Paskelbta Pakomentuoti

Tu turi pasikeisti, nes kitaip… Ar tikrai?

Kartą parduotuvėje nugirdau pokalbį. Paprastai svetimų pokalbių nesiklausau, bet šio negirdėti buvo neįmanoma. Na, žinote kaip būna, kai susitinka dvi skardžiabalsės viską žinančios moterėlės. Kalbėjo jos, žinoma, ne apie save, o apie draugaitę, kuri “pati nežino, ko nori… Ir jeigu ji nepasikeis, išeis jos Petrelis pas kaimynę”. Tuomet pamaniau – kaip dažnai šiuos žodžius mes sakome kitiems, kiek milijonų kartų juos girdėjome iš tėvų, mokytojų, sutuoktinių, ir kaip retai juos tariame patys sau.

O jeigu ir pasakėme “man reikia keistis”, labai dažnai tai liko tik gražiais pažadais ir ateities miražais. Dažniausiai mums tik atrodo, kad mes keičiamės. Ir vienaip keičiamės, ir kitaip, kol vieną dieną gyvenimas teškiasi mums į veidą ir panosėn pakiša paveikslą pavadinimu “Niekas nepasikeitė”. Tai pripažinti – ne pats smagiausias reikalas, bet tuo pačiu – tai fantastiška galimybė įsileisti į gyvenimą tikruosius pokyčius.

Kas sukuria pokyčių iliuziją ir kodėl dažniausiai nevyksta realūs pokyčiai? Kodėl taip sunku keistis ir leisti pokyčiams vykti? Apie tai galima būtų papasakoti labai daug įdomių, protingų ir gilių dalykų, bet šį kartą noriu pasidalinti savo mintimis apie keletą aspektų, kuriuos mes tiesiog praleidžiame, nes jie atrodo per daug paprasti, kad būtų svarbūs.

Niekas nesikeičia, nes mes keičiamės dėl kitų. 

Mums sako: “tu turi būti toks ir toks žmogus, nes antraip…” Ir mes tuo patikime. Juk norime, kad mus priimtų, kad mus mylėtų ir vertintų. Ir esame įsitikinę, kad tai nutiks tik tuomet, jei mes būsime tokie, kokius mus nori matyti mums svarbūs žmonės. Stengiamės, skiriame tam daug jėgų ir energijos. Deja, su tikrais pokyčiais tai neturi nieko bendra. Tai – tik bandymas prisitaikyti prie kitų, kad jaustumėmės mylimi. Todėl kaskart išgirdus žodžius “tu turi pasikeisti”, vertėtų stabtelėti ir pagalvoti “Ar tiesa, kad trūks plyš turi pasikeisti? Vardan ko man to reikia?”

Niekas nesikeičia, nes mes supainiojame klausimus “Kas aš esu?” ir “Koks aš esu?” 

Tai – visiškai skirtingi klausimai su visiškai skirtingais atsakymais, o mes dažnai juos suplakame į vieną. Kaip savo esmę – atsakymą į klausimą “Kas aš esu?” – priimame savo išmoktų savybių, suformuotų įsitikinimų, atliekamų vaidmenų kokteilį ir pradedame keisti tai, ko iš tikrųjų pakeisti negalime. Kiekvienas bandymas pakeisti savo esmę – dar vienas įskilimas, dar vienas randas mūsų širdyje. Laužydami savo esmę mes negauname to rezultato, kurio tikėjomės, nusiviliame viskuo, numojame ranka į bet kokius pokyčius ir gyvename toliau savo pačių griuvėsiuose, ieškodami atramos išorėje ir laukdami kitų pripažinimo. Todėl galvojant apie bet kokius pasikeitimus, visų pirma vertėtų nustoti tapatintis su tuo, kas mes iš tiesų nesame: aiškiai atskirti savo esmę nuo to, ką mes norime pakeisti – savo įsitikinimų, savybių, elgesio modelių ir kitų išmoktų ar išorės primestų reikalų.

Niekas nesikeičia, nes mes norime visko daug ir iš karto.

Vieną dieną sumąstę, kad nebenorime ar nebegalime daugiau gyventi taip, kaip gyvename, mes nusprendžiame keisti viską ir iškart. Toks sprendimas yra puikus ir sveikintinas, tačiau jis užmeta mums ant pečių Puntuko akmens svorio naštą. Tampome ją su savimi tol, kol turime jėgų ir energijos, tačiau dažniausiai jos užtenka visai trumpam. Pavargstame, išsenkame, vėl jaučiamės niekam tikę ir galiausiai numojame ranka į visus pokyčius. Atidedame juos net ne ateičiai, o visam laikui, ir norime pamiršti bet kokias galimybes kažką pakeisti.

Taip, pakeisti tai, ką išmokome ir sukūrėme per keletą dešimtmečių, lengva nebus. Todėl pokyčius vertėtų pradėti nuo mažų dalykų ir mažais žingsneliais. Taip, būna žmonių, kuriems nutinka “viskas ir iš karto”, bet tai labiau išimtis, nei taisyklė.

Mano gyvenime kažkas keistis pradėjo tik tada, kai pasakiau sau: “Man nereikia keistis, viskas su manim gerai”. Tuo pačiu atsirado ir aiškus matymas, kad mano įpročiai, savybės, mano mintys apie gyvenimą, elgesys yra ne mano esmė, tai NESU AŠ. Tai – tik dalykai, kurių išmokau keliaudama per gyvenimą. Ir vieni iš jų sėkmingai man padeda, o kiti – kenkia. Vadinasi, tai, kas man kenkia, kas trukdo ir neduoda to rezultato, kurio aš noriu, ir reikia pakeisti. Bet ne “laužymo būdu”, o mokantis naujų dalykų, ugdant naujus įpročius. Ir kai išmokstu kažką naujo, senas pasitraukia savaime.

Tai – tik du skirtingi požiūriai į pokyčius: “aš keičiuos” ir “aš mokausi naujo”. Kuris veiksmingesnis jums, tą ir pasirinkite. O mano patirtis sako: jeigu nori tikrai kažką pakeisti, liaukis SAVE keisti ir laužyti savo esmę. Keisk savo įpročius, įsitikinimus, savybes, elgesio modelius. Mokykis naujų – tų, kurie tau padės pasiekti svajonių laivą.

Ramių pokyčių linkėdama,

Ilona

Paskelbta Pakomentuoti

Atsakomybė ir kaltė

Viena iš pirmųjų rekomendacijų pradėjusiems gilintis į save, į savęs pažinimo, saviugdos temą – prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Atrodo, viskas paprasta, tačiau, kaip rodo gyvenimas, tai lengva padaryti tik žodžiais.

Mes visi puikiai žinome, koks yra teisingas atsakymas, išmokome jį ir į klausimą “Kas atsakingas už tavo gyvenimą?”…laukti kitokio atsakymo nei “Žinoma, aš”, neverta. Dažniausiai po šio atsakymo darau pauzę ir tuomet pradeda skleistis tikrasis žmogaus požiūris ir atsiranda papildymas pirmajam atsakymui. “Jeigu būtų kitos aplinkybės….jeigu jis nebūtų taip padaręs, to nebūčiau padariusi aš… jeigu ji kitaip elgtųsi… jeigu… jeigu… jeigu… o…. bet… tačiau…”. Ir paaiškėja, kad esu atsakingas už savo gyvenimą su tam tikromis sąlygomis, išlygomis ir prielaidomis, bet tai jau nėra atsakomybė.

Kodėl iš viso svarbus atsakomybės klausimas? Tol, kol mes ieškome priežasčių ir kaltininkų išorėje, mes, lyg akli kačiukai, nematome, ką darome ir ko nedarome patys, o kažką pakeisti savo gyvenime tampa “misija neįmanoma”. Lyg ir aišku – kai atsakomybę už savo gyvenimą pasiimi sau, gali pats kažką ir pakeisti. Bet… Jeigu tai yra raktas į realius pokyčius, į kitą gyvenimą, kodėl gi taip sunku prisiimti atsakomybę? Ieškodama atsakymo į šį klausimą, perkračiau savo gyvenimą, stebėjau kitus žmones, analizavau įvairias situacijas ir vieną dieną atradau tą aspektą, kuris nuolat praslysdavo pro šalį.

