pakilti

Kaip aš išmokau svajoti

Vieną dieną vaikštinėdama stebėjau žaižaruojančią bangų mūšą ir staiga pajutau nenumaldomą norą pasiimti dalelę vandenyno ir būti su ja drauge kiekvieną akimirką…Bet kaip gi įmanoma pasiimti vandenyną? Pradėjau įnirtingai galvoti…

 

– Kaip tai galima padaryti? Kas tai galėtų būti? Hm… o jeigu…jeigu tai bus akmuo, užpildytas vandenyno energija, na, pavyzdžiui, skaidriai žalias smaragdas?

 

Valio! Sprendimas man patiko, beliko įgyvendinti. Todėl sparčiai parskuodžiau namo, panirau į interneto platybes ir susiradau artimiausią kompanijos “Skubios svajonės” filialą. Juk mano svajonė pati skubiausia! Kaip man pasisekė, kad jie dirbo visą parą ir vėlyvas vakaras negalėjo sutrukdyti mano planui. O dar pasirodė, kad kompanija įsikūrusi visai netoli mano namų, tiesiog už kampo, todėl jau po kelių minučių stovėjau prie jos durų.

 

Atidariusi įspūdingo dydžio duris, sumišusi sustojau: erdvė buvo pilna kažkur skubančių žmonių ir…..Angelų.

– Ir ką dabar? – šmėstelėjo galvoje.

– Labas, Stebukladare! – kažkas švelniai palietė mano petį. – Sveika atvykus į mūsų erdvę. Ką užsakinėsi?

– Noriu mažo smaragdo, – pasakiau vos atgaudama žadą nuo kerinčios Angelo šypsenos.

– Nuostabu. Graži tavo svajonė! Duok man savo prašymą, – nusišypsojo Angelas dar džiugesne šypsena.

– Kokį prašymą? – nustebusi paklausiau.

– Patį paprasčiausią, kuriame aprašyta tai, ko tu nori.

– O kam gi rašyti? Aš juk galiu viską tau papasakoti.

– Klausyk, kai tu nori kažką užsakyti internete, tu juk nepasakoji apie tai savo kompiuteriui, tiesa? Tikriausiai pasirenki ir įrašai tai, ko tu nori? Ar ne? – paklausė Angelas šelmiškai besišypsančiomis akimis.

– Na ne, nepasakoju, – nusijuokiau aš, įsivaizduodama, kaip pasakoju kompiuteriui, kokią picą atvežti vakarėliui, o jis tylėdamas klauso ir visiškai nereaguoja į jokius mano įtikinėjimus bei prašymus. Greičiausiai, vakarėlio svečiai liktų alkani.

– O kaip tas prašymas turėtų atrodyti? – paklausiau aš.

– Matai štai tą ilgą eilę? – paklausė Angelas. – Joje laukia tie, kurie dar neapsisprendė, ko konkrečiai norėtų. Jie laukia specialisto konsultacijos, kad geriau suprastų savo norus.

– O kam jūs visa tai buriate? – nustebau aš. – Ką, gal jums angelų trūksta? Girdėjau, kad kiekvienam žmogui gimimo momentu paskiriamas Angelas-sargas.

– Na taip, taip ir yra. Kiekvienas turi savo Angelą-sargą, kurio pareiga saugoti ir mokyti, o ne bėgioti dėl kiekvieno įnorio. Klausyk, gal aš tau papasakosiu, kaip čia pas mus viskas vyksta, kad tu pati suprastum. Tuomet mums bus daug paprasčiau susikalbėti.

– Šaunu! Man taip įdomu pamatyti, kaip čia pas jus viskas veikia! – mano džiaugsmui nebuvo ribų.

 

– Matai, mes turime daug skyrių ir poskyrių, todėl kiekvienas svajonės prašymas siunčiamas pagal specializaciją, – pradėjo pasakoti Angelas. – Jeigu prašymas konkretus, surašytos visos detalės, tuomet jis siunčiamas į konkretų skyrių konkrečiam angelui, kuris iš kart imasi darbo. Jeigu prašymas nelabai aiškus, jis siunčiamas į skyrių, kuriame aiškinasi detales, ir tam reikia papildomo laiko. Todėl prašymo pildymas yra pats svarbiausias darbas. Mums turi būti aišku, kur jį siųsti, o jiems svarbu žinoti, ką turi sukurti. Kitaip nesusikurs arba susikurs visai ne tai, ko norėjosi. Jeigu žmogus visai nežino, ko nori, tuomet mes jį siunčiame pas specialistą. Eilė, kaip matai, labai ilga. Bet mes turime komandą, kuri asmeninio Angelo-sargo prašymu, kuria įvairias situacijas, modeliuoja papildomus ženklus, kad žmogus savarankiškai suprastų, ko jis nori. Kai kurie ženklus suvokia iš karto ir teisingai formuluoja svajonę, o kitiems reikia daugiau laiko ir pagalbos…

 

– Tai štai, trumpai supažindinau tave su mūsų kanceliarija, ir dabar, kai supratai mūsų darbo principus, formuluok savo svajonę, – pabaigė monologą Angelas.

– Noriu smaragdo… – pradėjau aš.

– Kokio? Dydis, spalva, kam tau jo reikia, kaip jį naudosi? – klausimais užpylė Angelas.

– Noriu mažo tamsiai žalio smaragdo, lašo formos, įrėminto į baltą metalą, gali būti žiede, naudosiu per meditacijas, – išpyškinau aš.

– Puiku! Šauniai tau viskas gaunasi. Štai tau popieriaus lapas, rašyk, – džiaugsmingai padavė Angelas švelniai violetinį popieriaus lapą.

 

Atidžiai aprašiusi savo svajonę (aš juk jau supratau, kaip tai yra svarbu), padaviau savo prašymą Angelui.

– Ne, mieloji, dabar jau ne pas mane. Eik štai ten, į priėmimą, – parodė kitoje pusėje esantį kabinetą, virš kurio milžiniškomis raidėmis puikavosi užrašas “Prašymų priėmimas”.

Atsisveikinusi su besišypsančiu Angelu, nuskubėjau į priėmimo skyrių ir nedrąsiai padaviau violetinį popieriaus lapą.

– Sveika atvykus, Stebukladare, – rausvažandis Angelas tiesiog ištirpo šypsenoje. – Smagu tave matyti!

O perskaitęs mano prašymą, dar labiau ištirpo:

– Nuostabi svajonė! Тiesiog puiki svajonė! Kai tik gausime išankstinį mokėjimą, iš kart pradėsime vykdyti.

– Kokį dar išankstinį mokėjimą? – iš nuostabos net žandikaulis atvipo. – Jūs ką, ir iš svajonių verslą padarėte?

– Žinoma, o kaip tu galvojai? Norint kažką sukurti, reikia energijos. O kaip tu manai, iš kur mes ją traukiam? Iš jūsų imam. Tiksliau – jūs ją mums duodate. Bet… Iš pradžių svajones mes pildome avansu, be išankstinio užmokesčio. Bet savo limitą tu jau išnaudojai, todėl dabar be užmokesčio jau niekaip.

– Kada čia aš savo limitą išnaudojau? Apie ką tu kalbi? Aš nieko nežinau apie jokius limitus! – pasipiktinusi purkštelėjau aš.

– Och, kokią trumpą atmintį kai kurie turi, – nusijuokė rausvažandis Angelas. – Pameni, kai tu apie butą svajojai, penkis metus ją kūrei ir mes visi tau padėjom…o toliau kas?

– O kas toliau? – niekaip negalėjau suprasti, apie ką jis kalba.

– O toliau – tu butą gavai ir nė sekundės juo nesidžiaugei, net apsiverkei. Ir galvojai tik apie tai, kiek metų tau dabar teks dirbti, kad nusipirktum viską, ko tame bute reikia. O universitetą dukrai pameni? Šešis metus svajojai, kad ji baigtų mediciną, ir ji baigė. Ir ką? Kur buvo tavo džiaugsmas?

– Aš nuliūdau, nes ji nebenorėjo gydytoja dirbti, o mano juk tokia svajonė buvo.

– Na taip, ji nenorėjo, nes tai – jos gyvenimas ir ji pati sprendžia. Tu juk savo svajonę gavai? Gavai. Davei dukrai galimybę pabaigti universitetą? Davei. Tai kur tavo džiaugsmas, aaaa? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš tų, kurie tau padėjo, atgal negavo nieko, nei mažiausios kruopelytės džiaugsmo… Štai taip liūdnai ir pasibaigė tavo limitas.

– O ar teisingai aš supratau, kad užmokestis už jūsų darbą yra džiaugsmo energija? – nedrąsiai pasitikslinau aš, na, dėl viso pikto.

– Visiškai teisingai, tu viską gerai supratai. Būtent laimės ir džiaugsmo energija mums leidžia pildyti jūsų svajones. Nėra energijos – nėra ir išsipildžiusių svajonių. Viskas paprasta. Taip kad mokėk iš anksto už šią svajonę, o senas skolas, tiek jau to – nurašysime, – nusikvatojo Angelas.

 

Dar niekada nebuvau mačiusi tokio linksmo Angelo, todėl ir pati nusikvatojau. Vis dar kvatodamas, jis pasodino mane kažin kokiame ypatingai įrengtame kambaryje ir įjungė ekraną, kuriame sukosi mano svajonės objektas – mažas švelnus žiedelis su lašo formos smaragdu. Ir kai mano viduje iš laimės suplazdėjo tūkstančiai drugelių, aš išgirdau įspūdingą sidabrinių varpelių skambėjimą.

– Kas tai? – paklausiau aš, įsiklausydama į stebuklingos melodijos virpesį.

– Varpelių skambesys praneša, kad tavo džiaugsmo energija užpildė visus rezervuarus ir pradėjo tekėti tiems, kurie jos negavo pakankamai, kad svajonė būtų įgyvendinta. Dabar tu mums tikrą šventę surengei! Vau! – Angelo juokas susiliejo su varpelių skambesiu ir atrodė, kad visa erdvė virpa ir žaižaruoja.

O mano širdyje iš laimės tebeplasnojo drugeliai…

– Na ir biurokratija toje kanceliarijoje, – pagalvojau aš ir netikėtai pabudau.

– Kokia šauni biurokratija toje kanceliarijoje, – galvojau aš po kelių dienų, žiūrėdama į žiedą, kurį man įteikė mano vyras – mažą švelnų žiedelį su lašo formos smaragdu…

Dabar maža vandenyno dalelė buvo visada su manimi. Ir kokia laimė, kad aš pagaliau išmokau svajoti!

 

 

Ačiū už Tavo mintis!

comments

Komentarai