skaičiuokite iki 4 (1-2-3-4) ir lėtai įkvėpkite, taip pat lėtai iškvėpkite, skaičiuodamos iki 4 (1-2-3-4). Pakartokite keletą kartų. Galite šiek tiek pasunkinti pratimą. Įkvėpkite atsipalaidavimą, iškvėpkite dėkingumą. Mintyse, pavyzdžiui, galite sakyti: įkvėpiant „Įkvepiu atsipalaidavimą“, iškvėpiant „Ačiū“. Na, ar taip, kaip jums norėsis tą akimirką 🙂

A

PRATIMAS “PAGULĖKIME”

A

Dalinuos audio įrašu su trumpu šio pratimo paaiškinimu. Kadangi įrašas yra ruoštas vienai programai, tiesiog nekreipkite dėmesio į papildomą informaciją 😉

A

A

VIZUALIZACIJA “MANO RAMYBĖS OAZĖ”

A

Mylima vizualizacija, kuri yra įtraukta į programą “ANTI – STRESAS”. Bet nusprendžiau ja pasidalinti ir su jumis, nes ji ne tik atpalaiduoja, bet ir… Ką? O vat klausykite ir raskite joje praktiką, kurią galėsite atlikti kiekvieną dieną tam, kad greitai pereitumėte į nusiraminimo būseną 😉

A

A

Tad tiek pasidalinimų. O jeigu norite išmokti lengviau tvarkytis stresinėse situacijose ir sustiprinti atsparumą stresui, prisijunkite prie kurso ANTI – STRESAS, kuris prasideda jau spalio 12 d. O mano asmeninės šventės proga – už geriausią kainą! Visa informacija ir registracija ČIA >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Keistis nesikeičiant. Kaip veikia paradoksalių pokyčių teorija?

Būna. Kažkas nebetenkina, nebepatinka. Nusprendi pa(si)keisti. Na, tegu būna banalus pavyzdys – rytais bėgioti. Pasikalbėjai su savimi vakare, susitarei, kad jau rytoj tai tikrai. Ir jeigu rytoj iš tikrųjų išėjai ir prasibėgai, tavo idėja pradėti bėgioti nesusidūrė nei su vidiniu, nei su išoriniu pasipriešinimu. Realizavosi. Bet, ko gero, daugybė žmonių daugybę kartų susidūrė su tuo, kad geras idėjas ar sprendimus kažko imtis ne visada pavyksta įgyvendinti. Ne retas atvejis – norėjai iš ryto pabėgioti, bet to nepadarei rytoj, poryt ir po mėnesio taip pat nepadarei. Joks pokytis realybėje neįvyko, bet mintis apie save bėgiojančią (t.y. apie įvykusį pokytį) dar liko, ir gan įkyriai primena apie savo egzistavimą.

A

Mūsų psichika turi tokią savybę: tada, kai kažką nusprendžiam (norim, suplanuojam) padaryti, bet nepadarom, mūsų psichika „suskyla“ į priešingus polius ir susiformuoja dvi viena kitai prieštaraujančios dalys – viena psichikos dalis ir toliau mato save bėgiojančią, o tuo pat metu kita dalis yra visiškai abejinga tokiam sumanymui ir nesimotyvuoja nei apdovanojimais, nei bausmėmis. Kuo daugiau tokių nerealizuotų idėjų, kuo daugiau neįsisąmonintų „suskilimų“, tuo didesnė vidinė įtampa ir stipresnis pojūtis, kad su tavim kažkas negerai. „Kaip aš negaliu tesėti sau duoto pažado? Kodėl negaliu padaryti to, ką suplanavau? Kas aš per žmogus? Skuduras…“ Randasi sau daugybė priekaištų, kaltinimų, dingsta vidinio stabilumo pojūtis, nes energija eikvojama išgyvenimams, nepasitenkinimui, nuolatiniam vidiniam konfliktui tarp „noriu“ ir „nedarau“.

A

O tada…tada labai norisi save „paremontuoti“. Ir dažnai pradedame tai daryti įprastu būdu:  susiimk! Labiau stenkis, netingėk, nebijok, neatidėliok, bandyk naujus būdus, paprašyk pagalbos, paskaityk naudingą knygą dominančia tema, nueik į kokį motyvacinį seminarą, tiesiog priversk save, nenuleisk rankų, niekada nepasiduok… „Jeigu kažko nepadarei, vadinasi per mažai stengeisi!” – toks galėtų būti „save remontuojančiųjų“ šūkis.

A

Ir kartais tokiu būdu tikrai pavyksta. Ypatingai tais kartais, kai gyvenimas griežtai  įspraudžia į kampą ir nėra prabangos svarstyti apie motyvaciją, norą-nenorą, tingėjimą-netingėjimą. Tiesiog nebeturi pasirinkimo, imi save už pakarpos, prisiverti, susiremontuoji, pasikeiti. Iš pradžių gauni gal ir ne visai tokį rezultatą, kurio norėtum, bet bent jau iš vietos pajudi ir pradedi kažką daryti, mokytis, keisti. O pakeliui sukuri naujus įpročius, kurie toliau jau kuria tave (jau nebepamenu, kas taip šauniai pasakė 🙂 ). Ir žiūrėk – pokyčiai įvyko, gyvenimas nusisekė.

A

Bet dažniausiai taip būna tada, kai „prispaudžia“. O jeigu ne? Jeigu gyvenimas taip griežtai nepareikalauja pokyčių? Jeigu dar gali kentėti (o kentėti mes tikrai šauniai mokam…)? Jeigu jau ne vieną dešimtį kartų sakei „noriu“, bet visus kartus patyrei pralaimėjimą prieš „nedarau“? Pokyčio kaip nėra, taip nėra, vidinis konfliktas didėja, o su juo – dar daugiau nepasitenkinimo, nusivylimo savimi ir pasauliu, pretenzijų, kaltinimų, bejėgiškumo ir viso kito su tuo susijusio „gėrio“, kuris atima jėgas ir vis labiau tirpdo bet kokią motyvaciją, kai jau nei šviesi ateitis nebeskatina, nei liūdnos perspektyvos nebebaugina…

A

Ką gi daryti? Į pagalbą galima pasitelkti paradoksalių pokyčių teoriją. Apie ką ji?

A

Paradoksalių pokyčių teorijos užuomazgos priskiriamos geštalto terapijos pradininkui Frederick Perls. Toliau šią idėją patikslino ir aprašė gydytojas psichiatras Arnold Beisser – nepaprasto likimo žmogus.

A

Trumpai teorijos esmė galėtų skambėti taip: pokytis įvyksta tada, kai žmogus tampa tuo, kuo jis iš tikrųjų yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Pokyčiai nevyksta per prievartą, jie vyksta tada, kai žmogus būna tuo, kas jis yra, visiškai atsiduodamas dabarčiai.

A

Iš esmės, visas Arnold Beisser gyvenimas – šios teorijos atspindys. Būdamas dešimties metų, jis parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų Arnoldas norėjo tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti. Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus. Ir būtent tada jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė – Arnoldas  buvo pašauktas į armiją kaip atsargos karininkas ir ten susirgo poliomielitu. Jis buvo visiškai paralyžiuotas ir likusį gyvenimą – beveik 40 metų – praleido lovoje ir invalido vežimėlyje.

A

Pirmieji ligos metai buvo sunkūs. Ir nors Arnoldas stengiasi nepasiduoti, deda daug pastangų, kad tik atsistotų ant kojų, jo pastangos neduoda jokio rezultato. Jauną vyrą užplūsta bejėgiškumas, prasideda depresija, apgailestavimai dėl to, kas prarasta ir ko jau niekada nebebus. Bet pamažu Arnoldas priima savo situaciją tokia, kokia yra, ir pradeda galvoti: „Gerai, aš paralyžiuotas ir negaliu judėti. Tai – faktas. Bet ką aš galiu dabar, būdamas būtent tokioje padėtyje? Aš vis dar esu psichiatras!“ Ir vėliau su juo nutinka tai, ką amerikiečių scenaristai pavadintų „happy end“ – negalia nesutrukdo jam aktyviai ir vaisingai gyventi: jis parašo keletą knygų, tampa žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovauja klinikai, skaito paskaitas įvairiuos universitetuose, sukuria šeimą, gyvena mylimų ir mylinčių žmonių apsuptyje.

A

Knygoje „Skrydis be sparnų“ (“Flying without wings“) Arnold Beisser rašo: „Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas. Kai nustojau kovojęs, dirbęs, kad pasikeisčiau, ir atradau būdą priimti save tokį, kokiu tapau, galiausiai supratau, kad tai mane ir pakeitė.“

A

Kaip veikia paradoksalių pokyčių teorija gyvenime?

A

Keli pavyzdžiai.

A

Darbas. Žmogus nepatenkintas darbe gaunamu atlyginimu, norėtų didesnio. Ir vaizduotėje jis  kartais mato save kaip gaunantį didesnį atlyginimą, t.y.  mato save tuo, kuo jis nėra šią akimirką. Kadangi realybė su mintyse sukurtu vaizdiniu nesutampa, žmogus dažnai jaučiasi nevykėliu, gėdinasi savo dabartinės padėties ir save kaltina. O ir išorėje nėra planuojančių didinti atlyginimą (pvz. vadovas). Tuomet žmogus pradeda pykti ant tų, kurie jo susikurto vaizdinio nepalaiko, mokėdami jam mažesnį atlyginimą, nei jis norėtų. Tad žmogaus nusivylimas realybe yra gan dažnas palydovas: kai gauna atlyginimą, kai atveria piniginę parduotuvėje, kai negali atostogauti ten, kur norėtų ir panašiai.

A

Paradoksaliųjų pokyčių teorija siūlo susidraugauti su šiuo momentu, pripažinti realią situaciją ir būtent ją panaudoti kaip atramą. Pripažinti (be pasiteisinimų) visus savo jausmus, savo gėdą dėl to, kad realūs pasiekimai yra gerokai menkesni už norimus, pripažinti ir tai, kad vadovai nesirūpina tavo perspektyvomis. „Yra taip, kaip yra. O ką aš galiu padaryti, kad būtų kitaip?“ Ir pradėti tyrinėti tai, ką aš moku, ko nemoku, ką sugebu, ką galiu ir t.t. Į išgyvenimus nukreipta energija atsilaisvins ir palengva pradės matytis sprendimai.

A

Saviugda. Ir gan dažna tema – pasitikėjimo savimi trūkumas. Kartais mes labai nuoširdžiai tikime, kad kažko nedarome tik todėl, jog mums trūksta pasitikėjimo savo jėgomis. Ir labai norisi tą pasitikėjimą kažkokiu būdu padidinti, sustiprinti, atkurti. Na, kad rastųsi daugiau drąsos veiksmams. „Vat pajausiu/įgysiu daugiau drąsos ir tada tikrai pradėsiu…“ – sakome mes sau. Natūralu nejausti pasitikėjimo savo jėgomis tuomet, kai pradedame kažką, ko dar nebandėme, nepažįstame, nesuprantame. Bet niekada jo ir nepajausime, jeigu nepradėsime daryti, nes pasitikėjimas – tai apdovanojimas už tą, kad ir labai trumpą, bet nueitą kelio atkarpą. Neišeis pasitikėjimu kaip ramentu apsiginkluoti prieš svarbų veiksmą, nes pasitikėjimas – tai trofėjus.

A

Paradoksalių pokyčių teorija siūlo pripažinti savo nepasitikėjimą, baimę, gėdą, ir liautis slėpti šiuos išgyvenimus nuo savęs, jaustis dėl jų nepatogiai ir galvoti, kad būtent šie jausmai – tai nesėkmės garantas. Tas, kuris išmoks priimti savo nepasitikėjimą, baimę ir gėdą, sugebės įkvėpti save ir sudėtingoms bei įdomioms užduotims, o su laiku – ir džiaugtis reikšmingais pasiekimais.

A

Nereikėtų apsigauti – paradoksalių pokyčių teorija neteigia, jog užtenka tik priimti realybę, o visa kita įvyks kažkaip savaime. Na, jeigu nori pradėti bėgioti ir nori to jau ne vienus metus, bet vis dar nepradėjai, neužteks tik priimti šį faktą. Priimti vertėtų ir tai, kad iki šio momento skyriau per mažai pastangų tam, kad pradėčiau bėgioti, nes maloniau patogiai leisti laiką prie televizoriaus. Priimti reikštų pripažinti, kad manyje gyvena prieštaravimai, pamatyti tas viena su kita besikaunančias asmenybės dalis ir tiesiog pabūti toje kovoje. „Tuo pačiu metu aš noriu ir pradėti bėgioti, ir nenoriu tam skirti laiko, nes labiau noriu gulėti ant sofos. Ir visa tai esu AŠ“.

A

Ir tai nėra labai lengvas darbas – nekritikuojant ir negraužiant savęs, leisti sau jausti vienas kitam prieštaraujančius norus. Bet būtent tokia ir yra realybė.

A

Kai mes įsisąmoniname ir išdrįstame pripažinti nepatogią tiesą apie save, kai baigiame vidinę kovą su savimi, mes liaujamės save kankinusios (kalte, priekaištais, kritika) ir išlaisviname milžinišką energijos resursą, kurį galime nukreipti situacijos stabilizavimui, nusiraminimui, sprendimų paieškai. O tada atsiranda ir realūs veiksmai. Nes veikti vis vien teks… 🙂

A

Pradėti praktikuoti paradoksalių pokyčių teoriją galima nuo tokių paprastų žingsnių:

A

1. Liaukitės save KEISTI, pradėkite save TYRINĖTI.

A

Jeigu laukti pokyčiai nevyksta, nors ir priklauso tik nuo jūsų (išorėje nėra jokių kliūčių), verta atkreipti dėmesį ir patyrinėti tai, kaip būtent jūs nedarote to, ką suplanuojate. Būkite atidūs, lyg mokslininkai. Kaip elgiasi tiriamasis (t.y. jūs)? Ką jis jaučia? Kokias išvadas galima būtų padaryti, remiantis natūraliu jo elgesiu? Kaip tai būtų galima panaudoti (įsivaizduokit, kad jums reikia atrasti vaiko talentą, o tada padėti jam jį išvystyti)?

A

2. Nieko nelaukite ir nesitikėkite, atsiduokite dabarčiai.

A

Įsivaizduokite, kad esate stotyje ir laukiate traukinio. Kada atvyks traukinys ir kiek teks jo laukti, jūs net neįsivaizduojate ir nuo jūsų tai visiškai nepriklauso. Tokiu atveju galite sėdėti vienoje vietoje ir įtemptai laukti traukinio. Palengva pradėsite jausti, kaip nuo ilgo sėdėjimo kūnas stingsta, apninka vis didesnis nuovargis. Žodžiu, nusikamuosit, jausit vis didėjantį nerimą ir baimę, kad tik ko nors nepražiopsotumėt. Bet kad ir kiek save kankinsite, traukinys atvyks tada, kada atvyks. O galite pasielgti kitaip – pirmiausiai pasitikrinti, koks jūsų traukinio grafikas ir sužinoti jo atvykimo laiką, tuomet susirasti jaukią vietą netoli stoties, pailsėti, pasigrožėti vaizdais, pasimėgauti kavos puodeliu, ir daryti viską taip dėmesingai, lyg jums tektų čia praleisti visą likusį gyvenimą.

A

3. Liaukitės save VERTINTI, pradėkite su savimi TARTIS.

A

Įsivaizduokime situaciją. Mama vaiko paprašo kažką padaryti. Vaikas sutinka, mama išeina. Vaikas nepadaro to, ką pažadėjo. Grįžta mama, mato rezultatą, supyksta ir net išsigąsta (o siaube, koks mano vaikas neatsakingas, neatidus, nesavarankiškas ir t.t.), o gal ir pradeda garsiai bartis. Vaikas nuoširdžiai išgyvena dėl to, kad mama pyksta, yra nusiminusi ir nepatenkinta juo, o to, kad jis kažko nepadarė, gal jau nelabai ir prisimena.  Taip atrodytų “blogos derybos”. Tokios “derybos” labai dažnai vyksta mūsų viduje – barame save, kaltiname, pykstame, bet dėl to dalykai, kurių nepadarėme, vis vien nepasidaro. Tad geriau būtų, jeigu, nusivylusi rezultatu “mama” pamėgintų pamatyti situaciją “vaiko” akimis, pasistengtų jį suprasti, drauge atrastų sprendimus ir susitartų, kad darbas būtų atliktas, o ateityje tokios situacijos nebepasikartotų.

