pakilti

Žmonės…

Įsivaizduokite, kad prieš jus – virdulys. Gerai veikia, vanduo užverda greitai. Ir niekam į galvą neatsėlins mintis paklausti virdulio, kaip jis jaučiasi, kokie jo ateities planai, gal kokių idėjų turi, kaip geriau vandenį jame virinti. Kol veikia – tiesiog spustelim mygtuką ir tiek to dėmesio. Jeigu netikėtai sugedo – tuomet arba taisyti siunčiame, arba tiesiog išmetame, pakeisdami nauju. Galima, žinoma, nusiminti ir liūdėti, kad mylimas daiktas daugiau nebeveikia, bet būtų itin keista, jeigu susirūpintumėm virdulio išgyvenimais dėl nutikusio gedimo.

A

Nieko keisto ar nuostabaus, kai su daiktu elgiamės kaip su daiktu. Bet labai gaila, kad nieko keisto dažnai nematome tame, kai su kitais žmonėmis ir su savimi elgiamės lyg su virduliais. Žiūrime vieni į kitus, lyg būtumėm objektai…

A

Kas yra objektas? Tai gali būti bet kuris dalykas. Su juo galima kažką daryti, vienu ar kitu būdu manipuliuoti, jį galima papuošti, juo galima žavėtis, garbinti ar neapkęsti. Jis gali tiesiog voliotis ant žemės, gali skraidyti kažkur kosmose ar suptis ant bangų. Žodžiu, su objektais daug ką galima daryti. O štai objektas negali nieko, nes jis neturi savo valios, nes jis net nėra gyvas. Jis neturi jausmų, norų, motyvų. Tiesiog objektas…

A

Kai kito žmogaus jausmus ir išgyvenimus išstumiame iš mūsų dėmesio rato ir jie mums tampa negyvi, žmogų mes pradedame matyti kaip objektą...

Kitą paversti objektu – labai paprasta.

Pavyzdžiui.

A

Tėvai, suplanavę vaiko gyvenimo kelią dar tada, kad šis gulėjo lopšyje, o tada visą jo vaikystę paskyrė tam, kad šis atitiktų jų iš anksto numatytus parametrus. Vaiko jausmai ir išgyvenimai? Ką jūs, juk tai tik vaikas, ką jis gali žinoti ir suprasti?

Politikai, į žmonės žiūrintys kaip į „elektoratą“ ir stumdantys juos lyg šachmatus lentoje. Kaip žinia, pėstininkus ir net svarbesnes figūras galima paaukoti vardan pranašumo prieš varžovą. Pėstininkų jausmai? Gal jūs iš proto išsikraustėt? Kokius jausmus gali turėti medinukai?

A

Objektai būna dviejų tipų – visiškai nenaudingi ir funkcionalūs. Nenaudingi objektai – tai žmonės, iš kurių nieko nereikia, kuriuos galima arba net ir būtina pastumti iš kelio, o gal ir visiškai „nurašyti“ kaip gamyklinį broką. Nenaudingi objektai neverti net elementarios pagarbos jų jausmams. „Pagarbą reikia užsitarnauti“.

A

Iš žmonių-funkcijų kažko reikia ir jais net galima kažkiek pasirūpinti – lygiai tiek, kiek funkcijų jie gali atlikti. Virdulius juk kartais reikia pravalyti ir automobilius į techninę apžiūrą pristatyti, indaploves taip pat bent kartais reikia patikrinti – ar neapsamanojo kur?

A

Žmones-objektus ir žmones-funkcijas jungia tai, kad jų asmeniniai siekiai ir norai niekaip neegzistuoja sąmonėje tų, kurie naudojasi objektais ir funkcijomis. Ir dar tai, kad jie negali garsiai pareikšti apie savo poreikius.

A

Dauguma funkcijų aktyvuojamos kodiniu žodžiu „privalai“. Ten kur prievolė – ten funkcija. Ir kartais tame nieko baisaus nėra. Mūsų santykiai su taksistais, kasininkėmis, picų išvežiotojais daugelyje aspektų yra funkcionalūs, juk pirmiausiai mus domina, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, o ne tai, ko dabar nori taksi vairuotojas. Nuo 8 iki 18 arba tuo laiku, kai vykdoma profesinė veikla – tu funkcija, o kitu laiku – gyvas žmogus. Tačiau toks „dalinis funkcionalumas“ dažnai išplinta ir ten, kur jam neturėtų būti vietos. Kad ir darbe, vadovą darbuotojai gali dominti vien tik kaip reikiamas funkcijas atliekantys objektai, užtikrinantys pelną ir neturintys teisės į jokį asmeninį gyvenimą. Jeigu kažkas ne taip – detalę pakeisim, kokios problemos? „Nepakeičiamų nėra“ ir „visų pirma užsitarnauk, kad tu man rūpėtum“ – besinaudojančių funkcijomis devizas.

