Apie pavydą įprasta kalbėti kaip apie piktą ir neteisingą jausmą. „Nevykėlių lemtis“ ar „didžioji nuodėmė“ – taip pavydą apibūdina aštresnio žodžio nevengiantys. Ir todėl dažnai mes nesiryžtame net pačios sau prisipažinti, jog šis jausmas mums visai nesvetimas ir garsiai ištarti „taip, aš pavydžiu…“. Nes kaip taip veidu į samanas? Ir kaip po tokios išpažinties žiūrėti žmonėms į akis, kuriose jau pametei visus įvaizdžius ir slystelėjai žemiau grindjuostės? Todėl sėkmingai slepiame toliau, taip paversdamos pavydą priešu, dusinančiu mus savo gniaužtuose.
Tačiau, kaip savo knygoje „The emotional compass“ rašo danų psichoterapeutė, pastorė Ilse Sand: „Kai paaiškėja, kad pavydas savyje talpina ir gerus aspektus, kai kuriems – ir galbūt pirmą kartą gyvenime – randasi noras papasakoti apie slaptas savo pavydo kančias“. Gal ir mums pavyks pavydą pamatyti kitaip? Juk matyti jį kaip priešą mes jau mokame. Tad, pamėginkime. O jeigu…?
Pasak Ilse Sand, pavydas – tai liga, kuri nuo mūsų mažai priklauso. Mes jo nesirenkam ir jeigu būtų mūsų valia – atsikratytumėm juo amžiams. Pavydas – daugialypė emocija, susidedanti iš kelių elementų – liūdesio, trūkumo ir nerealizuotų talentų. Mes pavydime tada, kai kiti turi tai, ko mums trūksta…
Kaip gali veikti pavydas, kai mes jo nepripažįstame?
1. Nepripažintas pavydas gali virsti savęs lyginimo manija. Dar aukštesnis aukštasis išsilavinimas, aukštesnis namas su dar aukštesne tvora, šiltesnė vieta, sėkmingesnis vyras, jaunesnis meilužis, protingesni vaikai, pelningesnis verslas. Taip galima visą savo gyvenimą pašvęsti nuolatiniam kitų vertinimui ir lyginimui kas pas ką geriau, gražiau, daugiau ir visaip kitaip -iau. Kiti gyvens, o tu kentėsi, nes visada atsiras tų, pas kurias viskas ir gerokai -iau, nei pas tave.
2. Nejučia galime tapti kitų “kopijomis”.Viską, kas svetima, bet patinka, reikia arba sugadinti, arba pagražinti. Iš šalies tai gali atrodyti kažkaip taip: nejučia perimu kolegės manieras ir praddu naudoti jos žodyną, nors dar vakar stengiausi sugriauti jos autoritetą; naujas aprangos stilius darosi labai panašus į pagrindinės herojės to filmo, apie kurį vakar kalbėjau tikrai ne šventais žodžiais…na ir kas, kad nei tinka, nei limpa; svetainės interjeras vis labiau panašėja į tos buvusios draugės, kuri iš tikrųjų “serga” visiška beskonybe ir neturi jokio supratimo apie interjero dizainą. Nepripažintas pavydas pasmerkia būti kažkieno kopija, bet vargu, ar tai pastebėsim, tad viskas kaip ir gerai.
3. Amžinai niurzgėsim ir būsim priešiškai nusiteikusios.Gyvenimo neapleis su kančia sumišusio įniršio priepuoliai, kuriuos kartais pakeis apatija ir depresinės nuotaikos. Ir tokiais momentais, priklausomai nuo temperamento, galime arba užsidaryti išdidžioje vienatvėje, arba „kabinėtis“ prie visų, svaidant priekaištus ir kaltinimus. Tiesa, kartais nutiks ir džiugūs epizodai – tomis retomis akimirkomis, kai atrodys, jog kažką “perspjovei”.
4. Pavydo gelmėse paskęs visi mūsų norai. Kai kurie žmonės į liūdesio pelkę pasineria taip giliai, kad pradeda gyventi tarsi pilkame, tankiame, viską apraizgančiame kokone, kuriame savarankiškai nei pajudėti, nei kvėpuoti pilna krūtine nėra galimybių. O jeigu paklausi „Ko tu norėtum?“ – atsakymo nebus. Nes nebežinai. Nes tiek metų gyventa svetimais gyvenimais, kad jie jau tapo beveik savi. Bet ne tavo. Ir tai nedžiugina.
5. Geriausiais draugais bus kančia ir ilgesys. Ir kuo stipriau panirsime į aukščiau aprašytas būsenas, tuo stipresnė bus kančia. Pavyduolis, nepripažįstantis savo pavydo, gyvena labai nykiame pasaulyje, kuriame kažkas pavogė visą grožį ir saulės spindulius. Liūdesio pasaulis, kurio negali pagražinti net didžiulė sėkmė. Blizgantis popierėlis šventiškai čeža, o viduje – pragaras.
Dar vienas aspektas, kuris gali rastis iš nepripažinto pavydo – tai noras naikinti.
Pavydas – jausmas, susidedantis iš kelių bazinių jausmų. Stipriausias iš jų – sielvartas. Jame taip pat aptiksime liūdesį ir ilgesį dėl to, ko neturim, o dar – visada bus ir silpnesnis ar stipresnis pyktis. Gal girdint apie pavydo objektą, kils tik lengvas susierzinimas, o gal skausmas bus toks stiprus, kad rasis noras sunaikinti tai, apie ką pasakoja tas, kuriam pavydžiu.
Noras naikinti pats savaime nėra pavojingas. Nuo tokio noro iki realių veiksmų gali būti ilgas kelias (na, jeigu kalbame apie sveiką ir jokiomis psichotropinėmis medžiagomis neužsipildžiusį žmogų). Greičiausiai vidinės nuostatos sulaikys nuo rimtų griaunančių poelgių. Na, kas gali nutikti – pradėsime viską kritikuoti ir nuvertinti. Ir tai darysime tam, kad tik nebūtų galimybių pripažinti, jog ir kiti žmonės turi stiprių ir gerų pusių. Žiūrėsime ir fiksuosime tik „blogį“. Ir tai padės trumpam sumažinti savo pačių skausmą. Bet… jeigu kritikuoti ir nuvertinti viską, ką tik daro kiti, juos skaudinant ir atstumiant, visai gali būti, kad vieną dieną aptiksim save vienatvėje. Aplink tik tuštuma ir nė vienos gyvos dūšios. Nors iš kitos pusės – o kam reikalingi tokie menkystos…
Bet neverta smerkti pavydo. Nes pavydėti nėra taip jau lengva. Tai tikrai skausmingas jausmas, galintis priversti užsisklęsti savyje, pradėti teisti save ir niekam nepasakoti apie savo išgyvenimus.
Jeigu jaučiate pavydą, gali būti, kad jums trūksta rūpesčio ir palaikymo tam, kad aptiktumėte savo potencialą ir jį realizuotuomėte.
Pavydas nėra natūrali žmogaus būsena, mes su ja negimstame.
Sąlygos pavydui atsiranda tada, kai gyvenimą pažinę suaugėliai pradeda vertinti ir lyginti vaiko asmenybę.
Ir tą akimirką neišvengiamai gimsta pavydas, nes palyginimo rezultatai ne visada būna mūsų naudai. Kai mes lyginame save su kitais, mes tarytum sakome: “to, kokia aš esu, nepakanka, kad mane priimtų ir mylėtų”. Ir nejučiomis savo gyvenimą pašvenčiame tam, kad kažkokiu būdu atitiktumėm idealus ir dažnai net nesuprantame…o kam mums to reikia?
Ir čia gali rastis paradoksas: kuo labiau mes stengiamės atrodyti tobulos (mamos, žmonos, dukros, darbuotojos), kuo labiau stengiamės įtikti, patikti kitiems, tuo mažiau mūsų gyvenime lieka tų dalykų, kurių mes iš tiesų norėtumėm, ir kaip rezultatas – mes vis mažiau save vertiname ir gerbiame, nes iš išorės gautų įvertinimų “tobulybei” niekada nebus gana.
O ką gi daryti?
1. Atitraukti žvilgsnį nuo kitų ir sutelkti į save. Kas manyje yra ypatingo, gražaus ir gero? Nieko? Tai pats didžiausias melas, kurį tik galėjo sugalvoti Kur yra mano stiprybės, talentai, gebėjimai? Kas man patinka ir teikia malonumą? Ko būtent aš noriu iš šio gyvenimo? Kas man įdomu, ką naujo norėčiau išmokti? Ieškoti, tyrinėti, domėtis – ne kitais, o savimi. Ir realizuoti.
2. Pagalvoti ir apie tai, kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį su savo užduotimi, o kad ji būtų įgyvendinta, reikalingas tam tikras rinkinys: išvaizda, būdas, auklėjimas, tėvai, talentai, gebėjimai, asmeninės savybės ir panašiai. Ir jeigu mano pavydo objektas turi lieknas ir grakščias kojas, o manosios „visai šiaip sau ir gerai atrodo tik po ilgu sijonu“, būtent tokios man ir reikalingos, kad patirčiau situacijas, priversiančias augti ir vystytis. Gali būti, kad ilgos ir grakščios kojos trukdytų išgyventi tas situacijas, ir aš palengva pradėčiau riedėti žemyn ir negaučiau galimybės augti, mokytis, pažinti naujų dalykų. Todėl tam, kad neįstrigčiau pavydo gniaužtuose, priimu faktą, kad tokios kojos – pačios tinkamiausios ir man nereikia jokių kitų. Tad ir pavydėti nebebus ko.
3. Priimti savo gyvenimą, pripažinti, kad esu pakankama ir iš esmės man nieko netrūksta. Svetimas švyturys gal ir prabangiau dekoruotas, bet kol žvilgsnis bus nukreiptas į jį, niekada neatrasim ir nesukursim savo. Nesuvokusios savo gyvenimo vertės, mes siekiame gauti tai, ką turi kiti, kaip orientyrą naudojame svetimus gyvenimus ir dėl to mūsų pačių gyvenimas pradeda atrodyti vis menkesnis ir mažiau vertas. Ar tikrai taip nori to, ką turi kiti? Net jeigu kartais ir atrodo, kad tavo gyvenimas yra ne toks garbingas, didelis ir svarbus, jis – tavo. Ir to pakanka, kad jį mylėtum, vertintum ir puoselėtum.
4. Kai jaučiame krūtinėje nemaloniai erzinantį pavydą – pripažinti “taip, aš pavydžiu todėl, kad…”Ir štai šis “todėl, kad” – pati svarbiausia dalis, nes atvirai pasižiūrėjusi į ją, gauname šansą kažką pakeisti. Jeigu pavydime todėl, kad nepakankamai save vertiname ir mylime, pradėkime narpliotis iš “žemos savivertės” pinklių ir stiprinkime savo vidinę atramą. Jeigu priežastis – tikslų nebuvimas – sprendimas taip pat yra. Kai mes atvirai pažvelgiame ir pripažįstame savo pavydą, jis, pasak psichoterapeuto Bent Falk, tampa „minų ieškotoju“, rodančiu kelią link užslėptų norų ir nepanaudotų talentų. Beliks tik suprasti, ko būtent mums trūksta, o tada pradėti judėjimą pirmyn.
A
Kaip ir bet kuris jausmas, pavydas gali tapti ir prakeiksmu, ir palaiminimu. Todėl neverta bijoti šio jausmo, “vynioti į vatą” ir vadinti kitais vardais. Verta juo pasinaudoti. Jeigu aš pavydžiu, vadinasi, turiu ką veikti! Ir tada nebebus laiko kentėti kaltėje, nuoskaudose, laisvalaikį leisti savigraužoje, nes būsime užsiėmusios labai svarbiu reikalu – savimi ir savo gyvenimu. Kai mes žinome, kad esame vertingos ir vertos, nebelieka poreikio lyginti savo gyvenimo su svetimu – “idealiu”. O žinome mes tai ar ne – priklauso tik nuo mūsų pastangų.
Ir pabaigai…
Mes dažniau liūdime dėl to, ko neturime, nei džiaugiamės tuo, ką turime…
Dažnai mes per mažai vertiname ir džiaugiamės tuo, ką jau turime, nes vis atrodo, kad turime ne tai arba turime per mažai. Ir tada džiaugsmas mus apleidžia, o jo vietą tuoj pat užima kiti jausmai. Juk laisva vieta ilgai nebūna laisva… Todėl tam, kad vidinis turinys būtų šviesesnis, pradėkime dėkoti už mažus dalykus ir neeikvokime jėgų žvilgčiojimui į svetimas lėkštes, kuriose būtinai aptiksime kažką skanesnio ir didesnio.
Taigi, stebėti savo pavydą ir panaudoti jį kaip vedlį. Keliauti į tą vietą, iš kurios jis kyla, atrasti priežastis ir jas išspręsti. Mokytis prašyti pagalbos ir dėkoti už mažiausias smulkmenas. Taip, aplink mes matysime sėkmingesnių ir ryškesnių talentų turinčius žmones – mokykimės nuoširdžiai jais žavėtis. O pradėti galima ir dabar – padėkokite greta esančiam žmogui, tuomet tam, kuris tyliai sėdi tolimiausiame kampe, o tada tam, kuris iš ryto nusišypsojo, ir būtinai tam, ant kurio tu jau seniai pyksti. Ir tada – visiems, kuriuos tik gali prisiminti. O jeigu šis tekstas buvo naudingas, sąrašo pabaigoje įrašykite ir mane 😉
Ačiū jums, kad perskaitėte!
lina
2 kovo, 2021Aciu , miela Ilona, uz gilios isminties kupina teksta, motyvacija kaskart sugristi i save.
Ilona Tamošiūnienė
2 kovo, 2021Ačiū, Lina, už tai, kad skaitote, ir siunčiate palaikymą!