pakilti

Dramos trikampis arba trys aukos veidai / 2 dalis

Visuose pradiniuose taškuose (agresorius, gelbėtojas, auka)  yra užfiksuotas tam tikras scenarijus, pagal kurį keliaujame aukos trikampio kraštinėmis. Šiems „scenarijams“ yra būtingi tam tikri įsitikinimai ir tai, kaip mes matome save bei pasaulį. Todėl plačiau panagrinėkime, kas gi būdinga kiekvienam scenarijui.

Pirmoji straipsnio dalis čia >>>

 

Gelbėtojo istorija

Gelbėtojai įsitikinę, kad jų asmeniniai poreikiai yra nesvarbūs ir nereikšmingi. Tai reiškia, kad vienintelis būdas sukurti ryšį su kitais žmonėmis, būti pripažintais ir reikalingais yra rūpestis jais. Gelbėtojai save pradeda bausti, jeigu to nedaro. Jų pradinio taško istorija skamba maždaug taip: „Jeigu pakankamai gerai ir ilgai rūpinsiuosi kitais, pradėsiu jausti pilnatvę. Tai yra vienintelis būdas būti mylimu“. Deja, gelbėtojai turi reikalų su pasišventusiomis aukomis (kitaip jie nebūtų gelbėtojais), o šios yra nepajėgios pasirūpinti nei savimi, nei kuo kitu. Bendraudamas su auka ir bandydamas jai padėti, gelbėtojas vis labiau  įsitikina, kad jo paties poreikiai yra visiškai nereikšmingi, o tai tik sustiprina užslopintą gėdos jausmą ir nustumia gelbėtojo poreikius dar giliau, kur jie būtų nejuntami ir nematomi.

 

Aukos istorija

Aukos trikampį „maitina“ gėda ir kaltė. Būtent kaltę aukos ir naudoja tam, kad manipuliuotų gelbėtoju ir gautų iš jo norimą dėmesį: „Jeigu tu to nepadarysi, kas tai padarys?“ Auka pasakoja sau istoriją, jog ji pati nieko nesugeba, ir įvykiais savo gyvenime tai vėl ir vėl įrodo. Įstrigę Aukos vaidmenyje žmonės šventai tiki savo bejėgiškumu ir be paliovos ieško to, kuris juos „išgelbės“. Nors jos tiki, kad gelbėtojas yra privalomas ir joms priklausantis reikalas, bet tuo pat metu pyksta ant jo, nes jaučiasi taip, lyg gelbėtojas į jas žiūrėtų iš aukšto.

 

Agresoriaus istorija

Agresorius tiki, kad pasaulis yra pavojingas, todėl pagrindinis jo būdas laikyti žmones „savo vietose“ yra baimė ir grasinimai. Agresorius nemato, kad jo naudojami saugumo užtikrinimo būdai tik sustiprina įsitikinimą, jog pasaulis yra pavojinga vieta. Agresoriaus sau pasakoja istoriją, kurioje jis tėra nekaltas stebėtojas pasaulyje, pilname jį nuskriausti norinčių žmonių. Šioje istorijoje išgyvena tik stipriausi ir todėl vienintelis agresoriaus šansas išgyventi yra puolimas (ir tai reikia daryti pirmam!). Tad gyventi nuolatiniams puolimo-gynybos režime jam yra įprasta.

 

AUKOS SĄMONĖS ŠEŠĖLIAI

 

Jeigu aukos trikampio kampus išdėstysime vienoje linijoje,  pamatysime, kad agresorius ir gelbėtojas tėra aukos kraštutinumai arba šešėliniai aukos aspektai.

 

GELBĖTOJAS      ________        AUKA       __________       AGRESORIUS      

 

Visi šie vaidmenys yra iškreipta galios, kurią visi mes turime, išraiška, atsirandanti tuomet, kai, būdami aukos trikampyje, mes pradedame ją neigti ir slopinti. Suvokimas, kuriame aukos trikampio vaidmenyje būname dažniausiai, mums leis pamatyti tas savo esybės dalis, kurias iki šiol neigėme. Pavyzdžiui, jeigu identifikuojame save kaip tarpininkus ar globėjus, bet paneigiame savo galią nustatyti asmenines ribas, tampame gelbėtojais aukos trikampyje. Nors gelbėtojai turi puikias organizacines savybes ir gebėjimą palaikyti, globoti bei atjausti kitus žmones, kai jie neigia šių savybių privalumus, kai atsisako globoti ir skirti dėmesio sau, jie neišvengiamai pradeda kištis į kitų žmonių gyvenimus ir prisiima atsakomybę už visus, išskyrus save. Šios savybės dažniau priskiriamos moteriškajai pasaulio daliai, todėl galima sakyti, kad gelbėtojas yra iškreipta moteriškumo išraiška.

 

Agresorius turi giliai įsišaknijusį teisingumo jausmą. Jis tiki galia ir atkaklumu. Iš esmės šios savybės nėra neigiamos ir yra netgi būtinos, norint pasirūpinti savimi. Tačiau agresorius šias savybes naudoja iškreiptu būdu. Kai šios vyriškos savybės – saugojimas, vedimas ir asmeninių ribų nustatymas – nėra iki galo įsisąmonintos ir pripažintos, jos pradedamos naudoti nesąmoningai ir neatsakingai. Taigi, agresorius yra iškreipta vyriškumo išraiška. Šias savybes agresorius pradeda naudoti puolimui, kurį vėliau pateisina būtinybe apsiginti. Agresorius save mato kaip nekaltą auką: „Jie mane sužeidė – aš turėjau gintis ir dėl to puoliau“. Mums sunku prisipažinti, kad bjauriai elgiamės su kitais žmonėmis. Agresoriai pateisina savo elgesį „teisinga priežastimi“: „jie padarė man kažką blogo“, „jie iš manęs kažką atėmė“, todėl aš teisėtai duodu atkirtį ir juos žeidžiu. Agresoriai nuslopino savo gebėjimą globoti, rūpintis, prižiūrėti ir visas problemas sprendžia pykčiu, kontrole bei grubiu elgesiu. Štai standartinė situacija santykiuose:

 

Donas grįžo namo pavėlavęs. Jo žmona Ana dėl to supyko. Ji paruošė skanią vakarienę, kuri vis dar buvo ant stalo – atvėsusi ir nepaliesta. Kaip ir dauguma agresorių, Ana tokį Dono vėlavimą vertina kaip tiesioginį puolimą – „jis taip pasielgė, nes nori mane sužeisti“. Užuot pasikalbėjusi su vyru ir išsiaiškinusi tikrąsias jo vėlavimo priežastis, ji pradeda puolimą: „Tu sakei, kad būsi laiku. Tu melavai! Niekada daugiau negalėsiu tikėti tavo žodžiu!“ Kai Donas stengiasi paaiškinti, kad jis įstrigo kamštyje, Ana negirdi jo žodžių. Užuot įsiklausiusi, ji teisina savo reakciją žodžiais: „Tu visada randi pasiteisinimą! Galvoji, kad aš tavimi patikėsiu? Melagis…“, ir tęsia priekaištus bei įžeidinėjimus. Veliau ji paaiškino, kad Donas ją sužeidė ir todėl ji turėjo teisę taip kalbėti. Tai yra klasikinis agresoriaus mąstymo būdas, kylantis dėl to, kad Ana mato save kaip auką, nesugebančią nubrėžti ribų. Užuot pasakiusi ką nors panašaus “Brangusis, aš buvau paruošusi vakarienę tavo grįžimui, bet kai tu negrįžai laiku, aš suvalgiau savo porciją, o tavo palikau ant kaitlentės, tad gali pasišidyti“, Ana pradeda pokalbį puolimu. Tikėdama, kad ji yra ją norinčių sužeisti žmonių malonėje, ir norėdama apsiginti, Ana pradeda neadekvačiai elgtis.

 

Kai mes paneigiame ir nuslopiname tiek vyriškas/tėviškas, tiek ir moteriškas/motiniškas savybes – gebėjimą globoti ir rūpintis, ginti ir nustatyti ribas – įkliūname į aukos trikampį. Taigi, auka yra žmogus, kuris nemoka nei nustatyti ribų, nei pasirūpinti savimi. Kai žmogaus sąmoningumas didėja ir jis pradeda keisti savo elgesį bei požiūrį, neretai jis pirmiausiai tiesiog pakeičia savo pradinį tašką – pagrindinį vaidmenį aukos trikampyje. Pamatęs savo pradinį tašką ir norėdamas ištrūkti iš trikampio, jis, greičiausiai, pradžioje pakeis vaidmenį ir iš aukos taps agresoriumi, ar panašiai. Taip nutinka gan dažnai ir puikiai iliustruoja, kokią įtaką žmogaus gyvenimui daro aukos trikampis.

 

AUKOS TRIKAMPIO PASEKMĖS

 

Gyvenimas aukos trikampyje kelia skausmą ir kančią, nepriklausomai nuo to, kokį pagrindinį vaidmenį atliekame. Visų trijų vaidmenų kaina yra milžiniška ir veda į emocinį, psichologinį ar fizinį skausmą. Pastangos išvengti skausmo atrandant kaltininkus ar tuos, kurie mumis pasirūpins, kelia tik dar didesnį skausmą. Kiekvienas, įkliuvęs į aukos trikampio bendravimo dinamikas, lieka sužeistas ir piktas. Tad, nelaimi niekas.

 

Visi aukos trikampio vaidmenys turi šį tą bendro, todėl pakalbėkime apie tai.

 

Atsakomybės už save trūkumas

 

Kiekvieną kartą, kai mes neprisiimame už save visos atsakomybės, patenkame į trikampį. Net ir gelbėtojai, kurie didžiuojasi savo atsakingumu, atsakomybės už save neprisiima. Jie rūpinasi visais iš eilės, bet neturi nuovokos, kaip tai daryti su savimi. Atsakomybės už save neprisiėmimas yra pagrindinis faktorius, padedantis suprasti, jog esame aukos trikampyje. Agresoriai atsakomybę permeta kitiems, kaltindami juos už savo pačių kančias. Aukos ieško tų, kurie už jas prisiimtų atsakomybę. Kuriame trikampio vaidmenyje bebūtų, nei vienas žmogus neprisiima už save atsakomybės.

 

Tol, kol bėgiojame patys ir vaikome kitus trikampio kraštinėmis, esame priversti reaguoti automatiškai, mechaniškai, pagal iš anksto nymatytus scenarijus. Užuot gyvenę spontaniškai, laisvai ir sąmoningai priimdami sprendimus, atsakomybę už save ir sprendimų pasekmes, esame įkalinti nuobodžiame ir skausmingame pasaulyje, kuriame mus valdo mūsų pačių ir kitų žmonių nesąmoningi  įsitikinimai ir scenarijai. Jeigu norime gyventi pilnavertį gyvenimą, vertėtų priimti sąmoningą sprendimą ištrūkti iš šio trikampio, ir taikiai pažvelgti į tuos, kurie vis dar pasinėrę į savo gyvenimo dramas.

 

Skausmingi įsitikinimai

 

Jeigu norime ištrūkti iš dramos trikampio, mes turime pažeisti taisykles, kurias susikūrėme, priėmę dalį įsitikinimų apie save ir pasaulį dar vaikystėje. Tokias šeimos nuostatas, kaip „apie tai nekalbama“, „pasilaikyk savo jausmus sau“ arba „rūpintis savimi yra egoistiška“, reikia pradėti laužyti, jeigu norime atrasti vidinę taiką ir ramybę. Žengiant iš dramos trikampio, mus pasitiks nemalonūs jausmai, kuriais reikia džiaugtis ir vertinti juos kaip galimybę išsilaisvinti iš skausmingų įsitikinimų, laikančių mus trikampyje. Kartais verta tiesiog pabūti su nepatogiomis emocijomis, tokiomis kaip kaltė ar gėda, ir neskubėti kažką daryti. Kaltė visiškai nereiškia, kad mūsų poelgiai buvo neteisingi. Tiesa ta, kad kaltė dažniausiai yra išmokta reakcija, o kartais ji tiesiog reiškia tai, kad mes pradedame laisvintis iš klaidingų šeimos gyvenimo taisyklių. Prisimenu istoriją, kuri ilgai sklandė psichoterapeutų gretose. Štai ji: viena mergaitė atkreipė dėmesį, kad prieš kepdama karbonadą, mama nupjauna jo dalį. Ji paklausė mamos: „Mama, o kodėl tu nupjauni dalį karbonado?“ Mama nemąstydama nė akimirkos atsakė: „Mano mama visada taip darydavo, tad aš tikrai žinau, kaip teisingai ruošiamas karbonas“. Kadangi močiutė gyveno visai netoli, mergaitė ją aplankė ir paklausė to paties. Močiutės atsakymas niekuo nesiskyrė nuo mamos. Netrukus jų namuose svečiavosi prosenelė, kuriai taip pat buvo užduotas tas pats klausimas. Ir tuomet mergaitė sulaukė “tikrojo” atsakymo: „Matai, vaikeli, kai aš buvau jauna, teturėjau vieną labai mažą keptuvę, į kurią netilpdavo visas karbonadas, todėl aš nupjaudavau jo dalį tam, kad mėsa tilptų.” Taip yra ir su daugeliu dalykų mūsų gyvenime. Mes be jokių klausimų laikomės šeimos taisyklių ir įsitikinimų, nors jie mums gali kelti tik kančią. 

 

Skausmingos emocijos

 

Neretai į trikampį mes patenkame vejami nemalonių emocijų. Panašu, kad labai daug žmonių skausmingoms emocijoms leidžia valdyti jų gyvenimus. Kai galvoje praskrieja mintis, sukelianti gėdą ar kaltę, mes automatiškai reaguojame tokiu būdu, kuris grąžina mus į trikampį. Toks reakcijos būdas nėra tinkamiausias, jeigu norime suvaldyti ar išvengti nemalonių emocijų ir vėl pasijausti geriau. Pavyzdžiui, galime dėti pastangas kitų gelbėjimui vien tam, kad jie ir, žinoma, mes patys nesijaustumėm blogai. Mes pradedame pasakoti sau istorijas „ji su tuo nesusitvarkys“ ar „tai jį įskaudins“, ir stengiamės viską „sutvarkyti“ už juos. Galime pastebėti, jog jaučiamės geriau tuomet, kai „tvarkome“ ką nors kitą – taip kuriam laikui išsaugome iliuziją, kad kontroliuojame situaciją ir esame pajėgūs kažką pakeisti ar padaryti įtaką. Tačiau nepastebime, kad šis tariamas mūsų galios ir pajėgumo pojūtis sumenkina kito žmogaus galią ir skatina jį jaustis taip, tarsi pats nieko nesugebėtų.

 

Semas tikėjo, kad jo sūnus Polas buvo nepajėgus susitvarkyti su savo gyvenimu. Apie savo sūnų jis kalbėjo tokiais žodžiais: „Jis gan kvailas. Abejoju, ar šiame gyvenime jam gali kažkas pavykti“. Taigi, su savo sūnumi Semas elgėsi kaip tipiškas gelbėtojas. Įsitikinimai, kad Polas yra kvailas, Semui kėlė kaltės, nerimo ir pareigos jausmą. Įprastai jo mintys skambėjo taip: „Jis yra mano sūnus, todėl aš privalau juo pasirūpinti, turiu jam patarti ir vesti jį per gyvenimą, traukdamas iš visų bėdų, į kurias tik jis pateks, nes jis per kvailas, kad susitvarkytų pats. Aš privalau visa tai daryti už jį“. Ir jis tai darė. O ir Polas patikėjo šia istorija ir tėvo įsitikinimu, kad pats nieko nesugeba. Tikėdamas, jog pats neturi net pagrindinių įgūdžių susitvarkyti su savo gyvenimu, Polas jautėsi nevykėliu. Santykiai tarp tėvo ir sūnaus buvo pagrįsti tikėjimu, kad Polas yra niekam tikęs. Kaip manote, koks bus Polo gyvenimas? Kokių sprendimų galima tikėtis iš žmogaus, kuris jaučiasi nevykėliu ir galvoja, kad yra nepajėgus pasirūpinti savimi? Polas tiesiog neturėjo pasirinkimo ir vis priimdavo kokį nors “kvailą” sprendimą, kiekvieną kartą įrodydamas, kad jo tėvo istorija yra teisinga. Tol, kol tėvas ir sūnus tikės, jog Polas niekam tikęs, jų santykiai apsiribos siauru trikampio scenarijumi – Polas ką nors iškrečia, o tėvas skuba į pagalbą ir viską “sutvarko”. Aš girdžiu kai kurių abejones: „Bet Lynne, o jeigu tai tiesa? Jeigu Polas iš tikrųjų nieko nesugeba?“ Aš žinau tik viena – tiesa tai paverčia tik mūsų pačių įsitikinimai. Mes elgiamės su kitais ir savimi taip, kaip apie juos ir save galvojame, ir kuo tikime. Kai metame savo įsitikinimams iššūkį, mūsų elgesys su konkrečiu žmogumi ar pačiais savimi pradeda keistis.

 

Bendravimo dinamika tarp tėvo ir sūnaus pradėjo keistis tada, kai Semas pradėjo tyrinėti savo įsitikinimus apie sūnų. Kai jis pripažino anksčiau neigtą poreikį, kad sūnus būtų nuo jo priklausomas, jis pradėjo su sūnumi bendrauti pagarbiai. Semas palengva leido sūnui išgyventi savo sprendimų pasekmes, užuot nuolat gelbėjęs jį, o paskui engęs už „kvailus sprendimus“. Tokiu būdu Polas gavo galimybę pasimokyti iš savo klaidų. Semo ir Polo santykiai pasikeitė tik dėl to, jog Semas prisiėmė atsakomybę už savo paties jausmus ir įsitikinimus. Paleisdamas gelbėtojo vaidmenį, Semas galėjo išeiti iš trikampio ir pradėti bendrauti su sūnumi nuoširdžiau.

 

Būna atvejų, kai mes stengiamės apsaugoti kitus, slėpdami savo nuomonę, jausmus ir mintis, ir visų pirma – nuo savęs. Ir už tai susimokame savo gerove bei didėjančiu atstumu tarp mūsų ir kitų žmonių. Tai yra tik dar vienas būdas tęsti šokį trikampio kraštinėmis. Semui pavyko išeiti iš trikampio todėl, kad jis atvirai pažvelgė į save ir pripažino, jog jo jausmai sūnaus atžvilgiu kilo, visų pirma, dėl jo paties įsitikinimų, o ne sūnaus poelgių. Jis suprato, kad jo jausmai priklausė nuo to, ką jis tuo metu galvojo.

 

Tai, ką padarė Semas, yra raktas nuo išėjimo iš aukos trikampio. Mūsų tikėjimas skausmingomis istorijomis apie save („mane myli tik dėl to, ką aš darau dėl kitų“, „aš nesvarbi“) ar laikymasis iškreiptų įsitikinimų apie kitus („jie bando mane sužeisti“,„jie negali patys savimi pasirūpinti“) skatina mus elgtis taip, tarsi tokia ir būtų tiesa. Mūsų skausmingos emocijas kyla iš ribotų įsitikinimų apie save, kitus ir supantį pasaulį, o visa tai mus įkalina dramos trikampyje.

 

Neigimas

 

Kiekvieną kartą, kai mes neigiame tai, ką jaučiame, stumiame save į aukos vaidmenį. Jausmai yra tikri. Emocija anglų kalboje skamba emotion: e – energija, motion – judėjimas. Judanti energija. Kai nuslopiname ar neigiame savo emocijas, energija kaupiasi, mes ja persipildome ir pradedame elgtis impulsyviai (arba kažkurią akimirką tiesiog įvyksta emocinis “sprogimas”). Prisiimti už save atsakomybės negalime tol, kol nepripažįstame to, ką jaučiame. Iki to laiko susikaupusi emocinė energija valdys mūsų gyvenimus mums to net nesuvokiant.

 

Nors emocijos kyla iš to, kuo mes tikime, ir nežiūrint į tai, kad įsitikinimai yra aukščiau emocijų, emocijos yra labai svarbios. Jos perspėja mus apie tai, kad galvoje sukame liūdnas, skausmingas, slegiančias mintis. Pavyzdžiui, kai jaučiamės blogai, emocijos mus informuoja, jog nusekėme paskui skausmingą ir tikėtinai iškreiptą įsitikinimą. Užuot neigę savo jausmus, mes galime jais pasinaudoti ir, sekdami paskui emociją, mes ateisime iki ją sukėlusio įsitikinimo. Tuomet mes galėsime daryti įtaką savo įsitikinimams, o tai pradės keisti ir mūsų elgesį, sprendimus, santykius su savimi ir kitais žmonėmis. Emocijos išsisklaido tada, kai už jų slypintis įsitikinimas yra iki galo įsisąmonintas ir sutvarkytas. Mūsų jausmai yra būtent tai, kas parodo dramos trikampyje mus įkalinusius įsitikinimus.

 

Tėvai, nežinantys, kad jausmai priklauso nuo minčių, ir kurie vaikystėje neturėjo teisės pažinti bei išreikšti to, ką jaučia, dažniausiai neigia ir savo vaikų teisę į tai. Vaikai, dar ankstyvoje vaikystėje nusprendę, kad kai kurie jausmai yra blogi ir neteisingi, pradeda slopinti juos ir apskritai vengia juos jausti, net nemąstydami, kokios mintys ir įsitikinimai už jų slepiasi. Kai teigiame, kad mūsų jausmai yra nepriimtini, jie niekur neišnyksta. Nuslopinti jausmai pradeda formuoti mūsų esybėje slaptas gėdos “kišenes”, kurios didina atstumą tarp mūsų ir kitų žmonių, bei pasmerkia mus leisti gyvenimą aukos trikampyje.

 

Kartais, nenorėdami jaustis “blogai”, mes pradedame neigti savo tikruosius jausmus, o tai niekada nesibaigia gerai. Galime pasakoti sau, kad negalime susitvarkyti su savo jausmais, kad jų mums yra per daug. Ir esame savo emocijų vergijoje, nes nežinome, iš kur ir kaip jos kyla, ir ką su jomis daryti. Tokiu atveju, geriausia, ką galime padaryti – atsitraukti, pabėgti nuo šios vidinės sumaišties. O tuomet, kai žinome, jog jausmai kyla iš įsitikinimų, kad mūsų sunkios emocijos yra vartai į gilesnį savęs pažinimą, slopinti ar neigti nemalonias emocijas nebelieka būtinybės. Vis dėlto, kol pavyks suvokti ir įsisąmoninti šias paprastas tiesas, mes ir toliau naudosime pačias įvairiausias pabėgimo nuo emocijų taktikas, kurios laikys mus trikampyje, teikiančiame kančią ir skausmą.