A

Yra funkcija „vyras/žmona“ – aktyvuojama kodiniu žodžiu „pareiga“ ir programomis „vyras privalo“, „žmona turi“. Yra funkcija „geras berniukas/sūnus“ ir „gera mergaitė/dukra“. Dar yra „normali mama“ ir „tikras tėvas“. O dar yra funkcionalumo normos: pavyzdžiui, uždirba tokią sumą – vadinasi, objektas funkcionuoja teisingai. Kartais reikia profilaktinės apžiūros/remonto – bet tik tam, kad uždirbimo funkcija tęstųsi. Žinoma, būtina dar įvertinti ir išlaidas, patiriamas objekto funkcijų palaikymui. Ir neduok dieve objektas pradės reikalauti daugiau išlaidų, nei duoda naudos… Kam jis tada reikalingas? Pakeisti!

A

Su žmogumi-funkcija paprastai bendraujama komandomis:

Tu privalai daryti tai ir tai (tu privalai padengti psichologines ir fiziologines tavo išlaikymo išlaidas).

Daryk ką nori, bet kad rytoj iš ryto būtų taip, kaip aš pasakiau.

Nenervink manęs savo aprūdijusių detalių girgždesiu („nekelk isterijų!“). Eik į profilaktiką („pasigydyk nervus“, „kreipkis į psichologą“) ir sugrįžk kaip naujas.

Negali – išmokysim, nenori – priversim.

Kentėk! Per kančias į žvaigždes… (nes tavo eksploatavimo instrukcijoje parašyta, kad tu privalai būti žvaigžde).

A

Tokiuose santykiuose, kai žmonės – funkcijos staiga pradeda priešintis tam, jog jie yra objektai, toks elgesys sukelia „šeimininkams“ didžią nuostabą. Robotų sukilimas? O tą sukilimą reikia arba nuslopinti, arba susirūpinti programinės įrangos atnaujinimu. „Ko tau dar trūksta, kaip inkstas taukuose vartaisi!” Darys viską – manipuliuos, grasins, kaltins. Nedarys tik vieno dalyko – net nepagalvos nuoširdžiai susirūpinti „sukilimo“ priežastimi. Aiškus reikalas – mechanizmo defektas, o su mechanizmais nesikalbama.

A

Liūdna…

A

Dar liūdniau – kai žmonės patys save paverčia objektais. Patys su savimi elgiasi ne kaip su gyvais žmonėmis, kurie pavargsta, kuriems reikia dėmesio ir rūpesčio. Neklausia savęs „O man tai patinka? Ar tai man svarbu?“, bet skaito instrukcijas „Kaip padidinti agregato produktyvumą ir išspausti iš jo dar daugiau galios?“ Ta stebuklinga programa „privalai“… Įsijungia programą „heroizmas“, nuskenuoja save antivirusine programa, kad aptiktų kenksmingas programas „egoizmas“, „rūpestis savimi“, „aš pavargau“… Poilsis – tai tik laikas akumuliatoriaus įkrovimui. Ir nė sekundės daugiau.

A

Bet už objektų-funkcijų pasaulio ribų egzistuoja kitas pasaulis, kuriame nėra standartinių programų, o yra klausimai, skirti kitam arba sau.

A

Pastaruoju metu tu dažnai sakai, kad tau blogai…kas nutiko? Gal aš galiu tau padėti?

Mes su tavimi nuolat pykstamės…kas vyksta su mūsų santykiais?

Aš norėčiau to ir ano…ką tu apie tai galvoji?

Kokie tavo planai savaitgaliui ar atostogoms?

Ko tu norėtum? Apie ką galvoji?

Man atrodo, kad tu pavargai…

A

Virduliai nepavargsta. Jie iš kart sulūžta.

A

Autorius Ilja Latypov | vertimas Ilonos Tamošiūnienės

A

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai