pakilti

Pokalbis su Meile

Naktis. Ir vėl bemiegė. Prieš savaitę jis man pasakė: “Atleisk, bet mums nieko nesigaus. Tau bus geriau be manęs. Tu esi nuostabi ir aš jaučiu, kad netinku tau…Suprask, tai ne dėl tavęs. Tai dėl manęs. Nepyk…”

 

Ir tai nebuvo pirmas kartas, kai aš girdėjau šiuos žodžius. Gal kiek kitaip sudėliotus, kitaip ištartus, kitose aplinkybėse ir dekoracijose, bet kiekvieną kartą juose slėpėsi ta pati prasmė. Buvo ir taip,  kai jie tiesiog pradingdavo – be žodžių, be paaiškinimų, be komentarų. Ir kiekvieną kartą man baisiai skaudėdavo, o galvoje apsigyvendavo vienintelė mintis: “Ką, ką aš darau ne taip? Kodėl man taip nesiseka? Kas su manim negerai? Lyg ir simpatiška, protinga, draugiška, bet niekam nereikalinga…manęs niekas negali mylėti…aš dūstu be meilės, tarytum gėlės žiedas dykumoje…” 

 

Tiksliai nepamenu tos nakties, bet atrodo, jog aš visą laiką verkiau. Vieną akimirką kritau ant kelių ir, pakėlusi akis į lubas, raudodama pradėjau melstis: “Dieve! Prašau! Aš taip trokštu meilės! Aš negaliu be jos gyventi! Tegu pas mane pagaliau ateina meilė! Prašau…prašau…maldauju!”.

 

Ir Jis mane išgirdo.

 

– Aš atėjau, – pasakė Meilė. – Matai mane?

Ji sėdėjo krėsle prie lango. Atrodė pavargusi ir buvo panaši į buities nukamuotą namų šeimininkę. Iš nuostabos praradau žadą, o mintyse praskriejo mintis “matyt išprotėjau…”. Lyg išgirdusi mano abejones savo sveiku protu, Meilė šyptelėjo ir pasakė:

– Viskas gerai su tavo protu, nepanikuok. Čia aš – Meilė. Aš tiesiog keičiu veidus. Aš galiu būti visokia, na, pavyzdžiui, kad ir tokia…

Ir akimirksniu pavirto nuostabia, švytinčia bei nepasiekiama Ledo Karaliene.

– Ir tokia…

Karalienės vietoje sėdėjo linksma, pūstažandė, šokoladu išsiterliojusi mergytė.

– Ir tokia…

Pamačiau švelnią, trapią merginą, grojančią smuiku.

– Ir tokia…

Taip, ko gero, atrodė aistringa, ugninga ir nevaldoma Karmen.

– Na, žodžiu – kiekvienas mane įsivaizduoja kitaip, – tarė ji.

 

Krėsle ir vėl sėdėjo Pavargusi Namų Šeimininkė.

– Tu mane kvietei. Dėl ko? – nekantriai paklausė Meilė.

– Kaip tai dėl ko? – nesupratau aš. – Aš trokštu Meilės, man jos reikia. Aš noriu, kad tu būtum mano gyvenime. Visada. Visi turi Meilę ir pas mane ji privalo būti.

– Aš niekam nieko neprivalau, – švelniai paprieštaravo Meilė. – Ten, kur skamba žodis “privalo”, aš negyvenu. Aš išeinu. Arba mirštu.

– O tu ką – esi mirtinga? – nustebau aš.

– Ne visai. Mane dažnai nužudo, bet aš galiu atgimti tarytum Feniksas. Atgimstu kitoje vietoje, kitos kokybės, kitam pavidale. Tad, kažkuria prasme aš esu nemirtinga.

– Bet kaip galima nužudyti Meilę? – palengva atgaudama žadą kamantinėjau aš.

– Mane nužudo Pretenzijomis. Nuoskaudomis. Melu. Išdavyste. Pavydu. Noru užvaldyti. Ir žodžiu “privalai”, – liūdnai atsakė Meilė. – Per tūkstantmečius žmonės sugalvojo labai daug Meilės žudymo būdų.

– Taip, Meilė dažnai būna nelaiminga, – tyliai sušnibždėjau aš.

– Ne, mano mieloji, tu klysti. Meilė negali būti nelaiminga, juk Meilė yra ir Laimė. Jeigu Meilė nelaiminga – tai esu ne aš. Tu tiesiog mane su kažkuo supainiojai.

– Bet su kuo galima supainioti Meilę? – nustebau.

– Su aistra. Su noru būti bent kažkam reikalinga. Su noru įrodyti, kad esi ne blogesnė už kitus. Su užslėptu savanaudiškumu. Maža su kuo…žmonės taip mėgsta viską painioti…Tiesiog daugelis nežino, kas yra Tikroji Meilė.

– Na, palauk…Bat aš perskaičiau tieeeeek knygų apie Meilę. Visi žino, kas yra Meilė…Romeo ir Džiuljeta…Otelas ir Dezdemona…Anna Karenina…

– Vaikyti, apie ką tu kalbi? – mostelėjo Meilė rankomis. – Nejaugi tu iš tikrųjų galvoji, kad tai aš – Meilė –  nuodyju…smaugiu…naikinu???

– Bet juk visa tai vyksta dėl Meilės?! Dėl tavęs? Ar ne taip???

– Ak, ne, – liūdnai atsakė Meilė. – Tai vyksta iš baimės. Baimės prarasti. Baimės būti atstumta ar apgauta. Baimės likti viena. Baimės, kad pasmerks. O baimė žudo Meilę. Štai taip, mergyt…

 

Mano galvoje ūžė spiečius minčių. Viskas, kas atrodė iki šiol žinoma, aišku ir nepaneigiama, staiga pradėjo griūti, ribos ėmė tolti, palengva virsdamos kažkuo neapčiuopiamu, efemerišku…

 

– O tai…kokia tu iš tikrųjų? – išlemenau aš.

– Tiksliausiai aš aprašyta Šventajame Rašte, – atsakė Meilė ir maloniai pacitavo: “Meilė yra kantri, dosni, Meilė nepavydi, Meilė neiškelia savęs virš kitų, nesididžiuoja, Meilė yra švelni, rami, negalvoja apie piktą, nesidžiaugia neteisybe ir džiaugiasi tiesa, ji viskuo tiki, viskuo viliasi, viską ištveria.”

– Visko tikisi, viską ištveria… – kaip robotas kartojau aš. – Taip, tikriausiai. Jeigu tu taip sakai. Aš sutinku viskuo tikėti, viską išgyventi. Ir vis dar tikiuosi! O tu kaip neateini, taip neateini! Kodėl tu bėgi nuo manęs ir ateini pas visas, tik ne pas mane?

– Todėl, kad tu manęs bijai, – pavargusiu balsu ištarė Meilė. – Aš ateinu, stoviu šalia, bet tau paprasčiau manęs nematyti. Ir neįsileidi manęs į savo Širdį.

– Aš? Bijau?? Meilės??? – pasipiktinau aš. – Tai melas! Nesąmonė!

– Taip, mieloji, tu bijai manęs, nes bijai skausmo. Juk tau Meilė – tai neišvengiamas skausmas…

– O ką, sakysi, kad ne taip yra??? – pradėjau niršti.

 

Mane pradėjo erzinti šie Meilės transliuojami paradoksai.

 

– Ne, ne taip! – piktai pasakė Meilė. – Nėra manyje jokio skausmo. Jį sugalvojo žmonės. O aš esu graži. Lengva. Laisva. Aš – lyg drugelis ant delno. Ar kada nors laikei savo delne drugelį?

– Na, taip, vaikystėje, – prisiminiau aš. – Tada stovėjau labai tyliai, beveik nekvėpuodama, o jis ropinėjo mano delnu, sparnais glostydamas odą…ir tai buvo taip nuostabu, taip linksma ir taip kuteno…

– O kas atsitiktų, jeigu sučiuptum drugelį už sparnų? Arba suspaustum ranką į kumštį? – tęsė Meilė.

– Jis žūtų, – tyliai atsakiau aš.

– Ir aš žūstu, kai mane bando sulaikyti. Suspausti kumštyje…O kartais mane išdžiovina ir persmeigia adata. Kaip trofėjų… – vis liūdniau kalbėjo Meilė. – Ką gi jūs su manimi darote, žmonės? Ir su savimi…

 

Ore pakibo slegianti tyla. Mes abi tylėjome. Galvoje kosminiu greičiu sukosi paveiklėliai apie mano gyvenimą. Kiek kartų aš suspaudžiau kumštį? Kiek kartų čiupau už sparnų? Ir tada gedėjau, palinkusi ties atšalusiu Meilės kūneliu, nesuprasdama, kodėl ji mirė. Meilė supratingai palingavo galva, lyg būtų girdėjusi mano mintis.

 

– Taip, tu elgeisi kaip kvailas vaikas. Sučiupti, sulaikyti, nepaleisti, uždaryti nelaisvėje…Ak, tai taip įprasta žmonėms…

 

Aš žiūrėjau į Meilę visiškai nauju žvilgsniu. Štai sėdi krėsle Drugelis, kurį pavertė Pavargusia Namų Šeimininke. Aš paverčiau! Aš pati, juk niekas manęs nevertė taip daryti. Ir dabar aš vėl iš jos kažko reikalauju. Visi kažko reikalauja, reikalauja, reikalauja…O patys vis stipriau spaudžia kumščius ir laužo trapius margaspalvius sparnelius.

 

Jaučiau, kaip ašaros pradeda kilti…kyla…kyla…pradeda smaugti gerklę ir staiga išsiveržia iš akių lyg pavasarinė audra…

 

– Meile, ką aš galiu dėl tavęs padaryti? – springdama ašaromis paklausiau aš.

– Priimk mane kaip Dovaną. Ir netrukdyk laisvo skrydžio. Tiesiog – duok man vietos savo delne, – paprašė Meilė. – Aš juk taip pat pasiilgau žmonių…

– Tu daugiau niekada neišeisi? – paklausiau aš.

– Aš niekada ir nebuvai išėjusi, – atsakė Meilė. – Aš visada su tavimi. Ir visada laukiu, kad tu mane pamatytum iš tikrųjų…

 

Tą naktį aš sapnavau, ko gero, pačius gražiausius ir šviesiausius sapnus. Pabudau su šypsena, o kai atitraukiau nuo lango užuolaidas, pamačiau, jog naktį lijo. Balos švytėjo ryto spinduliuose, lapija blizgėjo gaiva ir šviežumu…Pasaulis atrodė naujas ir šviesus.

 

O kitoje lango pusėje ant stiklo tupėjo nuostabus, neapsakomo grožio drugelis…

 

ATKURKITE VIDINĘ ATRAMĄ. PAMATYKITE SAVO MEILĘ. O tuomet pradėsite labiau savimi pasitikėti, jausitės laisvesnės, stipriau save mylėsite, tvirčiau jausitės bet kokiose gyvenimiškose situacijose.

Jūs to nenorite? Nerealu… REGISTRUOKITĖS Į PROGRAMĄ ČIA >>>

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai