pakilti

Tėčio laiškai dukrai

Psichologas Kelly Flanagan rašo savo dukrai laiškus įvairiausiomis temomis - tarsi žinutes butelyje su išmintingais patarimais ateičiai. Savo tinklaraštyje psichologas rašo: “Šį laišką parašiau savo dukrytei, bet aš noriu jį skirti kiekvienai suaugusiai moteriai, kurią sutikau savo kelyje. Moteriai, kuri niekada negirdėjo tokių žodžių iš savo tėvo. Taip pat aš jį skiriu berniukų – būsimų vyrų kartai, kuriems reikia išgirsti apie iš tikrųjų svarbius dalykus. Ar mano mažoji mergytė sutiks mylintį pakeleivį visam gyvenimui, priklauso nuo to, ar bent vienas iš jūsų nepamirš to, kas yra svarbu.” Štai keli iš laiškų, surinkusių tūkstančius skaitytojų. A ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ A TĖČIO LAIŠKAS DUKRAI APIE...

Skaityti daugiau

Plastinė sparnų operacija arba augimo etapai

Taip, kaip vikšras tampa drugeliu, taip ir mes praeiname tam tikrus augimo etapus. Susitikę su vidinio nepatogumo, nepasitenkinimo pojūčiu, mes beveik visada keliaujame ta pačia spirale. Beje, bet kuriame etape mes galime sustoti ir gyventi toliau. Vienintelis dalykas, kuris mus stumia į priekį – svarbiausias, taip lengvai aptinkamas, stebint vaikus, ir toks išsibarstęs suaugusiųjų pasaulyje – prasmės paieškos. A Atsikratyti to vidinio nepasitenkinomo, diskomforto mes bandome paprasčiausiais būdais. Visų pirma, mes tiesiog jį neigiame. Juk viskas gerai. Visi taip pat. Mes taip pat gavome į kailį. Ir ką? Išaugom. Vėliau mes pradedame ieškoti kaltų. Tai – vaikystės trauma....

Skaityti daugiau

Visi mes klystame (jūs taip pat…)

Prieš penkis šimtus metų geografai galvojo, kad Kalifornija – tai sala. Gydytojai – kad visas ligas galima pagydyti nuleidžiant kraują. Mokslininkai – kad degimo procese išsiskiria kažin koks flogistonas. Moterys – kad šuns šlapimas lygina raukšles. O ką jau kalbėti apie astronomus – jie apskritai galvojo, kad saulė sukasi aplink žemę. Vaikystėje aš galvojau, kad “vidutinybė” – tai daržovė. Dar daugiau: bijojau, kad mane privers ją valgyti. O dar – kad mano brolis moka teleportuotis, nes jis dingdavo iš uždaryto sandėliuko mūsų močiutės name (vėliau aptikau, kad ten visada buvo langas į kiemą). O dar, kai...

Skaityti daugiau

„SAVISABOTAŽAS“. Kaip mes trukdome pačios sau ir ką su tuo daryti?

99% motyvacinių straipsnių, knygų ir seminarų atkakliai kartoja “Na, susiimk pagaliau, žmogau! Išsikelk tikslus, sudaryk aiškų planą, pasiruošk galimiems sunkumams ir būtinai nusiteik pergalei! Тu gali! Тu viską gali! Viskas tavo rankose!” Skamba tikrai įkvepiančiai. Tačiau kodėl tūkstančiai planų, norų ir tikslų taip ir lieka neįgyvendinti?   Pirmiausiai, verta prisiminti, kad idealiai sudaryti planai tiesiog neveikia. Visuomet atsiranda force-majeure aplinkybių. Pavyzdžiui, jūs netikėtai pramiegate patį svarbiausią savo gyvenimo susitikimą, kuriam ilgai ruošėtės, repetavote visus galimus atsakymus į visus įmanomus klausimus, keturias valandas rinkote drabužius. Bet tą lemtingą rytą nubudutote tuo laiku, kai jau turėjote būti susitikime. Arba ilgai...

Skaityti daugiau

Ko verta mokytis?

Dažnai dalykai, kuriuos mes įpratę daryti, mus uždaro į spąstus ir įšaldo mūsų gyvenimą. Mokydamiesi naujų įpročių, savybių, požiūrių, mes išsilaisviname ir suteikiame gyvenimui daugiau spalvų. Kai mes išmokstame kažką naujo, tai mus pagauna ir neša gyvenimo upe pirmyn. Ko vertėtų pasimokyti, kad gyventi būtų smagiau ir paprasčiau?   Liaukitės vertinti kitus žmones. Ne visada verta apie žmones spręsti pagal tai, ką jie jums parodo. Tai, ką jūs pamatėte, tėra ta dalis, kurią žmogus norėjo jums parodyti, arba ta, kurią išprovokavo stresas ir skausmas. Labai dažnai mes padarome skubotas išvadas, sukeldami sau ir kitiems nerimą, skausmą ar pyktį....

Skaityti daugiau

Melagingos mintys, kurios atitraukia nuo to, ko mes norime

Mūsų protas – nuostabi erdvė, kurioje gali gimti įkvepiantys kūriniai, įdomios idėjos, patrauklūs paveikslai. Bet taip pat čia kuriamos ir ne mažiau išradingos “pasakos” apie save ir gyvenimą, puokštės pasiteisinimų, daugybė “atsiprašymų” ir visa tai, kas mus įtikina, jog nereikia daryti to, kas tikrai bus naudinga. Ir nors tai žinome, bet dažnai kažkodėl pasirenkame tai, kas gerai pažįstama, įprasta ir negresia jokiais pokyčiais. Nors ir suprantame, kad diena iš dienos darant tą patį, kitaip nebus niekada, bet ir toliau tęsiame šią nesibaigiančią istoriją.   Kokias gi “pasakas” suokia mums protas? Štai kelios, gan dažnai sutinkamos istorijos.   Kitos tai...

Skaityti daugiau

Kodėl tu taip darai? Pasiteisink ir palengvės…

Kiekvieną dieną tenka girdėti daugybę pasiteisinimų - nuo visai paprastų iki labai įmantriai sudėliotų. Ką jau ką, bet teisintis mes mokame tikrai meistriškai, nuolat sau ir kitiems pasakodamos pačias įvairiausias istorijas. Istorijas apie viską: kodėl pasakėme ar nepasakėme, padarėme ar nepadarėme, kodėl esame tokios, o ne kitokios, gyvename taip, o ne kitaip. Ir net jeigu žinome, kad kitiems gal vertėtų sakyti "atstok, ne tavo reikalai ir apskritai šiandien vasara", pačios sau vis vien turime prikaupusios nemažą rinkinį pasakų, kuriomis pačios tikime ir pateisiname savo poelgius bei visą gyvenimą. Kodėl gi svarbu atkreipti dėmesį į šią temą? Nes...

Skaityti daugiau

Du keliai. Kuriuo einate?

Gyvenime yra du keliai - meilės kelias ir baimės kelias. Šie du keliai – tai visiškai skirtingi pasauliai. Tai - atskaitos taškas, padedantis išsiaiškinti, kuo paremtas mūsų gyvenimas, kas mums svarbu ir kur mes einame. Tokio atskyrimo reikia mūsų logiškai mąstančiam protui, kad jam būtų lengviau suprasti įvykius ir bent kažkiek paaiškinti mūsų sprendimus. Kokie gi šių kelių ypatumai? Juos nuostabiai atskleidžia meksikiečių autorius Migelis Ruizas savo knygoje "Meilės menas". A A MEILĖ NEKURIA ĮSIPAREIGOJIMŲ. Baimė – tai nuolatiniai įsipareigojimai. A Eidami baimės keliu, mes vienus ar kitus dalykus darome tik dėl to, kad privalome. Mes tikimės, kad ir kiti elgsis...

Skaityti daugiau

Jeigu aš pykstu…

Jeigu aš pykstu ant tavęs, tai nereiškia, kad aš tavęs nemyliu. Priešingai - tai reiškia, kad tu priartėjai prie manęs ir esi man svarbus.   Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad noriu su tavimi išsiskirti. Tai reiškia, kad noriu atrasti ryšį su tavimi ir viską išsiaiškinti. Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad su manimi neįmanoma susikalbėti.   Jeigu aš pykstu, tai nereiškia, kad noriu tau pakenkti. Tai reiškia, kad aš noriu susitarti prieš tai, kai mes pradėsime vienas kitą skaudinti.   Jeigu aš pykstu ant tavęs, tai nereiškia, kad tu esi blogas. Tai reiškia, kad tu padarei tai, kas man nepatinka.   Jeigu aš pykstu,...

Skaityti daugiau

Tavęs nėra per daug…

Paklausyk. Dabar. Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Ir niekada nebus. Tokia mintis pati savaime yra absurdiška. Nes tu gimei, kad būtum ta, kas esi. Visa. Be jokių išimčių. Ne smulki prisitaikanti dalelė. Ne sumažinta versija išblukusiomis spalvomis ir nugludintais kampais. Ne. Tu atėjai į šį pasaulį tam, kad pulsuotum-mylėtum-verktum-jaustum. Ir jeigu kažkas sako, kad tavęs yra per daug, vienintelė tiesa, kurią tau reikia prisiminti:   tikėtina, kad jie niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus pakankamai arti tavęs…   Todėl, kad tu, mergyt, esi saulė ir mėnulis, ir žvaigždės. Tu – galia, valdanti potvynius ir atoslūgius. Tu – nekontroliuojamas klyksmas pilnatyje....

Skaityti daugiau