 

Nenuoširdumas

 

Pagrindinė išsilaisvinimo iš dramos trikampio sąlyga – atvirumas ir nuoširdumas su savimi. Be to išeiti iš trikampio nepavyks. Sakyti sau tiesą yra vienintelis būdas prisiimti atsakomybę už save. Ir tuomet imtis atitinkamų veiksmų, atsižvelgiant į tai, ką ši tiesa mums parodys. Žinoma, kol neigiame savo emocijas, negalime būti nuoširdūs su savimi. Neigimas kyla iš savęs teisimo, saviplakos. Jeigu nusprendėme, kad mūsų jausmai, mintys ir elgesys yra nepriimtini, didėja šansas, kad stengsimės paneigti, jog tai mumyse yra. Labai sunku pamatyti savyje kažką, ką pavadinome netinkamu. Todėl, jeigu norime būti nuoširdūs su savimi ir kitais, teks išmokti priimti save besąlygiškai.

 

Jeigu galbėtojas nori būti nuoširdus su savimi, jam teks pripažinti savo nesąmoningą troškimą, kad kiti būtų nuo jo priklausomi. Tai reiškia pripažinti, kad gelbėtojo vaidmuo užpildo jų troškimą būti vertingais. Kol gelbėtojas kitą žmogų matys kaip silpną, nepajėgią auką, tol stengsis save įtikinti, kad privalo būti gelbėtoju ir viską sutvarkyti. O jų pačių poreikiai ir toliau bus ignoruojami.

 

Agresoriui nėra kito kelio iš trikampio, nei suabejoti savo įsitikinimu, jog jis yra tyras, nekaltas stebėtojas, kurį aplinkiniai įvairiais būdais stengiasi sužeisti.

 

Aukai, nusprendusiai ištrūkti iš trikampio, visų pirma teks pamatyti, dėl ko jai patogu išlikti „silpna ir pažeidžiama“. O tai reiškia – nuoširdžiai pripažinti savo manipuliacijas kitais žmonėmis, pasakojant jiems apie savo nepajėgumą susitvarkyti su “netikėtai ištikusiu” gyvenimu tam, kad kiti jomis pasirūpintų.

 

Jeigu norime gyventi realybėje, turime atsigręžti į tiesą. Jeigu norime sakyti tiesą sau ir kitiems, turime išsiaiškinti, kokia ji yra. Tol, kol mūsų veiksmus kontroliuoja paneigti jausmai ir neįsisąmoninti įsitikinimai, mes negalime žinoti savo asmeninės tiesos ir gyvename atitrūkę nuo realybės. Mūsų elgesį ir toliau valdo automatiniai, nesąmoningi elgesio scenarijai. Nenuoširdumas ir nenoras pamatyti tiesą – dar viena visų trikampio “žaidėjų” savybė. Tačiau, tik sakydami tiesą sau ir kitiems, galime žengti iš aukos trikampio.

 

Projekcijos

 

Jausmus ir elgesį, kurį laikome netinkamu ar nepriimtinu, mes esame linkę neigti. Kaip jau minėjau, mes gelbėjamės nuo nemalonių emocijų, nustumdami jas ir pasąmonės tamsą. Tačiau jos nebūtinai ten ir pasilieka. Tuos jausmus ir mintis, kurių nesame įsisąmoninę, t.y. neprisiimame atsakomybės už juos, mes projektuojame į pasaulį, ir dažniausiai – į artimiausius žmones. Kiekvieną kartą, kai kokią nors savo mintį ar jausmą įvertiname kaip nepriimtiną, nesąmoningai pradedame dairytis aplink ir ieškome žmogaus su tokiomis pačiomis mintimis ar jausmais. Ir pradedame jo už tai nekęsti. Tai ir yra vadinama projekcija, maitinanti aukos trikampį ir garantuojanti, kad kelionė trikampio kraštinėmis tęsis toliau.

 

Liza ir Tedas atėjo į konsultaciją dėl savo santykių poroje. Klausydama jų abiejų gyvenimo istorijų išsiaiškinau, kad Lizos tėvas buvo agresyvus ir nevengė to demonstruoti. Dėl to Liza bijojo pykčio ir neleido sau jo jausti ar išreikšti. Pyktį jį laikė „blogu“ ir neigė, kad apskritai jį jaučia. Nenuostabu, kad didžiausias Lizos nusiskundimas dėl Tedo buvo tas, kad jis „greitai užsiplieskia“. „Jis visą laiką piktas, jis dėl visko nori ginčytis!“,- pasakojo Liza. Tedas, Lizos vyras, buvo lengvai bendraujantis, atviras žmogus. Jis pasakojo, kad nuo vaikystės savo šeimoje jautėsi neišgirstas. Jis buvo nepatenkintas Liza, kad ši: „Kaltina mane kiekvieną kartą, kai tik aš su ja nesutinku, net jei tai darau visiškai ramiai. Ji apkaltina mane tuo, jog esu piktas ir atsisako toliau kalbėti. Todėl vienintelis būdas, kad mane išgirstų, yra pratrūkti!“

 

Dabar juos abu perkelkime į trikampį. Pradėkime nuo Lizos, kuri jau buvo trikampyje iki pažinties su savo vyru. Ji teisė savo pyktį, būdama agresoriumi savo atžvilgiu, ir tada jį neigė, taip išsigelbėdama nuo „blogų“ emocijų. Taigi, Liza yra trikampyje pati su savimi. Ji gelbėjosi neigimo pagalba (neigimas visada yra būdas išsigelbėti). Liza išmoko taip greitai užgniaužti pyktį, kad sąmoningai jo net nepastebėdavo. Tačiau visa pykčio energija turėjo kažkur išeiti. Ir čia atsirado Tedas. Lizai reikėjo to, į kurį galėtų projektuoti savo pyktį, ir Tedas tam puikiai tiko. Žiūrėdama į Tedą, Liza mato tą pyktį, kurį paneigė savyje. Būtent dėl to net menkiausią nepritarimą iš Tedo Liza tuoj pat pavadina „blogu“ pykčiu. Tuomet ji puola kaltinti Tedą už „netinkamas“ emocijas ir pradeda jį grubiai kritikuoti (tapdama agresoriumi) taip pat, kaip kritikuoja save. Tedas, kaip ir vaikystėje, jaučiasi nesuprastas ir neišgirstas. Jis yra auka. Tačiau netrukus jo pyktis sukyla ir išsiveržia į paviršių, nublokšdamas jį į agresoriaus poziciją, ir Tedas išsilieja ant Lizos. Kai taip nutinka, Liza pajuda į auką, sutapatindama esamą situaciją su „piktu tėčiu“ vaikystėje. Tiek Tedas, tiek Liza nesąmoningai pateisina savo vaikystės dramas, projektuodami skausmingas emocijas ir savęs teisimą vienas į kitą. Dėl tokių situacijų aukos trikampį aš vadinu „žaidimų lauku“, kuriame vyksta visos žmogiškosios dramos. 

 

Galbūt atkreipėte dėmesį, kad šioje poroje nėra aiškaus gelbėtojo. Kartais šis vaidmuo lieka užkulisiuose, kaip Tedo ir Lizos situacijoje. Kadangi Liza negali prisiimti atsakomybės už savo pačios pyktį (matyti save „blogą kaip tėtis“ jai būtų per daug skausminga), ji gelbėjasi, paneigdama savo pyktį ir projektuodama jį į sutuoktinį. Taip ji gali apsimesti, kad niekada nejaučia pykčio – juk tai jis yra piktas, o ne ji. Iš vienos pusės Lizai yra lengviau galvoti, jog ji nėra tokia „bloga kaip tėtis“. Iš kitos pusės – šis neigimas skatina išsilieti ant Tedo ir neleidžia įsisąmoninti, kas vyksta jos pačios esybėje.

 

Nepavykęs artumas

 

Beveik visi žmonės trokšta ryšio su kitais žmonėmis, tačiau daugelis, patys to nežinodami, labai bijo artumo. Leisti kam nors iš tikrųjų mus pažinti gali būti gąsdinanti patirtis. Artumas reikalauja atvirumo, nuoširdumo ir drąsos būti pažeidžiamu. Jeigu giliai viduje tikime, jog esame neverti meilės, „neteisingi“, prastesni, tai labai apsunkina galimybę atsiverti. Mes norime, kad mus priimtų besąlygiškai, tačiau nepriimdami patys savęs, negalime patikėti, kad kas nors kitas galės mus priimti. Poreikis paslėpti savo „nevertumą“ neišvengiamai sukuria atstumą tarp mūsų ir kitų žmonių. Tol, kol slepiame savo įsitikinimus patys nuo savęs ir neigiame savo tiesą, artumas yra neįmanomas. Aukos sąmonė užtikrina izoliaciją ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Aukos trikampyje artumas yra neįmanomas.

