pakilti

Istorija apie Ieškotoją

Ši istorija – apie vieną žmogų, kurį aš pavadinčiau Ieškotoju… Ieškotojas – tai tas, kuris ieško, bet nebūtinai tas, kuris randa. Tai ne tas, kuris būtinai žino, ko būtent jis ieško. Tai tas, kuriam gyvenimas – tai paieškos. Ir vieną dieną tokiam Ieškotojui kilo mintis, jog jis būtinai turi nuvykti į TĄ tolimą miestą. Pagalvojo ir pradėjo ruoštis. Jis mokėjo išgirsti tuos jausmus, kurie iškildavo giliausiuose jo sielos kloduose, todėl, palikęs visus savo reikalus, leidosi į kelionę.

A

Po dviejų dienų kelionės dulkėtais takais, Ieškotojas jau galėjo įžvelgti miesto kontūrus. Bet staiga jo dėmesį patraukė vos įžiūrimas žalumos lopinėlis, esantis dešinėje kelio pusėje. Priėjęs arčiau, Ieškotojas pamatė nedidelę kalvą, kurioje žaliavo patys nuostabiausi medžiai, žydėjo įvairiaspalvės gėlės ir erdvė virpėjo nuo paukščių čiulbesio. Kalvą juosė žema medinė tvora, o praviri bronziniai varteliai tiesiog viliojo užsukti vidun.

A

Ieškotojas visiškai pamiršo apie miestą, į kurį keliavo, apie tai, kur ir dėl ko jis ėjo, ir pasidavė vilionėms pailsėti šioje nuostabioje vietoje. Pro vartelius įėjęs vidun, neskubėdamas ėmė vaikštinėti tarp baltų akmenų, kurie, atrodė, atsitiktine tvarka pūpsojo tarp medžių.

A

Jo žvilgsnis tarsi drugelis sklandė erdvėje, fiksuodamas kiekvieną šio spalvingo rojaus dalelę.

A

Jo akys buvo Ieškotojo akys. Jos buvo atviros viskam, kas nepatirta, ir galbūt todėl ant vieno akmens jis pastebėjo užrašą:

A

A.T.

Gyveno 8 metus, 6 mėnesius ir 3 dienas.

A

Ieškotojas nevalingai krūptelėjo, supratęs, jog tai ne paprastas akmuo, o antkapis. Širdyje jis pajuto gilų gailestį, kad šis vaikas taip trumpai gyveno. Apsidairęs Ieškotojas pamatė ir ant greta gulinčio akmens esantį užrašą:

A

J.K.

Gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites.

A

Ieškotojas buvo tiesiog sukrėstas. Pasirodė, kad ši nuostabi vieta – tai kapinės, o kiekvienas akmuo – antkapis. Vieną po kito jis skaitė užrašus ant baltų akmenų ir visi jie buvo panašūs. Visuose buvo užfiksuota tiksli žmogaus gyvenimo trukmė. O baisiausia Ieškotojui buvo tai, jog ilgiausiai gyvenusio žmogaus laikas truko vos kiek daugiau nei vienuolika metų.

A

Milžiniškas sielvartas užtvindė Ieškotojo širdį. Atsisėdęs po medžiu, jis pradėjo raudoti. Tuo metu pro šalį ėjo senas kapinių prižiūrėtojas. Pastebėjęs graudžiai verkiantį Ieškotoją, jis paklausė, ko gi šis taip rauda, galbūt liūdi dėl kokio savo giminaičio mirties.

A

– Ne, ne dėl giminaičio, – atsakė Ieškotojas. – Kas čia vyksta? Kas atsitiko šiame mieste? Kodėl tiek vaikų palaidota šioje vietoje? Koks prakeiksmas krito ant visų šių žmonių?

A

Senis nusišypsojo ir tarė:

A

– Nurimk. Nėra jokio prakeiksmo. Mes turime labai seną paprotį. Jeigu nori, aš tau papasakosiu.

A

Ir senis pradėjo savo pasakojimą.

A

Kai jaunuoliui sukanka penkiolika metų, tėvai jam dovanoja štai tokią knygelę, kuri nešiojama pasikabinus ant kaklo. Ir aš tokią turiu. Nuo tos akimirkos kiekvieną kartą, kai išgyveni kažką smagaus ir malonaus, tu atsiverti knygelę ir joje užrašai:

A

kairėje pusėje – kas sukėlė malonumą,

dešinėje – kiek laiko tęsėsi ši akimirka.

A

Štai tokia tradicija.

A

Pavyzdžiui, tu susipažinai su mergina ir ją pamilai. Kiek ilgai tęsėsi šios pažinties džiaugsmas? Kiek truko ši beprotiška aistra? Savaitę? Dvi? Tris su puse? Toliau – pirmojo bučinio jaudulys…toks kvapą gniaužiantis malonumas. Kaip jį išmatuosi? Dviem minutėm? Tiek, kiek trunka bučinys? Ar dar pridėsi su juo susijusius išgyvenimus? Dvi dienas? Savaitę?

A

Toliau – pirmojo vaiko gimimas…

O draugų vestuvės?

Ir ilgai laukta kelionė.

O susitikimas su broliu, kuris po ilgo laiko sugrįžo iš tolimo krašto?

A

Kiek gyvenimas tau skyrė malonumų?

Valandas? Dienas?

A

Ir visa tai mes rašome knygelėje. Kiekvieną džiaugsmo momentą. Kiekvieną akimirką.

A

Pas mus taip jau priimta:

kai kas nors miršta,

reikia atversti jo knygelę

ir susumuoti visą išgyvento džiaugsmo laiką,

kad jį galėtumėm užrašyti ant antkapio.

A

Nes mums tai ir yra IŠ TIKRŲJŲ GYVENTAS GYVENIMAS…

A

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

A

Ištrauka iš argentiniečių psichoterapeuto, rašytojo Jorge Bucay knygos „Stories to think about“ („Cuentos para pensar“) / vertė Ilona Tamošiūnienė

A

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai