pakilti

Kodėl tu taip darai? Pasiteisink ir palengvės…

Kiekvieną dieną tenka girdėti daugybę pasiteisinimų – nuo visai paprastų iki labai įmantriai sudėliotų. Ką jau ką, bet teisintis mes mokame tikrai meistriškai, nuolat sau ir kitiems pasakodamos pačias įvairiausias istorijas. Istorijas apie viską: kodėl pasakėme ar nepasakėme, padarėme ar nepadarėme, kodėl esame tokios, o ne kitokios, gyvename taip, o ne kitaip. Ir net jeigu žinome, kad kitiems gal vertėtų sakyti “atstok, ne tavo reikalai ir apskritai šiandien vasara”, pačios sau vis vien turime prikaupusios nemažą rinkinį pasakų, kuriomis pačios tikime ir pateisiname savo poelgius bei visą gyvenimą. Kodėl gi svarbu atkreipti dėmesį į šią temą? Nes besiteisindamos atitraukiame dėmesį nuo to, kas mums iš tikrųjų svarbu ir įsiveliame į pabaigos neturintį žaidimą “kokia aš esu?”.

 

Pamenat, kai vaikystėje nutikus tam, kas neatitiko mūsų tėvų įsivaizdavimo, jie įnirtingai klausdavo “Tu kodėl taip padarei, ką?”, o mes negalėjome to paaiškinti, nes dar buvome per mažos, dar žodžių trūko, o ir iš viso nežinojome, kad savo elgesį reikia pagrįsti vienu ar kitu argumentu. Padarėme ir padarėme – tada atrodė mums, bet paaugome, supratome klydusios ir išmokome kurti istorijas, atsakančias į klausimą “Kodėl tu tai padarei?” ir logiškai paaiškinančias mūsų elgesio priežastis bei sujungiančias atskirus gyvenimo epizodus į vientisą ir svarbiausia – logišką paveikslą. Ir kai kurios istorijos būna labai išradingos, bet kad ir kaip jas bevartytum, jos visada siekia vienintelio tikslo – išsaugoti savo įvaizdį tėvų, kitų žmonių ir savo pačių akyse.

 

Mums reikia istorijų, apsaugančių mūsų susikurtąjį “AŠ” nuo gėdos ir kaltės, bei išsaugančių iliuzinį pojūtį “aš esu gera savo ir kitų žmonių akyse”.

 

Iš visų istorijų, kurias mes sugalvojame, siekdamos paaiškinti savo gyvenimą, poelgius, jausmus ir įvykius, vienos išradingiausių yra tos, kurias mes pasakojame apie santykius su kitais žmonėmis ir ypatingai – apie konfliktines situacijas. Tas situacijas, kuriose kažkas išgyveno realų skausmą. Todėl apie tai – plačiau.

 

Kurdamos tokias pasiteisinimo legendas, mes stengiamės paaiškinti sau ir kitiems, kad toje situacijoje kažkas buvo blogio šaltinis (kaltininkas), o kažkas buvo nuskriaustasis. Ir kuriame šias istorijas taip, kad visiems iš karto būtų aišku “aš – gera, o kitas – blogas”. Ir tada jau nebe taip svarbu, ką aš realiai pridirbau, nes aš visada rasiu pasiteisinimą “mane nuskriaudė, todėl aš ir elgiuosi taip, vat jeigu nebūtų skriaudę – būčiau ramiai tūnojusi savo kampelyje”.

 

Paprastai konfliktinėse situacijose būna tas, kuris nuskriaudė, ir tas, kurį nukriaudė. Ir būtina juos identifikuoti, nes tada blogiausią vaidmenį priskirsime skriaudikui – tam, kuris pirmas įskaudino, o išsiaiškinusios tai, galėsime pradėti pasakoti istoriją “jis pirmas pradėjo”. Ir viskas – mes ir vėl “geros mergaitės”, bjauriai pasielgusios todėl, kad mus vedė “teisingas pyktis”, kuris lyg balzamas nuramino žaizdas ir sustiprino “aš gera” pojūtį. O tam, kad skaudėtų dar mažiau, reikia, jog skriaudikas kentėtų ir jaustų savo skausmą kuo ilgiau, nes jis – svetimas skausmas – stipriausias būdas nuraminti savo kančią. O net jeigu netyčia suprasime, kad skriaudikas esu aš, pasiteisinimų vis vien atrasime visą puokštę. Kuriame vaidmenyje beatsidurtumėm, pasiteisinimų rasis tiek, kiek reikės širdžiai nuraminti. 

 

Ir išeina taip, kad skriaudikai siekia sumažinti savo moralinę atsakomybę (mažindami gėdą ir kaltę), o nuskriaustieji siekia sustiprinti savo moralinį pranašumą (mažindami skausmą).

 

Kaip žinia, kiekvienas žmogus būna abiejose barikadų pusėse ir tuomet labai įdomu stebėti, kaip keičiantis vaidmeniui, akimirksniu pasikeičia ir istorija, kurią pasakoja tas pats žmogus apie tą pačią situaciją. Nes su vaidmeniu kažkokiu stebuklingu būdu pradingsta ir gebėjimas suprasti, ką išgyvena priešingame vaidmenyje esantis žmogus, ir randasi super-galia “pritempti” situaciją prie reikiamos istorijos.

 

Kokiomis gi istorijomis mes mažiname vidinį konfliktą tarp “aš gera” ir “aš pasielgiau blogai”, kai atsiduriame skriaudiko pozicijoje? Yra keturios pagrindinės istorijos-siužetai.

 

1. AŠ VISKĄ PADARIAU TEISINGAI.

Viskas, ką aš bedaryčiau, yra pateisinama. Klasikinis pasiteisinimas “Aš tai dariau dėl tavęs, kad tau būtų geriau!”. Arba “Aš apgaudinėjau ją šešis metus dėl jos pačios ramybės”, “Aš nesitariau su tavimi, kad tu nesinervintum” ir t.t. Dar vienas nenuginčyjamas variantas “Visi taip daro”. Pavyzdžiui, į kaltinimą “Tu man melavai”, galima atsakyti “Tokioje situacijoje visi meluotų”. Arba  – nesvarbu, kad ji bando nuslėpti savo ašaras, bet “Jai tai patinka, iš akių matau”.

 

2.TAIP, AŠ PADARIAU NETEISINGAI, BET…

Populiariausias pasiteisinimas “Aš neturėjau pasirinkimo”. Dar galima įgarsinti lengvinančių aplinkybių sąrašą: “Vaikystėje manęs nemylėjo tėvai ir žiauriai bausdavo”, “Darbe aš dabar išgyvenu milžinišką stresą”. Arba apsimesti piktųjų jėgų apsėsta būtybe “Aš nieko negalėjau padaryti, nesuprantu, kas man užėjo, tai buvau ne aš”. Kartais savo poelgius galima pateisinti remiantis nuskriaustojo ypatumais. Klasikinis ” Pati kalta, kad su tavim taip elgiasi” arba “Tu išprovokavai mane”.  Ir pagaliau galima pasakyti, kad kiti dar blogiau elgiasi ir jų fone tu esi “dar visai nieko” arba “Na taip, muša, bet negeria, nerūko ir į kairę navaikšto”.

 

3. NEDARYK IŠ MUSĖS DRAMBLIO.

Na, jeigu nėra galimybių išsisukti, paneigti ar sumažinti atsakomybę, galima ją pripažinti ir pasistengti kuo greičiau pamiršti. “Tai tik vienas epizodas”. “Kiek galima apie tai kalbėti, viskas jau seniai baigėsi”. “Oi, na baik, tai buvo vienas kartas, kiek galima tai prisiminti”.

 

4. SU TAVIM VISKAS GERAI? 

Dar galima viską neigti ir pradėti abejoti “nuskriaustojo” adekvatumu, sutelkiant visas jėgas į tai, kad išnyktų vidinis prieštaravimas tarp “aš gera – darau blogus dalykus”, tuo tarpu teiginiu “aš gera” net neabejojama.

 

Tie, kurie jaučiasi nuskriausti, taip pat kuria savo istorijas, siekdami įprasminti tai, kas su jais nutiko. Žmogui, kuris jaučiasi įskaudintas, svarbu iš “skriaudiko” gauti (čia nekalbama apie realius nusikaltimus):

  • pripažinimą fakto, kad jis pasielgė netinkamai/suklydo,
  • atsiprašymą ir atgailą dėl to,
  • paaiškinimą, kodėl taip pasielgė (nesistengiant sumažinti atsakomybės),
  • pasiūlymą, kaip skriaudikas galėtų atlyginti patirtą žalą.

 

To laukia pacientai, nukentėję dėl gydytojų kaltės, sutuoktiniai, gyvenę mele ir išdavystėje, žmonės, kurių šalys nukentėjo nuo išorinės agresijos ir daugybė kitų… Bet dažniausiai nukentėję nesulaukia nieko, net pirmojo punkto. Kaip teko skaityti, vienas teisėjas, klaidingai nuteisęs žmogų 25 metams laisvės atėmimo, pasakė: “Na, vadinasi, jis vis tiek dėl kažko buvo kaltas”. Absurdas? Visiškas, bet jo mūsų gyvenimuose tiek daug…

 

Susidūrę su absoliučiu ignoravimu ir abejingumu jų skausmui, nuskriaustieji pasilieka vieni su savo išgyvenimais “Kaip tai galėjo nutikti? Kaip jis galėjo su manim taip pasielgti?” bei labai svarbiu klausimu “Kaip galėjo tai nutikti tokiam geram žmogui, kaip aš?” Ir jeigu tik neįkrentama į savęs kaltinimus, gimsta pyktis, greitai įgaunantis grėsmingus “teisingo” pykčio bruožus, įtikinėjančius skausmą išgyvenantį žmogų, kad kančia iškelia jį aukščiau kitų, suteikia neabejotiną moralinį tyrumą ir pranašumą, kuris duoda teisę…tapti skriaudiku.

 

Visos keršto ir aukų virsmo tironais istorijos prasideda čia.

 

Ir tuomet svetima kiaulystė tampa savosios kiaulystės pateisinimu. Ir tada “jis pirmas pradėjo” duoda leidimą “aš darysiu taip pat”. Ir nesunku atspėti, kad pirmiausiai šioje istorijoje kenčia silpniausi ir negalintys apsiginti nuo “teisingo pykčio”. Todėl sūnus gali gauti “į skudurus” nuo mamos vien dėl to, kad jis yra berniukas ir šiek tiek panašus į savo tėvą, skriaudusį jo mamą, kuri dabar jaučia beprotiškai stiprią neapykantą jam…

 

“Teisingo pykčio” spąstai slypi tame, kad jį reikia nuolat “pamaitinti”, nes tik jis palaiko nuskriaustojo savigarbą. Daugybė žmonių, kurie jaučiasi nukentėję dėl neteisingų artimųjų poelgių ar dėmesio trūkumo, niekaip negali atsisakyti pykčio bei keršto ir nuolat patys drasko savo žaizdas, kolekcionuoja nuoskaudas ir vis save “užkuria”, nes liautis tai daryti jiems reikštų atsisakyti moralinio pranašumo.

 

Kai mes atsiduriame tokioje istorijoje, dažnai jaučiamės skriaudžiamos be priežasties. Visus su skriaudiku susijusius gerus dalykus ištriname iš atminties ir paliekame tik logišką, vientisą ir nepriekaištingai išpuoselėta šėtonišką skriaudiko paveikslą, kuris yra toks pat melagingas, kaip ir tas, kurį susikuriame apie save – angeliškai tyras būtybes, turinčias šimtus priežasčių elgtis vienaip ar kitaip. Mus suklaidina idėjos, kuriomis mes tikime.

 

Be klaidingos idėjos apie tai, kad geri žmonės nedaro blogų dalykų ir neskaudina kitų, yra dar viena klaidinga idėja apie tai, kad pripažinti savo klaidas ir trūkumus reiškia pateisinti kitų mums suteiktą blogį.

 

Nors tai nėra tiesa, bet šią idėją su džiaugsmu pasičiumpa skriaudikai, kad sumažintų savo išgyvenimų intensyvumą ir galėtų pasakyti “na matai, tu taip pat kalta dėl to, kad aš tave įskaudinau”. Taip ir įstringa narve du veikėjai: ir tas, kuris įskaudino, ir tas, kuris išgyvena skausmą. Ir nei vienas negali pripažinti kito teisės klysti, nes tai reikš nusižeminimą…

 

Ir jeigu taip nutiko, ginčytis dėl to, kas pirmas pradėjo ir kas kaltesnis – niekur nevedantis kelias, nebent į teisuolių ir nuodėmingųjų atsiskyrimą. Kaip gi ištrūkti iš to narvo? Yra trys keliai ir visi jie – nemalonūs.

1. Skriaudikas atsisako pretenzijų būti “geru” ir atkreipia dėmesį į tai, kad už aukos pykčio ir įniršio slepiasi didžiulis skausmas. Kuo daugiau pykčio – tuo stipresnis skausmas. Pasiruošti pažeminimui, bandymui parklupdyti  ir, nepaisant nieko, atsiprašyti.

 

2. Nuskriaustasis atsisako nuolat maitinti savo “teisingą pyktį”, prisimena situacijas, kai pats buvo skriaudiko vaidmenyje ir naudojo tuos pačius gynybinius metodus, kuriuos dabar naudoja skriaudikas. Ir pradeda kalbėti apie savo skausmą – nuoširdžiai ir atvirai.

 

Jeigu abiem atvejais savo “šventojo” paveikslo išsaugojimas bus svarbesnis nei santykiai, greičiausiai, tuo santykiai ir pasibaigs.

 

3. Sunkiausias, bet efektyviausias kelias: abi pusės atsisako pasiteisinimų, pamiršta klausimą, kas pirmas pradėjo ir kas kalčiausias, ir susitaria dėl to, ką jie galėtų padaryti, kad situaciją išspręstų.

 

Pripažinti savo klaidas arba savo “tamsiąsias puses” nėra lengva. Toks pripažinimas “kerta” per mūsų teigiamą savęs vertinimą, kuris remiasi klaidinga idėja, kad “geri žmonės nedaro blogų dalykų”. Ir jeigu tu prisipažįsti, kad padarei kažką, kas prieštarauja sąvokai “gerai”, tu prarandi teisę vertinti save kaip gyvenimo vertą būtybę – belieka nusiskandinti gėdos ir kaltės pelkėje.

 

Ir todėl realybėje vyksta taip: praktiškai visi žmonės daro daugybę bjaurių dalykų tiek savo, tiek kitų atžvilgiu, bet sukuria daugybę istorijų, pateisinančių jų elgesį, kad tik nereikėtų jausti gėdos bei kaltės, kurias išgyventi ne taip ir lengva.

 

Gėda ir kaltė randasi tada, kai mus atstumia, kai atsakydami į mūsų veiksmus/klaidas/nusižengimus, nuo mūsų nusisuka ir nebenori su mumis turėti reikalų tie žmonės, kurių mums labai reikia. Siaubinga, kai tu prisipažįsti žmonėms dėl kažkokio poelgio, o atgal gauni tulžingą “Ant laužo jį!”, “Tu man daugiau ne sūnus/dukra!”, piktdžiugišką “Aš gi tau sakiau, kad taip ir bus” ir kitus žodžius, sakančius, kad tavo skausmas ir atgaila niekam neįdomi.

 

Dabar juos sutryps, nuvertins, nusispjaus. Ir nematys. O nematys todėl, kad jeigu kitas susilaužo koją – “nieko tokio, būna”, bet jeigu aš nusilaužiu nagą – katastrofa. Todėl – meluok, kurk istorijas apie tai, kad nieko blogo neįvyko, kad tu “ne prie ko”, kad tai – menkniekis. Pasiteisink ir palengvės…

 

Jeigu norite geriau save suprasti, išsilaisvinti iš gėdos ir kaltės spąstų, prisijunkite prie pasitikėjimo savimi stiprinimo grupės “DRĄSI!” >>>

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai