Daugybę metų mane persekiojo atstūmimo baimė. Beveik chroniška. Dažnai versdama elgtis labai keistai. Viską ir visus suprasti, klapsėti blakstienomis ir pritarti. Neturėti savo nuomonės ir entuziastingai dalinti aplodismentus svetimoms. Būti nutylinčia, patylinčia, nieko nenorinčia „išmintinga moterim“. Apsimesti, kad nematai akivaizdžių dalykų. Nepastebėti akis graužiančių išdavystės momentų ir pasakoti sau svaiginančias istorijas „jis tikrai ne toks, jis visiškai kitoks“. Išoriškai būti pozityvia, šypsotis, bet viduje nieko nejausti. Net ir tada, kai viskas byra į milijoną padrikų detalių. Ir dar daug keistų dalykų nuveikiau gyvenime vien todėl, kad netektų dar kartą susitikti su tuo kvėpavimą atimančiu pojūčiu, kai tave atstumia, palieka…
Nes atstūmimas – tai viena sunkiausių būsenų. Beveik kaip mirtis. Tik laidoji ne kitą žmogų, o savo viltis apie tai, kad esi kažkam šiame pasaulyje reikalinga, svarbi, kad yra kažkas, kam rūpi būti greta.
Ir jeigu bent vieną kartą tai patyrei, neišvengiamai toliau labai baisu.
Priartėti ir atsiskleisti. Būti tuo, kas esi, o ne kuo kitiems turi būti. Norėti ir apie tai pranešti. Pažvelgti į realybę ir pamatyti tiesą. Saugiau prisitaikyti, meluoti sau, susikurti sąlyginai patogų iliuzijų pasaulėlį, kuriame tai kas vyksta, visiškai nereiškia, kad taip ir yra. Kuriame užuominos, signalai ar nuogi faktai paskęsta tirštame rūke. Užrakinti duris, užkalti langus, kad tik neįsiskverbtų net blyškiausias gyvenimo spindulys. Įtikinti save, kad niūri vienatvė skauda mažiau, nei atstūmimas.
Taip, atstūmimas gali atrodyti nepakeliamu. Ypatingai tada, kai nutiko susiliejimas. Pirmasis žmogus, dalyvavęs šiame procese buvo Mama. Juk kūdikiui atstūmimas – tai gyvenimo ir mirties klausimas. Katastrofa. Kūdikis gali išgyventi tik tada, jeigu bus svarbus ir reikalingas Mamai. Kai jis ir Mama – vienas organizmas. MES. Ir čia gera, tylu, ramu. Prisiglaudei, sušilai, nurimai. Ir daugiau nieko nereikia. Bet kartais tas „mes“ nenutinka. Per mažai, per silpnai, per šaltai.
Ir tada kūnas išauga, bet sielos gelmėse lieka gyventi tas šilumos ir priėmimo ištroškęs kūdikis.
Kuris toliau karštligiškai ieškos to „mes“ potyrio. Įsikibs į kitą žmogų ir tikėsis, kad jam pavyks užpildyti tuštumą ir nuraminti atstūmimo nerimą. Pavyks visiškai patenkinti šilumos, meilės, švelnumo poreikius. Ir kuris visada bus šalia. Visada…
Įsikibti galima į bet ką. Tėvai įsikimba į vaikus, reikalaudami besąlygiškai mylėti ir atsisakyti savo gyvenimo. Vyrai ir moterys, įsikibę vieni į kitus ir sakantys „Tik tu, tu vienintelis (-ė), kuris gali man duoti tai, ko man reikia, be tavęs aš neišgyvensiu“. Nepastebint, kad tokio ryšio ir sąlyginio saugumo kaina – prarasta laisvė. Abiejose pusėse.
Kuo stipriau išsigandęs vidinis kūdikis, tuo sunkiau jis išgyvena bet kokią užuominą apie tai, kad kitas žmogus negali patenkinti šio visa apimančio kūdikiško alkio. Mamos ilgesio.
O užuominos būtinai nutiks. Bet kuris nesutapimas, bet kuris žvilgsnis į šalį. Atradimas, kad kitas galvoja ne tik apie tave. Kad jis turi savo norų, svajonių, interesų. Visa tai – grėsmė. Ir kūdikis bandys apsisaugoti. Totalia kontrole: „Tu kur? Kodėl neatsakai į mano skambučius visą valandą? Kada būsi? Kodėl vėluoji?“, telefono tikrinimu, socialinių tinklų revizijomis. Neadekvačiomis pastangomis būti dar geresne savęs versija. Būti tokiu nuostabiu ir nepriekaištingu žmogumi, kurio tiesiog negalima palikti. Juk palieka tik blogus, gerų nepalieka.
Bet būna, kad ir palieka. Net nebūtinai iš tikrųjų. Kartais tai gali būti tik kūdikio baimės sukurta fantazija. Jokio skirtumo. Bet kokiu atveju, empatija kito žmogaus atžvilgiu išgaruos lyg dūmas pavėjui. Kitas pradeda matytis ne kaip gyvas, jaučiantis, mąstantis, išgyvenantis žmogus, o kaip objektas, kuris neduoda to, ko reikia man. Gimsta pyktis, palengva peraugantis į neapykantą. Tik anksčiau ar vėliau visa tai pakeičia kryptį ir bumerangu grįžta savininkui. „Su manim kažkas negerai, aš blogas žmogus, su tokiu žmogumi niekas negali būti…“
Bet yra ir kitas kelias, kuriame teks pripažinti, kad „Aš bijau atstūmimo“ vis dėlto reiškia „Aš neišmokau gyventi savarankiškai. Aš vis dar ieškau to, kuris man sugrąžins palaimingą meilės būseną ir visada bus su manimi“.
Ir suaugti. Atsiskirti. Padovanojant sau galimybę tapti savarankiška ir laisva asmenybe. Pripažįstant, kad nėra šiame pasaulyje žmogaus, galinčio pakeisti Mamą. Bet yra žmonės, kurie gali kažką duoti. Jie negali visiškai numalšinti mano meilės troškulio, bet gali pasidalinti mažais žiburėliais. Ir iš tų žiburėlių aš galiu sukurti tai, kas šildys net ir vienatvėje.
Eiti per liūdesį ir sielvartą, kurie atsiras suvokus, kad to, ko nebuvo, niekada ir nebebus. Niekada. Išgyventi, išgedėti. Tiesiog tame būti. Ir palengva skausmas pradės tolti, ištirpdamas praeityje ir atverdamas galimybę nukreipti žvilgsnį pirmyn. Išsinešdamas su savimi atstūmimo baimę. Sielvartą pakeis švelnus liūdesys, kuris primins ne tik apie tai, ko niekada nebebus, bet ir apie tai, kokia vertė slypi gyvenimo akimirkoje, kuri yra dabar…
P.S. O jeigu norite prisijaukinti liūdesį, išmokti su juo sąveikauti, kviečiu į kursą LIŪDESYS: išlaisvinti erdvę naujoms patirtims. Daugiau informacijos ir registracija ČIA >>>
O ką galvojate Jūs? :)