Paskelbta Pakomentuoti

Kodėl mes teisinamės? Kognityvinio disonanso fenomenas.

Kažkada atrodė, kad aš beveik nesiteisinu. Bet kai kartą gavau užduotį savaitę nesiteisinti, tas atrodymas subyrėjo į šipulius ir teko pripažinti, kad vis tik mano dienos pripildytos pačių įvairiausių pasiteisinimų – nuo visai paprastų iki labai įmantriai sudėliotų. Ką jau ką, bet teisintis mokėjau tikrai meistriškai, nuolat sau ir kitiems pasakodama pačias įvairiausias istorijas. Istorijas apie viską: kodėl pasakiau ar nepasakiau, padariau ar nepadariau, kodėl esu tokia, o ne kitokia, gyvenu taip, o ne kitaip. Ir net jeigu kartais pavykdavo kitiems nedrąsiai tarstelti “atstok, ne tavo reikalai ir apskritai šiandien vasara”, pati sau ir toliau sekdavau gan išradingas pasakas, kuriomis sėkmingai pateisindavau savo poelgius bei visą gyvenimą.

A

Kodėl gi svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes teisinamės? Visų pirma, dėl paprasto dalyko – tol, kol teisinamės, mes atitraukiame dėmesį nuo to, kas mums iš tikrųjų yra svarbu ir įsiveliame į pabaigos neturintį saviaupgaulės žaidimą “aš esu gera, gera ir dar geresnė…”.

A

Pamenat, kai vaikystėje nutikus tam, kas neatitiko mūsų tėvų įsivaizdavimo, jie įnirtingai klausdavo “Tu kodėl taip padarei, ąąąąąą?”, o mes negalėjome to paaiškinti, nes dar buvome per mažos, dar žodžių trūko, o ir iš viso nežinojome, kad savo elgesį reikia pagrįsti vienu ar kitu argumentu. Padarėme ir padarėme – tada atrodė mums, bet paaugome, supratome klydusios ir išmokome kurti istorijas, atsakančias į klausimą “Kodėl tu tai padarei?”, paaiškinančias mūsų elgesio priežastis bei sujungiančias atskirus gyvenimo epizodus į vientisą ir iš pirmo žvilgsnio logiškai atrodantį paveikslą. Ir kartais istorijos būna vertos Oskaro, bet kad ir kaip įmantriai beskambėtų, jomis siekiame vienintelio tikslo – išsaugoti savo “veidą” tėvų, kitų žmonių ir savo pačių akyse.

A

Mums kaip oro reikia istorijų, apsaugančių mūsų susikurtąjį “AŠ” bei išsaugančių iliuzinį pojūtį “aš esu gera savo ir kitų žmonių akyse”…

A

Pasaulyje žinomas socialinis psichologas Leon‘as Festiger‘is suformulavo kognityvinio disonanso teoriją. Ši teorija aprašo tai, kaip mes racionalizuojame ir paaiškiname savo elgesį. Tuomet, kai vienu metu mes susiduriame su dviem prieštaraujančiomis, bet mums svarbiomis idėjomis (mintimis, nuomonėmis, interpretacijomis), mus ištinka kognityvinis disonansas. Atsiradusi idėjų priešprieša, viduje sukelia konfliktą, kuris kelia grėsmę asmenybės vientisumo ir nuoseklumo idėjai. Tokio konflikto sukeliamas diskomfortas yra prilyginamas išgyvenimui, sukeliamam sveikatai ar gyvybei gresiančiose situacijose.

A

Organizmo lygmenyje toks konfliktas sukelia streso reakciją. Natūralu, kad tokiu atveju organizmas pradeda ieškoti būdų, kaip išspręsti nepalankią situaciją, keliančią nemalonius išgyvenimus. Todėl toliau, vedama „savęs išsaugojimo“ tikslo, mūsų psichika pasirenka greičiausią ir mažiausiai energijos reikalaujantį būdą stabilumui pasiekti. Loginiai sprendimai yra ignoruojami, nes jiems reikia daugiau laiko ir energijos, todėl konfliktas pašalinamas paprasčiausiu būdu: žmogus keičia idėjas taip, kad jos geriau atitiktų viena kitą. Priklausomai nuo situacijos, žmogus gali sutikti su bet kokiu iškraipymu ar neigimu, vien tam, kad pateisintų savo elgesį, apsaugotų savo AŠ ir išlaikytų teigiamą savęs įsivaizdavimą. Kritinis vertinimas tokiais atvejais dažniausiai „išjungiamas“.

A

Vienas ryškiausių pavyzdžių L. Festinger‘io darbuose yra istorija apie ponią Marian Keech – moterį, kuri išpranašavo potvynį, turėjusį sunaikinti visą žmoniją. Drauge su potvyniu ji išpranašavo ir sprendimą: norint išgelbėti pasaulį, būtina suburti grupę žmonių, kurie tam tikru laiku pasitiks ateivius iš kitos planetos, ir pasiaukos vardan visos žmonijos išgelbėjimo. Marian atrado sekėjų ir tokią grupę subūrė. Gyveno ši „gelbėtojų“ grupelė atsiskyrusi, o nemažai grupės narių paliko darbus, šeimas, turtus. Nu o kam, jeigu išskraidins…

A

Grupės veikla atkreipė ir socialinių psichologų dėmesį. Tarp jų buvo ir Leon‘as Festinger‘is. Jiems buvo įdomu išsiaiškinti, kaip gi elgsis grupės nariai, jeigu pranašystė neišsipildys. Ieškodami atsakymų, L. Festinger‘is su bendraminčiais patys įsiliejo į grupės gretas ir iš vidaus stebėjo jos gyvenimą.

A

Grupės nariai gyveno taikiai, niekur nereklamavo savo idėjų, atsisakydavo interviu ir nesiekė į grupę pritraukti kuo daugiau žmonių. Ir štai atėjo išpranašauto potvynio laikas. Grupės nariai jau buvo pasiruošę ir laukė atvykstančių ateivių, kurie turėjo juos pasiimti drauge. Tačiau nurodytu laiku joks kosminis laivas neatvyko. Neatvyko jis ir po kelių valandų. Grupės nariai pradėjo nerimauti, jautėsi nusiminę, nusivylę. Tačiau niekas nesiskirstė, o tyloje kažko vis dar laukė. Artėjant rytui Marian Keetch veidas staiga pasikeitė ir suspindo. Ji iškilmingai pranešė, jog dėka susirinkusiųjų tikėjimo, dėka to, ką jie padarė, Dievas nusprendė apsaugoti žmoniją nuo katastrofos. Grupės džiaugsmui ir susižavėjimui nebuvo ribų. Kitą dieną visi grupės nariai pradėjo pasakoti visiems apie jų atliktą žygdarbį. Jie tapo itin aktyvūs ir iš visų jėgų stengėsi papasakoti šią istoriją kuo didesniam skaičiui žmonių.

A

VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

Kas įvyko iš tikrųjų?

A

Be jokio kritinio mąstymo patikėję pranašyste, Marian šalininkai paaukojo labai daug. Ir kai pranašystė neišsipildė, atsirado kognityvinis disonansas – susidūrė dvi priešingos kognicijos. Pirmoji – norima realybė, t.y. tikėjimas tuo, kad pranašystė išsipildys, ir šio momento laukimas. Antroji – tai faktinė realybė, kurioje pranašystė neišsipildė.

A

Vienu metu egzistuojančios nesuderinamos kognicijos veikia griaunančiai: konfliktas destabilizuoja psichiką ir organizmą visumoje, todėl būtina kuo greičiau surasti sprendimą ir išeitį. Pripažinti savo tikėjimo absurdiškumą reikštų suduoti stiprų smūgį sau, nes už idėją buvo sumokėta labai didelė kaina. Todėl būtina kuo greičiau surasti savo elgesio pateisinimą, kuris patvirtins tokio elgesio pagrįstumą. Ir grupės nariai padarė du dalykus.

A

Pirma. Jie patikėjo tuo, jog susirinkę drauge, išgelbės visą žmoniją nuo žūties… jokios kritikos neatlaikanti idėja, bet tokiu būdu, visa tai, ko jie atsisakė, įgavo prasmę. O grupės lyderės išsakyta naujoji mintis tapo visiems gelbėjimosi ratu, išgelbėjusiu nuo baisingų išgyvenimų.

A

Antra. Patikėję nauja idėja, jie turėjo kažkokiu būdu įrodyti savo teisumą. O tai buvo galima padaryti, pritraukiant naujus sekėjus, nes įtikinę kažką savo idėja, jie įtikino ir save savo pačių teisumu. „Jeigu dar kažkas tiki, kad aš ne be reikalo viską paaukojau ir laukiau atskrendančių ateivių, vadinasi, aš prisidėjau prie žmonijos išgelbėjimo, todėl nėra ir priežasčių abejoti mano veiksmais. Tai rodo, kad aš viską padariau teisingai.“ – kažkaip taip galėjo svarstyti grupės nariai. Rezultatas – vidinė ramybė. Na ir kas, kad pasiekta saviapgaulės keliu…

A

Kognityvinio disonanso fenomenas būdingas kiekvienam šios planetos gyventojui. Ne tik mistika tikintiems 😉 Pavyzdžiui, prieš įsigydami mobilųjį telefoną, mes lyginame įvairius modelius. Reklamuodami prekes, gamintojai demonstruoja jų gaminio pranašumą, funkcijas ir galimybes. Prieš įsigydami vieną ar kitą modelį, mes tyrinėjame, žiūrinėjame skirtingus telefonus, t.y. renkamės. Pasirinkę kažkurį modelį, mes jį įsigyjame. Įsigyjame vieną ir atmetame kitus.

A

Žiūrint iš subjektyvaus požiūrio taško, mes pasirenkame optimalų variantą. Bet jeigu žiūrėsime ne į reklaminius pažadus, o į objektyvią pusę, pamatysime, jog pagal parametrus ir galimybes visi modeliai, esantys vienoje kainų grupėje, beveik niekuo nesiskiria, išskyrus spalvą ir formą. Tačiau, mes šventai tikėsime, kad mūsų pasirinkimas – tai pats geriausias variantas, koks tik gali būti. O susidūrę su priešinga nuomone, t.y. su informacija, keliančia abejonių dėl mūsų pasirinkimo, mes ją ignoruosime net ir tada, jeigu ji bus tiksli. Jeigu tokią informaciją vis tik priimsime, mes pradėsime ieškoti pateisinimo savo veiksmams. „Mano telefonas vis tiek geresnis…va, kaimynas nusipirko kitą ir po mėnesio sugedo…tame modelyje tiesiog neįmanoma suprasti, kas kur yra…o tas modelis labai blogai gaudo ryšį, kai esi pirmame aukšte“. Na, ir taip toliau…Tokiu būdu mes apsaugosime save nuo diskomforto ir išsaugosime teigiamą savo paveikslą.

A

Ir dar daugiau – mes ieškosime mūsų teisingo pasirinkimo įrodymų visur – spaudoje, draugų žodžiuose ir panašiai. Aptikę informaciją, įrodančią mūsų pasirinkimo teisingumą, mes būtinai  ją pastebėsime ir jausime teigiamas emocijas, nes nesąmoningai ją vertinsime kaip tarnaujančią mūsų naudai. „Aš nusipirkau gerą telefoną, vadinasi, aš esu protinga, gera ir t.t.“

A

Kiekvienas žmogus linkęs racionalizuoti savo elgesį, t.y. protingai jį paaiškinti ir pagrįsti tam, kad jis (elgesys) atrodytų logiškas tiek pačiam žmogui, tiek ir šalia esantiems. Tokia jau yra žmogaus prigimtis. Paaiškinimas būtinas žmogui kaip oras. „Aš darau tai todėl, kad…“ – sakinio tęsinys gali būti bet koks. Pats žmogus turi vertinti savo elgesį kaip protingą ir aiškų, nes kitaip randasi grėsmė AŠ vientisumui. Todėl nuolat „budintis“ išgyvenimo instinktas atlieka tiesioginę savo pareigą visomis įmanomomis priemonėmis. Tačiau ne visada elgesio paaiškinimas būna adekvatus ir atitinkantis tikrovę: dažnai, siekiant nusiraminti, racionalizacija pasiekiama saviaupgaulės būdu, kai norimas rezultatas pateikiamas kaip realus, juoda pateikiama kaip balta. Tokia iliuzija nėra nekenksminga. Kaip sakė gerbiami psichologai Pratkanis ir Aronson‘as „nepriklausomai nuo to, kaip neracionaliai mes elgiamės iš tikrųjų, mes stengiamės atrodyti išmintingi tiek savo, tiek kitų žmonių akyse“.

A

Deja, dažnai už iš pažiūros racionalių paaiškinimų slepiasi visiškai neracionalūs, bloginantys gyvenimo kokybę ir keliantys kančią…

A

Taigi, kartais naudinga kritiškai vertinti savo mintis. Ir pamėginti nesiteisinti… Įdomios patirtys gali nutikti 🙂

A

P.S. Jeigu nusibodo teisintis ir dar šiais metais norite sustiprinti savo vidų, kviečiu prisijungti prie kurso VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

VERTA! DRĄSI! LAISVA! >>>

A

Paskelbta Pakomentuoti

Antrinė nauda arba kodėl nedarome to, ką norėtumėm padaryti?

Psichologijoje yra terminas ANTRINĖ NAUDA. Tai – paslėptas “apdovanojimas”, kurį mes gauname už dažnai nelogišką ir nenaudingą sau elgesį. Tokio “apdovanojimo” pavyzdys galėtų būti nesąmoninga žmogaus liga su realiu tikslu – gauti trokštamą aplinkinių dėmesį ir rūpestį.

Dar dažniau “naudingą” bejėgiškumą praktikuoja norintys suversti sunkią pareigų naštą ant svetimų pečių. Siekdami gauti antrinę naudą, jie suvaidina negalinčius ir negebančius, tad aplinkiniams nelieka nieko kito, kaip tik pasiimti visa atsakomybę sau.

A

Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas intuityviai jaučia, kokį vaidmenį reikėtų suvaidinti tam, kad gautų norimus “apdovanojimus”. Kuo dažniau tas vaidmuo atliekamas, tuo stipriau su juo susigyvenama. Kol vieną dieną žmogui ir pačiam tampa sunku atskirti, kur yra apsimetinėjimas, o kur – tikrumas. Na, pavyzdžiui, jeigu nėra noro varginti smegenų, galima apsimesti, kad nieko nesupranti. Apsimeti vieną kartą, antrą, trečią…o dešimtą jau ir pats tiki, kad tai yra tavo reali neįveikiama silpnybė. Ir štai turime suaugusį žmogų, kuris iš įpročio tęsia šį žaidimą, kuriuo tiki pats ir būtinai įtikina kiekvieną sutiktąjį. Na, toks šiek tiek “stabdis” ir ne visai nuovokus…Palikit mane ramybėj!

A

Ne retai realiose situacijose bijodami sužeisti ant pjedestalo užkeltą savo reikšmingumą, vengdami sunkumų ar nenorėdami prisiimti atsakomybės už savo pasyvumą, žmonės “prisidengia” galimybių nebuvimu. Na, valstybė čia mūsų ne tokia, visuomenė neteisinga, sutuoktinis tironas (kad jį kur galas…) praeiti neleidžia… Sportuoti? Taip, taip, nuo pirmadienio…bet kiekvieną pirmadienį atsiranda neatidėliotinų reikalų, laiko trūkumų, nepakeliamų nuovargių, įvairaus plauko negalėjimų ir aibė kitų priežasčių, prieš valią verčiančių sėdėti mėgiamame krėsle.

A

Kas gi ta mus prikaustanti mistinė jėga?

A

Realūs, bet nepripažinti norai, valdantys mūsų elgesį – tai ir yra antrinė nauda. Tai atsisakymas pripažinti vyraujantį norą daryti tai, ką darai, tuo metu, kai išsisukinėji nuo “sąžinės patvirtintų” užsiėmimų.

A

O pirmąją vietą visų protu sunkiai suvokiamų siekių sąraše galėtų užimti…savo svarbumo įrodymas. Kuo tik jis nedangstomas – kilniais ketinimais, teisingumo gynimu, nauda visuomenei ir sveikatai – bet kuo, kuo tik “nepasprings” mūsų sąžinė. Na, bet plačiau apie tai – kituose straipsniuose.

A

Antrinė nauda tyliai slepiasi nesąmoningame lygmenyje, nes jeigu bus aptikta sveiko proto, greičiausiai nepasirodys labai tinkama. O gal net ir žalinga, nes dažniausiai ji būna paremta melu. Todėl taip nesinori į ją žiūrėti…

A

Kad ir kiek saviugdos knygų perskaitysi, tol, kol norėsi (slapta nuo savęs) ir toliau gauti naudą iš saviaupgaulės, nepajudinsi nė blakstienos tam, kad pažvelgtum į savo gelmes. Kad ir kaip įkvepiančiai mokytojai, guru ir kiti pamokslautojai bepasakotų apie tobulėjimo, augimo būtinybę, niekas nevyks tol, kol tai prieštaraus tikriesiems norams – antrinei naudai. Ir tai yra normalu. Mes tiesiog tokie.

A

Antrinė nauda – tai tas motyvas, kuriuo mes remiamės, kai nesuprantam savo poelgio priežasčių. Beveik kiekvieną kartą, kai elgiesi ne taip, kaip ką tik norėjai, galima konstatuoti saviaupgaulę, kai tikrasis noras taip ir liko nepripažintas.

A

Norite suprasti kodėl įstrigote nemalonioje situacijoje? Kodėl negalite padaryti to, ką planavote? Nuoširdžiai pripažinkite realų savo padėties pranašumą. Atraskite antrinę naudą. Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio nelogiškai ji galėtų skambėti…

A

ANTRINĖ EMOCIJŲ NAUDA

A

Emocijos – tai mūsų norų jėga. O norai, kaip jūs žinote, gali būti paslėpti nesąmoningame lygmenyje ir sveikam protui nematomi. Todėl ir emocijos kartais gali atrodyti savarankiškomis – tarytum išorinės stichijos, okupavusios protą prieš sąmoningą jo valią.

A

Kitaip sakant, nepripažinta asmeninė valia pradeda atrodyti kaip kitų pasaulių išraiška. Žmogus gali net patikėti, kad jį apsėdo klastingos ir piktos blogio jėgos (o iš tiesų – nuosavas paneigtas noras). Taip veikia antrinė nauda, kurią gauname iš emocijų, iš pirmo žvilgsnio atrodančių destruktyviomis ir nenaudingomis. Čia tas atvejis, kai žmogus ištikimai mėgaujasi savo kančia ir net neketina jos atsisakyti…

A

Pavyzdžiui, po nuoskaudomis slepiasi visiškai egoistinis ketinimas primesti skriaudikui kaltę, kad jis, atgailaudamas, taptų patogus.

A

Už susierzinimo slepiasi įkyrus noras įrodyti savo (kartais visiškai nepagrįstą) pranašumą prieš susierzinimą keliantį objektą.

A

Įsimylėjimo kančios slepia viltį, kad meilės objektas taps “mano”. Paimti ir išanalizuoti savo viltį, pripažįstant jos galimą absurdiškumą, įsimylėjėliui gali pasirodyti šventvagiška savo “šventų” jausmų išdavyste. Nes kol kenti ir ilgiesi, tol egzistuoja “susiliejimo meilėje” tikimybė…

A

Gailestis sau įleidęs šaknis į norą parodyti visą savo kančių gylį ir taurumą, ir…tikrąjį norą – gauti rūpestį. Galima entuziastingai lieti ašaras net ir vienatvėje, nepastebint, kad tikiesi atvirai neracionalaus atlygio. Lyg egzistuotų ypatingas subtilaus plano sluoksnis, kuriame visas tavo asmenines kančias skaičiuoja aukštesnės jėgos, apmokančios ašaras “teisingu” atlygiu…

A

Pavyzdžių galima būtų atrasti ir daugiau. Tačiau teisingiausia – nukreipti žvilgsnį į savo gyvenimą ir atrasti tą antrinę naudą, kurią turime, kai negyvename taip, kaip svajonėse norėtumėm…

A

P.S. Jeigu jūsų gyvenime daug streso ir nepavyksta su juo susitvarkyti, dar galite prisijungti prie kurso ANTI-STRESAS ir pasiimti tai, kas padės sustiprinti atsparumą stresui ir lengviau išeiti iš stresinių situacijų. Daugiau informacijos ir registracija ČIA >>>

A

Paskelbta Komentarų: 1

Kelią nueis tik einantis…

Laukiniai praeities žmonės, negalėdami paaiškinti vykstančių reiškinių prigimties, susigalvodavo visų rūšių dievus ir demonus. Piktieji dievai baudė, todėl jų bijojo. Ir aukojo jiems. Gerieji dievai padėjo ir saugojo, todėl juos stengėsi pamaloninti bei jiems įtikti. Kai tik žmonija perkando, kad žaibas, cholera, gaisrai ar galvijų kritimas turi visiškai natūralias priežastis iš fizikos ir medicinos pasaulio, o ne iš nužiūrėjimų, užkalbėjimų, dievų rūstybės ir kitų panašių erezijų pasaulio, ji liovėsi deginti raganas ir naudoti užkeikimus, ir atsisuko į profilaktiką bei pasyvų saugumą.

A

Psichologijos mokslas dar labai jaunas ir žinios apie emocijų prigimtį nėra labai paplitusios, todėl, kažkuria prasme, mes iki šiol esame šiek tiek akmens amžiuje. Tam, kad susierzinimas dėl vaiko išaugtų iki “ir kam apskritai mes tų vaikų susilaukėme, jeigu jie mus taip siutina”, reikia to paties mistinio mąstymo, kuris pasakoja, kad kruša – tai dievų bausmė. Tam, kad nusivylimas dėl sugriuvusių planų virstų diagnoze “moters noras pasiekti aukštų rezultatų yra pavojingas aplinkiniams”, taip pat reikalingas mistinis mąstymas, kuris nubalnotame vaiko kelyje mato giminės prakeiksmą.

A

Norint dalintis užkeikimais “tiesiog pamilkite”, “tiesiog atleiskite”, “tiesiog priimkite”, taip pat reikia to paties mistinio mąstymo, kuris verčia lakstyti su būgnu laukais ir šūkauti “lyk, lietau, lyk!”

A

Mes esame labai sudėtingos būtybės, kuriose yra persipynę fiziologija, mąstymas, emocijos, aplinkybės, atmintis, tikėjimai, įsitikinimai, vertybės. Mes galime jausti, ką tik norime. Ir tam gali būti tūkstančiai priežasčių. Gal tik specialistas, išsamiai žinantis mano istoriją, šeimą ir aplinkybes, dirbantis su manimi ilgą laiką, gali mėginti nustatyti diagnozę ir daryti prielaidas, dėl kokių priežasčių taip yra. Bet ir tai nebūtinai bus teisinga. Nes nėra dviejų vienodų žmonių su tokiu pačiu ypatumų ir aplinkybių rinkiniu.

A

Šiandien aš galiu būti nuvargus ir mane viskas erzins. Tačiau dėl to man nešauna į galvą pasidaryti išvados, kad aš gyvenu neteisingai. Tiesiog šiandien aš taip jaučiuosi. Žiūrėdama į tą patį dalyką aš galiu jausti ir pykčio pliūpsnį, ir užuojautos bangą, tačiau tai nereiškia, kad aš visada jaučiu tik pyktį, ar tik užuojautą. Tą patį žmogų aš galiu mylėti ir nekęsti keletą kartų per dieną, tačiau aš nepaverčiu to vien meile, ar vien neapykanta. Su mano saviverte viskas gerai. Ji sveika. Aš žinau, kad aš galiu jausti bet ką. Ir tai reiškia vienintelį dalyką – aš esu gyva.

A

Būti gyva – tai kažko siekti, vadinsime mes tai “tikslais”, “norais” ar kokiu kitu gražiu žodžiu. Ko mes besiektumėm, niekada viskas nesiklostys idealiai. O tai reiškia, kad bet kuriame kelyje, bet kuriame sprendime mes išgyvensime visą jausmų paletę – nusivylimą ir viltį, nesupratimą ir vienybę. Pačius aukščiausius ir pačius žemiausius jausmus. Ir tai yra normalu.

A

Normalu svajoti būti balerina, iki kraujo nusitrinti kojas, verkti iš nevilties ir vėl pakilti. Tai nereiškia nei mazochizmo, nei perfekcionizmo, nei vaikiškumo, nei brandos.

Normalu viską mesti ir nepasiekti. Ir tada pasiteisinti. Normalu nemesti ir nueiti. Ir pasiteisinti. Normalu gintis nuo diagnozių ir geradarių, normalu atsisakyti pagalbos ir normalu ją priimti. Normalu mylėti vaikus ir apgailestauti dėl kitokio gyvenimo. Ir pavargti, ir vis vien sugrįžti. Ir kaltinti save, ir kentėti dėl savo kaltės. Ieškoti sprendimo, ir jį surasti. Ir jo nesurasti. Normalu norėti būti teisia ir normalu pripažinti savo klaidas. Ir nepripažinti.

A

Kaip rašė Barbara Sher “Savo gyvenime jūs turite tik vieną darbą – pragyventi savo gyvenimą”. Ne mes pasirinkome, koks bus mūsų gyvenimas iki to amžiaus, kai galėsime patys daryti jam įtaką. Kokį bagažą mes beatsineštumėm, nešti jį teks patiems. Ir kažkam bus sunku, kažkam – lengva. Bet visa tai, ką mes jausime tame kelyje, tai ir bus vienintelė realybė.

A

Ir ką nors pakeisti, kažkaip sau padėti, kažką suprasti, priimti, atleisti ir pamilti galima tik tuomet, kai pamatome, jog visi mūsų jausmai yra normalūs. Kaip normalu yra ir tai, kad nepavyksta.

A

“Viskas yra nuodai ir viskas yra vaistai. Tik kiekis vaistus paverčia nuodais ir nuodus vaistais” / Paracelsus

A

Ir dabar labai svarbu prisiminti tai, ką mes vadiname giluminėmis vertybėmis. Ko mes norime iš šio vienintelio gyvenimo? Kur norime nueiti?

A

Atrasti ir užsiimti mylima veikla. Jausti šilumą ir pasitikėjimą šeimoje. Turėti artimą žmogų ir gyventi su juo meilėje. Palikti po savęs kažką vertingo. Pasiekti kažko ypatingo.

A

Tarytum švyturys, vertybės ves mus. O kelias jau yra toks, koks yra.

A

“Kodėl jūs visą laiką verkšlenate? Kiti velka ne ką mažesnes kuprines, jei ne dar didesnes. Gal jums psichosomatika? O gal santykių su mama nesusitvarkėte? Nesusidėliojote identiteto klausimų? Jums reikia išmokti prisiimti atsakomybę. Jums reikia išmokti kontroliuoti save. Kodėl jūs stengiatės viską kontroliuoti? Kodėl jūs šlubuojate? Jūsų sportiniai batai – pasenusio modelio. Kas dabar tokius avi? Kodėl jūs prisėdote pailsėti, juk jūs taip norėjote keliauti? Kodėl jūs atsistojote, juk ką tik sakėte, kad pavargote? Jūs norite kažkam kažką įrodyti? Kodėl jūs man prieštaraujate? Juk aš linkiu jums gero. O dar vadinate save išmintingu žmogumi. Jūs labai emocionalus. Jūs per dažnai slopinate emocijas. Juk jūs šlubuojate ir verkšlenate! Kodėl jūs iš viso einate? Be kojos?”

A

Būkite visokie. Verkšlenkite. Neverkšlenkite. Bijokite. Nebijokite. Būkite herojais. Verkite. Dainuokite. Tik jūs vienas žinote, kokią kainą mokate už šį kelią. Tik jūs matote, kaip stiprėja jūsų raumenys, kaip silpsta drebulys rankose. Arba nesilpsta.

A

Pasiųskite po velnių pakelių rėksnius su būgnais, visada geriau žinančius, koks žmogus jūs esate, kas jus prakeikė ir ko jums reikia, kad būtumėt laimingi.

Norint nueiti iki švyturio, nereikia teisingo sportinių batų modelio.

Norint nueiti iki švyturio, reikia eiti.

Viso kito išmokys kelias.

A

Parengė Ilona Tamošiūnienė pagal O. Nečajevos straipsnį

A

Paskelbta Pakomentuoti

Žmonės…

Įsivaizduokite, kad prieš jus – virdulys. Gerai veikia, vanduo užverda greitai. Ir niekam į galvą neatsėlins mintis paklausti virdulio, kaip jis jaučiasi, kokie jo ateities planai, gal kokių idėjų turi, kaip geriau vandenį jame virinti. Kol veikia – tiesiog spustelim mygtuką ir tiek to dėmesio. Jeigu netikėtai sugedo – tuomet arba taisyti siunčiame, arba tiesiog išmetame, pakeisdami nauju. Galima, žinoma, nusiminti ir liūdėti, kad mylimas daiktas daugiau nebeveikia, bet būtų itin keista, jeigu susirūpintumėm virdulio išgyvenimais dėl nutikusio gedimo.

A

Nieko keisto ar nuostabaus, kai su daiktu elgiamės kaip su daiktu. Bet labai gaila, kad nieko keisto dažnai nematome tame, kai su kitais žmonėmis ir su savimi elgiamės lyg su virduliais. Žiūrime vieni į kitus, lyg būtumėm objektai…

A

Kas yra objektas? Tai gali būti bet kuris dalykas. Su juo galima kažką daryti, vienu ar kitu būdu manipuliuoti, jį galima papuošti, juo galima žavėtis, garbinti ar neapkęsti. Jis gali tiesiog voliotis ant žemės, gali skraidyti kažkur kosmose ar suptis ant bangų. Žodžiu, su objektais daug ką galima daryti. O štai objektas negali nieko, nes jis neturi savo valios, nes jis net nėra gyvas. Jis neturi jausmų, norų, motyvų. Tiesiog objektas…

A

Kai kito žmogaus jausmus ir išgyvenimus išstumiame iš mūsų dėmesio rato ir jie mums tampa negyvi, žmogų mes pradedame matyti kaip objektą...

Kitą paversti objektu – labai paprasta.

Pavyzdžiui.

A

Tėvai, suplanavę vaiko gyvenimo kelią dar tada, kad šis gulėjo lopšyje, o tada visą jo vaikystę paskyrė tam, kad šis atitiktų jų iš anksto numatytus parametrus. Vaiko jausmai ir išgyvenimai? Ką jūs, juk tai tik vaikas, ką jis gali žinoti ir suprasti?

Politikai, į žmonės žiūrintys kaip į „elektoratą“ ir stumdantys juos lyg šachmatus lentoje. Kaip žinia, pėstininkus ir net svarbesnes figūras galima paaukoti vardan pranašumo prieš varžovą. Pėstininkų jausmai? Gal jūs iš proto išsikraustėt? Kokius jausmus gali turėti medinukai?

A

Objektai būna dviejų tipų – visiškai nenaudingi ir funkcionalūs. Nenaudingi objektai – tai žmonės, iš kurių nieko nereikia, kuriuos galima arba net ir būtina pastumti iš kelio, o gal ir visiškai „nurašyti“ kaip gamyklinį broką. Nenaudingi objektai neverti net elementarios pagarbos jų jausmams. „Pagarbą reikia užsitarnauti“.

A

Iš žmonių-funkcijų kažko reikia ir jais net galima kažkiek pasirūpinti – lygiai tiek, kiek funkcijų jie gali atlikti. Virdulius juk kartais reikia pravalyti ir automobilius į techninę apžiūrą pristatyti, indaploves taip pat bent kartais reikia patikrinti – ar neapsamanojo kur?

A

Žmones-objektus ir žmones-funkcijas jungia tai, kad jų asmeniniai siekiai ir norai niekaip neegzistuoja sąmonėje tų, kurie naudojasi objektais ir funkcijomis. Ir dar tai, kad jie negali garsiai pareikšti apie savo poreikius.

A

Dauguma funkcijų aktyvuojamos kodiniu žodžiu „privalai“. Ten kur prievolė – ten funkcija. Ir kartais tame nieko baisaus nėra. Mūsų santykiai su taksistais, kasininkėmis, picų išvežiotojais daugelyje aspektų yra funkcionalūs, juk pirmiausiai mus domina, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, o ne tai, ko dabar nori taksi vairuotojas. Nuo 8 iki 18 arba tuo laiku, kai vykdoma profesinė veikla – tu funkcija, o kitu laiku – gyvas žmogus. Tačiau toks „dalinis funkcionalumas“ dažnai išplinta ir ten, kur jam neturėtų būti vietos. Kad ir darbe, vadovą darbuotojai gali dominti vien tik kaip reikiamas funkcijas atliekantys objektai, užtikrinantys pelną ir neturintys teisės į jokį asmeninį gyvenimą. Jeigu kažkas ne taip – detalę pakeisim, kokios problemos? „Nepakeičiamų nėra“ ir „visų pirma užsitarnauk, kad tu man rūpėtum“ – besinaudojančių funkcijomis devizas.

A

Yra funkcija „vyras/žmona“ – aktyvuojama kodiniu žodžiu „pareiga“ ir programomis „vyras privalo“, „žmona turi“. Yra funkcija „geras berniukas/sūnus“ ir „gera mergaitė/dukra“. Dar yra „normali mama“ ir „tikras tėvas“. O dar yra funkcionalumo normos: pavyzdžiui, uždirba tokią sumą – vadinasi, objektas funkcionuoja teisingai. Kartais reikia profilaktinės apžiūros/remonto – bet tik tam, kad uždirbimo funkcija tęstųsi. Žinoma, būtina dar įvertinti ir išlaidas, patiriamas objekto funkcijų palaikymui. Ir neduok dieve objektas pradės reikalauti daugiau išlaidų, nei duoda naudos… Kam jis tada reikalingas? Pakeisti!

A

Su žmogumi-funkcija paprastai bendraujama komandomis:

Tu privalai daryti tai ir tai (tu privalai padengti psichologines ir fiziologines tavo išlaikymo išlaidas).

Daryk ką nori, bet kad rytoj iš ryto būtų taip, kaip aš pasakiau.

Nenervink manęs savo aprūdijusių detalių girgždesiu („nekelk isterijų!“). Eik į profilaktiką („pasigydyk nervus“, „kreipkis į psichologą“) ir sugrįžk kaip naujas.

Negali – išmokysim, nenori – priversim.

Kentėk! Per kančias į žvaigždes… (nes tavo eksploatavimo instrukcijoje parašyta, kad tu privalai būti žvaigžde).

A

Tokiuose santykiuose, kai žmonės – funkcijos staiga pradeda priešintis tam, jog jie yra objektai, toks elgesys sukelia „šeimininkams“ didžią nuostabą. Robotų sukilimas? O tą sukilimą reikia arba nuslopinti, arba susirūpinti programinės įrangos atnaujinimu. „Ko tau dar trūksta, kaip inkstas taukuose vartaisi!” Darys viską – manipuliuos, grasins, kaltins. Nedarys tik vieno dalyko – net nepagalvos nuoširdžiai susirūpinti „sukilimo“ priežastimi. Aiškus reikalas – mechanizmo defektas, o su mechanizmais nesikalbama.

A

Liūdna…

A

Dar liūdniau – kai žmonės patys save paverčia objektais. Patys su savimi elgiasi ne kaip su gyvais žmonėmis, kurie pavargsta, kuriems reikia dėmesio ir rūpesčio. Neklausia savęs „O man tai patinka? Ar tai man svarbu?“, bet skaito instrukcijas „Kaip padidinti agregato produktyvumą ir išspausti iš jo dar daugiau galios?“ Ta stebuklinga programa „privalai“… Įsijungia programą „heroizmas“, nuskenuoja save antivirusine programa, kad aptiktų kenksmingas programas „egoizmas“, „rūpestis savimi“, „aš pavargau“… Poilsis – tai tik laikas akumuliatoriaus įkrovimui. Ir nė sekundės daugiau.

A

Bet už objektų-funkcijų pasaulio ribų egzistuoja kitas pasaulis, kuriame nėra standartinių programų, o yra klausimai, skirti kitam arba sau.

A

Pastaruoju metu tu dažnai sakai, kad tau blogai…kas nutiko? Gal aš galiu tau padėti?

Mes su tavimi nuolat pykstamės…kas vyksta su mūsų santykiais?

Aš norėčiau to ir ano…ką tu apie tai galvoji?

Kokie tavo planai savaitgaliui ar atostogoms?

Ko tu norėtum? Apie ką galvoji?

Man atrodo, kad tu pavargai…

A

Virduliai nepavargsta. Jie iš kart sulūžta.

A

Autorius Ilja Latypov | vertimas Ilonos Tamošiūnienės

A

Paskelbta komentarai 2

Rudolf Dreikurs. Drąsa būti netobulu

Pasidalinsiu su jumis ištrauka iš garsaus austrų psichiatro Rudolfo Dreikurso paskaitos, nuskambėjusios 1957 metais Oregono universitete. Tai, ką jis kalbėjo gan seniai, neprarado savo aktualumo ir šiandien. Greičiau – atvirkščiai – tapo dar aktualiau. Juk joje kalbama apie tai, kas mus verčia atrodyti geresniais, nei esame iš tikrųjų, kodėl sunku atsikratyti šio siekio ir kaip išdrįsti “būti netobulu”. Tad, jeigu jus iki šiol persekioja noras būti tobulu, jūsų dėmesiui – puiki garsaus psichiatro kalba.

A

Šiandien jūsų teismui pristatau vieną iš svarbiausių psichologijos aspektų. Tema apmąstymams ir suvokimui: “Drąsa būti netobulu”. Aš pažinojau labai daug žmonių, kurie nuolat stengėsi būti gerais. Bet nemačiau nei vieno, kuris tai darė dėl kitų. Aš pastebėjau: vienintelis dalykas, kuris slepiasi už noro būti geru – tai rūpestis savo įvaizdžiu. Siekis būti geru reikalingas tik savęs išaukštinimui. Tas, kurį iš tikrųjų jaudina aplinkiniai, neeikvos savo brangaus laiko aiškintis geras jis ar blogas. Jam tai tiesiog neįdomu.

A

Kad būtų aiškiau, aš papasakosiu apie du elgesio sociume būdus – du savo jėgų panaudojimo būdus. Galime juos apibūdinti kaip horizontalų ir vertikalų.

A

Apie ką aš kalbu? Kai kurie žmonės juda horizontaliai, o tai reiškia, ką jie bedarytų, jie juda link kitų žmonių. Jie nori ką nors padaryti dėl kitų, jiems rūpi aplinkiniai – jie tiesiog kažką daro. Ir šie žmonės yra visiška priešingybė tiems, kurie juda vertikaliai – viskas, ką daro šie žmonės, daroma iš siekio būti aukščiau už kitus ir geresniais už kitus.

A

Yra žmonės, kurie daro kažką gero, nes jiems tai patinka daryti, o yra tie, kurie daro tą patį, bet dėl kitų priežasčių – jiems patinka demonstruoti savo gerumą. Negalima neigti, kad prie žmonijos progreso prisideda abi grupės. Vieni kažko pasiekė, norėdami įrodyti savo pranašumą, o kiti net nesusimąstydami, kokią naudą jie gaus iš savo darbų. Tačiau yra didelis skirtumas tarp tikslo siekimo būdų: jeigu jūs judate horizontaliai, jūs judate pirmyn, jūs mokotės, kaupiate žinias, kyla jūsų statusas, prestižas, jus vis labiau gerbia ir gali būti, kad gerėja jūsų materialinė padėtis. Tačiau tas, kuris juda vertikaliai, ne visada juda tik aukštyn. Jis tai pakyla į viršų, tai krenta žemyn. Aukštyn – žemyn. Padaręs gerą darbą, jis keliais laipteliais pakyla, o jau kitą akimirką “suklysta” ir krenta žemyn. Būtent taip ir elgiasi dauguma žmonių.

A

Žmogus, gyvenantis vertikaliai, niekada tiksliai negali įvertinti, ar pakankamai auštai jis pakilo, ir niekada nebus tikras, kad kitą rytą nenugarmės žemyn. Todėl nuolatiniai jo palydovai – įtampa, nerimas ir baimė. Toks žmogus – pažeidžiamas. Kai tik kažkas įvyksta “ne taip”, jis krenta – jeigu ne kitų žmonių akyse, tai jau tikrai – savo. Ir visiškai kitaip vyksta judėjimas horizontaliai. Toks žmogus juda pirmyn ir jeigu jam kažkas nepasiseka, jis stengiasi suprasti, kodėl taip įvyko, ieško kitų kelių, stengiasi tai pakeisti. Nes jam įdomu. Nes jam nerūpi būti aukščiau. Jam įdomu veikti, o ne jaudintis dėl savo įvaizdžio ar kitų nuomonės.

A

Taigi, mes matome, kad vertikalioje plotmėje – nuolatinė baimė suklysti ir siekis išaukštinti save. Šie žmonės pasišventė savo svarbumo įrodinėjimui, jie niekada nesijaučia pakankamai geri, jie nuolat jaudinasi dėl to, ar pateisino kitų lūkesčius. Ir jie turi vieną milžinišką problemą – baimę suklysti.

A

Kodėl gi žmonės taip jaudinasi dėl klaidų? Kas tame baisaus? Mums atrodo, kad suklydę, mes prarasime savo statusą, tapsime pašaipų ir pažeminimo objektu. “Jeigu aš suklysiu, vadinasi, aš – blogas. O jeigu aš blogas, manęs nėra už ką gerbti, aš esu niekas. O tai reiškia, kad tu – geresnis už mane.” Siaubinga mintis. “Aš noriu būti geresnis už tave, nes aš noriu būti svarbesnis”. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nėra tiek daug temų, kur žmogus galėtų būti pranašesnis savaime. Baltaodis nėra pranašesnis vien todėl, kad jis baltaodis. Vyras taip pat negali žvelgti į moterį iš aukštybių – mes jam to neleisime. Net ir pinigai nėra pranašumas – juk juos galima greitai prarasti. Ir belieka viena tema, kurioje mes galime jausti savo pranašumą – tai situacija, kai mes esame teisūs. Intelektualus snobizmas: “Aš žinau daugiau, vadinasi, tu esi kvailas, ir aš – aukščiau tavęs.” Ir šioje kovoje dėl moralinio ir intelektinio pranašumo klaida tampa labai pavojinga: “Jeigu tu sužinosi, kad aš suklydau, aš nebegalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto. O jeigu aš negalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto, tai galėsi daryti tu.”

A

Ir visur vyksta tas pats: visuomenėje, šeimose, kur broliai ir seserys, vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai žiūri vieni į kitus iš aukšto dėl menkiausių nusižengimų, ir kiekvienas beviltiškai stengiasi įrodyti, kad teisus yra jis, o neteisūs – kiti. Dar daugiau, tie, kuriems į jus nusispjauti, gali pasakyti: “Tu galvoji, kad esi teisus? Bet aš galiu tave nubausti ir darysiu viską, ką tik noriu, ir tu manęs nesustabdysi.”

A

Klaidos mus stumia į keblią padėtį. Tačiau, jeigu nesate prislėgtas, jeigu jūs norite ir galite panaudoti savo vidinius resursus, sunkumai skatins jus ieškoti sėkmingesnių sprendimų. Nėra prasmės virkauti prie sudužusios geldos. Bet dauguma žmonių, darančių klaidas, jaučia kaltę: jie jaučiasi pažeminti, jie liaujasi gerbti save, jie praranda tikėjimą savo gebėjimais. Aš tai mačiau šimtus kartų: nepataisomą žalą padarė ne klaidos, o kaltė ir nusivylimas. Taip viskas ir sugriaunama. Kol mus valdo melaginga prielaida apie klaidų svarbumą, mes negalime į jas žiūrėti ramiai. Ir ši idėja verčia mus klaidingai vertinti pačius save.

A

Mes per daug dėmesio skiriame tam, kas blogo yra mumyse ir aplink mus. Jeigu aš kritiškai vertinu save, taip pat aš vertinsiu ir kitus. Jeigu aš žinau, kad esu toks blogas, tai bent jau turiu išsiaiškinti, kad tu – dar blogesnis. Štai kuo mes ir esame užsiėmę. Kiekvienas, kuris kritikuoja save, taip pat elgiasi ir su kitais. Todėl mums reikėtų susitaikyti su tuo, kokie mes esame iš tikrųjų. Bet ne taip, kaip kai kurie: “O kas mes tokie esam? Maža smiltelė gyvenimo vandenyne. Mus riboja laikas ir erdvė. Mes tokie maži ir nereikšmingi. Gyvenimas trumpas ir mūsų buvimas šioje planetoje neturi jokios reikšmės. Kaip mes galime patikėti savo jėgomis ir galia?”

A

Kai mes stovime prieš didžiulį krioklį arba stebime sniegu pasipuošusius didingus kalnus, arba atsiduriame viduryje audringo vandenyno, dauguma iš mūsų sutrinka, jaučiasi silpni ir lenkia galvą iš pagarbos gamtos jėgų didybei. Ir tik nedaugelis, mano požiūriu, padarė teisingas išvadas: krioklio galybė, nuostabi kalnų didybė ir kvapą gniaužianti audros jėga – tai gyvenimo apraiška, kuri yra ir manyje. Žmonės, kurių širdys akimirkai stabteli iš susižavėjimo gamtos grožiu, dažniausiai mėgaujasi ir savo kūno, ir savo proto galia bei jėga. Mes kol kas neišmokome suvokti savęs tokiu būdu. Mes vis dar neatsikratėme vergo psichologijos.

A

Kas pasikeistų, jeigu mūsų nebūtų šiame pasaulyje? Gali būti, kad vienas geras mūsų žodis palietė nepažįstamo jaunuolio širdį ir jis padarė kažką kitaip, geriau. Gali būti, kad būtent dėl to kažkas buvo išgelbėtas. Mes net negalime įsivaizduoti, kokie esame stiprūs ir kokie naudingi. Ir todėl mes nuolat nepatenkinti savimi ir bandome save iškelti, bijome pražūtingų klaidų ir beviltiškai siekiame būti aukščiau kitų. Nereikia tobulumo, jis nepasiekiamas.

A

Yra žmonės, kurie nuolat bijo kažką padaryti “ne taip”, nes nevertina savęs. Jie taip ir lieka mokykloje, nes ten jiems gali pasakyti, kas yra teisinga, ir jie žino, kaip gauti gerą pažymį. Bet realiame gyvenime tai neveikia. Tas, kuris bijo nesėkmės, kuris bet kokia kaina siekia būti teisiu, negali veikti sėkmingai. Yra vienas rodiklis, kuris padeda nuspręsti, teisūs jūs ar ne. Tai – pasekmės. Kai kažką darote, suprasti ar tai yra teisinga jūs galite tik po to, kai pamatysite savo poelgio pasekmes. Tas, kuriam būtina būti teisiu, negali priimti sprendimų, nes jis niekada nebus tikras, kad tai bus teisinga.

A

Būti teisiu – tai klaidinga prielaida. Ar galite įsivaizduoti, kiek žmonių kamuoja savo artimuosius tik todėl, kad jie turi jaustis teisūs, ir, deja, jie visada teisūs? Nėra nieko baisiau, nei žmogus, kuris visada jaučiasi morališkai teisus. Ir visada tai įrodinėja. Toks teisumas dažnai griauna santykius tarp žmonių. Vardan teisumo dažnai mes paaukojame gerumą ir kantrybę. Ne, mes nesukursime taikos ir bendradarbiavimo, jeigu mus veda noras būti teisiais. Mes bandome įtikinti kitus, kokie mes geri, bet mes negalime apgauti savęs.

A

Būti žmogumi nereiškia visada būti teisiu ir tobulu. Būti žmogumi reiškia būti naudingu, daryti kažką ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. O tam reikia tikėti savo jėgomis, gerbti save ir kitus. Bet čia yra viena sąlyga: negalima sutelkti dėmesio į žmonių trūkumus, nes jeigu mus jaudina neigiamos žmonių savybės, mes negalime gerbti nei jų, nei savęs. Mums reikia suvokti, kad mes esame pakankamai geri ir niekada netapsime geresniais, nepriklausomai nuo to, kiek mes turime, ką išmokome, koks mūsų statusas ar sąskaitos dydis. Mums reikia išmokti su tuo gyventi. Jeigu mes negalime susitaikyti su tuo, kokie esame iš tikrųjų, mums nepavyks priimti ir kitų. Tam reikia išdrįsti būti netobulu, suvokti, kad mes nesame nei angelai, nei superherojai, kad ir mes kartais darome klaidas, kad kiekvienas turi savo trūkumų, bet tuo pat metu kiekvienas yra pakankamai geras ir nėra jokios būtinybės būti geresniu už kitus.

A

Jeigu mes susitaikysime su tuo, kas mes esame iš tikrųjų, puikybės demonas pasitrauks. Jeigu mes išmoksime veikti ir darysime viską, ką tik sugebame, mes pradėsime mėgautis šiuo procesu. Mums reikia išmokti gyventi taikoje su savimi: suprasti savo ribotumą, bet visada prisiminti, kokie esame stiprūs.

A

Rudolf Dreikurs / tekstą lietuvių kalba parengė Ilona Tamošiūnienė

A

A

Paskelbta Pakomentuoti

Alfrid Lengle: kaip išgyventi vienatvę?

Ištrauka iš garsaus austrų psichoterapeuto, egzistencinės analizės atstovo Alfrid Lengle paskaitos apie vienatvę ir apie tai, kaip vienatvės išgyvenimas gali padėti atrasti save ir užsipildyti meile.

A

Kai aš matau jus, aš nesijaučiu vienišas. Tikiuosi, kad jūs taip pat nesijaučiate vieniši. Vienatvės tema, ko gero, pažįstama kiekvienam. Kas gi nesijautė vienišas? Vienatvė – tai tas jausmas, kuris lydi mus augimo procese. Tai – savęs atradimo kelio atkarpa, kurią įveikę, mes pradedame dar labiau vertinti santykius.

A

VIENATVĖS IŠGYVENIMAS

A

Vienatvę mes išgyvename itin skausmingai. Tai – nemalonus jausmas. Tai toks jausmas, kurį mes norime greičiau nuslopinti, nuo kurio norime pabėgti. Ir sėkmingai tai darome – nukreipiame dėmesį į kitus dalykus, užiiminėjame pačiais įvairiausiais reikalais. Čia mums padeda ir televizoriaus žiūrėjimas, ir kompiuteris, mobilusis, internetas, kelionės, alkoholis, darbas, kitos priklausomybės. Visa tai mums padeda atsikratyti šio nemalonaus jausmo. Nes vienatvėje mes susitinkame su pačiu savimi. Vienatvėje aš esu tik su savimi. Aš paliktas. Nieko nėra šalia. Aš neturiu santykių, nėra to, su kuriuo aš galėčiau pasikalbėti. Laikas išsitęsia, atsiveria tuštuma, nuobodulys.

A

Vienatvė – tai santykių nebuvimo patirtis, ypatingai skaudžiai išgyvenama tuomet, kai mes kažko ilgimės. Ar jūs pažįstate ilgesį? Jeigu kažką myli, ilgiesi mylimojo, kai jo nėra šalia. Man trūksta mylimo žmogaus, aš jaučiuosi susijęs su juo, artimas jam, bet negaliu jo pamatyti, negaliu susitikti. Mano širdis – drauge su juo, o be jo ar be jos mano širdis jaučiasi pasimetusi.

A

Panašūs jausmai užklumpa, kai mus užlieja nostalgija gimtosioms vietoms. Prisimenu, kai buvau 11-12 metų amžiaus ir gyvenau internate, aš labai ilgėjausi savo namų. Tenai buvo šilta, malonu, tenai buvo santykiai, ten buvo draugai, o aš buvau toli nuo viso to. Aš visą mėnesį nebuvau namie. Aš jaučiausi tarytum būčiau gyvenęs kitame pasaulyje, kuris buvo ne mano. Jis buvo šaltas, o aš jaučiausi pasimetęs. Mano širdis buvo užpildyta namų ilgesiu. Visą tą laiką aš galvojau tik apie tai, kas dabar vyksta namie, kuo užsiėmę mano artimieji: štai dabar jie atsikėlė, dabar pietauja, dabar visa šeima susirinko vakarieniauti. Ir man nuolat skaudėjo, nes jaučiausi atskirtas nuo tos gyvenimo dalies, kurioje man buvo šilta, kur aš gyvenau jausmu, kad esu šio pasaulio dalis. Ir aš jaučiausi neišpasakytai vienišas…

A

Vieniši mes galime jaustis ir darbe, jeigu mums keliami reikalavimai, kurių mes neatitinkame, iki kurių nepriaugome. Ten, kur mes jaučiame nepasitikėjimą savimi, ir jeigu mūsų niekas nepalaiko, mes jaučiamės taip pat vieniši. Jeigu aš žinau, kad viskas priklauso tik nuo manęs, gali atsirasti baimė, kuri stiprins vienatvės jausmą. Tai baimė, kad aš pasirodysiu silpnas, kad pajausiu kaltę dėl to, jog nesusidoroju su užduotimi. Dar blogiau, jeigu darbe susiduriame su psichologiniu smurtu. Tuomet man atrodys, kad esu paliktas likimo valiai, su manimi susidoros, aš jaučiuosi esantis visuomenės nuošalyje, aš jau nesu jos dalis.

A

Vienatvė – labai gili tema vyresniame amžiuje, senatvėje. Ir vaikystėje. Vaikai, kurių nepasitiko, vaikai, kuriuos paliko vienus, kurių tėvai nuolat užsiėmę kitais reikalais, gali jaustis bejėgiai savo vienatvėje. Vienatvė vaikus stipriai traumuoja, nes vaikai negeba vienatvėje vystyti savojo AŠ. Ilgos vienatvės valandos iškreipia vaikų vystymąsi. Iš kitos pusės, jeigu vaikas praleis kelias valandas vienatvėje – nieko baisaus, tai gali būti postūmis jo vystymuisi. Tai – vieno iš egzistencijos aspektų išjautimas. Ir tai – realybė.

A

Senatvėje vienatvė nebetraumuoja ir nestabdo vystymosi, tačiau apsunkina. Ji gali būti depresijos, paranojiškų minčių, nemigos, nuolatinių nusiskundimų priežastis. Gali būti netgi taip, kad nuo vienatvės žmogus liaujasi kalbėjęs. Juk anksčiau jis turėjo šeimą, galbūt ir vaikų, o dabar jis sėdi namuose vienas. Ir todėl labai daug pagyvenusių žmonių ieško “paguodos” televizoriuje. Nors televizorius – vienpusė komunikacija, bet žmogus girdi kitų žmonių balsus ir jaučiasi ne toks vienišas. Senyvame amžiuje vienatvė labai slegia.

A

Ar man pažįstamas vienatvės jausmas? Jeigu mes paklausime savęs: kada paskutinį kartą aš jaučiau vienatvę? Ar mano gyvenime buvo tarpsnis, kai vienatvė buvo pagrindinis jausmas? Kaip vienatvė reiškiasi mano gyvenime? Galbūt, ją pridengiu nuolatine veikla, bet sielos gelmėse jaučiuosi vienišas? Jeigu būsiu atviras, greičiausiai, aš tai aptiksiu. Gal pamatysiu, kad mano gyvenime buvo laikas, kai jaučiausi vienišas. O gal suprasiu, kas nepažįstu šio jausmo ir turiu įsitempti, norėdamas prisiminti jį. O gal aš kenčiu nuo vienatvės? Ir ji mane slegia taip, kad išnyko visas gyvenimo džiaugsmas ir vis dažniau iškyla gyvenimo prasmės klausimas?

A

VIENATVĖ TARP ŽMONIŲ

A

Jausti vienatvę galiu ne tik tada, kai mano gyvenime nėra santykių su žmonėmis. Tokiu atveju vienatvė mums atrodo suprantama. Bet aš galiu jaustis vienišas ir būdamas tarp žmonių: šventės metu, vakarėlyje, net savo gimtadienio šventėje, mokykloje, darbe, šeimoje. Būna, kad žmonės šalia, o man kažko trūksta. O kas tai – tas kažkas, ko trūksta? Susitikimas lyg ir vyksta, bet jo nėra, paviršutiniški pokalbiai, nėra mainų su kitu žmogumi. Mes bendraujame lyg “tarp kitko”, o aš turiu poreikį pasikalbėti iš tikrųjų. Mes kalbamės apie slidinėjimą, apie automobilius, bet nekalbam apie tave ir mane. O kada aš turėsiu tokią galimybę pasikalbėti apie save ir apie tave? Kaip dažnai tai vyksta? Ar tai vyksta šeimoje?

A

Dažnoje šeimoje kalbama apie įvairiausius reikalus, apie tai, ką reikia padaryti, kas ir ką turi nupirkti, kas paruoš maistą, bet apie mūsų santykius, apie tai, kas mus jaudina, neramina, tylima. Tuomet aš jaučiuosi vienišas šeimoje. Jeigu manęs niekas nemato (ypatingai stiprią įtaką tai daro vaikams), aš jaučiuosi vienišas. Dar blogiau – aš paliktas, nes žmonių aplink yra, bet jie neina pas mane, nesidomi manimi, nežiūri į mane, nežiūri į akis. Jie mato tik tai, ar aš gerai mokausi mokykloje, ar nepridirbau ko nors blogo. Ir taip mane auklėja. Taip aš augu vienatvėje ir kuo stebėtis, kad aš dabar jaučiu gilią vienatvę?

A

Taip pat vyksta ir tarp partnerių: mes drauge jau dvidešimt metų, bet jaučiamės visiškai vieniši. Seksualiniai santykiai funkcionuoja, daugiau ar mažiau malonūs, bet ar šiuose santykiuose esu aš? Ar mane supranta, ar mato? Ar kitas kalba apie mane – ar tik apie save? Ar kalbama tik apie tam tikrų funkcijų tenkinimą? Jeigu mes neskiriame laiko pasikalbėti vienas apie kitą – taip, kaip tada, kai buvome įsimylėję, pasikalbėti apie tai, kas vyksta mūsų širdyse, mes jausimės vieniši net išoriškai pačiuose teisingiausiuose santykiuose.

A

Tikėtina, kad tokie etapai, kai jaučiama vienatvė, būna visuose santykiuose. Juk santykiuose būna ir pakilimų, ir nuopolių. Mes negalime visada būti pasiruošę bendravimui su kitu žmogumi, visuomet būti atviri. Kartais mes panyrame į save, būname užsiėmę savom problemom, jausmais, mintimis apie praeitį, ir neturime laiko kitam žmogui, mes nežiūrime į jį. Bet taip gali nutikti būtent tada, kai jam labiausiai reikia mūsų. Ir tokiu momentu manęs nėra kitam, ir jis jaučiasi vienišas, paliktas su savo bėdomis. Tai nepakenks santykiams, jeigu vėliau mes pasikalbėsime apie tai ir iš naujo atrasime vienas kitą. Bet kartais tie momentai virsta giliomis žaizdomis ir vieniši mes jaučiamės ne tik tada, kai nėra santykių, bet ir tada, kai esame apsupti žmonių.

A

Santykiai visuomet turi pradžią – tai tas momentas, kai mes pirmą kartą susitinkame. Bet santykiai neturi pabaigos. Visi santykiai, kuriuos aš turėjau su kitais žmonėmis (draugais, mylimaisiais) gyvi manyje. Jeigu aš savo buvusią draugę sutinku po 20 metų gatvėje, mano širdis ima plakti stipriau – juk kažkas buvo ir visa tai dar gyvena manyje. Jeigu su tuo žmogumi aš patyriau kažką gero, tai bus mano laimės šaltinis kitame gyvenimo etape. Visada, kai aš tai prisimenu, mane užlieja geri jausmai. Kiek aš lieku susijęs su tuo žmogumi, su kuriuo yra ar buvo santykiai, tiek ilgai aš nebūsiu vienišas. Ir tai gali būti mano gyvenimo pagrindas.

A

Jeigu mane įžeidė, sužeidė, nuvylė, apgavo, jeigu mane nuvertino, išjuokė – aš jaučiu skausmą, atsisukdamas į save. Natūralus žmogaus refleksas – nusisukti nuo to, kas skaudina ir kuria kančią. Kartais mes taip stipriai nuslopiname savo jausmus, kad gali atsirasti ir psichosomatiniai sutrikimai. Migrena, skrandžio opa, astma man praneša: tu nejauti kažko labai svarbaus. Tu neprivalai toliau taip gyventi, atsisuk į tai, pajausk tai, kas teikia tau skausmą, kad galėtum jį tranformuoti – paliūdėti, pasigraužti, atleisti – kitaip tu nebūsi laisvas.

A

Jeigu aš nejaučiu pats savęs ar slopinu savo jausmus, tuomet aš esu vienišas su pačiu savimi. Jeigu aš nejaučiu savo kūno, savo kvėpavimo, savo nuotaikos, savijautos, savo žvalumo, savo nuovargio, motyvacijos ir savo džiaugsmo, savo kančios ir skausmo – aš neturiu jokių santykių su savimi. Dar blogiau – aš negaliu išgyventi ir santykių su kitais. Negaliu kažko jausti tau, negaliu jausti, kad tu man patinki, kad aš noriu būti su tavimi, kad man patinka su tavimi leisti laiką, aš noriu būti arčiau tavęs, atsiverti, kad pajausčiau tave. Kaip visa tai gali funkcionuoti, jeigu aš neturiu santykių su pačiu savimi ir aš nieko nejaučiu sau?

A

Aš negaliu patirti tikrų santykių su kitais, jeigu aš negebu reaguoti, jeigu manyje nėra jokio judesio, nes mano jausmai stipriai sužeisti, nes man labai sunku juos išgyventi. Arba todėl, kad iš tikrųjų aš niekada jų ir nejaučiau, nes labai ilgai vengiau artumo su kitais žmonėmis.

A

Jeigu mama manęs nepaimdavo ant rankų, nesodino ant kelių, nebučiavo, jeigu mano tėtis neturėjo man laiko, jeigu aš neturėjau tikrų draugų, kurie būtų tai padarę, tuomet mano jausmų pasaulis “atbukęs” – pasaulis, kuris negalėjo išsivystyti, negalėjo išsiskleisti. Mano jausmai skurdūs ir aš nuolat jaučiuosi vienišas.

A

Ar yra išeitis? Aš galiu kažką jausti, bet tai mano jausmai, o ne tavo. Aš galiu jaustis artimu tau, bet aš visuomet sugrįžtu pas save ir turiu būti pačiu savimi. Kitas žmogus gali jaustis taip pat, jis taip pat jaučia save. Ir jis yra savyje. Ir jeigu kiti žmonės pasižiūrės į mane, į mano pusę, aš suprasiu, ką jie nori pasakyti: “Aš matau tave. Tu esi čia.”

A

Filosofas Martin’as Buber’is sakė, kad “AŠ tampa AŠ tik šalia TU. AŠ įgauna struktūrą, gebėjimą bendrauti su pačiu savimi – ir tada mokosi bendrauti su kitais. Mūsų viduje yra šaltinis ir jis pradeda kalbėti su mumis, bet tam turime išgirsti AŠ. Šiam AŠ reikalingas TU – tas, kuris išklausys. Taip susitikdami su kitais mes gauname galimybę susitikti su savimi. Susitikimas su kitu mane veda į susitikimą su savimi. Manimi teka gyvenimas. Ir tada aš niekada nebūsiu vienišas.”

A

Parengė Ilona Tamošiūnienė / Straipsnio originalas

A

Paskelbta komentarai 2

Kaip pamilti save: dešimt žingsnių į meilę sau pagal Louise Hay

Baikite save kritikuoti. Kai mes sau sakome, kad nieko baisaus neįvyks, mums atrodo, kad nepriklausomai nuo aplinkybių, viską galima pakeisti ir ištaisyti. O kai galvojame, kad viskas blogai, sunkumus sutinkame kiekviename žingsnyje. Mes visi nuolat keičiamės. Kiekviena diena – tai nauja diena. Ir šiandien mes šiek tiek kitokie, nei buvome vakar. Mokėjimas prisitaikyti ir judėti drauge su gyvenimo srautu – tai ir yra mūsų jėga. Tie, kurie augo nepalankiose šeimose, labai dažnai išsiugdo perdėtą atsakomybės jausmą ir stiprų įprotį kritikuoti save. Susimąstykite akimirkai, kokius žodžius jūs naudojate, kai esate savimi nepatenkinti? Kvailys, žioplys, nevykėlis ir panašiai? Būtina išsiugdyti pagarbą sau ir savo vertės suvokimą. Nes jausdamiesi nepakankamai gerais, mes nuolat randame priežasčių jaustis nelaimingais ir pažemintais. Be to, tokiu būdu mes leidžiame įvairioms ligoms apsigyventi mūsų kūne, atidedame tai, kas galėtų būti mums naudinga, elgiamės neatsakingai su savo organizmu, prikimšdami jį nesveiku maistu, alkoholiu ir kitais kenksmingais produktais. Bet kokiu atveju, mes visi daugiau ar mažiau nepasitikime savimi, nes mes esam tik žmonės, o ne dievai. Todėl, visų pirma, siūlau liautis siekti būti tobulais. Labai aukšti reikalavimai mums “spaudžia smegenis” ir trukdo pamatyti tas žaizdas, kurios reikalauja mūsų dėmesio. Vietoje to mes galime vystyti savo kūrybinius gebėjimus, unikalius būdo bruožus ir savybes, kuriomis išsiskiriame. Kiekvienas iš mūsų turi savo užduotį šioje Žemėje. Analogų nėra. Ir kai mes savo atžvilgiu nusiteikę kritiškai, mes negalime pamatyti savo užduočių ir prasmės.

A

Baikite save gąsdinti. Daugelis iš mūsų terorizuoja save niūriomis mintimis, taip tik blogindami ir taip nemielą situaciją. Iš musės išauga dramblys. Negalima gyventi nuolat laukiant, kad nutiks kažkas blogo. Labai dažnai mes net miegoti einame, mintyse nupiešę patį blogiausią mūsų problemos sprendimą. Kažkaip vaikiškai: mažylis įsivaizduoja, kad po jo lova tupi pabaisa, ir baidosi savo paties fantazijų. Nenuostabu, kad negalite užmigti. Kaip ir vaikui – jums reikia tėvų, kurie ateis ir jus priglaus. Bet jūs jau užaugote ir žinote, kad tik patys galite nurimti.

A

Dažnai save gąsdina sergantys žmonės. Jie įsivaizduoja patį blogiausią variantą. Jie mąsto apie savo laidotuves, kol pagaliau visai nustoja jaustis asmenybėmis.

A

Blogos mintys gali sugadinti santykius. Jums nepaskambino? Ir jūs tuoj pat nusprendžiate, kad jūsų nebemyli ir dabar jūs būsite vieniši iki gyvenimo pabaigos. Jūs jaučiatės palikti ir atstumti. Taip jūs galite galvoti ir apie darbą: jus kažkas įvertino kiek kritiškai ir jums tuoj pat vaidenasi atleidimas. Tokiu būdu jūs patys kuriate ir stiprinate paralyžuojančias mintis.

A

Prisiminkite, kad tokios mintys – tai negatyvios afirmacijos. Jeigu jūs pagaunate neigiamą mintį, paieškokite vaizdinio, kuriuo jums būtų malonu pakeisti ją. Galbūt tai bus saulėtekis, gėlė, varžybų ištrauka ar panašiai. Naudokite šį vaizdą kaip jungiklį kiekvieną kartą, kai pradedate save gąsdinti. Pasakykite sau: “Aš daugiau apie tai negalvosiu. Galvosiu apie saulėlydį, rožes, jachtas, o gal krioklį”. Pasirinkite bet kokį jums malonų vaizdinį. Jeigu šį pratimą darysite reguliariai, palaipsniui atsikratysite įpročio save gąsdinti.

A

Būkite kantrūs. Oren Arnold ironiškai rašė: “Brangus Dieve, meldžiu tavęs kantrybės. Ir noriu aš jos tiesiog dabar!” Kantrybė – tai galingas įrankis. Dauguma iš mūsų kankinasi laukdami apdovanojimo tuoj pat. Mes tiesiog turime gauti jį nieko nelaukiant. Mums neužtenka kantrybės laukti. Mes pykstame, kai tenka stovėti eilėje. Mus siutina kamščiai keliuose. Mes norime gauti visus atsakymus tą pačią minutę, kai tik iškyla klausimas. Ir žinoma, mes norime visas gėrybes gauti iš karto. Dažnai savo nekantrumu apkartiname gyvenimą ir kitiems žmonėms.

A

Nekantrumas – tai pasipriešinimas pažinimui. Mes norime gauti atsakymus, neįsisavinę pamokos ir nedarydami reikiamų veiksmų šia kryptimi. Įsivaizduokite, kad jūsų sąmonė – tai sodas. Pradėkime nuo to, kad sodas – tai žemės plotas. Ir jame gali tankiai bujoti neapykanta pačiam sau, kiekviename kampe voliotis nusivylimų, pykčio ir nerimo akmenys. Jau seniai laikas nugenėti seno medžio, pavadinto baimės vardu, šakas. Vieną dieną jūs išmesite visa tai ir sodas bus kitoks. Jame galėsite pasėti džiaugsmo ir gausos sėklas. Žemę glostys saulės spinduliai, laistys meilės lietus. Ir iš pradžių atrodys, kad nieko reikšmingo nevyksta. Bet nesustokite, prižiūrėkite savo sodą. Ir jeigu būsite kantrūs, jūsų sodas suaugs ir sužydės. Taip vyksta ir su sąmone. Jūs “sodinate” tam tikras mintis, kurios išauga į tam tikrus išgyvenimus ir situacijas – tas, kurių jūs norite. O tam reikia kantrybės.

A

Būkite dėmesingi savo protui. Nereikia savęs neapkęsti dėl neigiamų minčių. Galvokime, kad mūsų mintys kuria, o ne griauna. Nekaltinkime savęs dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Juk tai duoda mums galimybę mokytis. Būti geru sau – liautis save kaltinti, žeminti ir bausti. Išmokit atpalaiduoti savo protą. Atsipalaidavimas – būtina sąlyga ryšiui su vidine jėga atkurti. Kai jūs išsigandę ir įsitempę, energija neteka, ir reikia tik kelių minučių atpalaiduoti kūną bei protą. Užsimerkite ir kelias minutes giliai kvėpuokite. Sutelkite dėmesį į iškvėpimą ir tyliai sau pasakykite: “Aš myliu tave”. Ir iš kart pasijausite ramiau. Taip jūs pranešite sau, kad nėra jokios būtinybės gyventi įtampoje ir baimėje. Meditacija – kiekvieną dieną!

A

Girkite save. Jeigu kritika griauna vidinę atramą, tai pagyrimai ją formuoja. Pripažinkite savo Jėgą – viduje esantį Dieviškąjį pradą. Bardami save, jūs puolate tą Jėgą, kuri jus sukūrė. Pradėkite nuo mažų dalykų. Pasakykite sau, kad jūs – nuostabūs. Žinoma, vieno karto bus mažai, todėl kartokite tai nuolat. Kai susidursite su kažkuo nauju ir nepažintu, palaikykite save pagyrimais. Leiskite sau priimti gerus dalykus, negalvodami apie tai, ar esate verti. Įsitikinimas, kad mes kažko neverti, neįleidžia į mūsų gyvenimą laimės. Savęs žeminimas atskiria mus nuo norimų dalykų. Bet kaip mes galime pasakyti sau kažką gero, jeigu esam įsitikinę priešingai? Pagalvokite apie tai, kokią vietą užimate gyvenime. Ar kada nors jautėtės pakankamai geras, linksmas, vikrus, simpatiškas žmogus? Vardan ko jūs gyvenate? Jūs žinote, kad atėjote į šį pasaulį su tikslu ir kad tai – ne naujas automobilis kas porą metų. Ką jūs pasiryžę padaryti, kad atrastumėte save? Ar pasiruošę atleisti? Ar norite medituoti? Kiek rimtai jūs norite padaryti savo gyvenimą gražesnį?

A

Prašykite pagalbos. Eikite pas savo draugus ir prašykite pagalbos. Prašymas padėti sunkią akimirką – tai ne silpnumas, o stiprybė. Dauguma iš mūsų įpratę pasikliauti tik savimi ir savo jėgomis. Jūs neprašote pagalbos, nes to daryti jums neleidžia jūsų ego. Bet, vietoje to, kad bandytumėte išsikapanoti patys ir po to pyktumėte dėl savo bejėgiškumo, prašykite pagalbos.

A

Pamilkite savo sunkumus ir trūkumus. Bet kuris negatyvus reiškinys jūsų gyvenime – tai tik maža grandiozinio plano dalis. Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau suklysta ir padaro netinkamą sprendimą. Tačiau, jeigu mes nuolat bausime save už klaidas, toks elgesio modelis taps įpročiu, kurio atsisakyti pakankamai sunku. Tuo pačiu, kiekvieną kartą bus vis sunkiau priimti teisingą sprendimą. Jeigu jūs nuolat kartojate: “Aš nekenčiu savo darbo. Aš nekenčiu savo ligos, aš nekenčiu savo santykių. Aš viso to negaliu pakęsti”, vargu ar verta tikėtis geresnio gyvenimo. Prisiminkite, kad nei viena sudėtinga situacija neatsiranda atsitiktinai. Už kiekvienos kažkas slypi. Kažkokia labai svarbi priežastis. Vertėtų suprasti, kad kiekviena problema yra susijusi su mūsų požiūriu į gyvenimą. Nemažai sunkiomis ligomis sergančių žmonių būdingas nemokėjimas pasakyti “ne” autoritetams. Sakydami “ne” jie išgyvena tokias kančias, kad pasąmonėje gali gimti griaunanti programa, sakanti “ne” už juos. Kokie bebūtų mąstymo ir elgesio stereotipai, mes visada galime laiku surasti išeitį. Todėl labai svarbu savęs paklausti: “Kur mane nuves ši situacija? Ką aš iš jos išmoksiu? Ar ši patirtis man bus naudinga?” Mums nepatinka užduoti sau tokius klausimus. Tačiau, jeigu mes iš tikrųjų norėsime rasti atsakymus į juos ir pažvelgsime į savo vidų, rasime tiesą. Pavyzdžiui, atsakymas gali skambėti taip: “Tik tokiu būdu aš sulaukiu savo sutuoktinio dėmesio”. Suvokę tai, jūs galite ieškoti variantų, kaip gauti tą patį rezultatą kitais būdais, mažiau kenksmingais. Juokas – vienas iš galimų būdų pasveikti. Jis padeda paleisti skausmą ir įtampą, ir todėl lengviau išgyventi stresinę situaciją. Dažniau žiūrėkite komedijas ir pasijuokite iš visos širdies.

A

Rūpinkitės savo kūnu. Žiūrėkite į savo kūną, kaip į nuostabius namus, kuriuose jums lemta gyventi. Juk mylėtumėte šiuos namus ir rūpintumėtės jais, tiesa? Atkreipkite dėmesį į tai, kas pakliūna į jūsų organizmą. Jeigu jūs vartojate alkoholį ar preparatus, tai dar nereiškia, kad jūs esate niekam tikęs žmogus. Tai reiškia tik vieną: kol kas jūs neradote kito būdo susitvarkyti su problemomis. Taip mes bandome atsikratyti niekingumo jausmo, kurį atsinešėme iš vaikystės. Tačiau, kai baigiasi alkoholio ar preparatų poveikis, mes jaučiamės dar blogiau, nei prieš tai. Be to, papildomai mes dar užsikrauname ir kaltės jausmą. Todėl, pasistenkite suprasti, kad nuo jausmų nereikia slėptis. Jausti yra saugu. Be to, visi jausmai anksčiau ar vėliau baigiasi.

A

Kita nemeilės sau išraiška – nesveika mityba. Mes negalime gyventi be maisto, nes tai – mūsų organizmo kuras. Net ir žinodami sveikos mitybos pagrindus, mes kišame į save tokius produktus, kurie kenkia mūsų sveikatai. Dėmesys maistui ir savo fizinei savijautai – tai dar viena meilės sau išraiška.

A

Žiūrėkite į veidrodį. Aš dažnai pabrėžiu darbo su veidrodžiu svarbą. Tai labai geras būdas išsiaiškinti, kas mus neleidžia mylėti savęs. Su veidrodžiu galima dirbti keliais būdais. Pavyzdžiui. Iš ryto pirmiausiai prieiname prie veidrodžio ir, žiūrėdami sau į akis, sakome: “Ką aš galiu padaryti dėl tavęs šiandien? Kas suteiks tau malonumą ir bus naudinga?” Ir tuomet įsiklausykite į savo vidinio balso atsakymą. Laikykitės jo patarimų visą dieną. Būna, kad kai kurie neišlaukia atsakymo. Tai gali būti susiję su įpročiu nuolat save barti: vidinis balsas kol kas nemoka atsiliepti į švelnius, mylinčius žodžius. Jeigu dienos metu vyksta nemalonūs dalykai, prieikite prie veidrodžio ir pasakykite: “Aš vis tiek tave myliu”. Visi įvykiai turi pradžią ir pabaigą, tik jūsų meilė yra begalinė, ir tai – svarbiausia. O jeigu įvyksta kažkas gero, vėl pažvelkite į savo atspindį veidrodyje ir pasakykite “Ačiū”. Padėkokite sau už tai, kad jaučiatės laimingi.

A

Priš veidrodį galite mokytis atleisti. Sau ir kitiems. Žiūrėdami į veidrodį, galite pasikalbėti su tais, su kuriais jūs nesiryžtate pasikalbėti akis į akį. Galite išsiaiškinti santykius su Tėvais, kolegomis, gydytojais, vaikais, meilužiais. Galite sakyti tai, ką jūs bijotumėte pasakyti kitomis aplinkybėmis. Ir prisiminkite, kad pabaigoje visada reikia paprašyti savo “pašnekovo” meilės ir pritarimo, nes būtent to jums ir reikia. Žmonės, kurie nejaučia meilės sau, paprastai nemoka ir atleisti. Čia egzistuoja tiesioginis ryšys: neatleidęs nepamilsi. Kai mes atleidžiame ir paleidžiame nuoskaudas, nusimetam nuo savo pečių nepakeliamą naštą ir atveriam širdį meilei. Žmonės sako “Net ant širdies palengvėjo!” Žinoma, juk jūs ką tik nusimetėte tokią naštą.

A

Reikia labai pasistengti, kad jūsų vaikai liautųsi jus mylėję. Bet jeigu jau taip įvyko, atleis jie jums sunkiai. Kai mes negalime atleisti, paleisti senų nuoskaudų, praeitis išstumia iš mūsų gyvenimo dabartį. Jeigu mes negyvename dabartyje, kaip mes galime sukurti ateitį? Senas praeities šlamštas pavirsta atstumiančiu savartynu.

A

Naudinga žiūrint į veidrodį kartoti afirmacijas. Tokiu būdu jūs sužinosite tiesą apie save. Jeigu iš vidaus į afirmaciją atsako pagiežingas balsas “Tu juokauji? Tai – netiesa, tu to nevertas”, vadinasi, jūs gavote vertingą dovaną. Pokyčiai neįmanomi, kol jūs nežinote, ties kuo reikia dirbti. Zyziantys netikri vidiniai balsai iš tiesų yra raktas į laisvę. Į negatyvų įsitikinimą atsakykite teiginiu: “Dabar aš esu vertas visų gėrybių. Aš leidžiu maloniems ir naudingiems išgyvenimams užpildyti savo gyvenimą”. Kartokite šį teiginį tol, kol jis taps jūsų gyvenimo dalimi.

A

Ir pagaliau – mylėkite save dabar. Nelaukite, kol jums viskas pavyks. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi – tai tiesiog įprotis. Jeigu jūs būsite savimi patenkinti dabar, jeigu galite save mylėti ir priimti iš karto, vadinasi jūs jau pasiruošę mėgautis tais gerais dalykais, kurie taps jūsų gyvenimo dalimi. Išmokę mylėti save, jūs pamilsite ir priimsite kitus. Mes negalime pakeisti kitų, todėl palikite juos ramybėje. Mėgindami ką nors pakeisti, mes prarandame daugybę energijos. Jeigu bent pusę jos mes skirtumėm sau, šiandien būtumėm visiškai kiti. Jūs negalite išmokyti kitų gyventi. Kiekvienas turi atrasti savo kelią. Viskas, ką jūs galite – pažinti save. O meilė sau – pirmasis žingsnis šiuo keliu.

A

Parengta pagal Louise Hay  knygą “Pamilk save ir būk laimingas”

A

Paskelbta Pakomentuoti

Tavo gyvenimo ekskursija

Kartą žmogus leidosi į kelionę. Atvykęs į tolimą šalį, įsigijo kelionių vadovą, kuriame buvo aprašytos visos ekskursijos į salose esančias pilis. Jame taip pat buvo nurodytos visų pilių lankymo dienos ir valandos. Versdamas puslapius, žmogus atkreipė dėmesį į ypatingą pasiūlymą “Tavo gyvenimo ekskursija”. Nuotraukose jis pamatė nerėgėto grožio rūmus ir nusprendė būtinai aplankyti šią vietą.

A

Ekskursijos aprašyme buvo sakoma, kad dėl priežasčių, kurios bus atskleistos atvykus į vietą, už šią kelionę nereikia mokėti iš anksto. Reikėjo tik iš anksto suderinti dieną ir laiką. Susidomėjęs neįprastu pasiūlymu, žmogus tą patį vakarą paskambino į rūmus ir susitarė dėl apsilankymo. Prie įėjimo į rūmus jį pasitiko sargybinis.

A

– O kiti lankytojai jau įėjo į vidų?

A

– Kiti? Apsilankymas rūmuose yra individualus ir mes neteikiame gido paslaugų.

A

Tuomet sargybinis trumpai papasakojo žmogui rūmų istoriją ir paminėjo svarbiausius lankytinus objektus: paveikslus ant sienų, šarvų kolekciją antrame aukšte, karinius pabūklus salėje po laiptais, katakombus ir kankinimo kamerą požemiuose. Pabaigęs pasakojimą, jis įteikė svečiui šaukštą ir paprašė jį laikyti rankoje.

A

– O kam to reikia? – susidomėjo žmogus.

A

– Mes neimame mokesčio už įėjimą, o ekskursijos kainą nustatome taip: kiekvienam lankytojui duodame šaukštą, užpildytą smulkaus smėlio smiltelėmis. Čia telpa lygiai šimtas gramų. Tada siūlome savarankiškai apžiūrėti rūmus. Ir tuomet sveriame smėlį, pasilikusį šaukšte po pasivaikščiojimo. Taip ir apskaičiuojame ekskursijos kainą – po monetą už kiekvieną išbarstytą gramą…

A

– O jeigu aš nieko neišbarstysiu?

A

– Tokiu atveju tavo apsilankymas bus nemokamas.

A

Lankytoją nustebino ir pradžiugino toks pasiūlymas. Sargybinis pripylė smėlio į šaukštą ir vyras leidosi į ekskursiją. Tvirtai laikydamas rankoje šaukštą, vyras lėtai pakilo laiptais. Viršuje, šalia salės su šarvų kolekcija, jis nusprendė neiti į vidų, nes vėjas galėjo išpūsti smėlį iš šaukšto, todėl ėmė leistis žemyn. Praeidamas pro pabūklų salę, jis suprato, kad apžiūrėti pabūklus galima tik persisvėrus per turėklus. Tai buvo nesaugu ir greičiausiai, kad iš šaukšto išbyrėtų visas smėlis, todėl eksponatus vyras apžiūrėjo iš tolo. Dėl tos pačios priežasties jis neaplankė ir požemių, nes leistis į juos reikėjo stačiais laiptais. Patenkintas jis sugrįžo į tą vietą, kurioje prasidėjo ekskursija. Tenai jo laukė sargybinis, pasiruošęs sverti šaukšte likusį smėlį.

A

– Neįtikėtina, bet jūsų šaukšte trūksta tik pusės gramo, – pasakė jis. – Sveikinu, ši ekskursija jums nieko nekainuos.

A

– Ačiū.

A

– Ar šis apsilankymas jums buvo malonus? – paklausė sargybinis.

A

– Tiesą sakant, nelabai, – kiek pasvarstęs atsakė vyras. – Aš visą laiką galvojau apie smėlį šaukšte ir nesidairiau aplink.

A

– O siaube! Žinot, aš padarysiu jums išimtį. Vėl jums duosiu šaukštą su smėliu, nes tokios taisyklės, bet jūs pamirškit jį. Eikite dar kartą į šią ekskursiją. Tik šį kartą jūs turite suspėti apeiti rūmus per dvylika minučių.

A

Negaišdamas nei akimirkos, vyras čiupo šaukštą su smėliu ir tekinas leidosi į antrą aukštą, greitu žvilgsniu apžiūrėjo eksponatus ir kūlversčiais nuskuodė laiptais į požemius, pakeliui barstydamas smėlį. Požemiuose jis užtruko tik kelias minutes, nespėjęs visko tinkamai apžiūrėti, nes laikas spaudė. Lyg ant sparnų nuskuodė į kitą salę, išbarstydamas šaukšte likusį smėlį. Pažiūrėjęs į laikrodį, vyras suprato, kad laikas jau baigiasi, todėl į pabūklų salę neužsuko, o nuskuodė link išėjimo. Padavęs sargybiniui tuščią šaukštą, žmogus smalsiai laukė, ką šis pasakys.

A

– Ką gi, šaukštas tuščias, bet jūs nesijaudinkite, kaip sutarėme, taip ir bus. Ekskursija jums nieko nekainuos. Bet gal šį kartą ji buvo malonesnė ir labiau patiko?

A

– Tiesą sakant, ne, – atsakė žmogus. – Aš visą laiką galvojau apie tai, kad tik suspėčiau. Labai skubėjau ir pakeliui išbarsčiau visą smėlį. Ir jokio tame malonumo…

A

Sargybinis šyptelėjo ir pasakė:

A

– Yra žmonės, kurie keliauja gyvenimu su noru viską gauti nemokamai, ir niekaip negali atrasti malonumo kelionėje. Yra ir kiti, kurie amžinai skuba, pakeliui viską pražiopsodami ir pamesdami. Jie taip pat neatranda jokio malonumo. Ir tik nedaugelis   suvokia gyvenimo išmintį. Jie ištyrinėja kiekvieną gyvenimo kampelį ir mėgaujasi kiekviena akimirka. Jie žino, kad už viską teks susimokėti, bet supranta: gyvenimas vertas to…

A

O kokia jūsų gyvenimo ekskursija?

A

Paskelbta Pakomentuoti

Istorija apie Ieškotoją

Ši istorija – apie vieną žmogų, kurį aš pavadinčiau Ieškotoju… Ieškotojas – tai tas, kuris ieško, bet nebūtinai tas, kuris randa. Tai ne tas, kuris būtinai žino, ko būtent jis ieško. Tai tas, kuriam gyvenimas – tai paieškos. Ir vieną dieną tokiam Ieškotojui kilo mintis, jog jis būtinai turi nuvykti į TĄ tolimą miestą. Pagalvojo ir pradėjo ruoštis. Jis mokėjo išgirsti tuos jausmus, kurie iškildavo giliausiuose jo sielos kloduose, todėl, palikęs visus savo reikalus, leidosi į kelionę.

A

Po dviejų dienų kelionės dulkėtais takais, Ieškotojas jau galėjo įžvelgti miesto kontūrus. Bet staiga jo dėmesį patraukė vos įžiūrimas žalumos lopinėlis, esantis dešinėje kelio pusėje. Priėjęs arčiau, Ieškotojas pamatė nedidelę kalvą, kurioje žaliavo patys nuostabiausi medžiai, žydėjo įvairiaspalvės gėlės ir erdvė virpėjo nuo paukščių čiulbesio. Kalvą juosė žema medinė tvora, o praviri bronziniai varteliai tiesiog viliojo užsukti vidun.

A

Ieškotojas visiškai pamiršo apie miestą, į kurį keliavo, apie tai, kur ir dėl ko jis ėjo, ir pasidavė vilionėms pailsėti šioje nuostabioje vietoje. Pro vartelius įėjęs vidun, neskubėdamas ėmė vaikštinėti tarp baltų akmenų, kurie, atrodė, atsitiktine tvarka pūpsojo tarp medžių.

A

Jo žvilgsnis tarsi drugelis sklandė erdvėje, fiksuodamas kiekvieną šio spalvingo rojaus dalelę.

A

Jo akys buvo Ieškotojo akys. Jos buvo atviros viskam, kas nepatirta, ir galbūt todėl ant vieno akmens jis pastebėjo užrašą:

A

A.T.

Gyveno 8 metus, 6 mėnesius ir 3 dienas.

A

Ieškotojas nevalingai krūptelėjo, supratęs, jog tai ne paprastas akmuo, o antkapis. Širdyje jis pajuto gilų gailestį, kad šis vaikas taip trumpai gyveno. Apsidairęs Ieškotojas pamatė ir ant greta gulinčio akmens esantį užrašą:

A

J.K.

Gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites.

A

Ieškotojas buvo tiesiog sukrėstas. Pasirodė, kad ši nuostabi vieta – tai kapinės, o kiekvienas akmuo – antkapis. Vieną po kito jis skaitė užrašus ant baltų akmenų ir visi jie buvo panašūs. Visuose buvo užfiksuota tiksli žmogaus gyvenimo trukmė. O baisiausia Ieškotojui buvo tai, jog ilgiausiai gyvenusio žmogaus laikas truko vos kiek daugiau nei vienuolika metų.

A

Milžiniškas sielvartas užtvindė Ieškotojo širdį. Atsisėdęs po medžiu, jis pradėjo raudoti. Tuo metu pro šalį ėjo senas kapinių prižiūrėtojas. Pastebėjęs graudžiai verkiantį Ieškotoją, jis paklausė, ko gi šis taip rauda, galbūt liūdi dėl kokio savo giminaičio mirties.

A

– Ne, ne dėl giminaičio, – atsakė Ieškotojas. – Kas čia vyksta? Kas atsitiko šiame mieste? Kodėl tiek vaikų palaidota šioje vietoje? Koks prakeiksmas krito ant visų šių žmonių?

A

Senis nusišypsojo ir tarė:

A

– Nurimk. Nėra jokio prakeiksmo. Mes turime labai seną paprotį. Jeigu nori, aš tau papasakosiu.

A

Ir senis pradėjo savo pasakojimą.

A

Kai jaunuoliui sukanka penkiolika metų, tėvai jam dovanoja štai tokią knygelę, kuri nešiojama pasikabinus ant kaklo. Ir aš tokią turiu. Nuo tos akimirkos kiekvieną kartą, kai išgyveni kažką smagaus ir malonaus, tu atsiverti knygelę ir joje užrašai:

A

kairėje pusėje – kas sukėlė malonumą,

dešinėje – kiek laiko tęsėsi ši akimirka.

A

Štai tokia tradicija.

A

Pavyzdžiui, tu susipažinai su mergina ir ją pamilai. Kiek ilgai tęsėsi šios pažinties džiaugsmas? Kiek truko ši beprotiška aistra? Savaitę? Dvi? Tris su puse? Toliau – pirmojo bučinio jaudulys…toks kvapą gniaužiantis malonumas. Kaip jį išmatuosi? Dviem minutėm? Tiek, kiek trunka bučinys? Ar dar pridėsi su juo susijusius išgyvenimus? Dvi dienas? Savaitę?

A

Toliau – pirmojo vaiko gimimas…

O draugų vestuvės?

Ir ilgai laukta kelionė.

O susitikimas su broliu, kuris po ilgo laiko sugrįžo iš tolimo krašto?

A

Kiek gyvenimas tau skyrė malonumų?

Valandas? Dienas?

A

Ir visa tai mes rašome knygelėje. Kiekvieną džiaugsmo momentą. Kiekvieną akimirką.

A

Pas mus taip jau priimta:

kai kas nors miršta,

reikia atversti jo knygelę

ir susumuoti visą išgyvento džiaugsmo laiką,

kad jį galėtumėm užrašyti ant antkapio.

A

Nes mums tai ir yra IŠ TIKRŲJŲ GYVENTAS GYVENIMAS…

A

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

A

Ištrauka iš argentiniečių psichoterapeuto, rašytojo Jorge Bucay knygos “Stories to think about” (“Cuentos para pensar”) / vertė Ilona Tamošiūnienė

A

Paskelbta komentarai 2

Plastinė sparnų operacija arba augimo etapai

Taip, kaip vikšras tampa drugeliu, taip ir mes praeiname tam tikrus augimo etapus. Susitikę su vidinio nepatogumo, nepasitenkinimo pojūčiu, mes beveik visada keliaujame ta pačia spirale. Beje, bet kuriame etape mes galime sustoti ir gyventi toliau. Vienintelis dalykas, kuris mus stumia į priekį – svarbiausias, taip lengvai aptinkamas, stebint vaikus, ir toks išsibarstęs suaugusiųjų pasaulyje – prasmės paieškos.

A

Atsikratyti to vidinio nepasitenkinomo, diskomforto mes bandome paprasčiausiais būdais. Visų pirma, mes tiesiog jį neigiame. Juk viskas gerai. Visi taip pat. Mes taip pat gavome į kailį. Ir ką? Išaugom.

Vėliau mes pradedame ieškoti kaltų. Tai – vaikystės trauma. Tai – vyras “ožys” mane iš kantrybės išvedė. Nelemta ir netikėtai užklupusi krizė – ekonomikos ar vidutinio amžiaus. Orai. Hormonai. PMS’as. Jautrus vaikas. Hiperaktyvus vaikas. Gyvenimas – skausmas.

A

Jeigu tuo metu prasmės paieškos dar kažkiek rusena, šį etapą mes įveikiame ir pradedame suvokti: visa tai buvo apie mus. Taip, mus neteisingai auklėjo. Taip, mes turime traumų. Taip, tai mūsų disciplina, emocijos, lūkesčiai. Ir tai – pirmasis svarbus žingsnis: pastangas atsikratyti problema mes keičiame suvokimu, kad ją neišvengiamai reikia spręsti. Ir tai – žingsnis į atsakomybę.

A

Išėję iš neigimo ir aukos etapo (oi, aš nekalta, viskas per juos…) ir žengę į atsakomybę, mes perimame gyvenimo vairą į savo rankas.

Mes suprantame, kad visas problemas teks išspręsti pačioms, mes įsivaizduojame norimą rezultatą ir taip, kaip anksčiau bandėme išvengti problemų, dabar mes bandome išvengti…VEIKSMŲ.

A

Mes ieškome stebuklingos piliulės. Jeigu mums negera, mes reikalaujame, kad mums tuoj pat būtų gera. Ir čia paprastai puikiai suveikia pozityvaus mąstymo idėjos: tereikia pasakyti savo atspindžiui veidrodyje “aš esu pati nuostabiausia ir patraukliausia” ir tu tuoj pat tokia tapsi. Turtus pritraukiantys ritualai, alfa-vyrų ieškančios vedų moterys, “Tu viską gali! Susiimk!”, kaip atsibusti milijonieriumi, neišleidus nė cento – visa tai iš tos pačios serijos. Paprastai visi šie bandymai baigiasi nervingu grįžimu į etapą “dėl visko kalti jie”.

A

Ir tai normalu. Jeigu būtumėm nelabai drąsūs ir “užsimetę” morfino dozę nuspręstumėm, kad “ai, nelabai čia mums ir reikia tos lūžusios rankos”, neišvengiamai sugrįšime į skausmą. Ypač atkaklūs tai daro daugybę kartų, kol anksčiau ar vėliau juos ištinka suvokimas – jeigu mane vis sugrąžina į šį etapą, galbūt aš ne viską padariau?

A

Ir tai yra tiesa. Būtent leidimas jausti tai, ką jauti, ir būti tame pažadina tavyje kažką naujo. Truktelsi stipriau, sustingsi baimėje, pabėgsi nuo skausmo – ir neįvyks. Reikia atrasti savo vietą tame diskomforte ir jame pabūti. Pabūti bjauria lėliuke, kad pradėtų skleistis sparnai. Drąsa pasilikti kančioje, skausme, kvailume, pažeidžiamume leidžia pereiti į naują etapą – kokybiškų pokyčių. Kažkas stebuklingo ir neįprasto nutinka tuo momentu, kai atsiduoti ir prasmengi. Kai priimi. Susitaikymas, atvirumas viskam, kas gali įvykti. Ypatingai atkaklūs tai įveikia tik pasiekę visiškos nevilties tašką, prieš tai atidaužę galvą ir kumščius, bandydami sugriauti betoninę sieną. Bet būtent beviltiškumas bei skausmo savyje pripažinimas ir yra ta stebuklo akimirka.

A

Kai stovi prieš veidrodį ir sakai sau (taip, suaugusi teta, kuriai ir velnias ne priešas): “Mergyte. Mieloji. Aš su tavimi. Žinau, dabar tau skauda. Bet aš tavęs nepaliksiu.” Ir tai galima padaryti tik praradus viltį vožtelt šventam Petrui į dantis prie rojaus vartų. Kai sakai sau “Kaip tai galėjo su manimi nutikti? Kaip man išsiropšti?” Tai galima padaryti, tik praradus viltį išsireikalauti iš pasaulio tai, ką jis tau “privalo” duoti vien už tai, kad tu esi. Kai gali pasakyti “Man gėda. Ir aš nežinau, kaip dabar su visu tuo gyventi”.

Ir tada pradeda skleistis sparnai. Iš pradžių jie būna silpni ir nepasitikintys. Trapūs. Ir tau baisu. Bet staiga tu pajunti savyje jėgą, kad tau pavyks. Nors dar nežinai kaip, bet tikrai skrisi, atrasi, išspręsi.

A

O tada ateina paauglystės laikotarpis. Pirmieji stiprėjančių sparnų mostelėjimai, pirmoji sėkmė užliūliuoja žinojimu ir jėga. Mus staiga ištinka “dzenas”. Mes išmokstame bendrauti. Užsirašome į koučingo studijas. Įkuriame verslą ir atsiverčiame tris TO autoriaus knygas. Ir užliūliuoti naujai įgautos jėgos, vilkėdami baltais paltais, mes puolame vikšrus: “Kaip jūs nesuprantate! Jūs matote, kad aš skraidau? Ir man pavyksta! O ko jūs ten šliaužiojate?”

A

O vikšrai tuo tarpu žvelgia į mus užvertę galvas, mato norimą rezultatą ir ieško stebuklingos piliulės. Nes kokoną visi jaukiai pamiršo paminėti.

Ir tada ateina žiema. Arba kruša. Arba suserga vaikas. Arba išauga. Arba vyras ima ir išeina. Arba gatvėje kažkas ima ir pasiunčia – drauge su pamokslais – labai toli. Ir dar apspjauna baltą paltą.

A

Ir vėl spąstai. Ir vėl galimybė sugrįžti į etapą “dėl visko kalti jie – nenušvitę”. Bet jeigu vėl pasiliksime diskomforte, taip pat, kaip atėjo skausmo priėmimas, ateis suvokimas, kad mes negalime pakeisti viso pasaulio. Ateis branda, jautrumas, atidumas, pagarba. Ateis tai, ką sklandantys stipriais sparnais paaugliai laiko silpnumu ir bailumu – išmintis.

Ar pastebėjote, kad kuo vyresnis, išmintingesnis ir vertingesnis žmogus, tuo tyliau ir mažiau jis kalba? Tuo daugiau atleidžia. Tuo švelniau išgyvena skausmą.

A

Ir dar…

Atrodytų, jeigu jau dabar visus šiuos etapus žinai, tai galima iš kart į išmintį. Ne, taip nebus. “O tai ką daryti? Pasakykit konkrečiai”. Nieko. Pasilikti savyje. Nereikalauti iš savęs universiteto, sėdint pirmoje mokyklos klasėje. Nebandyti imituoti. Galima puikiai suvaidinti Anglijos karalienę, bet kai užges šviesos, liks tik nervinga aktorytė karalienės kostiumu.

A

Tam, kad rastųsi gyvenimo išmintis, reikia tą gyvenimą gyventi. Kad išaugtum, reikia leisti sau augti, būti vikšru, būti lėliuke, pagyventi su virpančiais, silpnais sparnais. Vienintelis būdas – atsiverti augimui, pasitikėti tamsaus kokono prasme, pasitikėti besikalančių sparnų skausmu. Ir nepabėgti.

A

Kenksminga pamesti etapus. Mes kiekvieną dieną godžiai sekame “nušvitusius” ir siekiame būti tokiais, kaip jie. Ramūs, išmintingi, drąsūs, nepriklausomi, sėkmingi. Ir mums atrodo, kad užtenka tik nuspręsti tokiais būti, ir mes būsime. Bet ne, taip neveikia. Tai bus tik žaidimas. Kokiame etape ir kokioje gyvenimo dalyje mes dabar bebūtumėm, vienintelis dalykas, kurį verta daryti – BŪTI TEN.

A

Straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė, remiantis psichologės O. Nečajevos mintimis

A

Paskelbta Pakomentuoti

Ko verta mokytis?

Dažnai dalykai, kuriuos mes įpratę daryti, mus uždaro į spąstus ir įšaldo mūsų gyvenimą. Mokydamiesi naujų įpročių, savybių, požiūrių, mes išsilaisviname ir suteikiame gyvenimui daugiau spalvų. Kai mes išmokstame kažką naujo, tai mus pagauna ir neša gyvenimo upe pirmyn. Ko vertėtų pasimokyti, kad gyventi būtų smagiau ir paprasčiau?

 
Liaukitės vertinti kitus žmones.

Ne visada verta apie žmones spręsti pagal tai, ką jie jums parodo. Tai, ką jūs pamatėte, tėra ta dalis, kurią žmogus norėjo jums parodyti, arba ta, kurią išprovokavo stresas ir skausmas. Labai dažnai mes padarome skubotas išvadas, sukeldami sau ir kitiems nerimą, skausmą ar pyktį. Susilaikykime nuo vertinimų, auginkime gerumą ir išsaugokime gebėjimą džiaugtis kitais.

 

Nesitikėkite, kad kiti bus tobuli.

 

Jeigu jūs atveriate savo širdį meilei, būkite pasiruošę atverti ją ir skausmui. Jeigu jūs norite kažką mylėti be nusivylimų, būkime atviri – jums nereikia meilės. Jums reikia kažko absoliučiai tobulo, tokio, kas neegzistuoja realybėje. Liaukitės kurti iliuzijas, kad kažkas gali būti tobulas. Pradėkite vertinti žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

 

Liaukitės “taškyti” savo dėmesį visur ir visiems, išskyrus save.

 

Sukurkite geresnį pasaulį vieną kartą vienam žmogui. Ir pradėkite nuo savęs. Jeigu jūs dairotės po pasaulį, ieškodami savo paskirties, sustokite ir pasižiūrėkite į save. Pasižiūrėkite, ką jūs jau turite savo viduje, pasižiūrėkite į tą gyvenimą, kurį jūs norite gyventi, pamatykite tai, kas priverčia jus atgyti. Puoselėkite tai. Tegu tai auga tol, kol jūsų dabartinis gyvenimas pasiduos. Aukite, sekite paskui savo vertybes ryžtingai. Ir jūsų svajonė būtinai atras savo namus.

 

Paleiskite blogus prisiminimus.

 

Paleisti nereiškia pamiršti. Liaukitės puoselėti tai, kas kažkada sukėlė jums skausmą. Sustabdykite galvoje juostelę, nuolat kartojančią praeities vaizdus. Jūsų gyvenimas – šioje akimirkoje ir toje vietoje, kur jūs esate. Eikite pirmyn, už nugaros palikdami tai, kas buvo. Eikite dėkodami už tą patirtį, kuri privertė jus juoktis, ir už tą, kuri raudoje draskė širdį. Už visa tai, kas padėjo jums mokytis ir augti. Priimkite viską, nes viskas, kas vyksta – pats geriausias variantas, kuris jums labiausiai reikalingas dabar. Atkurkite savo vidinę jėgą ir ženkite pirmyn.

 

Pripažinkite savo klaidas.

 

Visos klaidos jums bus atleistos, jeigu turėsite drąsos jas pripažinti. Supraskite, kad bet kuris jūsų veiksmas gali duoti ne tą rezulatatą, kurio tikėjotės. Jums reikia drąsos ir išminties tai pripažinti ir rizikuoti. Kartais kritimas “veidu į samanas” gali būti būtent tas įvykis, kuris padės jums pažvelgti į gyvenimą kitu kampu ir sugrįžti į savo kelią, kurį kažkada pametėte. Leiskite sau klysti.

 

Liaukitės bėgti nuo savo baimių.

 

Pasikvieskite savo baimes, susėskite su jomis ir pažiūrėkite joms į akis. Jūsų baimės – tai jūsų draugai. Vienintelė jų užduotis – parodyti jums tas vietas, kurias verta tobulinti tam, kad gyventumėt laimingą gyvenimą. Kuo daugiau dalykų, kurių bijote, jūs darysite, tuo plačiau prieš jus atsivers gyvenimas. Pakvieskite savo baimes šokiui.

 

Nustokite taikytis su mažiau, nei jūs esate verti.

Neverta aukoti savo širdies ir savo orumo. Mylėkite save pakankamai, kad netektų dėl netinkamų priežasčių mažinti savo standartų. Laikykitės jų. O jeigu kitaip nepavyksta, išeikite aukštai pakelta galva.

 

Iškuopkite mentalines šiukšles.

 

Kraustydamiesi iš vieno namo į kitą, jūs peržiūrite viską, ką sukaupėte per nugyventus metus. Išmetate tai, kas sulūžo, ir tai, kas nenaudinga. Tą patį reikia padaryti ir su galvoje sukauptu šiukšlynu. Peržiūrėkite savo įsitikinimus, išmeskite tuos, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, išmeskite senas nuoskaudas, seną skausmą ir palikite tik brangakmenius: pamokas, meilę ir pačias geriausias gyvenimo akimirkas.

 

Liaukitės jaudintis dėl to, ko pakeisti negalite.

 

Viena iš nuostabiausių akimirkų – pajusti viduje ryžtą paleisti tai, ko nebegali pakeisti. Negriaukite spalvotos šiandienos, galvodami apie juodai-baltą vakarykštę dieną. Praeities negalite pakeisti, pamiršti ar ištrinti. Jūs galite ją paleisti, išmokę tas pamokas, kurios jums buvo duotos.

 

Niekada nepaleiskite vilties.

 

Kiekviena klaida, griūtis ir nesėkmė daro mes geresniais, nei buvome. Laikykime iškeltas galvas. Mes galime gyventi be daugelio dalykų, bet be vilties – ne. Puoselėkime ją, klausydami triumfo istorijų, įkvepiančių žodžių, viltį auginančių minčių. O labiausiai įsiklausykime į tą tylų vidinės jėgos šnabždesį: tai laikina, viskas praeis, tau pavyks…ir įveikęs tai, tu būsi kitoks, nei esi šiandien.

 

Nustokite galvoti, kad jau per vėlu.

 

Žinote jūs tai ar ne, bet likęs gyvenimas kuriasi būtent šią akimirką. Jūs galite kaltinti aplinkybes, likimą, teisintis nesėkme ar neteisingu pasirinkimu. Arba jūs galite tam pasipriešinti. Gyvenime ne viskas yra teisinga, bet iš esmės – jūs gaunate tai, ką duodate. Likęs jūsų gyvenimas bus kuriamas pagal jūsų tikslus, kuriuos išsikelsite, padarytus pasirinkimus ir atliktus veiksmus. Niekada nevėlu pradėti iš naujo, nes šiandien – pirmoji jūsų likusio gyvenimo diena.

 

Paskelbta Pakomentuoti

Melagingos mintys, kurios atitraukia nuo to, ko mes norime

Mūsų protas – nuostabi erdvė, kurioje gali gimti įkvepiantys kūriniai, įdomios idėjos, patrauklūs paveikslai. Bet taip pat čia kuriamos ir ne mažiau išradingos “pasakos” apie save ir gyvenimą, puokštės pasiteisinimų, daugybė “atsiprašymų” ir visa tai, kas mus įtikina, jog nereikia daryti to, kas tikrai bus naudinga. Ir nors tai žinome, bet dažnai kažkodėl pasirenkame tai, kas gerai pažįstama, įprasta ir negresia jokiais pokyčiais. Nors ir suprantame, kad diena iš dienos darant tą patį, kitaip nebus niekada, bet ir toliau tęsiame šią nesibaigiančią istoriją.

A

Kokias gi “pasakas” suokia mums protas? Štai kelios, gan dažnai sutinkamos istorijos.

A

Kitos tai padarė, bet man nepavyks, nes jos turi tai, ko neturiu aš.

A

Tikriausiai girdėjote tokią mintį “Jeigu bent vienas žmogus tai padarė, vadinasi, tai gali visi”. Su šia mintimi galima sutikti ir galima nesutikti. Ir dažniausiai – nesutinkame. Mums įprasčiau galvoti, kad jeigu kažkas tai padarė, tai nereiškia, kad tai galiu padaryti ir aš. Į galvą daug greičiau ateina dešimtys “kodėl NE”, nei tas vienintelis “kodėl TAIP”.

A

Ji tapo tokia populiaria rašytoja todėl, kad neturi vaikų ir turi daugybę laisvo laiko.

Ji gerokai už mane jaunesnė, todėl ir pakeitė profesiją.

Ji patrauklesnė už mane, todėl ir susirado tokį nuostabų vyrą.

Jos išsilavinimas geresnis, todėl ir gavo tokį darbą.

Ją palaikė šeima ir artimieji, ir todėl jai pavyko įkurti savo verslą.

Jos visa tai turi, o aš – ne. Todėl ir negaliu.

Negaliu, nes man kažko trūksta.

A

Ir protas su pasimėgavimu kuria vis naujas ir vis įtikinamesnes istorijas “kodėl NE”. Ir praleidžia pro šalį tas, kurios įgyvendino savo svajones, neturėdamos jokių “privilegijų”. 50-ies pabaigė dar vienus mokslus ir pakeitė profesiją. Po dienos darbų užmigdžiusi atžalas iki išnaktų rašė knygą. Pradėjo verslą be jokio išorinio palaikymo ir resursų. Įžengusi į šeštą dešimtį tapo viena populiariausių brandaus amžiaus modelių. Neturėjo rankų ir kojų, bet padarė tai, apie ką svajojo ir įkvėpė tūkstančius žmonių visame pasaulyje. Įžengusi į septintą dešimtį įkūrė sėkmingą verslą. Ir jeigu apsižvalgysime, atrasime daugybę panašių istorijų apie tai, kaip įveikiamos kliūtys ir sukuriami fantatiški dalykai.

A

O tai reiškia, kad ir jūsų kliūtis galima įveikti.

Taip, tai nebus toks pat kelias, tai nebus tos pačios patirtys.

Tai bus jūsų.

Ir jūs tai galite.

A

Gyvenimas turi būti lengvas ir malonus.

A

Ir taip, lengvai ir maloniai gyventi yra lengviau ir maloniau 🙂 Ir visiškai sutinku su tuo, kad tokio gyvenimo reikia siekti. Tačiau dažnai bėda yra tame, kad idėja, jog gyvenimas VISADA turi būti lengvas ir malonus, yra naudojama pateisinti visų rūšių nedarymą. Todėl ir toliau galima leisti dienas pyragėlių glėbyje, nes, ei, gyvenimas – tai malonumas!

A

O protas įnirtingai saugos kino filmą apie absoliučiai kitokį malonumą. Malonumą, kai po darbingos dienos kūną užplūsta šiltas nuovargis – nes tiek daug NUVEIKTA. Malonumą, kai riebus pyragėlis iškeičiamas į sveikų salotų lėkštę. Malonumą, kai vietoje eilinės serialo serijos nueita 10 000 žingsnių. Malonumą, kai seniai atidėliotas ir bijotas reikalas išsprendžiamas.

A

Gyvenimas dažnai patvirtina, kad palikdamos taip vadinamą “komforto zoną”, mes nutiesiame kelią į tikrą ir prasmingą malonumą. Atsisakydamos to “komforto”, kurį jau turime, mes nieko neprarandame, o atvirkščiai – atrandame daug daugiau. Ir dažnai kelio, kuriuo keliavome lengvai ir maloniai, pabaigoje aptinkame visiškai ne tą prizą, kurio tikėjomės. Mažiausio pasipriešinimo kelias dažnai pasirodo menkiausio apdovanojimo kelias. Tad jeigu norime rimto apdovanojimo, verta ir rimtai padirbėti.

A

“Genijus – tai 1% talento ir 99% darbo”, – sakė Einšteinas. Net jeigu tai sakė ir ne jis, sakantysis, man rodos, buvo visiškai teisus. Jeigu nori būti rašytoja, reikia rašyti. Jeigu nori sėkmingo verslo, reikės įdėti daug laiko ir pastangų. Jeigu nori gražaus kūno, teks ir į lėkštės turinį atsižvelgti, ir sporto salėje padirbėti. Kitaip tiesiog nebūna.

A

Ir todėl, užuot klausius proto giesmės apie “lengvumą ir malonumą”, verta pasirinkti “sunkiau ir nemaloniau”.

Tam, kad rytoj ištiktų tikras malonumas.

A

Aš tai galiu padaryti ir vėliau.

A

Be abejo, viską galima padaryti ir vėliau, bet… greičiausiai, jūs jau taip sakėte ne vieną kartą ir vis dar nepadarėte, todėl tikimybė, kad vieną dieną įvyks kažkoks stebuklas ir jūs nubusite kitu žmogumi, yra itin menka. Pagalvokite: kodėl jūs rytoj turėtumėte būti labiau disciplinuota, sąmoningesnė ir tvirtesnė asmenybė, nei šios dienos jūs? Iš kur visa tai ateis, jeigu nepradėsite veikti šiandien? Kažkaip savaime mistiniu būdu nusileis iš dangaus? Jūs jau turite stiprų įprotį atidėlioti ir tikimybė, kad vėlesnė jūs būsite kitokia, nei esate šiandien, yra labai menka. Todės ir daugybė “vėliau”, pavirsta “niekada”…

A

Todėl šiandien baikite pasiteisinimus, kodėl jūs negalite kažko padaryti, ir sutelkite dėmesį į tas priežastis, dėl kurių jums reikia tai padaryti. Atraskite tą vienintelį TAIP, kuris ir bus jūsų įkvepėjas ir kelrodė žvaigždė. Didingiausi dalykai gyvenime įvyksta ne atsitiktinai, ne patys savaime. Jie yra sukuriami.

A

Ir mes niekada negalime žinoti, kas yra įmanoma, kol nesurizikuosime sužinoti.

A

Juk vienintelis dalykas, kuris daro jūsų svajones neįmanomomis, yra tai, kad dėl jų šiandien nepadarėte nieko.

A

Paskelbta Pakomentuoti

Ateina laikas ir tu nustoji…

Ateina laikas ir tu nebegali būti tokia naivi. Ir net šiek tiek pavydi toms, kurios gali…

 

Nebenustatai žadintuvo 6 valandai ryto su viltimi, kad atsikelsi. Juk neatsikelsi. Nustoji galvoti, kad kada nors pabaigsi visus darbus ir atsipalaiduosi. Tiesiog paskiri tam atskirą laiką. Ir tada supranti, jog įtampa buvo ne išorėje, o viduje.

 

Pasyvią agresiją nustoji vadinti santūrumu ar gyvenimiška išmintimi. Ir smūgiuoji ten, kur reikia. O tada supranti, kad priežasčių tam nebuvo tiek daug. Buvimo nebepainioji su nebuvimu. Nes būti – sudėtinga, o daugybė žmonių – nebūna.

 

Pradedi pasikliauti savo intuicija. Atpažįsti vilkus avių kailyje. Net labai brangiame kailyje. Net jeigu kiti neatpažįsta. Net jeigu visi žodžiai teisingi, o rekomendaciniai laiškai puikūs. Žiūri į šypseną ir supranti, apie ką ji. Nuo vienos šypsenos sutraukia visas sausgysles, o nuo kitos atsiveria širdis.

 

Nustoji painioti susižavėjimą su meile, o gynybinį gundymą – su tikru susidomėjimu. Matai kiaurai, per, giliai. Nustoji aklai žavėtis. Matydama grožį, prisimeni siaubą ir sujungi visa tai į žmogišką, daugialypį. Ir daugiau nebevaidini gerosios fėjos ar piktosios raganos, tiesiog pripažįsti savyje paprasčiausią burtininkę, kuriančią priklausomai nuo nuotaikos.

 

Kai lėktuvas nusileidžia, ramiai praleidi visus, nes žinai, kad skubantys vis tiek tavęs lauks autobuse. Supranti, kad tavo sumanyta revoliucija taip pat palauks, kol tu pamaitinsi artimuosius ir nusilakuosi nagus. Ir sulauks.

 

Nustoji smūgiuoti, kai prašosi, ir imti tai, kas blogai padėta. Pradedi norėti abipusio supratimo. Iš artimųjų ir iš savęs. Bet visų pirma – iš savęs. Pakeli ranką ir praveri burną, kad iš įpročio aprėktum ir suduotum, bet po akimirkos sustoji, atrasdama jėgų naujam pasirinkimui. Sakai: “Dabar man sunku tai pripažinti ir pamatyti tavo tiesą”. Eini ne ten, kur nėra problemų, o tenai, kur aiškiau ir giliau.

 

Leidi sau pykti ant žmonių, bet nustoji jiems keršyti, nes žinai, kad Visata sutvarkys viską daug geriau nei tu.

 

Kalbi iš širdies ir staiga tave išgirsta. O jeigu širdis tyli, tu tyli su ja. Mažiau abejoji savo tiesa ir išlieki matančia bei girdinčia. Atsakai už savo nuomonę ir prarandi poreikį ją įrodinėti. Nustoji ieškoti orientyrų ir absoliučios tiesos išorėje. Pradedi lyginti tai, kas viduje, su tuo, kas išorėje, ieškodama sąlyčio taškų.

 

Nebenuvertini tų, kurie tau nepatinka. Ieškai būdų, kaip juos panaudoti savo augimui. O svarbiausia – nebenuvertini ir nebegėdini savęs.

 

Gali prieiti ir ištverti. Paklausti, paaiškinti dar kartą. Pripažinti, kad buvai neteisi. Nustoji kankintis ir graužtis dėl to, jog pargriuvai. Tiesiog atsistoji, nusipurtai ir eini toliau. Žinai, kad bet kokį jausmą gali išgyventi laike, pasitikėdama savo prigimtimi. Pradedi suprasti, kad sėkmė, kūryba, tėvystė – tai kelias, kupinas klaidų, už kurias tu sumoki vieną ar kitą kainą, iš kurių gali pasimokyti. Ir tęsti toliau. Klaidos nebežeidžia taip stipriai, nes jos nebeskrenda tiesiai į veidą iš įtemptos iki maksimumo timpos, sukurtos tavo pačios perfekcionizmo.

 

Visa tai kada nors ateina. Geriau anksčiau nei vėliau. Geriau su tokia patirtimi, kuri net jeigu ir paliks randus, bet bent jau nenužudys. Nuvils, bet ne iki ribos. Pasiims jaunystę, bet padovanos gebėjimą išsaugoti formą. Ir mėgautis savo branda.

 

A. Dateshidze / vertė Ilona Tamošiūnienė

       
Paskelbta Pakomentuoti

FOMO: kodėl mes tikime, jog kiti gyvena geriau

Arba kaimynų ir žolė žalesnė…

A

Vėsus rudens vakaras. Ir tu nusprendi praleisti vakarą namuose, vienumoje, su puodeliu arbatos ir mėgiamu serialu. Tarp serijų tu darai trumpas pertraukėles ir nevalingai atsidarai “veidaknygę”, kurioje aptinki, kad tavo draugai leidžia laiką klube. Ir staiga sukyla nerimas, ar teisingas buvo tavo sprendimas pasilikti namie. O gal reikėjo eiti…?

A

Pasirodo, kad šis reiškinys turi atskirą terminą – fear of missing out, arba FOMO, t.y. baimė praleisti kažką svarbaus. Nors paties reiškinio nauju pavadinti negalima, bet pats terminas atsirado ne taip jau ir seniai. Pavyzdžiui, į Oksfordo žodyną jis buvo įtrauktas tik 2013 metais ir jame paaiškinamas kaip “Nerimas dėl to, kad dabar kažkur vyksta įdomus ir įtraukiantis įvykis. Dažnai šį nerimą sukelia įrašai socialiniuose tinkluose”.

A

Žinoma, ir Pelenė nerimavo dėl to, jog gali nepakliūti į karaliaus organizuojamą šventę dar tada, kai internetu net nekvepėjo, tačiau FOMO gan plačiai išplito mūsų gyvenime būtent tada, kai atsirado socialiniai tinklai. Ir tai nenuostabu: jeigu anksčiau sužinodavome praleidę kažką įdomaus tik po kelių dienų (arba iš viso nesužinodavome), dabar tai vyksta vos ne tiesioginiame eteryje. O atsisakyti socialinių tinklų ir nesukti galvos dėl to, praleidai kažką ar ne, nėra taip lengva, nes jie jau seniai tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Juk net posakį chebrytė sumąstė: “Jeigu tavęs nėra “veidaknygėje”, tavęs nėra niekur”. Ir kažin, ar tai padėtų, nes pojūtis, jog praleidai kažką svarbaus, niekur nebedings, o atvirkščiai – gali net sustiprėti, nes atsisakęs socialinių tinklų, net nesužinosi, kuo užsiima kiti…

A

Be to, ir pasirinkimas šiais laikais labai jau nekuklus. Jeigu anksčiau žinodavome vos apie kelis savaitgalį vyksiančius renginius, dabar matome spiečių renginių ir vakarėlių, kuriuose nori dalyvauti mūsų draugai bei pažįstami. Ir atrodytų – mums belieka suprasti, kurie iš jų gali dominti mus. Net ir apsispręsti iš karto niekas nereikalauja – gali pažymėti “domina” ir toliau laukti, gal gi atsiras koks įdomesnis užsiėmimas. Tačiau toks begalinis sprendimų priėmimas išsekina ir sustingdo, nes visi variantai, kurių mes atsisakome, turi savų privalumų, o dėl to mūsų pasirinkimas gali pasirodyti ne toks jau ir patrauklus. Ir, tikėtina, kad tuomet mes pasmerksime save už “neteisingą” pasirinkimą.

A

Nežiūrint į tai, kad FOMO yra paplitęs reiškinys, ištyrinėtas jis dar nėra labai nuodugniai. Žinomiausias šiam reiškiniui skirtas tyrimas buvo paskelbtas 2013 metais. Jo autorius, Esekso universiteto (Anglija) psichologas Andrew K.Przybylski su kolegomis surengė dvi apklausas, kurių tikslas buvo nustatyti, kokią įtaką daro FOMO įvairiems žmonėms. Pirmojoje, tarptautinėje apklausoje, dalyvavo kiek daugiau nei tūkstantis žmonių, antrojoje – kiek daugiau nei du tūkstančiai Didžiosios Britanijos gyventojų. Tyrėjai padarė išvadą, kad tie, kurie buvo labiau nepatenkinti gyvenimu ir jautėsi nerealizuojantys savo poreikių, dažniau jaučia baimę praleisti kažką svarbaus. Taip pat, jie dažniau lankėsi socialiniuose tinkluose, tačiau taip ir liko neaišku, kas yra priežastis, o kas – pasekmė. Anot Andrew K.Przybylski, rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog FOMO sukelia asmeninės atsakomybės, kompetencijos stoka ir artimų santykių su kitais žmonėmis trūkumas, o tai, savo ruožtu, skatina mus vis dažniau lankytis socialiniuose tinkluose.

A

Psichologė ir gaštalto terapeutė N. Safonova teigia, kad baimės praleisti kažką svarbaus priežastis gali būti mūsų gyvenime esantys apribojimai. “Neįmanoma perskaityti visų knygų ir peržiūrėti visų kino filmų, susipažinti su visais žmonėmis, aplankyti visų vakarėlių…Tai – duotybė, kurią gali būti sunku priimti, ir į kurią nesinori žiūrėti, – sako ji. – Ir tuomet žmogus gali ilgą laiką gyventi su nežinia iš kur kylančiu nerimu, nuolatiniu troškimu aprėpti neaprėpiamą ir noru viską suspėti. O socialinių tinklų peržiūra tik pakursto šią ugnį – formuojasi klaidingas įspūdis, jog kiti suspėja viską, o tai reiškia, kad galiu ir aš.” Specialistės nuomone, FOMO taip pat gali būti susijęs ir su vienatve. “Kaip išalkęs žmogus visur mato užkandines ir maisto parduotuves, taip ir žmogus, kuriam trūksta bendravimo, kreipia dėmesį į tuos, kurie gyvena įdomesnį ir turtingesnį gyvenimą.”

A

Kai kurie specialistai mano, kad FOMO yra labai panašus į apgailestavimą. Majamio universiteto psichologijos katedros profesorius dr. Amy Summerville pažymi, kad šis jausmas kyla tuomet, kai mes lyginame realybę su tuo, kaip galėtų būti, ir kas egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Kuo lengviau kažką įsivaizduojame, tuo stipresnis apgailestavimas randasi. “Kai mes matome kruopščiai sutvarkytas nuotraukas socialiniuose tinkluose, atspindinčias tai, kaip visiems buvo smagu, mes labai lengvai galime įsivaizduoti, kaip būtų buvę linksma ir mums”, – sako dr. Summerville.

A

Panašu, kad baimės kažką praleisti šiandien nebeišvengsime, tačiau ne viskas taip jau blogai. Pirmas dalykas, kurį vertėtų prisiminti žmogui, nusprendusiam su ja kovoti: iš šalies svetimas gyvenimas atrodo ne visai taip, kaip yra iš tikrųjų. “Socialiniuose tinkluose yra mažai tų, kurie pasakoja apie sunkius išgyvenimus. Dažniausiai mes dalinamės džiaugsmais ir gražiomis akimirkomis. Ir tai visiškai suprantama, – sako N. Safonova. – Žiūrint naujienų srautą, labai lengva nuspręsti, jog visi, išskyrus mane, gyvena sėkmingai ir laimingai, o tai reiškia, kad su manimi kažkas negerai. Tačiau tai – tik iškraipytas suvokimas”.

A

Psichologė A. Nečajeva pataria išmėginti “pirmosios pagalbos” metodus, pavyzdžiui, apriboti lankymąsi socialiniuose tinkluose: išjungti svetainę iš karto, kai tik kyla neigiamos emocijos, arba naudoti tik darbo reikalams. Ji taip pat galvoja, jog padėti gali įvairūs atsipalaidavimo pratimai – meditacija, kvėpavimas, tačiau svarbu prisiminti, kad jie palengvins simptomus, bet nepanaikins priežasties.

A

Paul Dolan, knygos “Happiness by Design: Change What You Do, Not How You Think” autorius siūlo dar vieną būdą. Jis mano, kad laimės pojūtį galima valdyti ir jis priklauso nuo to, į ką mes sutelkiame savo dėmesį. Todėl autorius pataria daugiau dėmesio skirti teigiamiems momentams, nes dėmesys – ribotas resursas.

A

Dar vienas būdas kovoti su FOMO – “satisficing” (tai angliškų žodžių “satisfy”-patenkinti ir “suffice”-būti pakankamu) junginys. Ši idėja tapo populiari Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje Herbert A. Simon dėka. Jeigu labai supaprastinsime, jos esmė galėtų skambėti taip: mes pasirenkame ne patį geriausią, o pakankamai gerą variantą, kuris mums tinka pagal kelis kriterijus – vien tik dėl to, jog nesame pajėgūs apdoroti milžiniško kiekio informacijos ir atrasti idealaus varianto. Toks požiūris gali būti naudingas tiems, kurie nusikamuoja beieškodami geriausio – prisiminkite, kad jūsų resursai nėra beribiai ir pasistenkinte šiek tiek atpalaiduoti situaciją. Taip, galbūt tai, kuo jūs dabar užsiimate, nėra idealu, bet jūs padarėte tokį pasirinkimą todėl, kad tame jūs matėte kažką tinkamo. Ieškodami partnerio jūs vargu ar susipažinsite su visais planetos gyventojais. Vakarėliams, darbui ar naujai lovai galioja tas pats principas. 

A

Specialistų teigimu, už baimės kažką praleisti dažnai slepiasi gilesnės problemos ir nepatenkinti poreikiai. Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau kai kurios priežastys yra aptinkamos gan dažnai – pavyzdžiui, žmogus nesijaučia vertingas ir įdomus. Tai – gan skausmingas išgyvenimas, ir todėl žmogus stengiasi nuslopinti jį pasiekimais darbe, dalyvaudamas įvairiuose renginiuose ir tai demonstruodamas, su viltim sulaukti teigiamo palaikymo, pavyzdžiui, “laiko” ar komentaro. Deja, bet šio poreikio neįmanoma patenkinti tokiais būdais. Pirmiausiai vertėtų pasigilinti į priežastis, kodėl gi žmogus nesijaučia vertingas ir įdomus, ir tuomet stiprinti teigiamą savęs vertinimą bei mokytis palaikyti save.

A

Kartais baimė praleisti kažką svarbaus rodo tai, jog žmogus dėl kažkokių priežasčių atsisako savo poreikių, pasirinkdamas “paprastesnį” ir įprastesnį, bet jo poreikių nepatenkinantį gyvenimo būdą. Tuomet verta išsiaiškinti, ko iš tikrųjų jis nori, kokį gyvenimą jis nori gyventi, kokių poreikių ir norų jis atsisako. Stebėdami tai, kaip reaguojame į įrašus socialiniuose tinkluose, galime gauti nemažai atsakymų. Kurie įrašai sukelia stipriausias emocijas, rimtą pavydą? O kas trukdo tai turėti?

A

Svarbiausias dalykas, kurio turėtų išmokyti FOMO, tai – dėmesys sau, savo norams, poreikiams, galimybėms ir tikslams. Gali būti, kad jūs jaučiate trūkumą kažko svarbaus. Ir tai yra priežastis susimąstyti, kaip jūs matote savo gyvenimą ir kuria kryptimi jums vertėtų keliauti. Gali būti, kad jūs tiesiog bandote aprėpti neaprėpiamą ir pabūti visur vienu metu – tuomet geriau susikoncentruokite į tai, kas jums iš tiesų svarbu, ir atsisakykite nesvarbių dalykų. O tai jums būtinai patars giluminės vertybės. Iškelkite jas į paviršių, apžvelkite ir įsileiskite į savo gyvenimą.

A

Ir dar. Prisiminkite, kad kitų žmonių gyvenime taip pat yra rutina, kuri vargu ar panaši į ryškius paveikslėlius “veidaknygėje”.

A

Atidumas sau, savo jausmų, poreikių bei norų suvokimas padės jums gyventi taikoje su savimi ir pasauliu. Ir tuomet bus visiškai aišku, ko negaila praleisti, o į ką verta susitelkti ir panaudoti maksimaliai.

A