Laukiniai praeities žmonės, negalėdami paaiškinti vykstančių reiškinių prigimties, susigalvodavo visų rūšių dievus ir demonus. Piktieji dievai baudė, todėl jų bijojo. Ir aukojo jiems. Gerieji dievai padėjo ir saugojo, todėl juos stengėsi pamaloninti bei jiems įtikti. Kai tik žmonija perkando, kad žaibas, cholera, gaisrai ar galvijų kritimas turi visiškai natūralias priežastis iš fizikos ir medicinos pasaulio, o ne iš nužiūrėjimų, užkalbėjimų, dievų rūstybės ir kitų panašių erezijų pasaulio, ji liovėsi deginti raganas ir naudoti užkeikimus, ir atsisuko į profilaktiką bei pasyvų saugumą.
Psichologijos mokslas dar labai jaunas ir žinios apie emocijų prigimtį nėra labai paplitusios, todėl, kažkuria prasme, mes iki šiol esame šiek tiek akmens amžiuje. Tam, kad susierzinimas dėl vaiko išaugtų iki “ir kam apskritai mes tų vaikų susilaukėme, jeigu jie mus taip siutina”, reikia to paties mistinio mąstymo, kuris pasakoja, kad kruša – tai dievų bausmė. Tam, kad nusivylimas dėl sugriuvusių planų virstų diagnoze “moters noras pasiekti aukštų rezultatų yra pavojingas aplinkiniams”, taip pat reikalingas mistinis mąstymas, kuris nubalnotame vaiko kelyje mato giminės prakeiksmą.
Norint dalintis užkeikimais “tiesiog pamilkite”, “tiesiog atleiskite”, „tiesiog priimkite”, taip pat reikia to paties mistinio mąstymo, kuris verčia lakstyti su būgnu laukais ir šūkauti “lyk, lietau, lyk!”
Mes esame labai sudėtingos būtybės, kuriose yra persipynę fiziologija, mąstymas, emocijos, aplinkybės, atmintis, tikėjimai, įsitikinimai, vertybės. Mes galime jausti, ką tik norime. Ir tam gali būti tūkstančiai priežasčių. Gal tik specialistas, išsamiai žinantis mano istoriją, šeimą ir aplinkybes, dirbantis su manimi ilgą laiką, gali mėginti nustatyti diagnozę ir daryti prielaidas, dėl kokių priežasčių taip yra. Bet ir tai nebūtinai bus teisinga. Nes nėra dviejų vienodų žmonių su tokiu pačiu ypatumų ir aplinkybių rinkiniu.
Šiandien aš galiu būti nuvargus ir mane viskas erzins. Tačiau dėl to man nešauna į galvą pasidaryti išvados, kad aš gyvenu neteisingai. Tiesiog šiandien aš taip jaučiuosi. Žiūrėdama į tą patį dalyką aš galiu jausti ir pykčio pliūpsnį, ir užuojautos bangą, tačiau tai nereiškia, kad aš visada jaučiu tik pyktį, ar tik užuojautą. Tą patį žmogų aš galiu mylėti ir nekęsti keletą kartų per dieną, tačiau aš nepaverčiu to vien meile, ar vien neapykanta. Su mano saviverte viskas gerai. Ji sveika.
Aš žinau, kad aš galiu jausti bet ką.
Ir tai reiškia vienintelį dalyką – aš esu gyva.
Būti gyva – tai kažko siekti, vadinsime mes tai “tikslais”, “norais” ar kokiu kitu gražiu žodžiu. Ko mes besiektumėm, niekada viskas nesiklostys idealiai. O tai reiškia, kad bet kuriame kelyje, bet kuriame sprendime mes išgyvensime visą jausmų paletę – nusivylimą ir viltį, nesupratimą ir vienybę. Pačius aukščiausius ir pačius žemiausius jausmus. Ir tai yra normalu.
Normalu svajoti būti balerina, iki kraujo nusitrinti kojas, verkti iš nevilties ir vėl pakilti. Tai nereiškia nei mazochizmo, nei perfekcionizmo, nei vaikiškumo, nei brandos.
Normalu viską mesti ir nepasiekti. Ir tada pasiteisinti. Normalu nemesti ir nueiti. Ir pasiteisinti. Normalu gintis nuo diagnozių ir geradarių, normalu atsisakyti pagalbos ir normalu ją priimti. Normalu mylėti vaikus ir apgailestauti dėl kitokio gyvenimo. Ir pavargti, ir vis vien sugrįžti. Ir kaltinti save, ir kentėti dėl savo kaltės. Ieškoti sprendimo, ir jį surasti. Ir jo nesurasti. Normalu norėti būti teisia ir normalu pripažinti savo klaidas. Ir nepripažinti.
Kaip rašė Barbara Sher “Savo gyvenime jūs turite tik vieną darbą – pragyventi savo gyvenimą”. Ne mes pasirinkome, koks bus mūsų gyvenimas iki to amžiaus, kai galėsime patys daryti jam įtaką. Kokį bagažą mes beatsineštumėm, nešti jį teks patiems. Ir kažkam bus sunku, kažkam – lengva. Bet visa tai, ką mes jausime tame kelyje, tai ir bus vienintelė realybė.
Ir ką nors pakeisti, kažkaip sau padėti, kažką suprasti, priimti, atleisti ir pamilti galima tik tuomet, kai pamatome, jog visi mūsų jausmai yra normalūs. Kaip normalu yra ir tai, kad nepavyksta.
Viskas yra nuodai ir viskas yra vaistai. Tik kiekis vaistus paverčia nuodais ir nuodus vaistais. Paracelsus
Ir dabar labai svarbu prisiminti tai, ką mes vadiname giluminėmis vertybėmis. Ko mes norime iš šio vienintelio gyvenimo? Kur norime nueiti?
Atrasti ir užsiimti mylima veikla. Jausti šilumą ir pasitikėjimą šeimoje. Turėti artimą žmogų ir gyventi su juo meilėje. Palikti po savęs kažką vertingo. Pasiekti kažko ypatingo.
Tarytum švyturys, vertybės ves mus.
O kelias jau yra toks, koks yra.
“Kodėl jūs visą laiką verkšlenate? Kiti velka ne ką mažesnes kuprines, jei ne dar didesnes. Gal jums psichosomatika? O gal santykių su mama nesusitvarkėte? Nesusidėliojote identiteto klausimų? Jums reikia išmokti prisiimti atsakomybę. Jums reikia išmokti kontroliuoti save. Kodėl jūs stengiatės viską kontroliuoti? Kodėl jūs šlubuojate? Jūsų sportiniai batai – pasenusio modelio. Kas dabar tokius avi? Kodėl jūs prisėdote pailsėti, juk jūs taip norėjote keliauti? Kodėl jūs atsistojote, juk ką tik sakėte, kad pavargote? Jūs norite kažkam kažką įrodyti? Kodėl jūs man prieštaraujate? Juk aš linkiu jums gero. O dar vadinate save išmintingu žmogumi. Jūs labai emocionalus. Jūs per dažnai slopinate emocijas. Juk jūs šlubuojate ir verkšlenate! Kodėl jūs iš viso einate? Be kojos?”
Būkite visokie. Verkšlenkite. Neverkšlenkite. Bijokite. Nebijokite. Būkite herojais. Verkite. Dainuokite. Tik jūs vienas žinote, kokią kainą mokate už šį kelią. Tik jūs matote, kaip stiprėja jūsų raumenys, kaip silpsta drebulys rankose. Arba nesilpsta.
Pasiųskite po velnių pakelių rėksnius su būgnais, visada geriau žinančius, koks žmogus jūs esate, kas jus prakeikė ir ko jums reikia, kad būtumėt laimingi.
Norint nueiti iki švyturio, nereikia teisingo sportinių batų modelio.
Norint nueiti iki švyturio, reikia eiti.
Parengė Ilona Tamošiūnienė pagal O. Nečajevos straipsnį
Rūta
15 rugsėjo, 2017Nuostabus straipsnis.Labai šiuo metu atitinkantis mano vidine ir emocine būseną.Dekui uz galimybe visa tai skaityti.Sekmes jums:)