A

Na, o pabaigai visai tiktų vokiečių teologo Friedrich Christoph Oetinger malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“

A

Kažkaip taip. Linkiu keistis nesikeičiant ir su meile 🙂

Ilona

A

P.S. Pradžia galėtų būti tokia, o jeigu apie priėmimą norite daugiau, plačiau, giliau – prisijunkite prie kurso SAVĘS PRIĖMIMAS: AŠ IR NE AŠ >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Jie visada turės ką pasakyti…

Ką tu bepadarytum, jie visada turės ką pasakyti… Grauši salotos lapą ir lieknėsi, jie tau sakys “O-o-o-i, nu jau iš tavęs nieko neliko, gal pradėk valgyti, ką-ą-ą-ą-ą?”. Pasičiupsi burgerį ir kas nors su didžia nuostaba balse būtinai pasakys “Burgerį???!!! Nebijai sustorėti? Ir taip jau pasitaisei…tu gal susiimk!” Būsi vieniša (t.y. neturėsi vyro), būtinai atsiras persona, kuri bes pirštu ir užjaučiančiai linguos galva “Vis dar neturi vyro? Gal jau laikas, taip ir liksi viena. O kokia moteris be vyro…hm…hmmmm?”. Tau atrodys, kad sutikai savo pasakų princą, bet kas nors būtinai suabejos tavo adekvatumu ir įspės apie galimus pavojus “Nu nežinau-nežinau…tokio amžiaus, o dar nebuvo vedęs…mmmm, juk jis jau išsiskyręs…negerai kažkas su juo. Nu tu žiūrėk, būk atsargi, kad nereikėtų paskui nagų graužti, jau geriau vienai, nei su tokiu…”

A

Net jeigu tu atrasi tai, kas tave “veža” ir nuo ko tu jautiesi laiminga, būtinai atsiras viską žinančioji ar žinantysis, ir tau paaiškins “Kaip tu gali taip gyventi? Tu nematai, kad nesąmonėm užsiimi? Baik skraidyti padebesiais, nusileisk ant žemės…tau smegenis praplovė…gal tu į kokią sektą patekai? Būk kaip visos! Gyvenk kaip visi normalūs žmonės! Nes nesibaigs tai geruoju, nesibaigs…”

A

Jie visada turės ką pasakyti. Ir tada, kai jų niekas neklaus. Nes jiems per mažai rūpi, ko tu nori ir kas tau svarbu iš tikrųjų. O tu blaškysies, besistengdama atitikti visus reikalavimus, stereotipus, taisykles, nuomones ir net nepastebėsi, kad jau seniai juose pasiklydai. Bandysi ignoruoti savo Širdies šauksmą, skandinsi jį bereikšmiuose žodžiuose, tuščiuose poelgiuose. Lyg strutis slėpsi galvą ir tikėsies, kad jis nutils, kad praeis pro šalį, nepalikdamas pėdsakų. Ir kuriam laikui jis nutils. Trumpam. Bet vieną dieną tavo Širdis prabils taip garsiai, jog nebeturėsi pasirinkimo ir teks pažvelgti į jos gelmes. Ir gali būti, kad tenai tu pamatysi, jog dauguma praeities dienų yra sukurtos iš svetimų žmonių nuomonių ir sprendimų, atrasi tai, kad tavo gyvenimas – vienas milžiniškas “privalau”, suvoksi, kad tavo gyvenime nebuvo vienintelio ir paties svarbiausio žmogaus – tavęs. Ir tai gali būti skausminga. Bet su šiuo skausmu tu gausi šansą sugrįžti. Kiekvieną rytą pabudus pajausti gyvybę, tekančią tavo kūnu, ir žinoti, kad tavęs laukia dar viena nuostabi diena – TAVO diena.

A

Taip, gyvenimas kartais gali būti beprotiškai painus. Ir toje painiavoje gali pasiklysti, pamesti save, negirdėti savo širdies balso, nubėgti paskui kitų nuomonę. Ir tai yra normalu. Bet tu visada turi galimybę sustoti ir sugrįžti į tą kelią, kurį kažkada pametei. Ir visai nesvarbu, koks tavo amžius, kokia tavo profesija, kiek tu uždirbi, tu gali tai padaryti bet kurią akimirką. Nes tavo pasirinkimai yra tavo rankose. O jeigu kažkas sakys, kad gyveni neteisingai, kad reikėtų gyventi kitaip, prisimink, kad…

A

Tavo gyvenimas yra TAVO gyvenimas

A

Nuolatiniai bandymai atitikti kitų žmonių lūkesčius, nuomones, reikalavimus labai išvargina ir veda į aklavietę. Atitraukia dėmesį nuo to, kokius lobius slepiame savo viduje, ir mes pamirštame, kad šiame pasaulyje turime savo unikalią vietą, priklausančią tik mums – SAVO GYVENIMĄ. Vietoje to, mes galvojame, jog mūsų gyvenimas turi pateisinti kitų žmonių lūkesčius, atitikti jų įsivaizdavimus apie tai, kas yra “gerai-blogai”, “normalu-nenormalu”. Bandome gyventi kitų žmonių gyvenimo versijas, savo dienas kurdamos taip, kaip pasakoja kiti. Ir atrodo, kad tada viskas turėtų būti gerai. Bet dažnai gerai nebūna. Nes mes negalime praeiti savo kelio taip, kaip tai padarė kiti žmonės.

A

Neskubėkite sakyti, kad visa tai jūs jau žinote. Žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai. Tad paklauskite savęs dar kartą ir sąžiningai atsakykite: ar jūs tikrai gyvenate tą gyvenimą, kurio norėjote, užsiimate ta veikla, apie kurią svajojote, gyvenate su tuo žmogumi Širdimi, o ne todėl, kad “ką žmonės pasakys, jeigu negyvensiu”? Nesakykite “taip” vien todėl, kad nesmagu pasakyti “ne”, nes nejauku ir gal šiek tiek baisu prisipažinti. Bet nepadarius to, gali nutikti diena, kai aptiksite, jog dauguma dalykų, apie kuriuos svajojote ir kurių norėjote, taip ir liko neįgyvendinti. O laiko jiems tiesiog nebeliko…

A

Taip, kažkada jūs patikėjote, o galbūt tuo jus įtikino šalia esantys, kad jūsų svajonės nerealios ir jums vertėtų gyventi “kaip visos”. Pakeiskite šį melą. Pamirškite jį. Priimkite savo sprendimus. Kurkite savo dienas. Klausykite savo širdies. Atrakinkite savo vidinių lobių skrynią ir eikite savo keliu. Nežiūrint į tai, ką jums sako kiti.

A

Tu GALI paleisti tai, kas tave stabdo

A

Paleiskite tai, kas yra ne jūsų. Atlaisvinkite vietą naujiems dalykams. Tiems, kurie jus įkvėps ir ves pirmyn. Paleisdamos dalykus, kurie paseno, jūs nieko neprarasite. Jūs augsite. Paleiskite seną skausmą ir eikite pirmyn. Paleiskite visus senus įpročius, seną mąstymą. Paleiskite ir žmones, kurie jus stabdo. Mes negalime atrasti naujų vandenynų, jeigu įsikibusios laikomės senų krantų. Sukaupkite drąsą ir eikite paskui tas vertybes, kurios yra iš tikrųjų jūsų. Leiskite sau būti visokios. Ir jums tai būtinai patiks. Nepaisant to, ką jums sako kiti.

A

Tu TURI VIDINĖS JĖGOS gyventi taip, kaip nori

A

Kartais gali tekti pradėti viską iš naujo. Gali būti baisu ir sunku. Jums gali sakyti (o gal jau sakė ir net ne vieną kartą), kad jums nepavyks. Pradėkite pagaliau tikėti savimi ir savo vidine jėga, kurią kažkada atstūmėte ir pamiršote. Nes tik jumyse yra viskas, ko reikės kelyje į norimą gyvenimą. Būkite svajotojos. Ir būkite vykdytojos. Nei viena svajonė neįvyksta pati savaime. Reikės įdėti darbo, reikės pastangų. Bet svarbiausia yra tai, kad jūs žinotumėte, kur einate ir ko norite.

A

Prisiminkite, kad jūs turite visas galimybes turėti daug daugiau, nei turite šiandien. Veikite visomis jėgomis, leiskite sau klysti, ieškokite sprendimų ir eikite toliau. Net ir tais momentais, kai norėsite pasiduoti ir nuleisti rankas, leiskite sau pasiduoti, bet ženkite dar vieną žingsnį. Ir pakeliui sutiktos kliūtys pradės palengva tirpti kaip saulės spindulių paglostytas varveklis. O jeigu netyčia į galvą atsliūkins klastinga mintis “Tau nepavyks…”, užduokite jai klausimą “O kas, jeigu pavyks?”. Giliai įkvėpkite ir eikite gyventi savo gyvenimo. Neklausydamos to, ką jums sako kiti.

A

Nes jie visada turės ką pasakyti...

A

Ir jeigu gyventi svetimus gyvenimus, gali nutikti taip, kaip rusų psichologės Annos Kirjanovos pasakojime.

A

“Iš pradžių pasakys: tau reikia kitaip rengtis. Tada pasakys, kad reikia sulieknėti. Vėliau – kad reikia energingiau judėti ir būti linksmesne. Pozityvesne. Ir nesiskųsti. Pakeisti šukuoseną reikia. Perskaityti madingą knygą ir filmą apie saviugdą pažiūrėti. O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, kitaip apsirengsi ir pradėsi pozityviai šypsotis, tau pasakys, kad esi per sena. Ir ką tada daryti?

A

Taip vienas vyras pasakė žmonai, su kuria pragyveno dvidešimt penkeris metus. Kai ji, vilkėdama madingą sportinį kostiumą, žingsniavo su juo sudėtingu maršrutu, tempdama ant pečių milžinišką kuprinę. Visą gyvenimą ji lieknėjo, kankinosi sporto klube, treniravo pilvo presą ir kirposi taip, kaip vyrui patiko. Ir žiūrėjo filmus, kurie jam patiko. Ir skaitė knygas, kurias jis rekomendavo. O atostogų metu plūduriavo upėse ir ropštėsi kalnais. Ir vakarais prie laužo, vaikydama uodus, traukė dainas. Būtent taip savo atostogas leisdavo vyras. Jam taip patiko.

A

Štai žmona viską darė taip, kaip jam patiko. Atsižvelgė į kritiką. Stengėsi. O vėliau jis supyko, nes ji per lėtai ėjo su sunkia kuprine ant pečių. Ir pasakė: tu esi per sena! Ir ką daryti su tokia kritika? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminę sąmonę, kurį galima pažiūrėti. Penkiadešimt penkerių metų niekur nepadėsi. Ir sunku nešti kuprinę, brautis miško tankme ir traukti dainas…Pusę gyvenimo žmogus darė viską, ko norėjo kitas žmogus. Kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad suprastų. Ir tada vyras dideliais žingsniais nukeliavo pirmyn, palikdamas ją miško tankmėje. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Lyg mažas žilas nykštukas. Sėdėjo miške ir verkė. Be jokio pozityvumo. Nes gyveno ne taip, kaip norėjo: atsisakydama maisto, liedama prakaitą sporto salėje, braidžiodama taigoje ir ropodama kalnais. O norėjo visai kitaip: ramių vakarų prie jūros, pyragėlius kepti, kartais eiti į kino teatrą ir žiūrėti melodramas, turėti ilgus plaukus, kartais drybsoti ant sofos su knyga, apsivilkti nuostabią suknelę ir eiti į teatrą…

A

Ji gyveno ne savo gyvenimą. Ji darė taip, kaip patiko vyrui. Ji norėjo jį išlaikyti. O jis pavadino ją sena ir paliko miško tankmėje – kam ji taip lėtai velkasi? Numetusi sunkią kuprinę miške, ji nuėjo iki traukinio. Bilietui užteko. Ir tai gerai. Važiavo, žiūrėjo pro apsiblaususį langą į niūrų mišką, iš kurio stebuklingai rado išėjimą…

A

Ji rado kelią. O kažkas ne. Ir iki šiol lieknėja, kerpasi, poilsiauja ir valgo ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia kitiems. Ir be reikalo. Juk vėliau vis vien gali palikti miško tankmėje, nes mes per senos ir per lėtai tempiam kuprinę…”

A

Eik savo keliu, mieloji… Nepaisydama to, ką tau sako kiti.

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip neįkliūti į nerimo spąstus?

Nerimas – visiškai legali emocija. Jeigu mes niekada nesijaudintumėm dėl ateities ar neabejotumėm savimi, ko gero, vertėtų dėl to sunerimti 🙂 Bet ką daryti, kai stresinė situacija užsitęsia, o nerimas įsikuria kiekvienoje akimirkoje ir trukdo veikti ar priimti adekvačius situacijai sprendimus? Apie tai ir šis tekstas.

A

Nerimas – ne pats mieliausias, bet gan įprastas reiškinys daugybės žmonių gyvenime. Nerimauja visi, nes yra tiesiog žmonės. Gyvi ir jaučiantys. Tikėtina, kad nerimas iš gyvenimo pasitrauks visiems laikams tą akimirką, kai nustos plakus širdis… nors kas ten žino, kaip bus… Todėl jausti nerimą stresinėje situacijoje yra visiškai natūralu. Ypatingai situacijoje, kurioje daug neapibrėžtumo, nežinomybės ir gresiančio pokyčio.

A

Dažniausiai nerimą sukelia mintys ar galvoje kylantys vaizdiniai, kurie pasakoja apie galimai ateityje įvyksiančius blogus dalykus. Nors ateities niekas nežino, bet nerimas mus įtikina, kad ji bus beveik siaubinga. Neramios mintys apsilanko kaip nekviestas svečias – nuobodus, įkyrus ir reikalaujantis daug dėmesio. Leisti su juo laiką visiškai nemiela, bet ir išgrūsti pro duris nepavyksta. Klinikinis psichologas David Carbonell nerimą keliančias mintis lygina su fanatikais, kurie tiki nešantys pasauliui svarbią žinią, įspėjimą. Niekas nenori jų klausyti, bet jie be paliovos kartoja savo pranašystes – dažnai smarkiai išpūstas ir hipotetines, kurios vargu ar kada nors nutiks – nes tiki, kad taip apsaugos jus nuo bėdos, nors iš tikrųjų tik griauna šventinę atmosferą.

A

Mūsu galvose rečiau ar dažniau nutinka mintys apie ateityje laukiančias bėdas ir katastrofas – dažnai perdėtos ir nutolusios nuo realybės. Nutinka, nes niekas sąmoningai nenusprendžia galvoti apie blogus dalykus. Greičiau atvirkščiai – mes stengiamės nuvyti neramias mintis šalin, bet kad ir kiek stengiamės, jos įsėlina netikėtai, neatsiklaususios ir dažnai prieš mūsų valią. O to tikrai negalime pavadinti sąmoningu mąstymo procesu, todėl neramios mintys tiesiog nutinka. Jų tematika gali būti pati įvairiausia. Dėl ko tik žmonės nerimauja… Vieni nerimauja dėl kasdieninių dalykų – paliktos dulkės ant stalo, laiko sau trūkumo, per didelio erzelio namuose ir kada visa tai baigsis. Kiti nerimauja dėl gresiančių pokyčių ir to, kad gali reikėti mokytis naujų dalykų, keisti užsiėmimus, ieškoti naujų. Dar kažkas nerimauja dėl to, kad gali netekti darbo, verslo, pajamų, o tada jau nežinia ką reikės daryti. Net jeigu nutiko kažkas gero, galima pradėti nerimauti dėl to, kad „po baltos juostos, būtinai nusities juoda“, „taip nebūna – visiems blogai, o man gerai, vadinasi ateityje man nutiks dar blogiau…“ Ir panašiai.

A

Koks bebūtų nerimo turinys, bet jo pagimdytos prognozės labai retai būna tikslios, nes dėmesys sutelkiamas ne į labiausiai tikėtinus, o į labiausiai bauginančius variantus.

A

„Aš patyriau daug baisių dalykų savo gyvenime. Kai kurie iš jų vyko iš tikrųjų”, – rašė Markas Tvenas

A

Įprastas nerimas nors ir būna neracionalus, bet jis anksčiau ar vėliau pasibaigia ir nevirsta stabiliu mąstymo modeliu. Paprastai jis nesutrikdo kasdieninės veiklos, o dažnai ir priverčia susitelkti į nerimą keliantį klausimą, ieškoti sprendimų, kurti planus ir imtis konkrečių veiksmų. Toks nerimas dažniausiai išnyksta tą pačią akimirką, kai randasi sprendimas ir aiškumas, kas, kaip ir kada. Tokiu atveju nerimas bus tos malkos, kurias metame į gyvenimo laužą, kad šis ryškiai liepsnotų ir apgaubtų šiluma aplink susirinkusius.

A

Štai taip draugiškai įprastą nerimą aprašo jau minėtas David Carbonel: „Santykiai su įprastu nerimu yra panašūs į santykius su kaimynu ar kolega, su kuriuo jūs neturite nieko bendro. Jūs matotės, bet retai bendraujate. Jūs mandagiai sveikinatės ir apsikeičiate maloniais žodžiais, bet tarp jūsų ir to žmogaus nėra jokio emocinio ryšio – nei gero, nei blogo. Jūs tikrai nepergyvensite visą dieną, jeigu su juo susiginčysite. Ir neskraidysite lyg ant sparnų, jeigu jis jus pagirs. Tas žmogus nėra jums toks svarbus.“

A

Taigi, įprastas nerimas yra normalus ir netgi reikalingas dalykas, todėl su juo kovoti, skirti jam savo dėmesio, laiko, jėgų galima, bet nebūtina. Jis tiesiog pasitrauks, kai atsiras situacijos sprendimas. Na, o nerimauti dėl to, kad nerimauju, juo labiau nevertėtų 🙂

A

Bet šiomis dienomis mes visi gyvename kiek kitokioje situacijoje ir priežasčių nerimauti yra tikrai gerokai daugiau nei metų pradžioje. Daug neapibrėžtumo, nežinomybės, abejonių. Todėl atkreipti dėmesį į nerimą tikrai vertėtų, nes nežinia, kur yra ta riba, kurią peržengus nerimas gali tapti lėtiniu ir apsigyventi nerimo sutrikimų pavidalu. O kas tada?

A

Žmogus, pakliuvęs į nerimo spąstus, vėl ir vėl suks galvoje baisias mintis apie tamsią ateitį, nesugalvodamas jokių sprendimų ir nerasdamas jokių efektyvių priemonių. Ir tai neturės pabaigos, nes lėtinis nerimas neturi taško, kuriame baigiasi. Jis tiesiog atsiranda ir pradeda gyventi savarankišką gyvenimą. Lėtinis nerimas neįspėja apie problemas, kurios reikalauja sprendimo, o atvirkščiai – atitraukia nuo realių užduočių. Dėmesys sutelkiamas į mažai tikėtinas hipotetines katastrofas, o ne į tai, ką iš tiesų reikia spręsti. Jis persekioja tol, kol į jo vietą ateina kitas nerimas. Lėtinis nerimas gali užimti pagrindinę vietą gyvenime ir išstumti net ir tas veiklas, kuriomis galėtumėm su malonumo užsiiminėti. Fiziškai lyg esame dabartyje, bet visos mintys sutelktos į vieną iš galimai ateityje nutiksiančių katastrofų. O kadangi kur dėmesys, ten ir rezultatai, visai tikėtina, kad tos katastrofos ir įvyks…

A

Tokią būseną pažįstu ne iš knygų, teko su ja susipažinti akis į akį per praeitą krizę, kai įprasto nerimo epizodai virto panikos atakomis. Kai tuo metu pradėjo griūti viskas, kas tik turėjo šansą sugriūti, kai reikėjo skubių ir apgalvotų variantų, sprendimų veiksmų, su manim vyko viskas, išskyrus tai, ko tada reikėjo. Ir žinoma, tai turėjo labai skaudžias pasekmes. Todėl iš visos širdies – jeigu jūsų dienose nerimo padaugėjo, būtinai pradėkite su juo tvarkytis ir savanoriškai nežingsniuokite į spąstus. Na, o jeigu jo nėra tiek daug, galite užsiimti profilaktika, bus dar ramiau ir drąsiau žvelgti į nežinią. Beje, gebėjimas susitvarkyti su nerimu dar niekam nepakenkė. 😉

A

O kaip tai daryti?

A

Būdų yra daugybė, bet toliau pasidalinsiu keliais – paprastais, lengvai pritaikomais ir tikrai veikiančiais. Greičiausiai jūs visus juos žinote, tik gal pamirštate daryti, o dulkėdami paslaptinguose smegenų stalčiuose, jie veikia labai neefektyviai 😉

A

Bet prieš pratimus – trumpas lyrinis nukrypimas. Sudėtingose situacijose neišvengiamai susiduriame su patarimu „žiūrėk į viską pozityviai, atrask ir teigiamas puses“. Patarimas iš esmės geras, bet jame slypi grėsmė, jog pozityvumas gali suvilioti ir pamesti, taip ir neišpildęs pažadų. Čia labai svarbu neperdozuoti, nes per didelis pozityvumo kiekis gali pakenkti ne mažiau nei nerimas. Kaip? Priklauso nuo fantazijų. Jeigu prisifantazuosi, kad viskas gerai ir joks blogis tavęs neištiks, nesiimsi ir jokių sprendimų, neieškosi variantų, o tiesiog plauski pasroviui su tikėjimu, kad viskas ir bus taip pat gerai. Žinoma, tokia tikimybė yra, kad viskas kažkaip savaime, bet krizinėje situacijoje, vargu, ar taip nutiks. Dar galima prisifantazuoti „aš viską galiu“ ir pozityviai prisidirbti dar daugiau bėdų. Nes kai „viską gali“, pradedi neadekvačiai vertinti situaciją, priimi neapgalvotus sprendimus, neįvertini galimos rizikos ir vietoje to, kad stabilizuotum situaciją ir palengva pradėtum lipti iš duobės, smengi vis giliau. Bet pozityviai ir su šypsena veide. Todėl su pozityvumu vertėtų budriai, nes tas pats dalykas gali būti ir nuodas, ir vaistas – priklausomai nuo dozės. Bet jūs viską ir taip žinot 🙂 Tad toliau – keli pratimai-patarimai nerimui mažinti.

A

1. MINČIŲ DIENYNAS

A

Šį būdą neretai rekomenduoja kognityvinė-elgesio terapija. Svarbu reguliariai rašyti savo mintis ir tas emocijas, kurias jaučiame – atvirai, sąžiningai, nesislepiant. Tai padės „išjungti autopilotą“, išmokti įsisąmoninti savo jausmus ir stiprinti gebėjimą kontroliuoti įpročius.

A

Kiekvieną dienyno puslapį suskirstykite į penkis stulpelius.

Pirmame stulpelyje užrašykite situaciją, dėl kurios jaučiate nerimą.

Antrame stulpelyje užrašykite savo emocijas ir įvertinkite jų stiprumą balais nuo 1 iki 100.  

Trečias stulpelis skirtas mintims, susijusioms su situacija: parašykite, dėl ko jūs nerimaujate, kodėl, kas blogo gali nutikti ir panašiai.

Ketvirtame stulpelyje rašykite šių minčių paneigimą – remkitės realiais faktais, skaičiais, argumentais, įrodymais. Pažiūrėkite į situaciją iš šalies, lyg joje būtų kitas žmogus. Paneigimas turėtų būti įtikinamas ir logiškas, toks, kad jūs patikėtumėte tuo, ką rašote.

Penktame stulpelyje užrašykite emocijas, kurias jaučiate dabar, kai pažiūrėjote į nerimą keliančią situaciją iš šalies. Ar nerimo mažiau? Jeigu ne, parašykite viską dar kartą arba išmėginkite kitą būdą.

A

2. „RAMINAMIEJI“

A

Sudarykite sąrašą tų dalykų ir veiklų, kurios jums padeda jaustis ramiau. Rekomenduojama suskirstyti šiuos „raminamuosius“ į kelias grupes:

A

– Kvapai. Prisiminkite visus kvapus, su kuriais jums siejasi ramybė, komfortas (mamos pyragas, eteriniai aliejai, miškas ir t.t.)

– Garsai ir muzika.

– Skoniai.

– Veiksmai (bėgimas, skaitymas, piešimas ir pan.)

A

Įtraukite šiuos „raminamuosius“ į savo kasdienybę. Kiekvieną dieną skirkite bent 15 minučių vienam iš išvardintų punktų.

A

3. DĖKINGUMO DIENORAŠTIS

A

Žinau, kad žinote, bet klausimas ne žinojime 🙂 Tad pagaliau nusipirkite tą gražią užrašinę, kurią matėte lentynoje, ir pradėkite rašyti dienoraštį kiekvieną dieną, vakarą ar rytą. Ir kiekvieną dieną atraskite savo gyvenime mažiausiai penkis dalykus, už kuriuos norėtumėte padėkoti. Tai gali būti ir globalios istorijos – gyvenimas, šeima, vaikai, meilė, karjera, ir visi maži, kasdieniniai dalykai – perskaitytas knygos puslapis, pokalbis su drauge, kavos puodelis, saulėtekis ir panašiai. Dėkokite už šią dieną, dėkokite už praeities įvykius, dėkokite už ateities viltis. Toks rašymas tikrai padės sumažinti nerimą, nes rašant jūs akivaizdžiai pamatysite, kad ne viskas jūsų gyvenime yra taip jau blogai, kad yra daugybė dalykų, kuriuos jūs turite, kuriais galite džiaugtis. Ir vis mažiau nerimausite dėl galimai už kiekvieno kampo tykančio pavojaus.

A

Taip jau žmonės surėdyti – mes negalime ilgai džiaugtis gėriu ir malonumais, kuriuos turime. Pasiekėm tikslą ir kiek dienų truks džiaugsmas bei pasitenkinimas? Ko gero, ne taip ilgai, kaip norėtųsi. O tada – dar daugiau ir vėl iš naujo. Ir tai, kas kažkada atrodė kaip svajonių viršūnė, taps norma. Šį „pripratimo prie gero“ mechanizmą tyrinėjo amerikiečių mokslininkas Philip Brickman, pavadinęs jį „hedonizmo bėgimo takeliu“. Šis mechanizmas mums yra naudingas tuo, kad neleidžia sustoti, skatina judėti pirmyn, augti, mokytis, tobulėti. Iš kitos pusės, būtent šis „takelis“ neleidžia mums jaustis laimingais, nes mums nuolat atrodo, kad dar ne viską padarėme, ne viską įrodėme, ne viską nuveikėme. Mes sutelkiame dėmesį ne į tai, ką jau turime, o į tai, ko mums trūksta. O dėkingumo dienoraštis padės bent trumpam atsitraukti nuo trūkumo ir nukreipti žvilgsnį į tai, kas jau yra. Ir pasidžiaugti tuo. O tai suteiks jėgų keliauti pirmyn, kad ir koks sunkus atrodytų kelias.

A

4. RAUMENŲ ATPALAIDAVIMAS

A

Pasakoti apie tai, kad mūsų kūno būsena priklauso nuo mūsų emocijų, jau nebereikia. O kaip kūno pagalba galime susitvarkyti su emocijomis? Vieną iš būdų siūlo amerikiečių fiziologas, psichiatras Edmund Jackobson. Šią techniką dar vadina Džeikobsono progresyviąja relaksacija. Technikos esmė yra ta, kad tuomet, kai žmogus jaučia stresą, jo kūno raumenys įsitempia, o atpalaiduojant raumenis, silpsta ir streso sukeltos emocijos. Kaip gi atliekama kūno raumenų relaksacija?

A

Atlikti pratimus patariama ramioje aplinkoje, galima tai daryti tiek sėdint, tiek ir atsigulus. Kiekvieną pratimą rekomenduojama atlikti tris kartus, tarp pakartojimų darant trumpas kelių sekundžių pauzes.

A

– Suraukite kaktą ir sustinkite 5-7 sekundėms. Tuomet lėtai atpalaiduokite kaktą, jausdami, kaip atsipalaiduoja raumenys.

– Plačiai atmerkite akis (lyg labai labai nustebote) ir pabūkite taip 5-7 sekundes. Lėtai užsimerkite.

– Raukykite nosį 5-7 sekundes. Atpalaiduokite raumenis.

– Plačiai nusišypsokite, sulaikykite šypseną 5-7 sekundėms ir atpalaiduokite veido raumenis.

– Prispauskite liežuvį prie gomurio, palaikykite 5-7 sekundes ir atpalaiduokite.

– Sukąskite žandikaulį, pajauskite įtampą ir atpalaiduokite.

– Sudėkite lūpas “tūtele” (lyg tartumėte raidę ūūūūūūūūūūū), įtempkite ir palaikykite 5-7 sekundes. Lėtai atpalaiduokite.

– Lėtai palenkite galvą pirmyn ir lėtai sugrįžkite atgal. Atlenkite galvą atgal ir lėtai sugrįžkite.

– Pakelkite į viršų pečius, įtempkite kaklą, šiek tiek pabūkite ir lėtai atpalaiduokite.

– Stipriai suspauskite kumščius, pajauskite įtampą visose rankose iki pat pečių, sulaikykite 5-7 sekundėms ir lėtai atpalaiduokite.

– Kojas pakelkite statmenai nugaros padėčiai, tempkite pirštus į priekį ir pajauskite įtampą visose kojose – nuo pirštų iki klubų. Sutelkite dėmesį į šią įtampą, stebėkite ją 5-7 sekundes. Tuomet kojas atpalaiduokite ir švelniai „numeskite“.

– Giliai įkvėpkite, įtempkite pilvo raumenis, sulaikykite kvėpavimą 5-7 sekundėms ir lėtai, ramiai iškvėpkite.

Atlikus pratimus, mintimis pereikite per visą kūną ir įsitikinkite, kad visi raumenys atsipalaidavę. Jeigu dar kažkur jaučiate įtampą, pratimą galite pakartoti arba įtampą iškvėpti per pėdas į žemės centrą. Pabūkite atsipalaidavimo būsenoje keletą minučių.

A

5. “PASIRUOŠIMAS”

A

Jeigu jūsų gyvenime vyksta kažkas, kas kelia nerimą, pamėginkite savo mintis nukreipti kita linkme. Sutelkite dėmesį ne į tai, kaip bus blogai, jeigu nutiks tai, dėl ko jūs nerimaujate, o į tai, ką jūs galėsite padaryti, jeigu tai nutiks. Aprašykite patį blogiausią scenarijų, kurį tik galite sugalvoti. Ir surašykite viską, ką jūs galėsite padaryti net ir tuo atveju. Apgalvokite žingsnius, susidėliokite galimus veiksmus,  variantus, užsirašykite tai, kas liks jūsų gyvenime net ir blogiausiam scenarijui nutikus. Ir pamatysite, kad ir liks dar labai daug, ir padaryti galėsite tikrai ne mažiau. Jeigu į šį darbą įdėsite pastangų, jūs turėsite planą B tam atvejui, jeigu viskas pakryps ne pačia geriausia linkme, o kai bus aiškus planas, tuomet ir nerimui bus mažiau priežasčių.

A

6. BENDRAVIMAS

A

Jeigu dėl kažko nerimaujate, nerandate sprendimų, nežinote ką daryti – nebūkite su tuo vienumoje. Pasikalbėkite, atsiverkite, paprašykite pagalbos ir patarimo. Užsiverti stresinėje situacijoje gali būti pavojinga dėl kelių priežasčių. Pirma, kai protas skęsta emocijose, savarankiškai pamatyti adekvatų sprendimą yra tikrai sunku. Antra, ne lengviau surasti sprendimą situacijai, kurioje niekada nesi buvęs ir nežinai, kokie variantai apskritai yra galimi. Todėl nėra nieko gėdingo pasikalbėti apie tai su kitais. Draugais, pažįstamais, bičiuliais ar specialistais, kurie turi patirties ir reikalingų žinių. Nežinoti – tai ne silpnumo požymis. Nerimo tyloje visiškai nepriimti ar priimti neadekvatūs sprendimai ateityje kainuos daug daugiau, nei akimirkos prisipažinimas, kad aš nežinau ką daryti. Ir pagalbos prašymas. Patikėkit, labai gerai žinau, apie ką kalbu…Atsiverkite, kalbėkitės, klauskite, prašykite pagalbos. Ir klausykite, dėliokite, ieškokite sprendimų ir variantų. Ir jie būtinai rasis, o su jų atsiradimu trauksis ir nerimas.

A

Šiam kartui tiek pratimų-patarimų. Žinoma, būdų mažinti nerimą yra daugybė – kvėpavimo pratimai, meditacija, dėmesingumo praktika ir panašiai. Svarbiausia susirasti savo ir daryti, daryti, daryti. Reguliariai ir sistemingai.

A

Ir pabaigai… Jeigu kartais, kai jūs nerimaujate, kas nors jums pasako „nusiramink, viskas bus gerai“,  ir jums kyla noras kaukštelt tam kažkam per makaulę, žinokit – jūsų noras legalus (pabrėžiu – legalus noras, bet ne veiksmas ;)) Kad noras sumažėtų, galite pasižiūrėti į patarimą “nusiramink…” iš kitos pusės. Jeigu jums kažkas sako „nusiramink…“ – jums pasisekė – šalia jūsų stebukladarys. Būtinai iškvoskite tą stebuklingą būdą, kaip taip imti ir iš kart nusiraminti. O jeigu pasirodys, kad visai be reikalo tie mokslininkai knaisiojasi smegeninėse, bandydami suprasti, kaip tenai viskas vyksta? Nobelis apdovanos garantuotai ir nutiks didelė šventė 😉

A

O jeigu rimtai… Jie tikrai norėtų jums padėti, bet nežino kaip. O tada belieka vienintelis pasiūlymas  – nusiramink… Svarbiausia – nesivelkite į paaiškinimus ir pasiteisinimus „aš negaliu nusiraminti…tokia gi situacija…kaip čia nusiraminsi…“, o geriau eikite ir kažką padarykite tam, kad nerimo būtų mažiau.

A

O jeigu norite daugiau ir su palaikymu, prisijunkite ČIA >>>

A

Kūrybingų jums dienų!

A

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Konfliktuoti negalima susitarti

Labai dažnai gyvenime viskas priklauso nuo to, kur nusprendžiame padėti kablelį… Mes esame skirtingi, turintys savo interesus, požiūrius, įsitikinimus. Ir natūralu, kad kartais jie kaktomuša susiduria su kitų žmonių interesais, požiūriais ir įsitikinimais. O tuomet nutinka potencialus konfliktas. Dar akivaizdžiai nesurėmėm ginklų, tačiau nesutapimus jau pastebime. Ir jeigu situacija mums nėra labai svarbi, konfliktas išsispręs tarytum savaime be didelių pastangų. Tai net nebus konfliktas, o tiesiog dar vienas įrodymas, kad pasaulis netobulas ir žmonės jame įvairūs. Bet jeigu situacija yra svarbi, teks pasirinkti, kur dėti kablelį ir kokiu keliu eiti – tartis ar skelbti karą.

A

Tiesa, dar galima pamėginti išvengti konflikto ir įtikinti save, kad jo nėra, kad nejaučiame pykčio ar susierzinimo, ir viskas čia gerai. Deja, nepavyks. Juk jausmų negalime įtikinti, kad jų nėra. Jie tiesiog yra. Kiek bekartotum “chalva”, burnoje saldžiau nebus. O kas nutiks tada?

A

Garantuota pasyvi agresija. Jėga, gimstanti agresijoje ir skirta apsiginti, pavirs nuodais, nukreiptais į save. Rasis visi tie “kad tu paspringtum…”, „aš dėl tavęs gyvenimą, o tu…“, „aš tau visai nerūpiu…“, apkalbos, sarkazmas ir nuvertinimas, staigus “apkurtimas” ir užmaršumas, apgaulė, pasitikėjimo praradimas ir santykiai taps tiesiog nuodingi. Virti savo pyktyje yra banaliai kenksminga sveikatai. Ir ne tik. Anksčiau ar vėliau pasyvi agresija užnuodys vidų tiek, jog išsilies į išorę nekontroliuojama atviros agresijos banga ir nutiks „sprogimas“, kuriame gali nukentėti neturintys nieko bendro su mūsų išgyvenimais, o tik ėję pro šalį ne vietoje ir ne laiku.

A

Toks variantas nutinka tuomet, kai bijome konflikto. Ta pati baimė, kuri gyvena mumyse nuo vaikystės, kai už bandymus prieštarauti ar išsakyti savo nuomonę mus vienaip ar kitaip nubausdavo. Atstumdavo. Pasišaipydavo. Išjuokdavo. Kai mes neturėjome veiksmingo, vaisingo bei padedančio vystytis konflikto patirties. Gera žinia yra ta, kad pradėti mokytis ir įgauti naujos patirties galime bet kurią akimirką. Žinoma, jeigu tik nuspręsime, kad mums to reikia.

A

Na, o jeigu nuo konflikto nepabėgome, tuomet teks rinktis – kautis ar susitarti. Susitarti nebūna taip jau lengva, nes realybėje atrasti tokį sprendimą, kuriame visi būtų laimėtojais, pavyksta ne taip dažnai. Dažniau į konfliktą įsivėlusioms pusėms tenka sutikti su kompromisu, prisitaikyti, kažko atsisakyti ar kažką paaukoti. O tai padaryti yra tuo sunkiau, kuo stipriau žmogus tiki savo teisumu. Ir tuomet konfliktas gali virsti itin aršia kova. Tik vat klausimas – o kovojam tai dėl ko?

A

Aš esu už tiesą ir teisingumą! O jis-ji-jie tik apie save galvoja…egoistai…

Aš tikiuosi kažko per daug? Mano lūkesčiai yra visiškai pateisinami ir teisingi, nes taip daro visi normalūs žmonės…

Kaip galima taip elgtis (norėti, mąstyti, jausti)? Nesąmonė kažkokia! Teisinga yra taip, kaip aš pasakiau…Kodėl? Todėl, kad aš žinau.

Aš tai žinau, kaip yra iš tikrųjų, o jie tik fantazuoja, kad gali būti kitaip…knygų matai prisiskaitė…

Tiesa yra mano pusėje ir aš privalau ją apginti…nes tik nusileisk, tai tuoj ant sprando užsilips…

A

Kažkaip taip ir panašiai būtų galima paaiškinti vardan ko ta kova vyksta. O trumpai – konflikte dažnas stengiasi įrodyti kitam savo teisumą. Ir įnirtingai gindamas savo tiesas, žmogus nenori suprasti, kad jo oponentas taip pat gali turėti savo nuomonę, matymą, savo tiesas. Žinoma, galima save įtikinti, jog “jokių čia savo tiesų būti negali…tiesa yra tik viena (ir aišku ta, kurią žinau aš)!”, ir todėl aš kovoju už teisybę, o va tam kitam rūpi tik jo egoistiniai poreikiai…nu negaliu, nervai nelaiko, kaip iš viso taip galima…

A

O iš tikrųjų…Na, kaip tie du užsispyrę avinai, susirėmę ragais vidury tilto virš bedugnės – jei garmėsim žemyn, tai drauge, bet kelio tai jau tikrai tau neužleisiu.

A

Užsispyrimas – labai naudinga savybė, ypač tada, kai pradedame kažką naujo, siekiame, kuriame. Tada, kai keičiame įpročius, gyvenimo būdą, dirbame, stengiamės ir pusiaukelėje nenumetame pradėtų reikalų. O santykiuose… Aš tikiu, kad santykiuose daug svarbiau yra išgirsti vieniems kitus, suprasti ir pamėginti susitarti. Nusileisti iš savo teisumo padangių, nusimesti „pačios svarbiausios personos“ kaukę, atsisukti į kitą ir pažvelgti į jo akis – o kas šis žmogus, ko jis norėtų, kokie jo poreikiai, kokie jo skausmai? Ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. Ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Bent trumpam užčiaupti amžinai dėmesio reikalaujantį “aš-man-mano” ir suprasti, kad kito žmogaus norai, poreikiai, lūkesčiai yra ne mažiau svarbūs nei manieji…

A

Sudėti ginklus ir pradėti tartis, nes aklas užsispyrimas ir nenoras ieškoti sprendimų anksčiau ar vėliau pradės griauti – vidų, santykius, gyvenimą. Ir jei ne mes patys, tai gyvenimas imsis iniciatyvos ir visai abejingai aplaužys aštriausius ir visai neelegantiškai styrančius spyglius – mūsų žinojimą, kas ir kaip turi būti, reikalavimus, kad kiti būtų tokie, kaip norime mes, pretenzijas tiems, kurie išdrįsta pasaulį matyti kitaip, pasipiktinimą visa Visata ir reikalavimą, kad ji tuoj pat sutiktų su mūsų įgeidžiais, lūkesčiais, požiūriais. Nes gyvenimas – tai ne saldus su viskuo sutinkantis tortas, o pačių įvairiausių aplinkybių rinkinys. Kartais draugiškas, minkštas ir švelnus, o kartais – aštriai kampuotas, šiurkštus ir abejingas visiems mūsų “žinojimams” bei “teisumams”.

A

Bet viskas priklausys nuo mūsų tikslo – kažkam kažką įrodyti ar rasti sprendimą. O tada ir bus aišku, kur dėti kablelį:

A

…konfliktuoti negalima susitarti…

A

Kur dėsite?

A

Šilčiausi apkabinimai…

Ilona | Drąsa gyventi

A

NE PORTALAMS

A

Paskelbta Pakomentuoti

Išsaugoti viltį…

Kai danguje užmiega žvaigždės, pabunda langai.

Daugybė langų, galinčių papasakoti pačių įvairiausių istorijų.

Apie tuos pasaulius, kurie slepiasi už langų.

Apie meilę ir draugystę.

Apie ilgesį ir laukimą.

Apie svajones ir apsikabinimus.

Apie vienatvę ir ištiestą ranką.

Apie džiaugsmą ir švelnumą.

А

Už kiekvieno lango sukasi savas pasaulis, į kurį kartais paslapčia įsliūkina nerimas, baimės, pyktis, neviltis. Vagia ramybę, tikėjimą ir džiugesį. Baugina pasakomis apie negrįžtamai prarastus gyvenimus.  

А

Žiūriu į langus ir tikiu, kad ir kokias istorijas jie beslėptų, už kiekvieno lango gyvena gražios žmonių širdys. Tenai gyvena jų gerumas. Jų jautrumas. Jų šiluma.

А

Ir viltis tenai gyvena.

А

Nes kaip be vilties?

А

Taip, viltis kartais išduoda.

Išduoda tada, kai viliamės, jog kitas žmogus pasikeis ir pradės elgtis taip, kaip mums tiktų.

Išduoda tada, kai laukiame, kad reikalai išsispręstų patys savaime be mūsų prisilietimo.

Išduoda ir tada, kai turime viltį, jog ateis kažkas ir už mus viską sudėlios, surikiuos, išspręs.

Kai pasyviai laukiame ir tikimės, kad tuoj-tuoj nutiks kažin koks stebuklas ir gyvenimas nušvis visomis spalvomis.

Taip, tada viltis išduoda.

А

Bet yra ir šviesioji vilties pusė, kuri atsiveria mums tada, kai mes, padarę viską, kas nuo mūsų priklauso, išsaugome viltį, kad to užteks tam, kad išplauktumėm.

Kai suvokiame, kad jokių garantijų nėra, o ir mes ne visagaliai – belieka viltis.

Ta, kuri šildo, stiprina eiti pirmyn, tyliai šnabždėdama „nepasiduok, aš su tavimi“…

А

O jeigu prarasti ir ją? Prarasti viltį, kad kada nors – tegu ne rytoj, ne po savaitės, ne po mėnesio…kada nors – mums pavyks. Išgyventi. Sukurti. Pasiekti. Ir tas kiekvienas, kad ir pats mažiausias šios dienos žingsnelis, vieną dieną pavirs kažkuo nauju. Ir mūsų gyvenime vėl rasis vietos svajonėms ir džiaugsmui.

А

Jeigu neturėti šios vilties, vardan ko tada?

А

Šviesios vilties Jūsų Širdims!

А

Su meile,

Ilona

А

Paskelbta Pakomentuoti

Kaip gyvensim? Be pranašysčių, tik pamąstymai…

Pasaulis netikėtai pasipurtė ir išdrėbė mus iš įprasto gyvenimo, kuriame jau žinojome, kas, kur ir kaip. Na, bent jau įsivaizdavome, kad žinome. Turėjome susidėlioję vienokį ar kitokį savaime suprantamų dalykų rinkinį, kuris kūrė, nors ir ne visai realų, bet saugumo ir stabilumo pojūtį. Ir atrodė, kad tai tęsis dar labai ilgai. Bet, deja, nutiko milžiniškas pokytis. Neatsiklausęs ir nesusiderinęs su mūsų asmeniniais planais bei norais, įsiveržė į gyvenimus lyg siautulingas uraganas, griaudamas įprastą tvarką, keisdamas sąlygas ir žaidimo taisykles. Daugybė dalykų, kurie vakar atrodė savaime suprantami, šiandien abejingu balsu atsako “susisiekti nėra galimybės…abonentas laikinai nepasiekiamas”.

A

Nepasiekiamais tapo daugybė dalykų. Rytinė kelionė į darbą, bendravimas su draugais ir artimaisiais, skrydis į poilsį, kavos puodelis mylimoje kavinėje…. Visa tai nutolo ir įvyko kažin koks stop kadras. Žinai, kad visa tai buvo, ir niekaip negali patikėti, kad taip staiga ėmė ir pasibaigė. Kartais net atrodo, kad jau tuoj-tuoj šis košmariškas sapnas baigsis, pabusi ir viskas vėl bus taip, kaip buvo.

A

“Nebus…taip kaip buvo, jau nebebus”, – aptinki save naujoje realybėje ir jauti ilgesį tų įprastų ir kartais net pabodusių dienų. Bet…

A

O kada buvo taip pat, kaip buvo? Kada gyvenimas buvo sustojęs ir jame niekas nesikeitė? Juk gyvenimas visada buvo vienas didelis pokytis. Kiekviena akimirka – iš naujo. Kiekviena diena – iš naujo. Gimimas ir mirtis kiekviename momente. Gyvenimo esmė visada buvo tokia. Tai mes buvome sustingę. Tai mes nenorėjome keistis. Tai mes kūrėme pilis iš tariamo stabilumo ir saugumo. Tai mes nenorėjome pripažinti, kad gyvenime nėra nieko savaime suprantamo ir amžinai būsiančio. Tai mes pamiršome vertinti kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną gerą žodį, vaiko šypseną, apkabinimą, galimybę gyventi. O gyvenimas ką? Jis koks buvo, toks ir liko – kintantis, įvairus, nenuspėjamas. Ir kartais – pokštininkas. Tik šį kartą labai jau nedraugišką pokštą jis mums iškrėtė. Ir tenka dabar tame gyventi.

A

Neigėme, nesutikome su tuo, kas vyksta. Pykome ir tebepykstame. Bandome derėtis. Liūdime ir jaučiamės bejėgiai. Stengiamės priimti situaciją, bet ir vėl pratrūkstame pykčiu. Ir dar kartą. Ir vėl iš naujo. Nes netekome to, ką turėjome. Staiga, be įspėjimo ir jokių derinimų. Taukštelėjo į kaktą ir net nespėjome susivokti, kaip beveik visas pasaulis užsidarė. Kai kam – tai namai, o kai kam – narvas. Kai kam čia labai šalta nuo vienatvės, o kažkas dūsta nuo šeimos. Kažkas naudoja šį laiką dalykams, kuriuos jau seniai norėjo nuveikti, o kažkam nebeliko laiko ir poilsiui. Kažkas taškosi tulžimi, o kažkas tyliai meldžiasi ir laukia stebuklo. Kiekvienas gyvena savo istorijoje. Ir jeigu atidžiai pažiūrėsime, ta istorija yra tokia pati, kokia buvo ir anksčiau. Ji nepasikeitė, tik sustiprėjo.

A

O gal tai ir yra atsakymas į klausimą “kaip gyvensim toliau?” Bendrąja prasme, šiandien dar niekas nežino, kas bus toliau. Kol kas tik daugybė spėlionių, padrikais faktais pagrįstų prognozių ir šiaip nuomonių “iš dangaus, nes man taip atrodo”. Kažkaip bus. Svarbiausia, kad BŪTŲ, nes kol ESAME, tol galime…

A

Galime laukti stebuklo ir tikėtis, kad tapsime geresni, susimąstysime apie gyvenimo prasmę, perdėliosime vertybes, atsisuksime vieni į kitus, pradėsime labiau rūpintis planeta, liausimės žeminti kitus ir pradėsime gerbti, rečiau pyksime ir dažniau mylėsime… Ir viskas nutiks savaime – transformuosis mūsų mintys, pakis požiūris, elgesys, atgimsime iš naujo ir lyg feniksas pakilsime iš seno gyvenimo pelenų, užpildydami pasaulį gėrio ir meilės šviesa…

A

Kad ir kaip norėtųsi, kad toks stebuklas nutiktų su visais, bet greičiausiai bus gerokai banaliau ir dauguma gyvens taip, kaip gyvenę. Taip, gyvenimas bus kitoks, o jie liks tokie patys. Tie, kurie dejavo ir skundėsi gyvenimu, darys tai dar stipriau. Tie, kurie keikė ir kaltino dievus, prezidentus ir kaimynus, darys tai dar garsiau. Tie kurie matė vien problemas, susirinks dar didesnę jų kolekciją. Tie, kurie vieną kart pargriuvę taip ir liko gulėti veidu į samanas, įsiraus į jas dar giliau. Tie, kurie kūrė ir ieškojo sprendimų, ir toliau tai darys, tik dar atkakliau. Tie, kurie mokėjo džiaugtis pavasario spinduliais, pradės džiaugtis ir iš dangaus byrančiu lietumi. Tie, kurie rūpinosi ir stengėsi dėl kitų, darys tai dar aktyviau. Tie, kurie atidėliojo, turės jokiais argumentais nenurungiamą priežastį taip nieko ir nepradėti. O tie, kurie bandė, rizikavo, siekė, ir šią situaciją pavers naujais horizontais.

A

Nieko labai naujo. Mes  ir dabar darome tai, ką darėme visada. Juk tas, kuris taškėsi virusu miesto kavinėse ir parkuose, nenubudo vieną rytą ir netikėtai pačiam sau nenusprendė, kad “viskas, nuo šios akimirkos aš nusispjausiu į visus ir būsiu neatsakingas”. O tas, kuris sutelkė žmones ir pradėjo rūpintis medikų gerove juk taip pat nepradėjo to daryti, netikėtai nutikus nušvitimui. Ne, mes darome tai, ką darėme visada. Nes savaime nevyksta. Savaime, be mūsų pastangų ir dalyvavimo, niekas nepasikeis…

A

Tik šioje situacijoje gerokai sunkiau pasislėpti ir pabėgti nuo savęs. O gal ir gerai? Gavome šansą iš arti apžiūrėti visą savo turinį, išpurtyti tai, ko nebereikia, ir pradėti mokytis, iš naujo kurti, statyti, ieškoti. Tik ar pasinaudosime? Ar vis dėlto dar kažko palauksime?

A

Tiesą sakant, pirmas dvi karantino savaites aš kiek plavinėjau, pasinuodijau baisiom internete šmėžuojančiom mintim, pykau, liūdėjau ir buvo baisu. Verkiau dažniau nei įprastai ir atradau, kad ašaros būna įvairios. Švelniai šiltos ašaros riedėjo skaitant apie žmonių gerumą. Šiurkščios, lyg švitrinis popierius, braukė skruostus matant pyktį, žeminimus, patyčias. Guodžiančios, lyg močiutės ranka, glostė skruostą galvojant apie tą laiką, kai jau galėsiu apkabinti mylimiausius.

A

Jau ir nebepamenu, kada mano gyvenime buvo tiek banguojančių dienų, kuriose leidau sau įsitraukti į minčių raizgalynę. “Ai, gal padarysiu vėliau, gal rytoj, o ir apskritai nežinia, kaip čia bus…o kokia prasmė, gal niekam nebereikės…”, – sukosi galvoje. Ir net nepajutau, kaip ėmiau skęsti sąstingio, apatijos, nevilties pelkėje. STOP! “Kur mane tai veda?”, – nuskambėjo klausimas ir aš sustojau. O kur veda tokios būsenos aš jau žinau ne iš pačios saldžiausios patirties. Todėl pirmas dalykas, kurį pradėjau daryti – rekomenduoju ir jums išmėginti – akylai stebėti savo veiksmus ir nuolat klausinėti “Tai, ką aš dabar darau, veda mane link mano vertybių, tikslų? Ar atitolina nuo jų?”

A

Todėl, be visų patarimų, kurių gausu interneto erdvėje, dabar labai svarbu sutelkti savo dėmesį į tai, kas mums svarbu. Ką mes galime išspręsti ir padaryti DABAR, nepriklausomai nuo aplinkybių? Atitraukti žvilgsnį nuo baisybių, galimų katastrofų, ir įsižiūrėti į sprendimus. Ką galiu padaryti? Kaip tai galiu padaryti? Kaip galiu sau padėti? Kaip galiu pasirūpinti savimi ir artimaisiais? Ir būtinai DARYTI. Kad ir pačius mažiausius dalykus, nes kiekvienas veiksmas suteiks mums daugiau jėgų, o kuo ilgiau delsime, kuo kantriau lauksime stebuklo, tuo silpnesni tapsime, tuo giliau įklimpsime į destruktyvų liūną ir nežinia, kaip iš jo pavyks išsikapanoti.

A

Tai nereiškia, kad reikia ignoruoti situaciją ar apsimesti, kad viskas čia gerai. Lengva nebus. Bus sunku. Bet juk niekas niekada ir nežadėjo, kad gyvenimas – vien apie komfortą, malonumą ir džiugesį. Kaip sakė kažkuris filosofas “Gyvenimas – tai pastangos laike”. Ir jeigu dabar labai-labai nesinori imtis jokių veiksmų, prisidengiant situacija, vis tik verta prisiminti, kad savaime niekas nepasikeis. Mūsų gyvenimas reikalauja mūsų pastangų ir jeigu dabar nesusikaupsime ir nepradėsime irkluoti, po metų-kitų tikrai dėl to apgailestausime. Nes išplauks tie, kurie sutiks keistis…

A

O jeigu norite su palaikymu bendraminčių būryje, kviečiu prisijungti ČIA >>>

A

NE PORTALAMS.

A

Paskelbta Pakomentuoti

Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi…

Prisimenu tėvų svetainėje stovėjusį gremėzdišką baldą, kurį vadinome sekcija. Nors baldas užėmė trečdalį svetainės, jis buvo labai svarbus ir kruopščiai prižiūrimas, nes jame gyveno mamos krištolas. Pūstažandės taurės, elegantiškos salotinės, įmantrios silkinės. Prisimenu ir porcelianinius puodelius paauksuotais kraštais ir damų siluetais ant šonų. Ir dar – vokišką indų rinkinį su gyvūnėlių atvaizdais. Ir dar daug įvairiausių grožių, užėmusių kiekvieną sekcijos kampelį.

A

Mama didžiavosi savo kolekcija, sukaupta per daugelį metų ne pačiais lengviausiais būdais. Ir kilometrinėse eilėse stovėta, ir pažinčių ieškota, ir tėčio savaitėmis nematyta. Gal todėl, kai tiesdavau ranką, norėdama įsipilti arbatos į gražiuosius puodelius, gaudavau per kuprą. “Neliesk! Bus proga, tada ir paimsi.” Ir gerdavome arbatą iš realiai pobaisių puodelių.

A

Net ne visiems svečiams tekdavo garbė pasimėgauti arbata iš gražiųjų, nes ne visi verti, matyt, buvo. Vat jeigu Anglijos karalienei nusibostų Londonas ir ji nuspręstų aplankyti vieną iš Vilniaus rajonų, tuomet taip – krištolas ir porcelianas iškeliautų iš savo vietų ir išdidžiai puikuotųsi ant baltos staltiesės. O kitais atvejais – nebūtina, jokia čia proga…

A

Gal laikmetis toks buvo: nusiperki (dažnai tik “per blatą”), saugiai padedi ir lauki ypatingos progos. O gal vaikystės skurdas ir nepriteklius diktavo savo sąlygas. Kaip bebūtų, laukimo buvo daug. Savo progų laukė madingi bateliai, kuriuos tėtis parvešdavo iš vakarų pusės, elegantiškos suknios iš paslapčia atkeliavusių madų žurnalų, spalvotai išdykusios rankinės. Net dviaukštė “piseco” kepurė kantriai laukė savo eilės, kol po kelių dešimtmečių buvo suniokota piktųjų kandžių. Laukimo buvo daug. Ir vilties buvo daug, kad vieną dieną viskas pasikeis ir prasidės tikras gyvenimas. Nes dabar tai koks gyvenimas…nuolatinė kova, mažai džiaugsmo, daug problemų. Reikia viską išspręsti, ištverti, išlaukti. Ir tada…o tada pagyvensim. Ir “pisecą” pravėdinsim, ir iš krištolo sriubą valgysim, ir svajones įgyvendinsim.

A

Bet dar ne šiandien.

A

O tada mama susirgo. “Jau galvojau, kad pagaliau pagyvensiu normaliai. Su tėvu planavom pakeliauti, apvažiuoti visą Europą, pamatyti pasaulį. Gyvent galima būtų, bet ne…nepagailėjo Dievas, neleido pagyventi…ir už ką man toks gyvenimas? Būčiau žinojus, kad taip nutiks, visai kitaip būčiau gyvenus. Viskas dėl kitų, viskas kitiems, taupiau, saugojau, neleidau sau nieko. Ir kam?”, – o skruostais byrėjo nevilties iškankintos ašaros, tarytum patvirtindamos, kad daugybė svajonių jau baigiasi…taip ir neprasidėjusios…

A

Ir vieną saule spindinčią vasario dieną mama užgeso. Tą dieną mano širdis pasidalino į dvi erdves. Vienoje viskas nutilo, nurimo ir užsipildė lengvu pavasario dvelksmu. Ji per ilgai kentėjo. Visą gyvenimą. Ir ligos metai buvo baugiai sunkūs. Bet štai viskas baigėsi ir dabar ji gali ilsėtis taikoje.

A

O kitoje širdies erdvėje apsigyveno veriantis skausmas, nes drauge su mama mirė ir mano svajonė. Padėti galvą mamai ant kelių. Pajausti, kaip jos ranka švelniai glosto plaukus. Kaip niekada. Net vaikystėje. Nes nespėjau, vis atidėliojau ir laukiau geresnės progos. Tai su krauju buvo įsilieję į mano esybę ir aš negebėjau tam atsispirti. Todėl, kaip ir mama, laukiau: tinkamesnės progos, geresnės nuotaikos, žydresnio dangaus, tikresnio gyvenimo. Laukiau tol, kol mano svajonė mirė…

A

Vėliau aš vis mąstydavau, koks galėjo būti mamos gyvenimas, jeigu ji būtų labiau tikėjusi savimi ir pasauliu, jeigu būtų išdrįsusi pažvelgti į savo sielos gelmes, susitikti su savo demonais, išravėti savo skausmo šaknis. Aš įsivaizduodavau, kokia nuostabi moteris ji būtų ir kokį šviesų gyvenimą būtų mačiusi. Dalintųsi tuo gėriu su pasauliu, skleistųsi savo šypsenoje ir šiluma apdovanotų kiekvieną kelyje sutiktą. Ji galėjo duoti pasauliui tiek daug, bet kažkada pasiklydo.

A

Aš užsimerkiu ir įsivaizduoju ilgą sąrašą tų dienų, kurios galėjo klajoti mamos mintyse paskutinėmis dienomis…

A

Rytoj aš susitiksiu su vaikais ir juos apkabinsiu.

Rytoj aš pasakysiu vyrui, koks jis man svarbus.

Rytoj paskambinsiu seniai matytai draugei ir jos atsiprašysiu.

Rytoj apsivilksiu gražiausią suknelę ir eisiu miesto gatvėmis.

Rytoj aš nusipirksiu kelionę aplink pasaulį.

Rytoj aš…

A

Bet jos rytoj taip ir neatėjo.

A

Aš nenoriu gyventi taip, kaip mano mama.” Aiškiai prisimenu mintį, lydėjusią mane dar ilgai po jos mirties. “Aš nenoriu, kad mano svajonės mirtų drauge su manimi”. Ir tai buvo didžiausias mano skausmas ir didžiausia dovana, kurią man paliko mama savo išėjimu.

A

Nors ir puikiai suvokiau, kad delsimas ir atidėliojimas anksčiau ar vėliau pavirsta asmeniniu pragaru, bet įprotis geležiniais gniaužtais laikė toje pačioje istorijoje. Aš vis kažko laukiau. Ir turiu prisipažinti…

A

…mano svajonės galėjo numirti drauge su manimi.

A

Galėjo nebūti knygos, galėjo nebūti šio projekto, galėjo nebūti šio teksto, galėjo nebūti daugybės dalykų, kuriuos aš norėjau daryti, kuriuos darau ir darysiu, kurie bent kažkiek šviesina šį pasaulį ir padeda jums kurti tai, ko jūs norite (taip sakote jūs).

A

Viso to galėjo nebūti, nes galvoje nuolat įkyriai zyzė mintys…

A

O kas tu tokia, kad tai darytum?

Visa tai jau seniai daro kiti. Ir be tavęs.

O jeigu to niekam nereikia?

O jeigu tave pasmerks ir išjuoks?

O jeigu tave atstums? Vėl krisi veidu į samanas?

Suaugusi moteris, o nori užsiimti visokiais niekais.

Jie juk geresni už tave.

O tu įsitikinusi, kad esi pasiruošus?

O žinių ir patirties tau užteks?

O jeigu tu klysti?

O tu pakankamai protinga, talentinga ir profesionali, kad tai darytum?

A

Ir visa tai ilgai dirigavo mano gyvenimo orkestrui. Vidinis kritikas neršė taip galingai, kad ilgai negalėjau išjudėti iš vietos. Ir užsiiminėjau viskuo, tik ne tuo, kuo norėjau, teisindamasi pačiais išradingiausiais būdais. Žiūrėjau į kitus ir pavydėjau jiems, nes jie darė tai, ką norėjo daryti, siekė to, apie ką svajojo. Mano širdis kentėjo. Bet pastanga po pastangos, diena po dienos, žingsnis po žingsnio ir aš pradėjau pastebėti pažangą. Ir su kiekvienu žingsniu vis stipriau skambėjo mintis “Neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi”. Aš iki šiol nežinau, iš kurios parapijos ji atėjo – ar buvo sugeneruota nuosavos smegeninės, ar buvo perskaityta, išgirsta, bet ji vis stiprėjo ir didėjo. Ir aš pradėjau. Atsargiai, palengva, ragaudama pačias mažiausias pergales.

A

O kokia tavo svajonė?

A

…knyga, kurią nori parašyti?

…revoliucija, kurią nori pradėti?

…verslas, kurią nori įkurti?

…atverti pasauliui savo telentus?

…idėja, kurią sapnuoji ir naktimis?

…santykiai, kuriuos nori sukurti?

A

Neleisk tam mirti net negyvenus. Nes tavo svajonė yra reikalinga pasauliui. Tu esi reikalinga pasauliui.

A

“Pati turtingiausia vieta pasaulyje yra ne Manhetenas, ne naftos telkiniai Vidurio Vakaruose, ne aukso kasyklos Pietų Afrikoje. Turtingiausia pasaulio vieta yra kapinės. Nes čia palaidoti visi neparašyti romanai, neįgyvendinti verslo projektai, nesukurti santykiai ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos žmonės galvoja: “Padarysiu tai rytoj”. O tuo tarpu “rytoj” atsargos vieną dieną baigiasi.” / Todd Henry “Die empty”.

A

Todėl prašau tavęs, neleisk savo svajonėms numirti drauge su tavimi.

A

Užsimerk. Pagalvok apie savo svajonę. Pajausk ją. Ir DABAR padaryk tai, ką jau seniai norėjai padaryti. O jeigu tu žinai, kad tavyje yra tai, ką norėtum atskleisti pasauliui, jeigu tu žinai, kokį gyvenimą nori gyventi, bet ir toliau kuri sau kliūtis – aš tave suprantu. Man pažįstamas tavo skausmas. Bet aš žinau ir tai, kad maži žingsneliai, žengti DABAR, padės tau išsilaisvinti iš pančių, kuriuose įstrigai. Todėl eik ir padaryk. Aš su tavimi.

A

Apkabinu.

Su meile,

Ilona

A

A

Paskelbta Komentarų: 1

8 būdai, padėsiantys įveikti baimes

Baimių temą verta pradėti nuo vienos svarbios minties – bijo visi.

Ir tie, kurie talentingi.

Ir turtingi.

Ir tie, kurie protingi ir daug išmano.

Tie, kurie gyvena vandenyno pakrantėjė.

Ir įsikūrę triukšmingo miesto centre.

Ir tie, kurie augo apsupti meilės bei šilumos.

Ir tie, kuriuos kažkada atstūmė.

Pasiekę aukštumų savo veikloje.

Praktikuojantys jogą.

Ir užsiiminėjantys kovos menais.

Ir tie, kurie ką tik pradėjo.

Ir tie, kurie turi daug patirties.

Ir tie, kurių gyvenimas iš šalies atrodo nuostabiai.

A

Baisu visiems.

A

Pradėti naują. Palikti įprastą aplinką. Rizikuoti. Daryti tai, ko nėra darę. Baisu dėl artimųjų. Dėl veiklos. Dėl gyvenimo. Ir dar dėl daugelio dalykų baisu.

A

Baimė yra ir bus. Kad ir kiek sukauptumėm patirties, praktikos, pasitikėjimo, pripažinimo, pinigų, talentų, kiekvieną kartą, kai sieksime naujų aukštumų, kiekvieną kartą, kai eisime į sceną, kiekvieną kartą, kai žvelgsime į vaikus ir mylimuosius – baimė bus. Stipresnė ar silpnesnė, bet bus.

A

Ir tai yra normalu. Nes tai reiškia, kad dar esi gyvas, žmogau. Tai reiškia, kad dabar – pats tinkamiausias metas žengti pirmyn. Per baimę. Su baime. Nesistengiant jos atsikratyti, o mokantis su ja šokti tango. Ir svarbu yra tik tai, kas ką veda šiame gyvenimo šokyje – baimė mane ar aš baimę?

A

Juk drąsus yra ne tas, kuris nieko nebijo, o tas, kuris geba ir bijodamas eiti ten, kur nori būti. Todėl toliau – keli būdai, padėsiantys šokyje su baime užimti vedančiojo poziciją.

A

Pirmasis būdas

MAŽI ŽINGSNELIAI

A

Kai kuriuos dalykus, kurių bijome, verta daryti palaipsniui. Na, pavyzdžiui, jeigu žmogus bijo aukščio, nereikia jo iš kart užtempti ant aukščiausio pastato stogo ir priversti pažiūrėti žemyn. Gali baigtis nekaip. Pradžiai tiks bet koks mažesnis iššūkis – pakilti į penktą aukštą, prieiti prie lango, įsitikinti, kad saugu ir pažiūrėti pro langą žemyn. O tada – kiek aukščiau. Ir dar aukščiau. Arba, jeigu baisu kalbėti prieš dešimties žmonių auditoriją, iš pradžių tai galima padaryti su vienu žmogumi, tuomet su dviem, trim ir t.t.

A

Kokia bebūtų baimė, toks būdas tinka daugybei situacijų. Net mažiausias pasipriešinimo baimei žingsnelis artins prie tikslo. Na, jeigu vyrukas bijo pasimatymų, nekaltas komplimentas patinkančiai merginai gali būti pirmasis žingsnis, o pakvietimas į pasimatymą – dešimtas.

A

Nustebsite, kaip lengva žengti dešimtą žingsnį po devinto, devintą po aštunto. Maži, bet sistemingi žingsniai padės nueiti lengvą kelią iki didelių iššūkių. Ir jūs palengva išmoksite suvaldyti tas baimes, kurios kažkada atrodė nevaldomos.

A

Antrasis būdas

SPONTANIŠKI VEIKSMAI

A

Planavimas gyvenime yra puikus reikalas, bet kartais būna taip, kad prisiplanuoji tiek, jog planas taip ir lieka planu. Nes kai per daug planuoji, kas ir kaip turėtų įvykti, tai įgauna labai didelę reikšmę, pradedi bijoti nukrypti nuo plano, padaryti klaidą, atlikti kažką netinkamai (ne pagal planą). Ir vietoje to, kad tiesiog pradėtum daryti, trypčioji vietoje ir gyveni planais. Tuomet geriau neapsiriboti konkrečiu planu ir leisti viskam vykti natūraliau.

A

Kartais spontaniški veiksmai yra vineintelis būdas suvaldyti savo baimę ir nepasitikėjimą. Tuomet, kai kažką nusprendi, reikia tiesiog pradėti daryti, nekreipiant dėmesio į proto “traukulius”. Sąmoningai darydami spontaniškus veiksmus, mes dėmesį sutelkiame į tai, ką darome tuo metu, o ne į tai, kaip yra baisu.

A

Тrеčiasis būdas

GYVAS PAVYZDYS

A

Beveik magišku būdu baimės pradeda tirpti, kai keliančioje baimę situacijoje mes matome patyrusio, savimi pasitikinčio žmogaus veiksmus. Toks gyvas pavyzdys savo akivaizdumu gali sugriauti vidinį, keliantį baimę barjerą. Praktikoje matydami, kad tokioje situacijoje galima veikti lengvai ir su pasitikėjimu, mes įsitikiname, kad mūsų kompleksai, nuogąstavimai neturi jokio realaus pagrindo. Ir tai atpalaiduoja.

A

Kartais nutinka taip, kad užvaldyti įvairiausių baimių, mes pasirenkame labai sudėtingus kelius, vedančius į tikslą. Vargstame, kamuojamės. Ir staiga matome, kaip šalia mūsų esantis “išsišokėlis” aplenkia mus tik todėl, kad daro veiksmus, nesukdamas galvos dėl “patogu-nepatogu”, “pavyks-nepavyks”. Jis tiesiog eina ten, kur nori būti. Ir ateina. Taip, tokiu gyvu pavyzdžiu galima piktintis, bet galima pasimokyti ir iš jo.

A

Ketvirtasis būdas

ATSIPALAIDAVIMAS

A

Ši būdą galima pavadinti fiziologiniu. Kaip žinia, kūno ir proto būsenos yra susijusios. Jeigu protas įsitempęs, įsitempia ir kūnas. Ir atvirkščiai – atpalaiduodami kūną mes raminame protą. Tokį pat rezultatą duoda ir kvėpavimas. Jeigu atkreipsite dėmesį, tuo metu, kai bijome, mes beveik nekvėpuojame. Todėl “greitoji pagalba” apsilankius baimei – pradėti giliai kvėpuoti, sutelkiant dėmesį į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Tai tikrai padės atsipalaiduoti ir sumažinti baimę. Žinoma, geriausias variantas – atpalaiduoti kūną ir nuraminti kvėpavimą ne tada, kai jau viskas įsitempę, o palaikyti tokią būseną dienos eigoje kuo ilgesnį laiką.

A

Penktasis būdas

SUPRATIMAS

A

Dažnai mes bijome kažką daryti dėl to, kad nežinome, reikia mums to ar ne. Viduje dėliojame visus “už” ir “prieš”, tačiau niekaip negalime priimti galutinio sprendimo. Ir kuo ilgiau blaškomės, tuo darosi baisiau. Procesą palengvina aiškus supratimas, kas mums yra svarbu, o kas ne. Tada, kai mes sekame savo vertybėmis, kai žinome, vardan ko darome vienus ar kitus dalykus, vietos baimėms lieka mažai.

A

Sukilus baimėms, verta pasižiūrėti ir į tai, kokią gi katastrofą kuria protas, kas baisiausio gali nutikti, jeigu mes žengsime į savo baimes. Ir dažniausiai pasirodys, kad net pati didžiausia “katastrofa” yra išgyvenama. Supratus tai, baimės tiesiog ima trauktis.

A

Šeštasis būdas

PROFESIONALUMAS

A

Viskas, kas nauja, ko mes nežinome ir nemokame, kelia baimę. Jeigu ateiname į darbą, kuriame esame “žali”, jausti baimę ir nepasitikėjimą yra normalu, nes dar neturime jokios patirties, dar neaišku, ar pavyks susitvarkyti su pareigomis, dar nežinia nei nuo ko pradėti, nei kuo baigti. Svarbiausia, kad toks procesas netaptų užsitęsusiu egzaminu, lydimu nuolatinės įtampos. Todėl geriausias vaistas nuo baimių tokiose situacijose – mokymasis, mokymasis, mokymasis.

A

Septintasis būdas

SAVĘS PAŽINIMAS

A

Visos mūsų baimės ir nepasitikėjimas savimi – tai savęs nepažinimo pasekmė. Ir tik todėl mūsų identifikacija taip stipriai paremta kitų žmonių nuomone. Jeigu kažkam patikai – jauti pritarimą, baimės dingsta ir pasitikėjimas savimi stiprėja. O jeigu kritikuoja – o siaube, kaip baisu, ir pasitikėjimas savimi nusirita žemiau grindjuostės. Lyg mes apie save nieko nežinotumėm ir visą su mumis susijusią informaciją gautumėm tik iš šorės.

A

Svarbu prisiminti, kad kitų žmonių vertinimas yra subjektyvus. Dauguma žmonių negeba net savyje susigaudyti, jau nekalbant apie tai, kad jie galėtų adekvačiai ir tinkamai įvertinti mūsų asmenybę. Pažinti save reiškia priimti save tuo, kas esi. Kai negėda būti savimi, tada gali gyventi ir veikti be didelių baimių.

A

Aštuntasis būdas

ASMENYBĖS ANALIZĖ

A

Iš esmės, visų mūsų baimių pagrindas – neadekvatūs įsitikinimai apie save ir gyvenimą. Kiekviena problematiška būsena – tai mūsų mąstymo pasekmė. Blaivi analizė padeda “išvynioti” susipainiojusį įsitikinimų kamuolį ir atskirti “grūdus nuo pelų”. Tačiau savarankiškai išnarplioti painiavą dažnai būna sunku, nes pati painiava užpainioja taip, kad gali, žmogau, pasiklysti ilgam. Tokiu atveju geriau kreiptis į žmogų, kuris gali blaiviai ir be vertinimų pažvelgti į jūsų gyvenimą iš šalies ir padėti aiškiau suvokti, kas jūs esate, ir iš kur atkeliauja jūsų baimės.

A

O pabaigai – svarbu prisiminti, kad kiekviena atskleista ir pripažinta baimė duoda dar vieną galimybę sustiprėti. Įveikti baimes ir nepasitikėjimą savimi – nereiškia daryti neapgalvotus ir pavojingus gyvybei dalykus. Susitikiti su savo baimėmis reiškia augti, mokytis, tvirtėti ir semtis išminties. To ir linkiu.

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

Paskelbta Pakomentuoti

Valios elementai: ko reikia, kad valia pabustų?

Tikriausiai ne vieną dieną pasitikote mintimi “na jau šiandien tikrai pradėsiu: projektą, sportuoti, mokytis X kalbą, rašyti knygą…”, bet atėjus vakarui aptikote, kad taip nieko ir nepradėjote. Nors ir nori, ir puikiai žinai, kad norint kažką padaryti, reikia tiesiog daryti, bet niekaip nepavyksta tai kūno išnešti į lauką, tai paspausti kairiajame (ar dešiniajame) monitoriaus kampe esančio kryžiuko ir palikti “veidaknygės” erdvę, išjungti šimtas dvidešimtos pamėgto filmo serijos ar sustoti likus metrui iki šaldytuvo. Sakai sau “Na, dar dešimt minučių….mmm, na dar vienas šokolado gabalėlis ir viskas…pabaigsiu šią seriją ir tada jau tikrai…”, tačiau net nepastebi, kaip dešimt minučių virsta trimis valandomis, paskutinis šokolado gabalėlis – visa plytele, viena serija – visu sezonu. Ir tas lengvai bauginantis pojūtis, lyg būtum valdomas kažin kokių slaptų blogio jėgų, kuriančių prieš tave sąmokslą… ( 🙂 )

A

Bet gera žinia yra ta, kad ne tamsiosios jėgos atsakingos už tai, kad mes nedarome to, ką norime daryti. Už tai atsako mūsų VALIA, kuri kartais paskelbia streiką, atsisako norus paversti veiksmais ir tuomet mes sakome, kad neturime valios. Iš tiesų, valia niekur nedingsta, nes su ja yra susiję viskas, ką mes darome. Valgome, einame miegoti, bendraujame, sprendžiame konfliktus, risnojame miško taku ar paliekame kūną prieš televizoriaus ekraną – visuose procesuose dalyvauja mūsų valia. Todėl sakyti, kad neturime valios, kaip ir nebūtų visai teisinga.

A

Kad jau ir pačiai nutikdavo valios paralyžiaus priepuoliai, o dažniausiai siūlomas metodas “tiesiog daryk” suveikdavo daug rečiau, nei norėjosi, vieną dieną nusprendžiau išsiaiškinti, kas gi ta valia ir ką su ja daryti. Kiek raidžių perskaičiau, net neįsivaizduoju, bet pagaliau nusipiešė paveikslas ir susidėliojo svarbiausi valios aspektai. Tad dalinuosi ir su jumis.

A

Valia – tai tiltas, jungiantis norą ir veiksmą, tik kartais tas tiltas transformuojasi į “pakeliamą” ir jungtis nutrūksta. Valia – tai mechanizmas, kuris veikia tuomet, kai išpildomos tam tikros sąlygos.

A

Ir pradėti vertėtų nuo žvilgsnio į norus. Kaip žinome, norėti nepakanka. Nepakanka ir suformuluoti norų pagal dvidešimt penkias taisykles. Pats savaime noras tėra abstraktus pamąstymas apie tai, kad “norėčiau sportuoti…būtų gerai pradėti medituoti…noriu atrasti tai, ko nepamečiau…”. Kol mes tiesiog norime, valia tyliai snaudžia, o ją pažadinti gali tik noras, virtęs sprendimu. Tad pirmasis žingsnis, įjungiantis valios mechanizmą – norą transformuojam į sprendimą. Pasakoti apie tai, kuo skiriasi noras “noriu sportuoti” nuo sprendimo “nuo šios akimirkos aš sportuoju x kartų per savaitę, po y minučių”, matyt, neverta, jūs ir pačios tai puikiai žinote, ir jeigu būsite visiškai atviros su savimi, labai greitai pajausite, ar tai jau sprendimas, ar dar tik abstraktus noras.

A

Pasak garsaus austrų psichoterapeuto Alfrid Lengle, valia turi tam tikrą struktūrą ir atlieka savo funkcijas tik tada, kai yra keturi valios elementai. Kokie gi jie?

A

A

Pirmasis elementas:

GALĖJIMAS

Ar aš galiu padaryti tai, ką nusprendžiau daryti?

A

Atrodo, visai logiška norėti to, ką galime padaryti. Daugiau nei keista būtų sugalvoti, kad “noriu išgriauti visas sienas ir vaikščioti lubomis”. Tačiau “galėjimo” saviugda, iš tribūnos garsiai šaukianti “Tu gali viską!”, tikrai ne retai atima iš mūsų gebėjimą ADEKVAČIAI vertinti savo galimybes ir resursus. Taip, tu gali, bet ar tikrai VISKĄ? Ar tikrai žvirblis gali tapti ereliu? Galbūt jis gali tapti super-žvirbliu, pačiu žvirbliausiu žvirbliu, bet ereliu…vargu. Todėl ties šiuo punktu vertėtų apsistoti ir pamatyti savo realybę – tokią, kokia ji yra. Be pagražinimų ir iliuzijų, nes valia – realistė.

A

Jeigu objektyvi realybė rodo, kad “aš galiu”, tuomet dar verta savęs paklausti “Ar aš tikiu, kad galiu?”, nes labai dažnai mus pradeda stabdyti ne realūs dalykai, o mūsų fantazijos apie save ir supantį pasaulį. Tikėdami tam tikra tiesa, mes elgiamės šios tiesos rėmuose. “Jau per vėlu…aš dar nepasiruošus…aš negaliu nieko padaryti…aš neverta…man nepavyks…” – šie ir panašūs įsitikinimai diktuoja mūsų elgesį, pasaulėžiūrą, jų pagrindu kuriame savo gyvenimą. Mes tarsi “pritempinėjam” pasaulį iki savo tikėjimo. O pasaulis – jis toks – jis nesipriešina ir duoda tai, kuo tikime. Todėl, identifikuojame savo įsitikinimus, juos transformuojame ir keliaujame toliau.

A

O jeigu matome, kad šiuo metu negalime padaryti to, ką nusprendėme, turime pasirinkimą: arba atsisakome to noro ir apie jį pamirštame (tikriausiai žinote, kad nepadaryti dalykai lieka su mumis visur ir visada, naudodami mūsų energiją, todėl sveikiau yra atsisakyti to noro, nei jį vilktis paskui save ir nieko nedaryti), o jeigu norą pasiliekame, tuomet užduodame sau klausimą “Ko man reikia, kad galėčiau tai padaryti: ko naujo išmokti, kokių savybių tam reikia, kokių įgūdžių, su kuo pasikalbėti?” ir t.t. Ir tuomet imamės šių reikalų, judam pirmyn. O tam ir vėl reikės valios, todėl žiūrime į kitą elementą, be kurio valios mechanizmas neveiks.

A

A

Antrasis elementas:

MOTYVACIJA IR MALONUMAS

Ar man patinka daryti tai, ką nusprendžiau daryti?

A

Kaip teigia specialistai, tam, kad veiktų valios mechanizmas, mums reikia rasti tai, kas teiks pasitenkinimą, nuo ko išgyvensime gerus jausmus, kitaip visi norai ir sprendimai labai greit virs balute ir ištekės pro durų apačią. Vieni žmonės mėgaujasi procesu, o kiti – rezultatu, todėl svarbu identifikuoti, kas motyvuoja būtent jus, kur yra jūsų malonumo šaltinis – ar tai, kas įvyks po metų, ar tie maži žingsniai, kuriuos jūs darysite kiekvieną dieną? Jūsų gyvenime juk jau buvo atvejų, kai jūs kažko siekėte, todėl prisiminkite, kaip vyko tada, kaip tada jūs jautėtės, kas jus motyvavo ir teikė malonumą. O jeigu tokios patirties neturite, yra tik vienas variantas – ją susikurti bandymų ir darymo būdu.

A

Kodėl šiuo atveju geriau vadovautis gerosiomis patirtimis, o ne ateities vizualizavimu? Moksliniai eksperimentai įrodė, kad fantazijos apie tai, ką jūs norite pasiekti, apsunkina pasiekimus realybėje. Pafantazuokite apie rezultatyvią savaitę ir jūs padarysite mažiau. Įsivaizduokite neplanuotų lėšų atsiradimą jūsų sąskaitoje ir jūs turėsite mažiau motyvacijos užsiimti konkrečia veikla, kuri uždirbs jums pinigų. Dažnai bandymas “pajusti sėkmės būseną, tarsi jūs jau pasiekėte jos” veda ne kur kitur, o į nusivylimą. Ir iš tiesų, kas būna, kai vakare sėdime ir mintyjame apie tai, kaip rytoj bėgsime, kaip puikiai jausimės, kokie būsime šaunuoliai? Tas keistas jausmas, kad visa tai jau įvyko ir nebereikia niekur bėgti… 🙂

A

A

Trečiasis elementas:

VERTYBĖS

Kaip tame, ką aš nusprendžiau daryti, bus realizuotos mano vertybės? Kiek tai yra “mano”?

A

Šis elementas yra tiesiogiai susijęs su antruoju, nes būtent mūsų vertybės ir yra pagrindinis motyvacijos, pasitenkinimo ir įkvėpimo šaltinis. Vertybės – tai mūsų gyvenimo pamatai. Todėl, mano suvokimu, tai vienas iš kertinių klausimų, kuriam verta skirti laiko ir pastangų: kokios mano vertybės? Pats paprasčiausias būdas išgryninti savo vertybes – užduoti sau klausimą “Kas man yra svarbu? Dėl ko man tai yra svarbu? Ką man tai duoda?” ir atidžiai išanalizuoti savo gyvenimą.

A

Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad dažniausiai mes į paviršių iškeliame išorines vertybes, t.y. tas, kurias mes išmokome, o tikrosios vertybės gyvena daug giliau, jos nepriklauso proto sričiai, jos – širdyje. Įsiklausykite į savo širdį – į ką ji reaguoja su džiaugsmu? Tai ir bus jūsų vertybės. O jeigu nesigaus, visada yra būdų, kaip tai padaryti. Žodžiu, norėsite – savo vertybes atrasite 🙂

A

O jeigu jau žinote savo vertybes, belieka atsakyti į keletą klausimų, kuriuos užduoti verta, analizuojant tas situacijas, kai jūs kažką norite padaryti, bet nedarote. Galite paimti popieriaus lapą, padalinti jį į dvi dalis ir vienoje pusėje surašyti visus atsakymus į šiuos klausimus:

Kokią vertybę aš realizuoju, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?

Kam dabar aš sakau “taip”?

Kokią naudą aš gaunu, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?

A

O dabar kitoje pusėje surašykite visus atsakymus į šiuos klausimus:

A

Kokiai savo vertybei aš pasakysiu “taip”, jeigu padarysiu tai, ką nusprendžiau padaryti?

Ką gero man duos tai, kad aš padarysiu?

Kokia iš to nauda?

A

Atviri atsakymai parodys jums realų vaizdą ir atskleis tai, kodėl jūs nedarote to, ką norite padaryti, o pamačiusios paslėptas naudas, jūs galėsite pasirinkti, ar daryti tai, ar vis dėlto nedaryti. Juk gali būti, kad nedarymas jums teikia daug didesnę naudą, nei darymas. Gali būti ir taip, kad abiem atvejais jūs realizuosite tam tikrą savo vertybę, bet tuomet jūs galėsite pasirinkti, kuri jums svarbesnė ir nuspręsti, ką su tuo daryti toliau.

A

A

Ketvirtas elementas:

AUKŠTESNĖ PRASMĖ

Ko didesnio dalimi yra tai, ką aš noriu padaryti?

A

Dabar pasižiūrime į tai, ką norime padaryti, platesniame kontekste. Na, banalus pavyzdys: vakarais einu pasivaikščioti, nes geriau jausiuos, mano sveikata bus stipresnė, aš ilgiau gyvensiu ir sveika būsiu naudingesnė pasauliui. Šio klausimo esmė – pamatyti, kad tai, ką aš noriu padaryti, veda mane į daug didesnius tikslus. Arba neveda. Ir tokiu atveju, greičiausiai, aš boikotuosiu tai, ką noriu padaryti. Valios mechanizmas neįsijungs.

A

Štai toks tas valios mechanizmas ir elementai, be kurių valia tyliai snaudžia. Kaip tai taikyti gyvenime? Labai paprastai. Imam tą norą, kurio mes niekaip nerealizuojame, ir pirmiausiai jį išnagrinėjame pagal šiuos punktus:

A

Noras ar sprendimas?

Ar galiu?

Ar patinka, ar motyvuoja?

Ar tai yra “mano”? Kokias vertybes realizuoju, kai darau ir kai nedarau?

Kokia to aukštesnė prasmė?

A

Ir jeigu noras lieka, tuomet darome sekantį žingsnį: IŠ KARTO atsistojame ir padarome tai, ką norime padaryti. Kad ir ne viską iš karto, bet bent jau mažą žingsnį. Vėliau, rytoj ar pirmadienį netinka. Pradėkite vertinti tą laiką ir darbą, kurį ką tik atlikote. O aukščiau išvardinti žingsniai padės geriau suvokti save ir stiprinti savo valią.

A

O jeigu nutiko taip, kad bežiūrėdamos į vis atidedamus norus staiga supratote, kad tas noras buvo iš vis ne jūsų, sveikinu – jūsų gyvenimas ką tik palengvėjo!

A

Su šilčiausiai linkėjimais,

Ilona

A

Paskelbta Pakomentuoti

Kur dingsta pagarba ir dėkingumas?

Pasirodo, kad pagarbos ir dėkingumo apraiškas itin veiksmingai naikina vienas virusas, kuris, rodos, yra gan plačiai pasisėjęs, nes kai pabraidai viešoje erdvėje, supranti, kiek daug žmonių yra juo užsikrėtę. Abejingi ir negerbiantys visko, kas bent per plauką neatitinka jų matymo, manymo, akių spalvos, apimčių, skonio, svorio ir dar nežinia ko.

A

Mat jeigu kokia rūtų fėja (ar fėjinas) turi apvalų rūtų darželį, ji šventai tiki, jog ir visi kiti pasaulyje egzistuojantys rūtų darželiai privalo būti apvalūs. O jeigu kažkas drįsta kvadratinį užveisti – vargas jam, toji fėja jaučiasi turinti visas teises apmėtyti jį akmeniniais žodžiais, apsmaigstyti aštriais epitetais ar nusiųsti ten, kur net vėžiai nežiemoja. Ir baisoka yra tai, jog palengva tai tampa norma.

A

Bet dėl to kalti ne mes, kad nei pagarbos, nei dėkingumo šiam pasauliui nebejaučiam. Nei kaimynui, nei sau, nei dangui. Kaltas virusas, kurio pavadinima “taip turi būti”. Iš pirmo žvilgsnio atrodantis visiškai nekaltai, bet iš tikrųjų – itin klastingas ir pavojingas.

A

Iš kur jis randasi ir kaip jį pasigaunam?

A

Štai gyvena sau mergaitė ir kiekvieną dieną girdi, kokia ji turi būti, kaip turi elgtis, ką galvoti, ko norėti. Kiekvieną dieną prieš jos akis mojuojama idealiu paveikslu, kurį ji privalo atitikti. Ir kai ji elgiasi taip, kaip paveiksle įrašyta – viskas gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Bet, neduok dangau, jeigu mergaitė nukrypsta nuo tos teisingos trajektorijos ir padaro kažką, kas niekaip neįtelpa į “taip turi būti” rėmus, ant jos užgriūna visa rūstybė ir tuoj pat parodoma, kad ji “nusimušė” nuo kurso ir privalo skubiai grįžti į “teisingą kelią”.

A

Tu privalai sutvarkyti virtuvę! Sutvarkei? Padarei viską-viską, kaip šeimos instrukcijoje nurodyta? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Išplovei indus, bet dulkių nuo spintelių nenušluostei? A-ja-jai, kokia tu negera, nes dulkės turi būti nušluostytos!

A

Iš mokyklos dešimtuką parnešei? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Kąąąąąą???? Tik septyni???? O siaube, kaip tu taip gali! Taip mokysies, galėsi eiti gatvių šluoti! Tu mums gėdą darai!

A

Aukso medaliu mokyklą baigsi? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Tik sidabro? Si-dab-ro??? Pffff, va kad aukso būtų, tada joooo…bet ko daugiau iš tavęs tikėtis.

A

Pagirti? Atleiskite, o už ką? Už ką dėkoti ar gerbti? Juk ji daro taip, kaip turi būti, tai, ką privalo, kas į jos pareigas įeina. O kas dėkoja už pareigų atlikimą? Čia kaip teisinėje sistemoje – už įstatymų pažeidimą baudžiama, o už jų laikymąsi niekas apdovanojimų neskiria.

A

Ir toks požiūris visur.

A

Žmona pasitiko su garuojančia vakariene ir į lentynas sudėliotais vaikais? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

O kur vakarienė? Nespėjai? Tai kas tu per žmona?

A

Vyras rūpinasi ir kančioje maklinėja su tavimi prekybos centrais? A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama.

A

Su draugais? Futbolą? Tu visai manęs nemyli!

A

Dėkoti žmonai už vakarienę? Vyrui už rūpestį? Vaikui už tai, kad išplovė grindis? Nesąmonė, juk jie daro tai, kas jiems priklauso. Taip ir turi būti!

A

Ir tokioje koordinačių sistemoje dėkingumas ir pagarba galimi tik už žygdarbius, už tuos veiksmus, kurie smarkiai viršyja tai, ką tu privalai. O kritika, bausmės, priekaištai, nepasitenkinimai tyko už kiekvieno kampo. Todėl kad “taip turi būti” – ne apie realybę, o apie asmeninius idealus.

A

Idealus vaikas…ideali žmona…idealus vyras… A-a-a, gerai, taip ir turi būti, savaime suprantama. Nori pagarbos ir dėkingumo? Šoktelk dar aukščiau ir tada galbūt…Užsitarnauk, nes jeigu tik tai, ką privalai, už ką tave gerbti? Savaime suprantama.

A

O už ką tuomet gerbti save? Žygdarbiais negali pasigirti, o net jeigu ir nuveikei gyvenime kažką reikšmingo, jau seniai išmokai menkinančią frazę “Kas čia tokio, mano vietoje bet kas taip padarytų…”. Taip ir turi būti. Savaime suprantama. Šaunuolė, žinoma, bet…bet kas…tą patį…

A

Bet realybėje nėra jokių “taip turi būti” ir “savaime suprantama”. Jeigu kažkas dėl tavęs kažką daro, jis daro tai tik dėl to, jog taip nusprendė. Ir bet kurią akimirką jis gali nuspręsti kitaip. Ir nebedaryti. Galėsi piktintis ir sakyti “taip neturi būti”. Bet taip yra. Nes vien tai, kad kitas žmogus savo noru kažką daro dėl tavęs, jau yra verta dėkingumo ir pagarbos. Ir žmona, kiekvieną dieną gaminanti vakarienę. Ir vyras, leidžiantis su tavimi laiką taip, kaip nori tu. Ir vaikas, išplovęs indus, bet pamiršęs nušluostyti dulkes.

A

Pasaulyje, kuriame pripažįstama kiekvieno žmogaus laisva valia elgtis taip, kaip jis nori elgtis, kuriame pripažįstama kiekvieno teisė kažką daryti ar nedaryti, yra vietos dėkingumui ir pagarbai. O “taip turi būti” pasaulyje telieka vietos nepagarbai, kritikai ir menkinimui.

A

Ačiū, kad perskaitei!

A

Su meile,

Ilona / Drąsa gyventi

A

Paskelbta komentarai 2

Nori būti laiminga? Atskleista tūkstantmečius slėpta paslatis!

Kažkada, kai laimės tema mano gyvenime buvo jau “padėvėta” tiek smarkiai, kad nuo skambių antraščių, pažadų “čia dalinami laimės receptai, aštuoniasdešimt trys patarimai, kaip būti laiminga” ir įspėjimų “tau būtina tai žinoti, nes kitaip – nematysi tu laimės, moterie”, darėsi šleikštu lyg nuo penkto karamelės šaukštelio, į elektroninio pašto dėžutę įkrito laiškas tokiu pat skambiu pavadinimu “Atskleista tūkstantmečius slėpta laimės paslaptis”.

A

Žinoma, pirma aplankiusi mintis neskambėjo labai draugiškai ir jau tiesiau ranką link “delete” mygtuko, bet prisipažinsiu – tas milžiniškas noras atrasti stebuklingą piliulę ir tyli viltis, kad tokia egzistuoja, buvo stipresni už mane ir įveikė mano racionalų protą. Aš pasidaviau pagundai ir perskaičiau. Ir gerai, kad pasidaviau, nes būtent tuo metu šis tekstas taukštelėjo ne pačia saldžiausia tiesa į kaktą ir visai šauniai sustatė smegenis į vietą. Tad šiandien dalinuos juo ir su jumis, gal kažkam labai reikia į laimės temą žvilgtelt iš kitos pusės. Nežadu, kad bus labai miela, bet gali suveikti žadinančiai.

A

Labas! Dabar pasiruošk – aš visiškai nemokamai papasakosiu tau slaptą būdą, kaip būti laiminga. Garantuoju, kad šis būdas veikia 100%, todėl, jeigu jis netyčia nesuveiks tavo gyvenime, atsakomybė – 100% tavo, nes viskas priklauso tik nuo tavęs! Aš galėčiau pažadėti grąžinti visus pinigus ir dar kažkiek primokėti už sugaištą laiką, bet kad jau būdas nemokamas, tai nežadėsiu. O be to, ne tai čia svarbu. Svarbiausia yra tai, kad dabar atskleisiu iki šiol niekam nežinomą laimės paslaptį, kurią tūkstantmečiais saugojo įvairių religijų atstovai, slaptieji ordinai, atokiose kalnų viršūnėse ir olose gyvenantys atsiskyrėliai, išminčiai, kurie perduodavo šią paslaptį tik ypatingai nusipelniusiems asmenims. Ir pagaliau atėjo diena, kai ši paslaptis pasiekė mus. Matyt jau nusipelnėm…

A

Taigi…

A

Paslaptis…

A

Skamba…

A

Taip…

A

JEIGU

A

NORI

A

BŪTI

A

LAIMINGA,

A

TAU

A

REIKIA

A

NUSTOTI

A

STENGTIS

A

BŪTI

A

NELAIMINGA.

A

Viskas. Visa paslaptis. 100% veikiantis receptas, pasiekiamas bet kurią akimirką. Net į Indiją važiuoti nereikia. Tu gali tai įsisąmoninti ir dabar pat pamatyti visą tą didžiąją laimę, kurią pati ir paslėpei nuo savęs.

A

Viskas labai paprasta. Įsiskaityk dar kartą.

A

JEIGU NORI BŪTI LAIMINGA, TAU REIKIA NUSTOTI STENGTIS BŪTI NELAIMINGA.

A

Be jokių paaiškinimų ir išmintingų išvedžiojimų pasistenk priimti kaip faktą: tau reikia smarkiai stengtis, kad būtum nelaiminga, o tuo tarpu laimė randasi kitoje šių pastangų pusėje. Laimė – už šių pastangų ribos. Toks reiškinys kaip nelaimingumas gamtoje NEegzistuoja, tu jį kuri savarankiškai, kasdien ir nuolat skirdama tam daugybę jėgų. 

A

Nelaimingumas – tai tavo kruopščios neįsisąmonintos pastangos, be kurių šis reiškinys negalėtų egzistuoti. O pirmasis, ir, ko gero, pats svarbiausias tavo žingsnis į laimę – prisiimti atsakomybę už tai, ką tu pati darai. Šio žingsnio esmė paprastame suvokime “aš tai darau pati”, o kad jau aš pati tai darau, panašu, kad man to reikia. Ir toliau gali padaryti dar keistesnę prielaidą: “jeigu aš tai darau, gali būti, kad man tai patinka…”

A

Taip, tau patinka būti nelaiminga, tik todėl tu ir esi nelaiminga. Tu esi būtent čia ir būtent tame, ko tu iš tikrųjų nori. Tu kaip varnalėšos graižas prilipai prie kančios pojūčio, prie savo troškimo kentėti. Tu esi tiesiog įsimylėjusi gyvenimo dramą. Įsižiūrėk atidžiau.

A

Tau patinka būti nelaiminga – tik todėl tu tokia ir esi.

A

Gyvenimo aksioma tokia – viskas, kas su tavimi vyksta, tai ir esi tu – realizacija to, ko tu iš tikrųjų nori. Tavo gyvenimas yra toks, kaip atsiskleidi būtent tu, o ne kažkas kitas. Juk kiekvienam žmogui gyvenimas atsiskleidžia skirtingai, kiekvienas kuria skirtingus filmus apie gyvenimą. Savo. Asmeninius. Ir tai, kaip tu suvoki šį filmą, ką tu jame išgyveni, su kuo tu jį tapatini – tai ir yra tavo aistra, tavo meilė. Jeigu tavo gyvenime gausu problemų ir priežasčių būti nelaiminga, verta pripažinti: tu esi įsimylėjusi kančią ir dramą. Ir jeigu tu nuolat kenti bei liūdi, banalus faktas būtent toks ir yra – tu jauti aistrą kančiai, liūdesiui ir skundams.

A

Ką tu apie tai begalvotum, kaip besistengtum išrasti pasiteisinimų ir argumentų “prieš”, yra būtent taip: tai, ką tu išgyveni, yra tavo būdas save manifestuoti ir realizuoti. Pripažink, kad būtent tai tau ir patinka.

A

Apie laimę tau patinka svarstyti. O BŪTI patinka nelaiminga. Štai ir viskas.

A

Pripažink, kad tu mėgaujiesi savo skundais, kančia, liūdesiu, nusivylimais, nuoboduliu ir gyvenimo sunkumais, tu “kaifuoji” nuo problemų, sunkaus likimo, savęs – tokios svarbios savo nebanaliuose gyvenimo iššūkiuose. Nuo viso to, bet tikrai ne nuo laimės…

A

Nes jeigu tu visu savo gyliu norėtum būti laiminga, prisiekiu – tai yra įmanoma tą pačią akimirką, toje pačioje vietoje, kur dabar esi. Ir tam nereikia nieko ypatingo. Visiškai. Vien to, kad tu kvėpuoji ir jauti – gali pasirodyti pakankama tam, kad pajustum pačią didžiausią laimę, kurią tik kada nors esi jautusi. Ir jeigu tavo nuoširdus noras būtent toks – ši laimė nesibaigs niekada. Ir niekur neišeis.

A

Bet tu teisi – ši laimė nėra tokia ryški ir akimirksniu nublanksta tavo įprastos dramos fone. Būtent todėl diena iš dienos, akimirka po akimirkos tu atkakliai jos nematai.

A

Jeigu tau atrodo, kad esi nelaiminga, bet tau iš tiesų norėtųsi būti laiminga, būtent tai tau ir patinka – būti nelaiminga ir norėti būti laiminga.

A

Ir jeigu nori – prašom, tai įmanoma. Viskas įmanoma.

A

Tau patinka gyvenimo sunkumai ir drama. Dramatizuodama, lygioj vietoj sukurdama problemą, o vėliau ją spręsdama iš paskutiniųjų jėgų, tu jautiesi svarbi, nebanali, prasminga. Ir tokia savimi tu taip mėgaujies. Tame esi visa tu. Toks yra tavo žaidimas. Tu mėgaujies sudėtingais ir teatrališkais išgyvenimais. O iš esmės – tu mėgaujies savo nelaimingumu.

A

Viskas labai paprasta.

A

Kažkada, labai seniai tai pasirodė tau naudinga, ir dabar tu velki paskui save šį mechanizmą. Skundiesi tuo, kaip viskas sudėtinga, ir sudėtinga paverti kiekvieną akimirką vien tam, kad turėtum priežastį pasiskųsti. Ir tau tai patinka. Kolekcionuoti nelaimingumą.

A

Be iliuzijų ir pagražinimų prisipažink, kad būtent kančia ir nelaimingumas – tavo brangakmeniai, tavo turtas, kuriuos tu pasiruošus ginti iki paskutinio atūdusio. Toks yra tavo būdas gyventi gyvenimą: dramatizuojant, vaidinant nelaimingą, nepatenkintą, silpną, per mažai mylėtą, per mažai glostytą, per mažai vertintą. Tau atrodo, kad būtent nelaimingumo ir sunkaus likimo istorijos daro tave išskirtine. Tau atrodo, kad būtent tame slepiasi tavo unikalumas…

A

Tu taip užsižaidei sunkų, sudėtingą, pilną problemų ir nelaimingą gyvenimą, kad jau ir pati visai rimtai patikėjai, jog būtent taip ir yra.

A

Ir jeigu tu dabar išdrįsi išmesti visus nelaimingumo pasakojimus, sudėtingas jų įveikimo istorijas, skaudžias problemų sprendimo patirtis, tu gali pasijusti tuščia ir nuoga. Visai jokia. Be nieko. Lyg be kelnių ir makiažo viduryje centrinės miesto aikštės naujųjų išvakarėse. Ir gali būti, kad be viso šio bagažo, tu TAI pajausi. Tai, ko taip lauki, ko taip ieškai.

A

Žodžiu, jeigu netyčia tau iš tikrųjų nustojo patikti kančia ir bandymai joje sušilti – viskas labai paprasta:

A

Tam, kad būtum laiminga, baik skųstis, viską komplikuoti ir stengtis būti nelaiminga.

A

Labai paprasta.

A

Ir veikia 100%.

A

Aš iki šiol nežinau, kas man atsiuntė šį laišką, bet… AČIŪ tau, Žmogau. Suveikė išblaivinančiai…

A

Su meile,

Ilona

A

Paskelbta Pakomentuoti

Žinau, kad nieko nežinau…

Prieš penkis šimtus metų geografai galvojo, kad Kalifornija – tai sala. Gydytojai – kad visas ligas galima pagydyti nuleidžiant kraują. Mokslininkai – kad degimo procese išsiskiria kažin koks flogistonas. Moterys – kad šuns šlapimas lygina raukšles. O ką jau kalbėti apie astronomus – jie apskritai galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę. Ir jeigu jie būtų nusprendę, kad jau viską žino, sunku nuspėti, kokiame pasaulyje gyventumėm šiandien. Bet ačiū tiems, kurie negalvojo esą viską žinantys, ir todėl radosi daugybė įdomių dalykų.

A

Atrodytų, viskas kaip ir logiška – nieko neįmanoma žinoti 100%. Tačiau, būna sutinki žmogų ir jis viską žino. Viską. Kas ir ką galvoja, kaip viskas yra, kaip turi būti ir kaip bus, koks yra tas ir anas žmogus, kaip kas turi matyti pasaulį ir taip toliau. Jeigu mėginsi paprieštarauti, kad jo žinojimas galimai nėra toks jau teisingas, geriausiu atveju išvysi laaaaaaaabai nepatenkintą ir paniekinančią miną, o gali ir išgirsti tai, ko dar niekada nesi girdėjęs. Gaila, bet būna ir taip, kai noras įrodyti savo žinojimą bei teisumą negailestingai pamina ir paskutiniuosius žmogiškumo likučius… Čia jau kaip pasiseks.

A

Žinau, apie ką kalbu. Buvo ir mano gyvenime gan ilgas periodas, kai man atrodė, jog aš viską žinau (ir svarbiausias čia žodis – atrodė).

A

Žinojau, kokia turiu būti, kad kiti mane mylėtų ir priimtų. Bet vėliau supratau, jog tai neveikia. Kad ir kiek stengiausi visiems patikti ir įtikti, visada rasdavosi tų, kurie mane atstumdavo.

A

Žinojau, kad norėdama įvertinimo, aš turiu tiesiog labiau pasistengti, įdėti daugiau darbo, pastangų, fantazijos. Tačiau dažnai vietoje įvertinimo sulaukdavau negailestingos kritikos, o įrodyti, kad esu kažko verta, taip ir nepavyko.

A

Kažkada man atrodė, jog aš žinau, ko reikia, kad būčiau laiminga. Ir beveik šventai tikėjau, kad jeigu turėsiu tai, ką turi kiti – prabangų butą, ne mažiau prabangią mašiną, prabangų vyrą, tam tikrą skaičių kombinaciją sąskaitoje – laimė man būtinai nutiks. Bet vėliau pasirodė, kad laimė gyveno visiškai ne ten.

A

Kažkada galvojau, jog mylėti reiškia nežeminti kito, nesityčioti iš jo, nereikšti jam pretenzijų, nesmurtauti nei fiziškai, nei emociškai. Bet kaip pasirodė vėliau – to nepakako, kad meilė išgyventų. Tuo pačiu, mano tikėjimas, jog meilė – tai kažkas amžino ir nutinkančio savaime, kad jos nereikia puoselėti ir dėti pastangų, apvirto aukštyn kojomis ir teko stebėti, kaip neprižiūrima meilė tiesiog užgęso.

A

Kai susipažinau su pirmuoju vyru, aš galvojau, kad mes niekada neišsiskirsime ir mūsų santykiai tęsis amžinai. Bet vėliau jis išėjo ir aš pagalvojau, kad daugiau niekada nieko nepamilsiu. Kai aš ir vėl pamilau, buvau tikra, jog dabar tai jau tikrai žinau, kaip reikia mylėti, kad jau būtų ilgai ir laimingai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad mano žinojimas neatitiko kito žmogaus žinojimo, o tie du skirtingi žinojimai meilę pavertė šlapių malkų glėbiu, iš kurių laužas taip ir neužsikūrė.

A

Žiūrėdama į visa tai, dabar aš aiškiai suvokiu, jog kiekvieną gyvenimo akimirką aš dėl kažko klydau. Vis atsirasdavo dalykų, rodančių, kad aš neteisi: dėl savęs, dėl kitų, visuomenės, kultūros, pasaulio, visatos… Bet tada visi tie žinojimai buvo panašūs į šventas tiesas, kurias galėdavau ginti iki pažaliavimo, net nesusimąstydama, kokios bus viso to pasekmės.

A

Dabar aš kiekvieną dieną galiu atrasti tai, dėl ko esu neteisi. Jeigu žiūriu ir matau, klausau ir girdžiu, keliu klausimus ir ieškau atsakymų.

A

Šiandieninė moteris žiūri į ankstesniąją ir žino kiekvieną jos trūkumą, kiekvieną klaidą. Ir būtinai ateis diena, kai ateities moteris pasižiūrės į šiandieninę ir vėl atras trūkumų bei klaidų. Ir tai yra nuostabu. Nes tai reiškia, kad aš augu.

A

Taip, gali būti sunku pripažinti, jog kažko nežinai. Gali būti nemalonu sutikti su savo klaidomis ir neteisumu. Bet tai yra vienintelis kelias augti kaip Žmogui, kaip asmenybei. Nes tą akimirką, kai pasakai “aš pažinau visas tiesas ir dabar žinau, kaip yra iš tikrųjų”, tu sustoji. Ne, nesustoji, o pradedi palengva dardėti gyvenimo nuokalnėn.

A

Pažinimas – tai nesibaigiantis procesas. Mes niekada nieko nežinosime 100%. Tiesiog įsivaizduokite: esame mes ir yra visata – kiek iš viso to, ką talpina visata, mes žinome? O kiek nežinome? Ar tas santykis nepatvirtina minties, jog mes negalime būti tikri dėl savo žinojimo? Realybėje mes tik kiekvieną akimirką galime sužinoti šiek tiek daugiau. Apie save, apie kitus, gyvenimą, visatą. Ir dar daugiau. Ir vėl iš naujo. Ir taip pamažu artėsime prie tiesos, bet niekada nepasieksime taško, kuriame galėsime sakyti “dabar žinau viską 100%”.

A

Todėl, jeigu yra noras augti, neverta laikytis įsikibus į tai, ką tariamai žinome, į tas “tiesas”, kurias perskaitėme, išgirdome ir priėmėme kaip savo. Verta drąsiai atmesti tai, kas pasirodė netiesa būtent mums. Kelti klausimus, tikrinti, eksperimentuoti.

A

Žiūrint iš šio požiūrio taško, asmeninį augimą galima prilyginti mokslui. Mūsų įsitikinimai – tai hipotezės. Mūsų veiksmai ir poelgiai – tai eksperimentai. Mūsų emocijos ir mąstymo modeliai – tai duomenys, kuriuos mes galime palyginti su pirminėmis hipotezėmis ir integruoti į savo pasaulėžiūrą, vis iš naujo keisdami savo santykį su pasauliu. Toks asmeninis augimas yra pranašesnis, nes jo pagrindas – patirtis ir asmeniniai stebėjimai. Taip gautą informaciją mes galėsime įtraukti į savo gyvenimą ir keisti savo tikėjimus, remiantis SAVO patirtimi, gauta iš SAVO veiksmų.

A

Tai ir yra gyvenimas. Arba bent jau turėtų būti. Tačiau kažkur pakeliui mes tapome apsėstos “teisingo” gyvenimo idėjos ir todėl ieškome “teisingos”, o ne realios patirties, kuri kiekviename žingsnyje gali pažerti įrodymų, kad klysti, žmogau, klysti… O taip nesinori atsisakyti savo žinojimo ir teisumo.

A

Ne taip seniai išgirdau terminą intellectul humility arba intelektinis nuolankumas. Paprastai kalbant – tai žmogaus gebėjimas pripažinti savo žinių ribotumą. Aptikau ir su šiuo reiškiniu susijusį amerikiečių psichologų publikuotą tyrimą, kuriuo buvo atskleistas ryšys tarp intelektinio nuolankumo ir gebėjimo (noro, siekio) mokytis, domėtis, pažinti. Šiuo tyrimu mokslininkai siekė suprasti, kaip mokosi tie, kurie pripažįsta savo žinių ribotumą, ir tie, kurie ir taip jau “viską žino”. Tyrimo rezultatai buvo gan įdomūs. Švelniai tariant…

A

Tyrimas parodė, kad žmonės, pasižymintys aukštu intelektiniu nuolankumu savo žinias vertino gan atsargiai ir suprato, jog daug ko nežino. Ir tai juos skatino mokytis bei gilintis į dominantį klausimą. Tai netiesiogiai patvirtino ir kitas tyrimas, atskleidęs, jog radikalūs GMO priešininkai žino apie šį reiškinį visiškai nedaug informacijos, bet mano žinantys daugiausiai. Jų intelektinis nuolankumas buvo minimalus ir jie net nesistengė pasigilinti ir sužinoti šia tema daugiau.  Dar vienas tyrimas buvo susijęs su žmonėmis, įsitikinusiais, jog jie puikiai išmano politinius klausimus. Rezultatai parodė, kad kuo žmogus labiau įsitikinęs savo politinėmis žiniomis, tuo mažiau jis apskritai apie tai supranta ir – kaip galima lengvai nuspėti – tuo mažiau deda pastangų į tai įsigilinti.

A

Ir dažnai gaunasi taip, kad kuo žmogus mažiau žino ir suvokia, tuo teisesnis jis jaučiasi. Nes…

A

Gali būti, kad teisumas yra vienintelis būdas bent kažkiek kilstelt save kitų žmonių akyse. Šiaip jauties žemiau grindjuostės, nes nei ką gero nuveikei gyvenime, nei pasiekei, nei savo svajones įgyvendinai. O įrodai savo teisumą ir iš kart ramiau – jauties ne tik vieno skatiko verta persona. Ir paprasčiau taip – nereikia niekuo domėtis, mokytis, analizuoti, dėti pastangų. Pažiūrėjai “tv pagalbą” ir žinai viską apie gyvenimą. Išsiėmei iš “tiesų” stalčiuko skambią frazę, tėkštelėjai į tą kvailą būtybę, bandančią šiame gyvenime kažką nuveikti, ir jauti, kaip už nugaros išsiskleidžia sparnai.

A

Gali būti, kad teisumas – tai gynybinė siena ir būdas išgyventi šiame ne visada draugiškame pasaulyje. Niekas niekada tavęs negyrė, nepalaikė, galbūt žemino, šaipėsi ir tau teko nuolat įrodinėti, jog viskas ne taip, jog esi daug daugiau nei jie sako. Ir tau tapo gyvybiškai svarbu atsilaikyti, išgyventi, nepalūžti, o teisumas tapo tuo ginklu, kuris padeda išsikovoti vietą po saule. Ir nors kartais viduje jauti, kad esi neteisi, bet negali to pripažinti, nes jeigu pripažinsi – sunaikins. Geriau padaryti tai pirmai.

A

Gali būti, kad teisumas – tai vienintelė proto atrama, be kurios gyvenimas prarastų bet kokią prasmę. Nes jeigu būsi neteisi ar suklysi, tu būsi tiesiog nereikalinga. Ir tu tai žinai. Jau kiek kartų tave baudė už tavo klaidas, kiek kartų nusisuko nuo tavęs tik todėl, kad gyvenimas įrašė dvejetą. Ir todėl tau reikia būti teisia net ir tada, kai kažkur giliai supranti, kad tikrai taip nėra. Bet pripažinti tai reikštų sutikti su galima bausme.

A

Dar gali būti ir kitaip, bet…kaip bebūtų, už savo žinojimą ir teisumą mes mokame tam tikrą kainą. Neretai noras išsaugoti savo “tiesas” yra toks stiprus, kad dėl jo mes pasiruošusios atsisakyti savo svajonių, norų, galimybių, ir pasirenkame kančią.

A

Mūsų “tiesos” sukuria saugaus gyvenimo iliuziją. Nors jaučiamės vienišos, liūdime ir svajojame apie žmogų, kuris priglaustų ir sušildytų vėsią rudens naktį, bet iš namų neiname, nes yra šansas, kad teks peržiūrėti savo “tiesas” apie save, savo savivertę, santykius ar priešingą lytį.

A

Nors daug ir atkaliai dirbame, ir jaučiamės nusipelniusios aukštesnių pareigų bei geresnio atlygio, bet neiname kalbėtis su vadovais, nes gali tekti iš naujo įvertinti savo pasiekimus, rezultatus ir kuriamą vertę. Ir gali pasirodyti, kad ne viskas, ką mes žinome apie save ir kitus yra tiesa.

A

Ir tada teks kažką daryti. Todėl mes pasirenkame sąlyginę ramybę dabar, atsisakydamos naujos patirties ir laimės ateityje. Ir tai yra siaubinga strategija, nes anksčiau ar vėliau ji sukuria neviltį, bejėgiškumą ir sukelia griūtį.

A

Tam, kad sukurtumėm puikų gyvenimą, mums nebūtina būti teisiomis ir daryti viską teisingai. Tai tiesiog neįmanoma. Pripažinkime, kad tikrai ne visada esame teisios.

Dėl ko dabar esate neteisi?

Kokią klaidą dabar galite pripažinti?

A

Surizikuokite. Pripažinkite klydusios. Nesvarbu dėl ko. Ir stebėkite, kokiu keliu jus tai nuves. Su kuo jūs besusidurtumėte, pamėginkite suabejoti savo “tiesa”. Paklauskite savęs “O kas, jei aš klystu?”

A

Nes jūs tikrai klystate. Dėl kažko. Jeigu ne dėl visko iš kart.

Kaip ir visi kiti.

Ir tai yra puiku.

Pripažindamos savo neteisumą, mes atveriame kelią pokyčiams. Augimui.

A

Ir gali būti, kad po kelių šimtų metų mūsų palikuonys žiūrės į mūsų gyvenimą ir galvos “Ir kaip jos galėjo taip neteisingai gyventi?”

Na ir kas?

Su meile,

Ilona

A

A