KALTĖ. Mes supainiojame atsakomybę su kalte. Dedam lygybės ženklą tarp “aš atsakingas” ir “aš kaltas”. O jaustis kaltu nenori nei vienas šios planetos gyventojas, todėl ir apie jokią atsakomybę kalbos būti negali.

Pamėginkime atskirti vieną nuo kito. Kaip ir visada – tai yra tik mano matymas ir suvokimas, nepretenduojantis į vienintelės tiesos titulą. Žinau tik tai, kad išnarpliojus šią galvoje gyvenančią painiavą, nukrito nuo pečių didelė našta, žymiai sumažėjo įtampa, atėjo daug suvokimų apie save ir pradėjau daryti tai, ko negalėjau padaryti, kol mazgas buvo neišpainiotas. Taigi…

Kas yra atsakomybė? Atsakomybė yra gryni faktai – ką ir kaip aš padariau ir ko nepadariau. Viskas. Tame daugiau nieko nėra. Jokių interpretacijų, jokių emocijų, jokių verkšlenimų – tik faktai. Ir šį rašinėlį kaip ir būtų galima pabaigti, jeigu nebūtų kitos šio medalio pusės, pavadinimu kaltė, kuri kaip pelkė įtraukia visą dėmesį ir visą gyvenimą į savo gelmes, ir nenori paleisti.

Kaip jau ir rašiau, niekas nenori jausti kaltės, todėl dažnas kaltę užslepia taip giliai, kad net įžvalgus tyrinėtojas sunkiai ras takelį, vedantį link šios emocijos. Tad, pirmas žingsnis, norint susitvarkyti su kalte ir išnarplioti susivėlusį atsakomybės-kaltės kamuolį – pripažinti sau, kad kaltė egzistuoja jūsų gyvenime. Jeigu neigsite šią emociją, ji valdys jūsų gyvenimą ir įkalins jus plieniniame narve, neturinčiame išėjimo. O toliau – žingsnis po žingsnio sudėlioti viską į savo vietas. Keletu straipsnių ir pasistengsime tai padaryti. Rašydama šia tema remiuos savo patirtimi, suvokimais, atradimais ir praktiškai išbandytais metodais, kurie mano gyvenime buvo (ir yra) efektyvūs. Taigi, pirmyn, į kaltės labirintus.

KALTĖ

Visų pirma, vertėtų pasižiūrėti, kokią įtaką kaltė daro mums ir mūsų gyvenimui. Kad tai nebūtų vien žodžiai, paeksperimentuokime. Prisiminkite bet kokią, kad ir pačią mažiausią situaciją, dėl kurios jūs jaučiate kaltę. Kas vyksta su jūsų kūnu? Kūnas stingsta, tarytum norėdamas susitraukti ir išnykti, energija mažėja, noras ką nors veikti palengva tirpsta. Atsiranda pojūtis, kad ant pečių užkrenta didžiulis sunkus maišas, našta, kurią sunku pakelti. Sunku? Ar atvirkščiai – suteikia sparnus? 🙂 Greičiausiai – ne. Taigi, mintimis mes galime sau meluoti, kad kaltės nėra, kad ji niekaip neveikia mūsų, bet kūnas nemeluoja niekada, tereikia atkreipti dėmesį ir įsiklausyti.

Žmogus, išgyvenantis didžiulę kaltę, dažnai praranda jėgas ir norą ką nors daryti, veikti, o kartais – ir gyventi. Negalėdamas priimti tų situacijų, dėl kurių jaučiasi kaltas, žmogus tampa faktiškai neįgalus. Vis iš naujo ir iš naujo sukdamas galvoje praeitį, jis skęsta gilioje kančioje, klūpėdamas ant kelių daužo galvą į grindis, vis kartodamas “aš kaltas…aš kaltas…aš kaltas”. O tuo tarpu niekas nesikeičia. Gyvenimas eina pro šalį, o žmogus įstringa egzistavime ir begalinėje kančioje. Tebūna tai sutirštintos spalvos, bet tokiu būdu bandau perteikti, koks pavojingas yra kaltės jausmas. Kaltė – tai nuolatinė kančia ir sąstingis. Nejausdami to, mes baudžiame save, savo rankomis atimdami iš savęs patį svarbiausią dalyką – gyvenimą.

Kaltė mus padaro žmonėmis, negalinčiais nieko išspręsti. Koks tikslas kamuoti save kaltės jausmu? Net jeigu mes kažkada ir suklydome, priėmėme neteisingus sprendimus, ar kaltės išgyvenimas šiandien padės ką nors pakeisti? Galbūt mes galvojame, kad tuomet, kai jaučiamės kalti, kiti žmonės labiau mus mylės ar gerbs? Deja, bet taip nebus. Tai tik iliuzijos, iškreiptas mąstymas ir savęs pasmerkimas tolimesniai kančiai.

Tai, kad mes sąmoningai nepripažįstame kaltės egzistavimo, nereiškia, kad jos mumyse nėra. Mes nuo vaikystės išmokome būti kaltais. Kodėl? Dėl paprasčiausios priežasties: kai virš mūsų galvos pakimba kaltė, tampa labai paprasta mus valdyti. Kaltė – viena iš stipriausių emocijų, tai galingas įrankis, kurio pagalba valdomi žmonės. Pasižiūrėkite, kaip tai vyksta jūsų gyvenime? Ar jūs nenaudojate šio įrankio, norėdami kažką gauti iš kito žmogaus? Kaip pasakoj apie auksinę žuvelę: išpildysiu tavo norus, tik paleisk mane… Juk užkibti ant kaltės kabliuko – skauda, kartais net labai skauda. Tiek mums, tiek ir tiems, kuriuos mes apkaltiname…Ir mes tuo naudojamės. Jeigu tik pajuntame, kad žmogų lengva “užsodinti” ant kaltės, mes būtinai tai padarome. Ir tada viskas – jis mūsų valdžioje.

Susidūrimą su kalte pažįstu ne iš knygų ar pasakojimų. Buvau įstrigus ir viską, apie ką rašau, išgyvenau savo kailiu. Labai gerai žinau, kad kaltė neduoda nieko, išskyrus skausmą ir kančią. Produktyvumas nulinis, sprendimai neįmanomi, gyvenimas tokioje būsenoje pradeda atrodyti nepakeliamas, o visą šį “patiekalą” privalomu būdu pasūdo tie, prieš kuriuos tu jautiesi kaltas. Ir kuo labiau išgyveni kaltę, tuo stipriau ant jos mina kiti. Tai yra normalu, nes taip jau mes surėdyti ir nepraleidžiame progos pademosntruoti savo “galią”.

Todėl jeigu Jūsų gyvenime yra bent menkiausios kaltės apraiškos, pradėkite tvarkytis su šiuo galingu žvėrimi, kol jis nesurijo visko, kas jus supa.

DARBUI SU KALTE

Kaip jau rašiau anksčiau, pirmasis žingsnis darbe su kalte – pripažinti, kad kaltė yra jūsų gyvenime. Išsirašykite visas situacijas, dėl kurių jaučiate kaltę – bus tai vaikystės prisiminimai ar netolimos praeities įvykiai. Rašykite viską, kas tik ateis į galvą.
Toliau, žiūrėdami į kiekvieną situaciją, užduokite sau keletą klausimų:
– Ar tuo momentu, kai aš taip pasielgiau, aš galėjau pasielgti kitaip?
– Ar aš taip pasielgiau sąmoningai ir tyčia?
– Ar tai, kad aš pasielgiau šioje situacijoje būtent taip, reiškia, kad aš nusipelnau kentėti? Kiek laiko? Dieną? Dvi dienas? Metus? Visą gyvenimą?
– Kaip kaltė man padeda (ar padėjo) susitvarkyti su šia situacija?

Paprasta būdas, paprasti klausimai, padėsiantys sumažinti didžiausią įtampą ir kiek atpalaiduos. Būkite visiškai atviri su savimi. Darbo su kalte pradžiai to visiškai pakanka.

Paskelbta Pakomentuoti

Kas dabar bus?

a
“Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:
– Ant rąsto tupėjo trys varlės. Viena jų nusprendė šokti į vandenį. Kiek varlių liko ant rąsto?
– Trys… – nedrąsiai atsakė vienas mokinys.
– Žinoma, kad trys, – nusijuokė Mokytojas. – Juk varlė tik nusprendė šokti, bet nieko nepadarė. Niekada nepainiokite sprendimo su veiksmais. Kartais mums atrodo, kad mes jau nušokome nuo rąsto, bet iš tikrųjų taip ir liekame tupėti ten pat.”

Taigi, priimti sprendimą yra pakankamai paprasta. Tačiau dažnai jis ir lieka tiesiog sprendimu. Sunku padaryti pirmąjį žingsnį, nes…tiesiog baisu. Bijome nežinomybės, klausimas “Kas dabar bus?” nepalieka mūsų nei akimirkai, vis gręžiojamės atgal ir ieškome būdų, kaip pasilikti ten, kur esame. Kad ir nelabai patinka, bet viskas aišku ir suprantama. O žengti žingsnį į nežinomybę – velniškai baisu. Protas pradeda kurti įvairiausias istorijas, susijungia visi vidiniai sraigteliai, visas kūnas įsitempia ir sustingsta. O jeigu dar tai yra labai svarbus sprendimas – na, žmogau, laikykis. Ir yra visiškai normalu, kad tokiu momentu gali ir nepadaryti nieko, kas pastūmėtų tave pirmyn.

Žinau tai iš savo patirties…Tą patį sprendimą esu priėmusi ne vieną kartą, bet nežinomybės baimė kaustė ir laikė tame pačiame scenarijuje, kuris netenkino. Ir ne tik baimė. Dar visa puokštė įvairiausių išgyvenimų…Net ir tada, kai priėmiau sprendimą ir žengiau pirmąjį žingsnį, susijungė visi įmanomi “stabdžiai”…nuo paprastų baimių iki realaus išorinio šantažo, manipuliacijų ir grasinimų. Atlaikyti tokį krūvį tikrai nėra lengva. Ir čia labai svarbu – ar pasiduosi panikai ir sugrįši atgal, ar vis dėlto sukaupsi visas jėgas, išgyvensi šią “katastrofą” ir eisi pirmyn. Vienu tokiu momentu į galvą atėjo kažkada skaityta mintis “Jeigu kažkur ir yra pragaras, tai jis yra čia”. Kažkodėl ji mane prajuokino. Gal todėl, kad staiga suvokiau, kad visa šį pragarą kuriu aš pati – savo mintimis, kurios viduje sukelia panikos audras, isteriškai paranojiškas istorijas. Ėmiau tiesiog stebėti tai, kas vyksta mano viduje. Uždaviau sau klausimą “Kas gi kelia tokią įtampą? Iš kur panika?”. Atsakymas atėjo labai greitai ir labai aiškus. Kontrolė. Protas nori viską kontroliuoti ir žinoti penkis žingsnius į priekį. O dabar negali. Bejėgiškai blaškosi kaip sužeistas žvėrelis, bandydamas įsikibti bent į menkiausią detalę ir sužinoti, kas bus toliau. Bet sukontroliuoti kažką, kas yra ne tavyje, tiesiog neįmanoma. Netgi tai, kas yra tavyje, ne visada sėkmingai pavyksta sukontroliuoti. Žinau tik vieną: kai priėmus sprendimą, aplinka tave pradeda “spausti”, laviruoji ties labai plona riba – arba žengsi pirmyn, arba atsitrauksi. Žinoma, jeigu palieki sau galimybę atsitraukti. Mano atveju atsitraukimo galimybė buvo, tačiau aiškiai suvokiau, kad atsitraukimas tolygus pražūčiai. Ta pati istorija, tas pats scenarijus, tie patys aktoriai. Todėl galimybe atsitraukti nepasinaudojau.

Kartais, kai vienas ar kitas sprendimas liečia ir kitus žmones, staiga suvoki, kad jų visiškai nepažinojai. Jų elgesys atrodo daugiau nei keistas ir iš pirmo žvilgsnio net neadekvatus. Buvai susikūręs tam tikrą paveikslėlį, ir staiga jis dūžta į šipulius. Sakyčiau, skaudus momentas. Na, iš esmės kiekvienos mažesnės ar didesnės iliuzijos subyrėjimas sukelia skaudžius išgyvenimus. “Aš gi žinojau, kad yra taip, o pasirodo, kad…”

Taigi, kalbant apie sprendimus, verta prisiminti, kad:

  • Jeigu priėmėte sprendimą, tai dar nereiškia, kad jį įgyvendinote. Būtinai padarykite bent mažiausią veiksmą, kad sprendimas būtų įgyvendintas.
  • Aplinka priešinsis ir bandys jus grąžinti atgal. Ir čia klausimas tik tame, ar pavyks atlaikyti spaudimą.
  • Nebandykite kontroliuoti situacijos. Stebėkite, kaip jūsų protas karštligiškai blaškosi ir bando įsikabinti bent į mažiausią detalę. Jūs negalite žinoti kas bus. Leiskite vykti viskam, kas vyksta, kad ir kaip absurdiškai tai galėtų atrodyti.
  • Žiūrėkite į savo lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu. Priimkite tai, kad jų elgesys gali būti neprognozuojamas. Nereikia jiems įrodinėti, kad jie neteisūs. Jie – teisūs – ir tai yra aksioma. Jie teisūs savo realybėje, jūs teisūs – savo.

Dar vienas svarbus momentas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį: vieną ar kitą sprendimą mes priimame ne visam gyvenimui. Sprendimas yra tas dalykas, kurį mes galime koreguoti, keisti, taisyti. Jeigu vieną dieną suvokiame, kad sprendimas vis dėlto buvo neteisingas, mes galime jį pakeisti. Tik tuo momentu, kai mes jį priimame, mums atrodo, kad tai – visam gyvenimui. Ne, ne visam. O gal ir visam. Viskas priklauso tik nuo to, ko mes norime ir kur einame.

Linkiu įgyvendintų sprendimų!

Paskelbta Pakomentuoti

AR AŠ TAU PATINKU?

AR AŠ TAU PATINKU?
Tai – nebylus klausimas, kurį ištransliuojame sutiktam žmogui dar nepratarę nei žodžio. Mes norime patikti kitiems. Ir tai yra normalu iki tol, kol šis klausimas netampa svarbiausia mūsų gyvenimo dalimi, dėl kurios paaukojame savo norus, svajones, siekius. Paaukojame tai, kas mums iš tiesų yra svarbu. Vardan to, kad mus priimtų ir mylėtų.

Mes gimstame tyri, švarūs, vientisi. Ateiname į šį pasaulį išmokti savo pamokų, išgyventi tam tikrų patirčių. Augdami skirtingose šeimose, skirtingomis sąlygomis, mes išmokstame, kokiais turime būti, kaip turime elgtis, kad mus mylėtų.