 

Apibendrinimas

 

Kai tampame atsakingi už save ir savo gyvenimą, mes pradedame ieškoti tikrųjų savo motyvų ir jausmų kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Mes pasiryžtame jausti visus nepatogius, nemalonius jausmus ir leidžiame kitiems jausti savuosius, neskubėdami jų gelbėti. Jeigu tie, su kuriais turime artimesnius santykius, taip pat yra pasiruošę būti nuoširdūs su savimi ir sutinka dalyvauti savęs pažinimo procese, drauge mes galime sukurti daug sveikesnius santykius, kuriuose vis retesnės bus manipuliacijos baime, gėda ir kalte.

 

Gera žinia yra ta, kad, nepriklausomai nuo to ar mūsų mylimi žmonės norės išeiti iš trikampio, ar ne, tai padaryti mes galime patys. O tai neišvengiamai pakeis visą bendravimo dinamiką su kitais žmonėmis. Būti auka yra tik mūsų asmeninis pasirinkimas, o ne gyvenimo faktas.

 

Išeiti iš trikampio reiškia kiekvieną akimirką žinoti savo tiesą ir būti pasiruošusiems nustatyti ribas tada, kai to reikia. Ribų nustatymas neturi nieko bendro su kontrole ar manipuliavimu. Nustatydami ribas, mes esame pasiruošę atrasti tikrąją savo tiesą ir veikiame, vedini kūrybiškumo ir gilaus troškimo geriau pažinti save. Ir tuomet, net jeigu nusprendžiame išeiti iš situacijos ar atsitraukti nuo žmogaus, turime daug didesnį šansą, jog šis mūsų poelgis bus pagrįstas tiesa, o ne drama.

 

Atsiminkite, kad bus atvejų, kai kiti žmonės matys jus kaip agresorių. Tuomet jūsų iššūkis bus išlikti ištikimais savo tiesai ir duoti kitiems teisę (o jie turi tokią teisę) pasilikti savo istorijose, savo dramose. Jų istorija ir jūsų istorija neturi sutapti tam, kad būtumėte laimingi. Idėja, kad istorijos turi sutapti, yra labai dažna, tačiau klaidinga.

 

Tai, kaip mus mato kiti žmonės, yra ne mūsų reikalas. Tik tai, kaip mes patys matome save, gali įnešti pokyčius į mūsų gyvenimą. Mes esame įpratę sutelkti dėmesį į tai, kuo tikime, o tai gali būti skausmingos istorijos „aš niekam tikusi“, „jie bando mane sužeisti“, „aš svarbus tik tiek, kiek stengiuosi dėl kitų“. Tačiau tai, kad mes tikime šiomis istorijomis, nedaro jų tiesa. Tačiau kol jomis tikime, elgiamės taip, lyg tai ir būtų tiesa! Šis suvokimas yra pirmasis ir svarbiausias sąmonės pabudimo momentas, padedantis žengti pirmąjį žingsnį iš aukos trikampio. Pasitelkę nuoširdų troškimą ir atkaklumą, ieškodami savos tiesos, galime su meile žengti kitus žingsnius, vedančius pro vartus su užrašu „Išėjimas iš aukos trikampio”. Pasitelkę atsakomybę už save ir sakydami tiesą, mes keičiame savo gyvenimus. Taip atrandame savo aukštesnįjį AŠ, vidinį „stebėtoją“ ir suvokiame, kokį potencialą savyje turime, pamatome, kad galime nugyventi gyvenimą ne iš aukos-ego požiūrio taško, bet užpildydami savo sąmonę daug turtingesnėms patirtims.

 

Išėjimas iš trikampio nėra procesas, įvyksiantis vieną kartą visiems laikams. Mes iš jo išeisime ir vėl sugrįšime. Stiveno Karpmano (Stephen Karpman) aukos trikampio schema yra tarsi žemėlapis, padėsiantis mums susigaudyti, kur mes esame savo ir gyvenimo atžvilgiu, ir į kurią pusę judame. Šio žemėlapio nagrinėjimas padės atrasti geriausią kelią iš aukos trikampio.

 

Pasikartosiu – tai yra procesas, o ne galutinis taškas. Kviečiu jus atsipalaiduoti ir būti smalsiais, išradingais tyrinėtojais, pasiruošusiais mokytis studentais. Tegu jūsų jausmai ir mintys būna jūsų mokytojais kelyje iš Aukos trikampio.

 

MESKITE IŠŠŪKĮ ATIDĖLIOJIMUI! Daugiau sužinokite ČIA >>>

 

Pirmoji straipsnio dalis čia>>> / Tekstą lietuvių kalba parengė Ilona Tamošiūnienė / Originalus tekstas anglų kalba

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai