Atsisuku į praeitį ir matau, kaip milžinišką savo gyvenimo dalį gyvenau pusiau. Pusiau džiaugiausi, pusiau mylėjau, pusiau kvėpavau, pusiau svajojau, pusiau norėjau, pusiau siekiau… Kartais net mažiau nei pusiau. Ypač po didžiosios griūties, kai viskas tarytum sustingo. Ir kurį laiką tiesiog smigau į prarają vis giliau ir giliau, kol nebeliko net ir pusiau. „Kaip dabar žmonėms į akis pažiūrėti…kokią gėdą tu mums padarei…kodėl tu negali būti kaip visos normalios moterys?“, – skambėjo galvoje balsai iš praeities, primindami, kad tu esi ne tokia, su tavim blogai yra viskas, nesi verta nei palaikymo, nei gero žodžio, nei kiek šiltesnio žvilgsnio. „Geriau tavęs nebūtų buvę…“, – suskamba senas nuosprendis ir užtrenkia gėdos suręstas duris milžinišku skląsčiu…
Pradingti, išnykti, nebūti. Kad tik šis idealus ir kritiškai nusiteikęs pasaulis nepastebėtų tavo netobulumo, tavo klaidų, tavo išgyvenimų. Todėl geriau narvelyje ir draudime reikštis pasauliui. Geriau išdidžioje vienatvėje ir šaltame glėbyje. Geriau paversti save nematoma ir atmesti tai, kas tavyje yra tikra ir nuolat prašosi į laisvę. Saugiau. Niekas neatstums, neišjuoks, nepažemins.
Gėdos narvelyje jautiesi nepažeidžiama. Pasislepi nuo gyvenimo, didini atstumą nuo žmonių, o tuos, kurie bando prasibrauti ir priartėti, iš anksto atstumi. Dėl viso pikto.
Tiki, kad jeigu darysi minimaliai veiksmų, jeigu būsi tyliai, neryškiai – niekas nepastebės ir neturės progos sugėdinti, pasmerkti ar atstumti. O jeigu netyčia vis tik pastebės, gali išsigąsti ir sureaguoti taip, kad jie savaime „atšoks“, lyg į lanką atsitrenkęs kamuolys. Ir dar kartą įrodys, kad su tavim tikrai kažkas negerai. Dar daugiau gėdos, dar stipresnis savo menkumo išgyvenimas, dar stipresnis tikėjimas, kad niekam nerūpi, niekam neįdomu nei kaip tu, nei kas su tavim. Vis mažiau aktyvumo ir energijos. Gyvenimas vis niūresnis ir mažesnis. Tik dar labiau susigūži savo narvelyje ir tyliai esi.
Bet gėdos narvas atima šansą kažką pakeisti. Pasilikdama jame, pasirenki nuoskaudas ir uždarumą, atsisakydama galimybės atsiverti ir būti suprasta. Ir už tai gali sumokėti labai didelę kainą, ypatingai tada, kai ateina metas išreikšti save kūryboje, darbe ar santykiuose.
Narvelyje nėra gyvybės, nėra tikrų jausmų, spontaniškumo, tikrumo, kūrybinio polėkio. Likdama jame, niekada neatrasi savo vietos po saule.
O kitaip galima? Galima ne pusiau, o pilnai?
Galima! Gal ir būtina, jeigu tik norisi.
Susitikti su savo gėda, pažvelgti į klastingas jos akis ir sugrąžinti jai tai, kam ji buvo sutverta. Tegu ir toliau saugo nuo impulsyvių, neapgalvotų poelgių, padeda adaptuotis socialiniame pasaulyje, kuria pagarbą svetimoms riboms, augina jautrumą kitų žmonių poreikiams ir jausmams.
Bet atimti iš jos tai, ką ji nuodija: artumą, tikrumą, svajas. Nebeleisti jai kištis į saviraišką ir savirealizaciją. Praeiti kelio atkarpą drauge su ja – tegu atveria paslėptus norus ir poreikius, tegu išlaisvina energiją ir resursus.
A
Gėda – tai durys, už kurių pasitinka laisvė.
A
O išėjimas iš gėdos narvo yra ten pat, kur ir įėjimas. Tik atvirkščiai. Jeigu patekai į gėdos žabangas maksimaliai sumažindama veiksmus, atsisakydama aktyvumo, nes bijojai neigiamų žvilgsnių, nemalonių įvertinimų ir atstūmimo, išeisi iš jo tuo pačiu keliu.
Jeigu nori, kad pasaulis tave priimtų, vertintų, mylėtų, teks jam pasirodyti ir atsiskleisti.
Apsisuk, atsisuk į žmones ir pamatyk…Visi jie skirtingi. Ir neprivalai jiems visiems patikti, įtikti ar būti patogi. Visada bus tie, kurie pasmerks, pasijuoks, atstums.
Bet tų, kurie priims, palaikys, išties ranką, yra gerokai daugiau. Tikrai tikrai 🙂 Ir tik jie yra svarbūs. Galbūt jie seniai pavargo belstis į tavo duris, ieškoti kelių į tavo širdį, bet jie vis dar yra ir tebelaukia.
Galbūt jie daug metų kovojo ir bandė tau įrodyti, kad esi graži, protinga ir gera, bet tu jų nematei, nepastebėjai, netikėjai jais ir tuo, ką jie sako. Bet jie dar laukia, kol narvelio durys atsivers ir pasirodysi tu. Duok sau šansą pamatyti juos ir save jų akyse. Duok jiems šansą tave pažinti – tikrą ir atvirą. Leisk jiems tau padėti išsilaisvinti iš gėdos sukurto kalėjimo.
Išeiti iš narvelio nebus taip lengva. Aš tai žinau. Bus baisu, bus nejauku, juk tavo pasirodymas ir vėl gali būti neidealus. Kiti ir šį kartą gali pamatyti visą tavo netobulumą, tikruosius tavo poreikius, pažeidžiamumą. Ir vėl gali susižeisti, subyrėti į tūkstančius šukių. Tai ir vėl gali pasikartoti.
Ir tegu. Nebenoriu bėgti nuo gyvenimo. Nes kai bėgu nuo galimo skausmo, aš pabėgu ir nuo priėmimo, palaikymo, žmonių šilumos. O, be to, ir bėgti nebėra kur. Nebėra laiko. Nebėra ir noro. Todėl užsimerkiu, giliai įkvepiu ir rizikuoju…
Pastebiu jų šiltas reakcijas į savo pasirodymą. Ir palengva pradedu jais tikėti.
Su baime ir sumišimu žiūriu į tavo akis ir aptinku jose šilumą ir pritarimą. Girdžiu tavo palaikymo žodžius ir leidžiu sau jais patikėti. Bent vieną sekundę.
Klausau ištarto „gera, kad tu esi…“ ir leidžiu šilumai paliesti širdį. Vietoje įprasto „nesąmonė, meluoja, matyt kažko nori…“. Įsileidžiu šilumą ir mėgaujuosi. Tegu šiandien tik dvi sekundes.
Girdžiu pagyrimą ir padėką. Ir įprastą „tu tiesiog nieko apie mane nežinai, taip nekalbėsi, kai pamatysi, kad esu netobula…“ pakeičiu vienu žodžiu AČIŪ…leisdama sau pajausti pripažinimo skonį ir pasididžiavimo dvelksmą. Tegu vos tris sekundes.
Ir kiekviena sekundė, kurią pastebiu, priimu, patikiu, palengva tirpdo gėdos sukurtą narvą. Būti vis lengviau. Rizikuoti vis paprasčiau. Gyventi vis laisviau.
Atsiverti kitam. Pasirodyti. Ir pajausti grįžtantį priėmimą, susidomėjimą.
Patikėti jais. Ir savimi.
O susitikusi su šalčiu ir bjaurastimi, akimirkai stabteliu gėdoje, bet prisimenu visą šilumą ir šviesą. Mintyse palinkiu lengvos kelionės į šiaurę ir einu savo keliu. Pas tuos, kurie laukia.
A
Labas! Aš čia! Aš ESU!
A
Tegu šiandien tyliai ir virpančiu balsu, bet rytoj – su visa laisve ir garso jėga.
A
O ką galvojate Jūs? :)