pakilti

Pasaka apie mirties tašką

Reikalai užstrigo Mirties Taške. Vieta ši buvo tikrai nyki – ne veltui ją vadino mirusia. Reikalai liūdėjo, trypčiojo nuo kojos ant kojos ir labai norėjo pajudėti į kažkurią pusę, bet nieko jiems nesigavo.

– Ei, Reikalai, ko stovit vietoje, niekur neinate? – paklausė jų iš viršaus.

– Tai kad nejudina niekas! O patys mes negalim, postūmio reikia.

Viršuje pasigirdo nepatenkintas burbėjimas.

– Pagal Visatos planą jūs jau turėtumėte būti baigti, o jūs net neprasidėjot!

– O mes ką? Mes tai mielai, tik vat Šeimininkė mus vis į šalį nustumia, vis “vėliau”.

– Ei, Vėliau! O gal tu galėtum išjudinti Reikalus iš Mirties Taško? – pasidomėjo viršuje.

Vėliau šiaip ne taip išsiropštė iš šūsnies atidėtų darbų ir nubraukė prakaitą nuo kaktos.

– Na jau ne! – kategoriškai pareiškė jis. – Mane ir taip užvertė darbais iki negalėjimo, vos sandėliuoti spėju. Judinti kažką iš Mirties Taško – ne mano rūpestis. Tegu patys judinasi! Nes vis “vėliau” ir “vėliau”. O man ką – labiausiai reikia? Ir taip aš iki ausų užverstas, patys matote…

Ir Vėliau, piktai šnopuodamas, vėl nėrė į nepabaigtų bei atidėtų darbų sūkurį.

Viršuje sunerimo. Visatos planas turi vykti pagal grafiką ir net pats mažiausias įvykis dažnai gali turėti lemiamą reikšmę.

– O gal mes kokie nors visai nesvarbūs? – spėliojo Reikalai.

– Svarbūs, svarbūs! – nuramino juos iš viršaus. – Jūs esate būtini bendroje įvykių virtinėje. Galite neabejoti, mes rasime būdą, kaip jus išjudinti iš Mirties Taško. Jau pradėjome.

– O-o-o-ch, kad tik greičiau, – sunkiai atsiduso Reikalai.

Viršuje prisiminė, kad darbas Meistro bijo ir nusprendė pasirinkti šį kelią. Meistras tuoj pat atsirado ir įsmeigė rūstų žvilgsnį į Reikalus.

– Stovit?

– Jau ir sustingti spėjom.

– Meistro bijot?

– Bijom.

– Tai greit bėkit, kiek kojos neša! Nes aš ir esu Meistras.

– Mes tai gal ir bėgtumėm, tik va, energijos nėra, – skėsčiojo rankomis Reikalai.

– Tai prisijunkit prie kokio šaltinio ar ką…

– Mes turime vienintelį šaltinį – Šeimininkę. O ji mumis visiškai nesidomi.

– Kodėl?

– Ji apatijoje ir sąstingyje. Kiauras dienas sėdi, penktojo taško nuo sofutės nenori atplėšti.

– Aga! – pasikasė pakaušį Meistras. – Taip gaunasi, kad jos penktasis taškas ir jūsų Mirties Taškas yra tas pats?

– Kažkaip taip ir gaunasi. Ji jau kiek laiko ant minkštojo taško nutūpusi, gal jau ilgiau nei metus…Sako, nuobodu jai, rutina įgriso.

– Ei, Rutina! – šūktelėjo Meistras. – Tu kam Šeimininkę kankini?

– O ką aš? Prie ko čia aš? – suinkštė Rutina. – Aš iš nuobodulio užkandžiauju, o ką man daugiau veikti? Kad ji kokį naują reikaliuką užsuktų…aš tuoj pat atstočiau, net neabejokit!

– Uždaras ratas… – beviltiškai mostelėjo rankomis Reikalai.

– Nieko, nieko, atidarysim, – žvaliai pažadėjo Meistras. – Turiu gerą bičiulį – daktarą Šoką, jis tuoj jai šoko terapiją pritaikys. Gaisras, potvynis, vagystė, išdavystė – šokas pagal kiekvieno skonį.

– Ir teisingai! – šūktelėjo Rutina. – Kai šokas – nebeturi kito pasirinkimo, nori ar nenori – atsiplėši nuo sofutės ir kojas judinti pradėsi. Kviesk tą savo daktarą!

O tuo metu Šeimininkė, apsimetusi miegančia, paslapčia klausėsi pokalbio. Kol visi aiškinosi – ji tiesiog klausė, o kai išgirdo apie šoko terapiją – išsigando. Tą pačią akimirką atplėšė Mirties Tašką nuo sofutės ir puolė Reikalų tvarkyti. Ir iš tiesų – kam gi reikia gaisrų, potvynių ar išdavysčių? Mes jau geriau patys, savanoriškai…

Šaltinis

ISITIKINIMAI-PROGRAMA-baneris (1)

Ačiū už Tavo mintis!

comments

  • Asta

    Kaip tik apie mane…. 🙁 dabar turbūt laukiu šoko, bet ir tas jaučiu nepadės….kai nežinai ką daryti… Arba visiškai neteisingai mastau ir suprantu, o gal net nemoku pamatyti tai ką turiu pamatyti, kad reikalai iš mirties taško pajudėrų…

    2016-10-27 at 15:56 Atsakyti

Atsakyti Atšaukti