pakilti

Tavęs nėra per daug…

Paklausyk. Dabar.

Tavęs nėra per daug. Tavęs niekada nebuvo per daug. Ir niekada nebus.

Tokia mintis pati savaime yra absurdiška. Nes tu gimei, kad būtum ta, kas esi. Visa. Be jokių išimčių.

Ne smulki prisitaikanti dalelė. Ne sumažinta versija išblukusiomis spalvomis ir nugludintais kampais.

Ne. Tu atėjai į šį pasaulį tam, kad pulsuotum-mylėtum-verktum-jaustum.

Ir jeigu kažkas sako, kad tavęs yra per daug, vienintelė tiesa, kurią tau reikia prisiminti:

 

tikėtina, kad jie niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus pakankamai arti tavęs…

 

Todėl, kad tu, mergyt, esi saulė ir mėnulis, ir žvaigždės. Tu – galia, valdanti potvynius ir atoslūgius. Tu – nekontroliuojamas klyksmas pilnatyje. Tu – šokio ekstazėje esmė. Tu – karštis ir seksas, ir prakaitas, ir ugnis, ir švelnumas, ir ryžtas, ir malonumas, ir ašarų vandenynas.

 

Tu – visur.

Tu – visų mūsų mama ir visatos dukra.

Tu eini per šešėlius ir šviesą.

Tu sudegi ir vėl atgimsti iš naujo, laikydama ranką ant visatos pulso.

Tu priverti dievus virpėti.

 

Ir tai, mieloji, yra riba, kurią tau peržengus, daugelis žmonių pasijunta beprotiškai nejaukiai. Tai verčia juos atsitraukti ir atstumti tave. Nes tai, kaip tu šoki su savo šešėliu, kaip tu gebi priimti savo šviesą, stumteli juos į nepaparstą, žavinčią ir tuo pat metu bauginančią erdvę. Vien tik tavo buvimas kviečia juos žengti žingsnį į vietą, kurios jie nėra pasiruošę aplankyti, ir juo labiau – pasilikti tenai vienumoje.

 

Tu niekada nebūsi paprasta, nes tave namo kviečia vandenyno gelmės.

Tačiau, brangioji, tu ir esi ne tam, kad būtum paprasta.

Tu esi čia dėl didesnių dalykų.

Nes tu – ribų griovėja.

Tu – tiesos ieškotoja.

Tu – ir gundytoja, ir pagunda, ir karštis.

Tu – ir veidrodis, ir kerėtoja, ir tavo viduje kunkuliuojantis tūkstantmečių galios sukūrys.

 

Todėl ne, tu nesi paprasta.

 

Tik, prašau, negalvok, kad šioje tiesoje tu nesi verta gilaus vidinio lengvumo. Neleisk jiems nė akimirkai tavęs įtikinti, kad tu niekada nesutiksi mylimojo, kuris nereikalaus iš tavęs teisintis, menkinti savęs, tildyti viduje siaučiančią audrą ar slopinti savo ekstravagantišką meilę.

 

Todėl, kad tai, mergyt, yra visiški kliedesiai.

 

Kažkur tenai yra mylimasis, kuris niekada ir negalvojo, jog tavęs gali būti per daug. Kuris reiškiasi taip pat, kaip ir tu. Eilėmis, tirpstančiomis žvakėmis ir žvaigždžių dulkėmis. Ir kai tu surasi jį, jis pamatys tave būten tokią, kokia tu esi ir turi būti. Ir jis pasakys TAIP. Taip – tau. Taip, aš eisiu su tavimi tenai. Aš laukiau to.

 

Bet kol tai neįvyko, aš noriu, kad tu padarytum tai. Dėl manęs ir dėl kiekvienos moters, kuri galvoja, jog joje gali būti kažko per daug.

 

Paimk viską, ko tavyje yra per daug, ir paskelbk tai neginčytina taisykle.

 

Surink visus savo dužusios ir kartais per didelės širdies angliukus, ir įkurk liepsną. Taip tu pakviesi kitas sekti paskui tave. Ir jūs sudainuosite dainą, kuri sugrąžins visas mus namo.

 

Ir tada į pasaulį tu išleisi visus tuos beribius ir tobulus dalykus, kurių tavyje yra per daug. Tu eisi ir mylėsi per stipriai, ir verksi per smarkiai, ir barsies per garsiai. Per greitai įsimylėsi ir per dažnai liūdėsi. Ir juoksies per skardžiai, bet pati kursi tas sąlygas, kurių tau reikia, kad galėtum iš tikrųjų GYVENTI.

 

Ir nedrįsk gyventi kitaip.

 

Nes mums tavęs reikia. Kiekvienam. Vyrui ir moteriai, kurie mano, jog juose kažko yra per daug.

Tu – priminimas mums pačiu sudėtingiausiu momentu, kad mes esame būtent tos, kurios ir turime būti.

Kiekviena.

 

Teksto autorė Jeanette LeBlanc / vertė Ilona Tamošiūnienė

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai