Visą gyvenimą su liūdesiu turėjau ypatingą santykį. Kartais net atrodydavo, jog gimiau apsikabinusi jį lyg geriausią draugą, iš anksto žinojusį, kad būti drauge bus daugybė priežasčių. Bet tą patį visą gyvenimą stengiausi nuo jo pabėgti, atsikratyti, išvengti akistatos. Pakeisti nenutikusiu pozityvu, paslėpti po besišypsančia kauke, nutildyti išorės triukšmu, užmaskuoti pykčio spalvomis.
Nes mano liūdesys netiko kitiems. „Ko ašaroji dėl smulkmenos?…Na ir kas, kitiems dar blogiau…Ašaros čia nepadės…Neliūdėk, viskas bus gerai…Į viską reikia žiūrėti pozityviai…“, – pajautę mano liūdesio šešėlį, sakydavo jie. Ir dar ne taip švelniai sakydavo.
Nes nepatogu, nelabai aišku, kaip elgtis ir ką daryti su tuo diskomfortu, susipynusiu iš skirtingų jausmų. Atjauta, persmelkta iš gelmių pabudusia gėda, pastiprinta sauja kaltės dėl savo paties bejėgiškumo. Todėl vietoje ramaus apkabinimo, tylaus pabuvimo šalia, reikia greičiau nuraminti, išdžiovinti ašarojimą, patarti „susiimk“, griežtai nutraukti bet kokias liūdesio apraiškas. Nuvertinti ir sumenkinti. Negalvojant, kad mano liūdesys yra apie tai, kas man ypatingai svarbu ir vertinga. Net jeigu tai visiškai nevertinga kitiems.
Tik visa tai neveikia. Tiksliau – veikia, bet ne į tą pusę.
Ir anksčiau ar vėliau užtvankos griūna. Liūdesys išsiveržia visa jėga ir gyliu. Ir nebelieka šanso su juo nesusitikti. Tam, kad suvoktum jį, pradėtum su juo kalbėtis, aptiktum jo gydomąją galią.
Juk liūdesys siunčia svarbų signalą.
Liūdna, kai miršta iliuzijos, jog santykiai su kažkuo yra įmanomi.
Liūdna, kai laidojam viltis, jog Tėvai galėjo būti kitokie.
Liūdna, kai atsisveikini su įsivaizdavimais, koks galėjo būti tavo gyvenimas.
Liūdna, kai paaiškėja, jog nebuvo įmanoma išvengti praeities pažeminimo ar lemtingų klaidų.
Liūdna atsisveikinti su vaikyste, jos svajonėmis ir idėjomis apie tai, kad galėjai būti kažkuo kitu, o ne tuo, kuo esi.
Liūdna išsiskirti su artimais žmonėmis.
Liūdna, kai kažkas baigiasi ir daugiau nebepasikartos.
Galbūt bus kažkas naujo, bet jau visiškai kitaip…
Ir liūdesys praneša, kad atėjo laikas sudėti taškus ir atsisveikinti su tuo, kas pasibaigė ar kas neįvyko. Išgyventi, išskaudėti, išgedėti. Priimti. Ir eiti pirmyn – į naujas patirtis. Išmokti būti su liūdesiu. Nepaskęstant jame, bet ir nepabėgant.
Nes tada, kai nuslopiname liūdesį, kai nenorime jame būti, kai vengiame jį jausti, mes uždarome duris naujiems dalykams, naujoms patirtims. Tam, kas galėtų būti iš naujo ir kitaip. Užsirakiname praeityje, grandinėmis prikaustome save prie to, ko realybėje jau nebėra ir niekada nebebus. Atsisakydami liūdesio, atsisakome ir džiaugsmo. Logiškai lyg ir supranti, kad yra dėl ko džiaugtis, bet neišeina. Tyla. Beskonė. Bespalvė. Lyg vidumi būtum negyvas. Šaltas, abejingas, nejautrus kitiems. Ir sau.
O kad įvyktų kažkas naujo ir kitaip, kad neuždustum senų santykių, iliuzijų, įvykių nuolaužose, tenka susitikti su liūdesiu, kuris per skausmą ir ašaras valo vietą širdyje, pabaigdamas tai, kas jau pasibaigė, paleisdamas tai, kas neįvyko, priimdamas tai, kad kažko nebebus. Liūdesys sukuria erdvę apmąstymams, gyvenimo peržiūrai, naujoms svajonėms.
Liūdesys – tai pabaiga. Ir tai – pradžia.
Jis paprastas, nuoširdus ir sąžiningas.
Draugiškas jo žvilgsnis leidžia pamatyti gyvenimą būtent tokiu, koks jis yra.
Jame susijungia tai, kas niekada nesusijungtų be jo.
Liūdesys daug mąsto, bet nepaverčia tavęs pikta, pagiežinga būtybe.
Jam svarbiau išgirsti ir suprasti svetimą, nei fanatiškai primesti savo.
Liūdesys nebando paslėpti akivaizdžių trūkumų, bet dėl jų buvimo nepaneigia tokio pat akivaizdaus grožio.
Liūdesys moko būti toje jaukioje vienatvėje, kurioje nereikia bijoti neatitikti, nepatikti, kurioje nebaisu sutikti save tikrą – be parodomųjų, kitų akims atidžiai surežisuotų vaidinimų.
Liūdesys palydi į tą suaugusiųjų pasaulį, kuriame niekas neslepia nuo tavęs tiesos ir nebando nuraminti šokolado gabalėliu, kad tik nematytų tavo ašarų.
Ir tada tu supranti, kad tai – tavo jėgoms. Ir žinoti tiesą, ir verkti tada, kai ašaros ne todėl, kad tau reikia kitų gailesčio, o todėl, kad tu jau turi drąsos apverkti savo skausmą.
Kalbėkite su savo liūdesiu.
Pažinkite save jame, užduokite jam klausimus ir klausykite atsakymų.
Išsaugokite gebėjimą pasirinkti liūdesį vietoje nevilties.
Ir nebijokite jo.
Nes neliūdi niekšybė. Ir blogis neliūdi.
O liūdi švelnumas. Atjauta liūdi.
Liūdi pavargusi, bet vis dar gyva meilė.
Nebijokite liūdesio.
Jis gydo.
P.S. Jeigu norite savo liūdesį pažinti giliau, suprasti jo prigimtį ir paskirtį, išmokti būti su šia emocija, kviečiu prisijungti prie kurso „LIŪDESYS: išlaisvinti erdvę naujoms patirtims”. Spauskite nuorodą ir susimatome jau lapkričio 30 d. Daugiau informacijos ir registracija čia >>> http://bit.ly/3EN8LYO
O ką galvojate Jūs? :)