Kiekvienas draudimas, kiekvienas “negalima”, kiekvienas “geri vaikai taip nesielgia” skaldo mus į atskiras dalis. Mes norime, kad mus mylėtų, kad mus priimtų kiti, kad mus matytų ir skirtų dėmesio. Ir ieškome to elgesio modelio, kuris, regis, turėtų atnešti visa tai. Pats svarbiausias klausimas mums tampa“Koks aš esu? Ar pakankamai geras, gražus, protingas? Ar pakankamai, kad mane mylėtų?” Ir patys nepastebime, kaip pagrindiniu gyvenimo tikslu tampa patikti kitiems. Gyvename dėl kitų, tampame kitiems “patogūs”, darome taip, kad kitiems būtų gerai. Tame nebūtų nieko blogo, jeigu nepamirštumėm savęs. O juk dažnai atsisakome savo norų, troškimų, svajonių, pamirštame savo gyvenimus ir savo poreikius. Tarnaujame vieninteliam tikslui – patikti kitiems. Mes kenčiame, nes šį tikslą pasiekti yra sunku. Visada atsiras žmonių, kurie mus kritikuos, mums nepritars, mūsų nemylės. Mums atrodo, kad pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Juk mes taip stengiamės, o kiti mūsų nepriima. Kenčiame, kenčiame, kenčiame. Kol vieną dieną mes “sprogstame”. Ir ši sprogimo banga nubloškia mus į kitą pusę… Ir tada mes sakome:

MAN NUSISPJAUT…AŠ BŪSIU SAVIMI

Prisikentėję, įdėję begales pastangų į savo įvaizdį ir nesulaukę norimo rezultato, vieną dieną mes nusprendžiame (arba kažkur parskaitome), kad reikia “būti savimi”. “Puiku, štai pagaliau radau atsakymą”, – galvojame mes. Ir tampame “savimi”. Tik labai dažnai buvimą savimi supainiojame su nusispjovimu į kitus žmones. Mums pasidaro visiškai nebesvarbi kitų nuomonė, mes užsiimame savimi, savo reikalais, savo tikslais… Na taip, jeigu taip ir būtų. Deja, mes tik galvojame, kad užsiiminėjame savo reikalais, o iš tikrųjų mes pradedame puosėlėti kitą savo įvaizdžio dalį, demostruodami savo “laisvę ir nepriklausomybę”. Elgiamės taip, kaip norim, darom, ką norim, nebepaisom kitų žmonių norų, nuomonių, poreikių. Gyvename taip, kaip reikia mums. Atrodytų, kad viskas sugrįžo į teisingas vėžias. Bet ir būdami šioje “barikadų” pusėje, mes vis tiek nejaučiame pasitenkinimo ir laimės. Dažniausi mūsų palydovai – pyktis ir tas pats nepasitenkinimas kitais, tik dabar įgavęs kitą atspalvį. Jeigu anksčiau kiti mums buvo svarbūs dėl teigiamos jų nuomonės apie mus, dabar jie mums svarbūs dėl galimybės parodyti jiems “jų vietą” ir pademonstruoti savo pranašumą.

Būti savimi nereiškia nusispjauti į kitus. Būti savimi – tai nėra atsakymas į klausimą “Koks aš esu?”. Tai – atsakymas į klausimą “Kas aš esu?”. Bet ir čia galima prikurti daug painiavos, todėl jeigu rūpi atsakymas į šį klausimą, rekomenduoju paskaityti Eckhart Tolle knygą “Naujoji Žemė”. Kol kas neradau nieko tiksliau atsakančio į amžiną klausimą.

Citata: “Niekas negali pasufleruoti, kas jūs esate. Tai būtų tik dar viena idėja, dar viena koncepcija, kuri jūsų nepakeistų. Tikrajai jūsų esybei (kas jūs esate) įsitikinimai nereikalingi. Tiesą sakant, kiekvienas įsitikinimas yra tam tikra kliūtis. Jums net nėra reikalo suprasti, kas esate, nes ir taip esate, kas esate. Kita vertus, kol savo esybės neapšviesite sąmonės šviesa, pasaulis irgi nenušvis. Jūsų esybė liktų neišreiškiamybėje, kuri, kaip jūs žinote, yra jūsų tikrieji namai. O jūs tada primintumėte varguolį, kuris nežino, kad banke turi šimtą milijonų, todėl jo turtas – tik nerealizuota galimybė”.

Abu anksčiau aprašyti variantai – tai kraštutinumai, dvi vieno ir to paties medalio pusės. Nei vienas nėra kažkuo geresnis už kitą. Abiem atvejais yra maitinamas mūsų reikšmingumas (svarbumas) – drakonas, suryjantis didžiąją dalį energijos.

 

© Ilona Tamošiūnienė / Drąsa gyventi

Paskelbta Pakomentuoti

Gailestis žudikas

Taip, pavadinimą jūs perskaitėte teisingai. Gailestis – pats tikriausias žudikas. Kodėl? Juk atrodytų, kad gailestis – toks žmogiškas jausmas… Sutinku. Tai labai žmogiškas jausmas, kurį vertėtų įtraukti į absurdiškiausių žmogiškumo apraiškų sąrašą…Gal pamąstymai bus kiek ciniški ir grubūs, bet apie gailestį – be gailesčio.

Kažkada mes išmokome gailėti savęs ir kitų, priskirdami šiam jausmui itin teigiamas savybes. Galbūt išmokome matydami pavyzdžius, galbūt mums pasakė, kad taip elgtis yra teisinga. Tačiau tie, iš kurių mes mokėmės, buvo susipainioję tarp gailesčio ir atjautos. Susipainiojome ir mes. Juk gailestis ir atjauta – absoliučiai ir visiškai skirtingi dalykai, iš kurių pirmasis – kiekviename žingsnyje, o antrasis – iš raudonosios knygos puslapių…

Taigi, ar gailestis gali būti naudingas? Vienareikšmiškai – NE.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo situacijų, kai turėjome pagrindą pagailėti savęs. Iš tikrųjų, tam pagrindą mes galime atrasti kiekviename žingsnyje, ypatingai, jeigu gyvename pozicijoje “pasaulis neteisingas”. Bet ką gi tai duoda? Visiškai nieko, išskyrus nuolatinį nepasitenkinimą, skausmą, liūdesį, gilų nelaimingumo pojūtį ir kitas neskanias emocijas. Įstrigti savęs gailėjime – tai tas pats, kaip iš anksto susikalti karstelį, prigulti į jį ir laukti paskutiniosios. Gailestis sau gilina sąstingį, atima norą ką nors veikti, ko nors siekti, o galiausiai – atima norą gyventi. Gyvenimas sutoja ir jame nebelieka nieko įdomaus ir verto mūsų dėmesio, išskyrus savęs gailėjimą.

Taip, suprantu, būna visko ir visaip. Ir pati išgyvenau įvairiausių situacijų, ir pati buvau pastrigus gailestyje sau. Ir mano galvoje sukosi vienintelės mintys “Kodėl man? Už ką?”. Ir iš savos patirties galiu drąsiai teigti, kad užsibūti tokioje būsenoje ilgiau nei pusvalandį – pavojinga. Kuo ilgiau būni tame liūne, tuo labiau jis tave traukia. Visai kaip pelkė – įkritai ir jeigu paskubėsi, greitai išsikapanosi, o jei pasiduosi – trauks vis giliau ir giliau su vis mažėjančiom galimybėm sugrįžti. Todėl kiekvieną kartą, kai tik ateina mintis, kad “man sunku, už ką čia tiek išbandymų” ir panašiai, kaip maldą pradedu kartoti: “Viskas vyksta būtent taip, kaip turi vykti. Pačiu geriausiu man būdu. Net jeigu dabar aš nesuprantu, kaip tai gali būti, aš žinau, kad yra būtent taip”. Neleidžiu savo protui užimti “vargšelio” pozicijos, valios pastangomis stabdau jo inkštimą ir norą pagailėti savęs mieliausios. Ir tai puikiai veikia. Gailestis sau šmėkšteli ir prašuoliuoja pro šalį, apsilankydamas vis rečiau ir rečiau. Iš pradžių skambantis gal kiek keistokai, teiginys “viskas vyksta taip, kaip turi vykti”, palengva tampa realiu suvokimu ir gyvenimiška pozicija, o mes nepasineriame į išgyvenimus visa galva ir neleidžiame emocijoms valdyti mūsų. Taip, tai neįvyksta per vieną dieną, tam reikia noro ir pastangų. Tad, gailesčio sau priepuolių metu galite pamėginti ir žiūrėkite, kaip viskas vyksta.

Kitas gailesčio aspektas – gailestis kitiems. Ko gero, jūsų gyvenime buvo situacijų, kai jūs labai gailėdami žmogaus, stengėtės jam padėti, ir vėl gailėjote, ir vėl rūpinotės juo, ir vėl gailėjote. Ir galiausiai jis jums net ačiū nepasakė. Pažįstama? Ir tai yra normalu. Kitaip tiesiog negali būti. Gailestis kitam yra panašus į skęstančiam žmogui teikiamą pagalbą, kurios dėka jis būtinai paskęs. Įsivaizduokit, žmogui įvyko sudėtinga situacija, jam jau ir taip gaila savęs, o čia ateiname mes ir ant viršaus dar užpilame cemento, kad neišsikapstytų garantuotai. Taip veikia gailestis. Gailesčio energija įkalina, sustingdo, pradeda smaugti. Mes galime tylėti ir neištarti nei žodžio, bet šalia esantis žmogus visu kūnu jaus mūsų gailestį. Gailėdami kažkuria prasme mes išaukštiname save, pažemindami kitą. Gailėdami kito ir palaikydami jo gailestį sau, mes užviriname išėjimą iš narvo, į kurį anas užsidarė. Ir už tai mes dar tikimės dėkingumo. O nesulaukę jo, lengvai (arba sunkiai) įsižeidžiame ir puolame į kitą kraštutinumą – atsitraukiame nuo to žmogaus, vengiame bendravimo su juo, prisimename posakį, kad “skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas”…

Jeigu iš tikrųjų norime padėti žmogui, susidūrusiam su sunkumais, pakeiskime gailestį atjauta. Kas tai yra? Žodžiais tai paaiškinti sunku. Tai – vidinė būsena, pozicija. Žodžiai galbūt galėtų skambėti kažkaip taip: “Aš tave matau…aš tave suprantu…aš esu su tavimi…aš pasiruošęs tau padėti”. Padarykime kažką konkretaus, neverkšlendami drauge su juo, o paskatindami susiimti ir leisdami suprasti, kad esame drauge. Tas, kuris norės išspręsti sunkumus, priims mūsų pagalbos ranką ir į ją atsirems. O tas, kuriam mieliau plūduriuoti savęs gailėjime, nepasinaudos mūsų pagalba, bet ir neturės pagrindo mums kerštyti už gailestį.

Ir dar… Jeigu jau ištiesėme pagalbos ranką, nematykime jos… Nieko nelaukdami ir nesitikėdami dėkingumo, būtinai tai gausime…

Su meile,

Ilona

Paskelbta Pakomentuoti

Prasmės paieškose

„Mano gyvenimas griuvo ne kartą ir net ne du… Taip buvo tada, kai sužinojau, kad Kalėdų Senelis – tai tik graži pasaka. Taip buvo ir tada, kai geriausia draugė visiems išpasakojo slapčiausius mano sielos polėkius. Ir kai mano vyras pasakė: „Aš noriu skirtis…“ Po kiekvienos tokios griūties man užtekdavo jėgų atsistoti ir eiti toliau. Kiekvieną kartą surasdavau vis naują prasmę, dėl kurios buvo verta gyventi. Bet vieną dieną po dar vienos gyvenimo staigmenos, kuri sugriovė mano gyvenimą su visais pamatais, sėdėjau draugų namo terasoje ir pati nepajutau, kaip garsiai pasakiau: „O kokia dabar prasmė gyventi?”

Taip pradėjau savo straipsnį vienam žurnalui. Kadangi straipsniams galioja tam tikri reikalavimai, jis negalėjo būti toks, kokį norėjau parašyti. Todėl pasilikusias mintis perkeliu čia, į savo erdvę, kurioje aš esu laisva kalbėti apie tai, apie ką noriu kalbėti.
Laikotarpį, aprašytą pirmoje pastraipoje, dar prisimenu. Tai prisiminimai, kurie kelia vos juntamus jausmus, nors dar ne taip seniai jie sukeldavo tikrą emocijų bangą. Su skausmu, su liūdesiu, su ašarom. Lyg tai galėtų kažką pakeisti…Gaila ar negaila, bet faktas yra vienas – to, kas buvo, nebepakeisi…

Bet dabar ne apie tai. Dabar apie klausimą “Kokia prasmė gyventi?”…

Visą gyvenimą man tai buvo svarbu – žinoti prasmę, žinoti vardan ko gyvenu ir vardan ko kažką darau. Kadangi niekada nesiskundžiau savo intelekto gebėjimais, atrasti prasmę visur ir visada būdavo pakankamai paprasta. Suteikdama kiekvienam veiksmui prasmę, jaučiausi kažkokia išskirtinė, lengvai pakylėta, kilni…Prisimenu vieną renginuką, kuriame vedantysis uždavė visiems klausimą “Kokia tavo gyvenimo prasmė?”…Kaip skambiai ir protingai aš tada atsakiau ir kaip didžiavausi pati savimi, sulaukusi iš aplinkinių susižavėjimo kupinų žvilgsnių…Atkartoti žodžius dabar būtų sudėtinga, bet patį pojūtį prisimenu puikiai…Ir dabar tai man pačiai viskas skamba ganėtinai juokingai, bet…kaip sakoma “žodžių iš dainos neištrinsi”.

Taigi, iš mano lūpų nuskambėjęs klausimas “O kokia prasmė dabar gyventi?” tą akimirką tikrai buvo reikšmingas. Tuo momentu atrodė, kad jos niekada ir neatrasiu, o be prasmės gyventi nemokėjau…nežinojau kaip…todėl galvoje knibždėjo įvairiausio plauko mintys…Esu dėkinga savo draugei, kuri tuo momentu mėgino padėti man atrasti prasmę ir pastūmėjo mane paieškų keliu. Tada net negalėjau įsivaizduoti, kur mane nuves tos paieškos…

Praėjus keliems mėnesiams po šio sielos klyksmo, aš įėjau į salę, pilną man nepažįstamų žmonių. Aš nežinojau, kur einu ir kas čia bus. Tiesiog paklusau savo draugei, kuri nebegalėdama žiūrėti į mano kankinamai beprasmišką egzistavimą, surado kažkokį, kaip tuomet man atrodė, mistinį seminarą, kuriame kaip skelbė reklama, aš turėčiau pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Mano protas išvadino mane “išprotėjusia teta”, bet nepaisydama jo logiškų prieštaravimų, aš jau buvau salėje.

Klausimas, ko aš čia atėjau, buvo kiek netikėtas. Kaip netikėtai nuskambėjo ir mano atsakymas: “Aš ieškau prasmės gyventi”. Skvarbus lektoriaus žvilgsnis tiesiog prikaustė mane prie kėdės. Po ilgos pauzės, kurios metu mano vargšas protas net cypdamas bandė surasti, ką aš čia tokios kvailo pasakiau, nuskambėjo tylus klausimas “O gal tu nori pradėti gyventi?”. Tėviška Jurijaus (kaip pasirodė vėliau, toks buvo lektoriaus vardas) šypsena tuo metu man niekaip nederėjo prie tokio klausimo. Gal jis juokauja? Toliau sekusių mano ilgų ir protingų išvedžiojimų aš jau nebeprisimenu. Prisimenu tik visą tą laiką, kol aš liejau savo logiškus pamąstymus, mane įdėmiai stebėjusį Jurijaus žvilgsnį. Taip netikėtai pati sau tapau dviejų dienų seminaro žvaigžde. Kol kiti dalyviai dalinosi savo mintimis, mano protas besimėgaudamas savo blizgesiu ėmė tyliai snausti. Žmonės kalbėjo apie ganėtinai paprastus dalykus, kurie mano genialiam protui atrodė tokie kasdieniški ir banalūs. Juk jam reikėjo paties reišmingiausio dalyko – gyvenimo prasmės…

“Nustatyti jūsų logikos efektyvumą yra labai paprasta. Užtenka pasižiūrėti į tuos rezultatus, kuriuos jūs turite. Tas gyvenimas, kurį jūs gyvenate, tas rezultatas, kurį jūs turite yra vienintelis realus kriterijus, parodantis jūsų “sveiko proto” efektyvumą. Ar jis padeda jums gyventi taip, kaip norite? Ar jis padeda jums turėti tai, ką jūs norite turėti? Jeigu taip nėra, vadinasi atėjo laikas peržiūrėti savo mąstymo būdą. Užduokite sau klausimą: “Jeigu mano logika tokia nepriekaištinga, jeigu aš taip gerai viską žinau, kodėl tuomet aš gyvenu ne taip, kaip noriu? Kodėl mano lūkesčiai ir realybė dažnai prasilenkia?”. Jeigu rezultato nėra, vadinasi jūsų logika – tiesiog šlamštas, kad ir kaip sunku tai būtų pripažinti.”

Mano protas nubudo akimirksniu. Juk kažkas bandė pasikėsinti į tokį šventą reikalą. “Kaip? Apie ką jis kalba? Prie ko čia logika? Juk mano gyvenimas priklauso ir nuo kitų…”. Mintys sukosi kosminiu greičiu. Jurijaus užduotas klausimas įkyriai zyzė galvoje. Negirdėjau diskusijų, negirdėjau apie ką kalba kiti dalyviai. Protas nenorėjo priimti atsakymo “Taip, aš gyvenu ne taip, kaip norėčiau gyventi. Taip, aš neturiu to, ką norėčiau turėti…Bet prie ko čia logika?”. Į šį klausimą gavau atsakymą tik antros dienos popietę, kai per praktines užduotis ir individualų darbą man aiškiai išsipiešė paveikslas ir schema, pagal kurią aš gyvenau to nesuvokdama. Bet tuo įdomybės nesibaigė. Kiekvienas Jurijaus pasakytas teiginys griovė mano proto blizgesį ir didžiavimąsi savimi. Bet jis nenorėjo pasiduoti ir įnirtingai stengėsi išsilaikyti ant pjedestalo.

“Mes remiamės “sveiku protu” norėdami būti sėkmingais. Bet ironija tame, kad būtent mūsų “sveikas protas” įsiterpia tarp mūsų ir mūsų tikslų, nuvesdamas mus į šalį. Tai, ką mes įsikalam sau į galvas – mūsų koncepcijos – tampa stipresnės už tai, ko mes siekiame. Jeigu kalbėti paprastais žodžiais: mes neiname ten, kur norime būti tik todėl, kad “sveikas protas” pataria – tai dėl kažkokių priežasčių yra neįmanoma. Bet atidžiau pasižiūrėkite į tai, ką jūs vadinate “sveiku protu”. Jeigu jūs tai padarysite, bus akivaizdu, kad tai yra tik atsitiktinė, įvairiu laiku gauta informacija, kurios jūs greičiausiai net nepatikrinote”.

Čia aš nebegalėjau susilaikyti, nes nemačiau logikos tame, ką kalbėjo Jurijus. “Kaip mano protas gali įsiterpti tarp manęs ir mano tikslų? Juk jis ir yra tas, kuris veda mane į tikslus. Apie ką jis kalba?”. Aš tikėjausi tik pamąstyti, bet kažkokiu nepaaiškinamu būdu visa tai pasakiau garsiai. Jeigu būti žvaigžde – tai iki galo…Iš kai kurių dalyvių žvilgsnių aš supratau, kad jiems taip neatrodo. Protas blaškėsi, ieškodamas dar protingesnių žodžių, tačiau Jurijaus klausimas jį labai greitai nuramino: “Ar tu gyveni taip, kaip nori?”. “Ne, bet…”, – kažką bandžiau išmąstyti. Nepavyko. Ir teko pripažinti visiems, o svarbiausia – sau, kad aš gyvenu ne taip, kaip noriu.

“Nepulkit į kraštutinumus. Jeigu jūsų mąstymo būdas sėkmingai kuria tai, ko jūs norite, palikite jį ramybėje. Tik prisiminkite, kad jis nepajėgus išspręsti sudėtingesnių užduočių. Pakeisti tą situaciją, kurioje esate, jo pagalba bus sudėtinga, nes būtent jis ir sukūrė tai, ką jūs turite. Sena logika kaip automatas štampuos senus rezultatus. Ji įtrauks jus į tą patį scenarijų, kuriame jūs eikvojate energiją siekdami rezultato, kuris dažnai nesutampa su jūsų norais ir tikslais. Tai yra scenarijus, kuriame vaidmenys ir baigtis aiški iš anksto. Logika – tai plėšrūnas. Ėdrus ir alkanas žvėris, nuolat reikalaujantis maisto. Kokio? Jo raciono pagrindas – teisumas, saugumas ir PRASMĖ, kuri ir yra pagrindinis logikos delikatesas.”

Išgirdęs žodį “prasmė”, mano protas sukluso. Nejaugi rasime atsakymą?

“Mūsų logikai reikia prasmės…Prasmė laiko mus baimės gniaužtuose, paversdama mus įtariais, smulkmeniškais ir nuolat nepatenkintais. Išgalvota, o dažniausiai aplinkos primesta prasmė sustingdo mus ir atima iš mūsų požiūrio laisvę. Ir mes nebegalime mėgautis išgyvenimais tol, kol nepriskiriame jiems prasmės…”

Absoliuti spengianti tyla. Nei vienos minties, tik artėjantis suvokimas, kad jis kalba apie mane. Nespėjusi atgaivinti savo proto, aš išgirdau savo vardą. Atrodė, kad tuo momentu kėdė išslydo iš po minkštosios ir aš nugarmėjau į prarają. Visai kaip mokykloje, kai mokytoja netikėtai iškviesdavo prie lentos, o aš žinodavau, kad nieko nežinau.

“Tu įsitikinus, kad gyvenimas be prasmės yra tuščias laiko švaistymas? Kodėl? Kas privertė tave taip galvoti? Galbūt tu bijai, kad be prasmės tu būsi visiškai kvaila? Savo gyvenime tu jau ne kartą buvai praradus prasmę. Ir kuo tai baigėsi? Baisiausios pasekmės buvo depresija su kankinačiomis naujos kelrodės žvaigždės, naujos prasmės paieškomis. Ar čia ne apie tave?”

Prieštarauti negalėjau. Taip, aš visada ieškojau prasmės ir tai mane vesdavo pirmyn. Taip, po kiekvienos griūties, aš atrasdavau naują prasmę ir vėl keliaudavau. Taip, nematydama prasmės, aš nemoku gyventi. Atsakymai sukosi galvoje, bet protas neketino pasiduoti ir niekas nežino kodėl, aš garsiai pareiškiau, kad “gyventi be prasmės yra beprasmiška”. Ko gero dar nei karto gyvenime neteko taip sublizgėti. Mano protas kažkodėl elgėsi taip kvailai, kad jeigu salėje būtų sėdėjęs nors vienas pažįstantis mane žmogus, jis būtų giliai nustebęs. Ne mažiau buvau nustebus ir aš. O Jurijus tęsė.

“Dar svarbesnis yra kitas aspektas. Prasmė tapo žmogui bene vienintele reikšminga priežastimi gyventi. Prarasdamas prasmę, žmogus beveik automatiškai praranda motyvaciją veikti ir jaučiasi bėjėgis fiziškai. Įsigilinkit į tai: jūsų motyvacija gyventi priklauso nuo kažkokios neegzistuojančios prasmės, kuri geriausiu atveju elgiasi kaip miražas, o dažniausiai – kaip seniausios profesijos atstovė. Kai prasmė jus apleidžia, jūs pasimetate, viskas aplink jus išblunka ir atrodo svetima. Entuziazmą pakeičia apatija ir neviltis. Jūs tiesiog gęstate – rankos nusvyra, žvilgsnis nublanksta, visame kūne jūs jaučiate silpnumą (ir taip iki “užgėrimų” ar minčių apie savižudybę), vien todėl, kad viskas tapo beprasmiška. Jūs net nepastebėjote, kad prasmė tiesiogiai susijusi su jūsų fiziologine būsena, tai panašu į kažkokią “narkoprasminę” priklausomybę. Ar ne per daug apgailėtinas simptomų rinkinys žmogui, laikančiam save tobuliausiu gamtos kūriniu? Ir kuo vyresnis yra žmogus, tuo giliau ir skausmingiau pasineria į šią duobę. Bet, nežiūrint į visa tai, kiekvieną kartą iš naujo atrasdami prasmę, jūs tvirtai tikite, kad dabar ji – amžiams, kad tai yra paskutinė prasmė, absoliuti tiesa. Tačiau laikui bėgant situacija kartojasi.”

Negalėjau suprasti, kodėl Jurijus kalba apie mane. Būtent tokioj būsenoj aš ir buvau keletą paskutinių mėnesių. Pametusi senąją prasmę ir niekaip neatrasdama naujos. Nuskambėjęs sakinys mano protą privertė pasiduoti: “Aš jau nekalbu apie paprastus dalykus. Pavergtas prasmės paieškų, žmogus nepastebi net to, kas vyksta aplink – būtų tai vaikiškas juokas ar švelnus vėjo gūsis.”

Kada paskutinį kartą aš pastebėjau vaiko šypseną? Kada paskutinį kartą aš mėgavausi gėlių žiedais ar paukščių čiulbėjimu? Paskendusi kankinačiose prasmės paieškose, aš nemačiau to grožio, kuris buvo aplink mane – kiekvieną akimirką. Tuo momentu atrodė, kad mano protas stengėsi pasislėpti nuo manęs pačios. Paveikslas, iškilęs man prieš akis, atrodė visiškai absurdiškas ir kažkada priimti sprendimai, tuo metu atrodę tokie protingi ir logiški, virto visiškai nelogiškais. Ne, jie nevirto, jie tokie ir buvo – nelogiški. Jie buvo griaunantys tą gyvenimą, kurio aš norėjau. Vardan ko? Dėl vieno vienintelio dalyko…kažkada aš patikėjau (o galbūt mane įtikino), kad didžiausia gyvenimo prasmė yra būti geru žmogumi. Ir viską dariau tik tam, kad kitų akyse atrodyčiau gera, pati nepastebėdama, kaip griūna mano pačios gyvenimas.

“Pasaulį žmogus padalina į dvi dalis – turinčią prasmę ir beprasmišką. Bet retai kas susimąsto, kad realybei (gyvenimui) giliai nusispjauti į šį žaidimą. Realybė tiesiog egzistuoja ir ji yra vientisa, nepriklausomai nuo jūsų supratimo ir mėginimų įsprausti ją į iliuzinės prasmės rėmus. Prasmė yra tik jūsų žaisliukas ir jos nėra niekur, išskyrus jūsų mintis. Tame, kas vyksta pasaulyje, nėra jokios prasmės, išskyrus tą, kurią jūs priskiriate patys. Tame nėra ir nieko beprasmiško. Yra tik jūsų vertinimas kažko kaip beprasmiško. Absurdo nėra niekur, išskyrus žmogaus gyvenimą.”

Suvokti šiuos žodžius reikėjo laiko. Protas nenorėjo priimti jų ir įsikibęs mėgino laikytis savo senų koncepcijų, tos logikos, kuri buvo pražūtinga man.

“Aš noriu, kad jūs pamatytumėt, jog pasaulis yra visiškai beprasmiškas ir tuo pat metu jis užsipildęs prasme. Esmė yra ta pati. Tai tas pats pasaulis. Tai tas pats gyvenimas. Tai ta pati realybė. TA PATI. Niekas nepatiria pralaimėjimo, išskyrus jūsų koncepcijas apie tai, koks turi būti gyvenimas…”

Kiek kartų atsisakiau perspektyvių idėjų vien todėl, kad nepamačiau jose man vienai matomos prasmės, o tuo metu užsiiminėjau įvairiais niekais, kuriuose įžvelgiau gilų “paprastam mirtingajam” nesuvokiamą turinį? Juk aš žinojau, kad prasmė negali būti paviršiuje, ji negali būti matoma “plika akimi”, ji neatrandama be pastangų… iki jos būtina prisikasti. Kiek laiko praleidau tuščiai, ieškodama prasmės, ir nematydama šalia esančio žmogaus liūdesio? Kiek kartų nenuėjau susitikti su bičiuliais, nes jų kalbose nemačiau prasmės? Kiek kartų atsisakiau kvietimo į renginius, kuriuose neatradau man vienai matomos prasmės? Ar nesigavo taip, kad didžiąją savo gyvenimo dalį aš praleidau paieškose kažko, ko iš tikrųjų gal net nėra? Dabar aš supratau Jurijaus klausimą, užduotą man pirmosiomis seminaro minutėmis. “O gal tu nori pradėti gyventi?”

“Kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas yra tiek pat beprasmiškas, kaip ir visos žmonijos gyvenimas. Puoselėdami ir augindami prasmę, jūs iš taisyklių ir sprendimų susikūrėte tylų kampelį, saugantį jus nuo netikėtumų. Bet gyvenimas reguliariai įsiveržia, sugriaudamas pastatytus barjerus ir perrašydamas jūsų įsivaizdavimus apie jį. Tai atsitiks neišvengiamai, kaip jau ne kartą yra buvę. Ir jūs vėl tai pavadinsite krize – finansine, politine, moraline ar bet kokia kita. Tokios krizės ištinka reguliariai ir žmonės labai tiksliai atkartoja savo reakciją į jas, lyg tai vyktų pirmą kartą.”

O gyvenimas įsiveržia…kaip uraganas, nunešdamas paskui save viską, ką statei ir kūrei vardan tos prasmės, kurią kažkada suradai. Gyvenimas mane įspėjo ne kartą, bet aš nenorėjau to matyti. Jam matyt pabodo žaisti su manim ir vieną dieną jis nusprendė pažadinti mane. Pažadinti gyvenimui.

“Prasmė – tai žaidimas. Dažnai labai įdomus. Žasikite. Žaiskite ne šiaip, žaiskite rimtai. Aš tik noriu, kad jūs atskirtumėte žaidimą pavadinimu “prasmė”, kuris gali būti iš tikrųjų įkvepiantis, ir realybę. Tai ne vienas ir tas pats. Aš noriu, kad jūs neįkalintumėt savęs ir savo gyvenimo iliuzinės prasmės , kuri labai dažnai net nėra jūsų, ribose. Jūsų logika – tai ne jūs. Tai – jūsų realybės valdymo būdas, tai – jūsų kūrinys, bet tai nesate jūs. Atskirkite tai.”

Palengva atsiskiria. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi. Senieji įsitikinimai, senosios koncepcijos nenoriai užleidžia vietą. Bet tame yra daug žavesio, kai staiga suvoki, kad kažkas keičiasi, kažkas paleidžia. Kai pradedi plačiau matyti pasaulį, kai neuždarai savęs prasmės paieškose, kai atsiveria kiti horizontai, kai gyvenimas vis stipresniais gūsiais įtraukia į savo sūkurius…

© Ilona Тamošiūnienė

Paskelbta Pakomentuoti

Teigiamos neigiamos emocijos

Mūsų gyvenimas iš esmės yra panašus į vėrinį, suvertą iš įsitikinimų ir vertinimų: gerai-blogai, galima-negalima, reikia-nereikia, pozityvu-negatyvu ir panašiai. Dažnai tai būna kraštutinumų rinkinys ir abejotinas pasirinkimas iš dviejų variantų – “arba…arba”. O tikrasis pasirinkimas tuo tarpu gyvena per vidurį. Panašiai kaip tarp juodos ir baltos spalvų yra daugybė pilkos spalvos atspalvių.

Taip ir su emocijomis. Kažkada kažkas mums pasakė, kad negalima pykti – reikia šypsotis, negalima liūdėti – reikia džiaugtis, berniukams negalima verkti (juk tikri vyrai neverkia…), mergaitės turi būti švelnios…ir kitų daugybė įvairiausių “reikia”. Ir mes tuo patikėjom. Patikėjom, kad būdami tokiais, kokiais “reikia” būti, mes būsim mylimi ir reikalingi. Ir turime paradoksą: stengiamės būti tokiais, kokiais “reikia”, o mus vistiek bara, kaltina, palieka ir t.t. Gyvenam taip, kaip “reikia”, o lauktojo prizo taip ir nėra. Bet nesiliaujam tikėję tuo, kad vieną dieną mes jo sulauksim, jeigu ir toliau stengsimės atitikti reikalavimus. Tuose reikalavimuose yra visko ir labai daug. Tenai nėra vienintelio dalyko – nėra mūsų…

Žmogus, kuris neleidžia sau būti savimi, dažnai įstringa vienoje iš istorijų: arba “…viskas blogai, viskas nusibodo, niekas nedžiugina ir netenkina…”, arba “…viskas puiku, viskas super, viskas gerai…”. Abi šios istorijos turi teisę egzistuoti. Nei viena iš jų nėra nei geresnė, nei blogesnė.

Kai viskas blogai…Tokioj situacijos mes dažnai pradedam panikuoti, mus ištinka tyli vidinė isterija, lydima desperatiškų veiksmų. Paniškai ieškom ir siekiam kažko, kas turėtų pakeisti mūsų gyvenimą. Daug gilių išgyvenimų, stiprių emocijų, kurias mes vadiname neigiamomis. Bet šios emocijos nėra blogos. Kiekviena emocija – tai vidinis energijos užtaisas. Klausimas tik tame, į ką mes nukreipsime šį užtaisą. Ir labai dažnai žmogus jį nukreipia į išorę: kaltina kitus dėl jį ištikusių nesėkmių, kaltina aplinkybes, piktinasi kitų žmonių elgesiu, nagrinėja, kaip kas gyvena ir panašiai. Tokiu būdu energija yra ištaškoma į visas puses ir jos nebelieka tam, kad kažką galėtum realiai pakeisti. O po to seka neviltis, depresinė būsena, dingsta noras kažką daryti, gyvenimas tampa panašus į egzistavimą. Ir šioje būsenoje žmogus gali įstrigti ilgam.

Kai viskas gerai…O kam tada ką nors daryti ir keisti? Kol gyvas, žmogus negali visada jausti vien “teigiamų” emocijų. Na, gal ir gali, bet tokių žmonių pasaulyje – vienetai.

Dauguma žmonių, gyvenančių istorijoje “viskas gerai”, išmoko slopinti tas emocijas, kurias pavadino “neigiamomis”. Tai jų būdas gauti meilę iš kitų žmonių. Įsitikinimas “būsiu pozityvus ir tada mane visi priims ir mylės” yra savotiški spąstai, įkalinę žmogaus gyvenimą. Emocijos niekur nedingsta, jos yra visada. Klausimas vėl tas pats – į kur yra nukreipiamas energijos užtaisas, generuojamas emocijų. Šiuo atveju didžioji dalis energijos yra nukreipiama kovai su emocijomis (tomis, kurias mes pavadinome blogomis). Bet įveikti šių emocijų – neįmanoma. Jų neįmanoma išnaikinti. Tol, kol žmogus gyvas, visos emocijos bus, nepriklausomai nuo to, kaip jas pavadinome. Viskas, ką žmogus daro – kovoja pats su savimi, vietoje to, kad pasinaudotų tuo, ką turi.

Jeigu nuoširdžiai pasižiūrėsite į savo vidų, kiekvienas pamatysite, kad nepriklausomai nuo to, ką jūs galvojate apie tai, jūs ir toliau jaučiate pyktį, nuoskaudas, liūdesį. Bet žmogus, neleisdamas sau išgyventi šių emocijų, jas priima kaip problemą. Sprendimas, kad pykti, įsižeisti yra blogai, niekaip nekeičia fakto, kad jūs pykstate, įsižeidžiate ar jaučiate nuoskaudą. Jūs galite apgauti kitus ir mėginti apgauti save, bet anksčiau ar vėliau jūs pamatysite, kad toks žaidimas su savimi ir kova su emocijomis jūsų niekur neatvedė. Ir kas tada? O tada atsiranda didelis poreikis visa tai kompensuoti, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Dažnai tokie žmonės puola į kitą kraštutinumą – arba tampa pikti, arba įstringa gailestyje sau.

Žaidimas “viskas gerai” dažniausiai atveda tik į vieną tašką – poreikį keršyti. Keršyti atvirai arba slapčia. Tame taip pat nėra nieko blogo. Vienintelis momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį – ši komedija labai retai suartina žmones.

Gal vertėtų liautis žaisti šį žaidimą: pykti blogai, įsižeisti blogai. Ir toliau pykti ar įsižeisti. Kvailiau yra neigti tai, kas yra, nei priimti tai ir panaudoti, t.y. leisti egzistuoti visoms emocijoms, jas pripažinti ir priimti. Emocijų neigimas atima iš žmogaus energiją. Bet kuri emocija – tai tik energijos užtaisas. Pyktis – energija, džiaugsmas – energija, nuoskauda – taip pat energija. Tai tik užtaisas, reikalaujantis iškrovos. Kam jūs panaudosite tą užtaisą, pasirinkimas jūsų. Ar ištaškysite energiją, išliedami pyktį ant kito žmogaus, atkeršydami jam, ar panaudosite šią energiją savo tikslo siekimui.

Efektyviausia žmogaus būsena – liautis kvaršinti sau galvą dėl gerų ir blogų emocijų. Viskas yra tik resursai kelyje į tikslą. Klausimas – ar mokam jais naudotis? Vadinasi, užduotis aiški – išmokti naudoti tai, kas yra mūsų viduje. Tame tarpe ir “blogas” emocijas. Neneigiant ir nekovojant, o pripažįstant ir priimant. Sujungti savo prote dvi būsenas: viskas yra gerai ir kas bevyktų, viskas vyksta mano labui, nes kitaip tiesiog negali būti. Tai – vidinė būsena, kurią pasiekti – tik laiko ir pastangų klausimas. Emocijos valdo jus, ar jūs valdote emocijas?

PRAKTIKAI

4 žingsniai darbui su emocijomis
1. Paklauskite savęs “Kas dabar atsitiko?” Tokie variantai, kaip “mane dabar įžeidė, mane supykdė, su manim ne taip pasielgė” – NETINKA. Stenkitės pamatyti situaciją be vertinimų ir interpretacijų. Remkitės tik faktais.
2. Aprašykite savo jausmus, emocijas.
3. Paklauskite savęs “Kaip aš dabar noriu jaustis?”. Prisiminkite situaciją, kurioje jūs jautėtės taip, kaip dabar norėtumėt jaustis. Ypatingai tai gerai veikia, kai esate apatijoj, kai nieko nebenorite – prisiminkite situaciją, kurioje buvote aktyvus, galėjote “nuversti kalnus”.
4. Paklauskite savęs “Ką dabar turėčiau padaryti, kad pasijausčiau taip, kaip noriu?”. Ir padarykite tai.

© Ilona Tamošiūnienė