Ir palinkėjo man…

Vieną ramų vakarą Tėčio namuose bevartant senus nuotraukų albumus, iš vieno išslydo atvirutė. Atvirutė kaip atvirutė – su raudonomis rožėmis, auksiniu įspaudu ir užrašu “Su Gimimo Diena”. Na, tokia seno kirpimo, lengvai pageltus nuo praėjusių metų, pavargus nuo užgriuvusių nuotraukų svorio, apsilanksčius, bet išdidžiai atlaikiusi visus išbandymus. Ir visai gali būti, kad laukusi šio ramaus vakaro…

Ir kaip gi, žmogau, nepažiūrėsi, kas joje parašyta. Atsiverčiau ir lengvai nustėrau. Atvirutė adresuota man. Skaitau ir su kievienu žodžiu kvėpuoti darosi vis sunkiau: “Ilonėle, gyvenimas negailestingas ir žiaurus. Būk stipri, niekada nepasiduok, kovok ir būk laiminga! Teta…” Paskutinių žodžių jau galėjo ir nebūti, nes tame kontekste jie tiesiog pasimetė. Ir ką galvojate, šis palinkėjimas mano gyvenime išsipildė su tokiu kaupu, kad kažkuriuo metu vos pavyko jį atlaikyti. Ir stiprybės reikėjo tonos, ir tikrai negailestingai viskas vyko, ir kovos lauke taškiausi ne vieną dešimtmetį. Viskas vyko taip, kaip parašyta. Gaila, kad atvirutėje nebuvo datos ir visiškai neaišku, kiek gi metų man buvo, kai aš sužinojau, koks turėtų būti mano gyvenimas, o atmintis neatgamino to momento. Bet pagaliau – koks gi skirtumas? Ir pasakyti noriu ne tai, kad “kokia pabaisa ta mano teta, kad taip prilinkėjo”, o tai: žiūrėkime atidžiau, ko mes vieni kitiems linkime. Juk linkėdami siunčiame tam žmogui energiją, kuri gali būti paskutinis lašas, kad palinkėjimai realizuotųsi…

Tad, dar atidžiau pradėjau stebėti įvairiausius palinkėjimus. Atradimų tikrai įdomių 🙂 Labai dažnai sutinkamas palinkėjimas “linkiu stiprybės ir jėgų”. Kaip ir gražu, tačiau pažiūrėjus giliau…ko mes linkime tam žmogui? Linkime, kad jo gyvenime vyktų tai, kam jam reikės stiprybės ir jėgų… Dar dažnai linkime ir kantrybės į komplektą. Mes tikrai esame tokie nedraugiški ir norime, kad visų tų prilinkėjimų žmogui reikėtų? Greičiausiai – ne, bet kai linkime “automatu”, labai dažnai prilinkime nežinia ko.

Dar vienas įdomus palinkėjimas “linkiu naujų iššūkių”. Ei, ei, ei…o tikrai linkėdami to, mes žinome, kad tam žmogui reikia naujų iššūkių? Gal jis dar su senais nesusitvarkė? O ir tie iššūkiai ne visada jau tokie smagūs būna.

Atskira grupė linkėjimų, prasideančių priešdėliu “ne”. “Nepasiduok, nesirk, neliūdėk, ne…ne…ne”. Tikriausiai žinote, kad Visata negirdi “ne” ir kai mes linkime kažkam “ne…”, iš tiesų mes linkime “taip: pasiduok, sirk, liūdėk…”. Linkėjimuose sau tai veikia lygiai taip pat. “Noriu vyro, kad negertų, kad neišduotų, kad nepaliktų”. O vėliau stebimės, kad geria, išduoda, palieka. Arba “kad žmona nebambėtų, vaikai nebūtų išdykę, bosas neburnotų”. Ir turime tai, ko paprašome.

Galbūt žinote pasakojimą apie norus ir jų išsipildymą…

Autobusu važiuoja vyriškis ir mintyse vis bamba: „Žmona – kerėpla, vaikai visai neklauso ir daro ką nori, dar ir darbe tas asilas direktorius vis kabinėjasi ir dirbti ramiai neleidžia. Kaip toliau gyventi? Jau nebeturiu jėgų.” Už vyro nugaros sėdi Angelas ir konspektuoja: „Žmona – kerėpla, vaikai – neklauso, direktorius – kabinėjasi, neleidžia dirbti, nėra jėgų…Hm…niekaip negaliu suprasti, kiek jis gali prašyti vis to paties? Na bet ką gi…jei prašo, reikia vykdyti.”

Bet grįžkime prie palinkėjimų. Kartais, norėdami labai poetiškai ir eiliuotai palinkėti, galime nulinkėti visai ne į tą pusę. Na, pavyzdžiui: “Te laimės kelias niekad nesibaigia (tegu baigiasi ta tavo laimė…)…ir džiaugsmo, ir laimės, ir meilės netruks (oi truks, visko truks…)… tegul iš tavo lūpų neišblėsta šypsena (kokia šypsena, užteks čia šypsotis…)…tegu jos džiaugsmai jus pravirkdo, tegu jos sunkumai jus parklupdo…(paverk ropodama keliais…)” ir daugybė kitų „poezijos” šedevrų. Matote tai, ko iš tikrųjų linkima šiais žodžiais? Todėl, linkėdami pagalvokime penkiasdešimt kartų apie tai, ko linkime.

Dar vienas pastebėjimas apie palinkėjimus: labai dažnai kitiems mes linkime to, ko mums patiems norisi ar reikia, net nesusimąstydami ar tam, kuris gauna linkėjimus, tikrai reikia to paties, ko ir mums? Ne faktas. Linkėti meilės ir laimės atrodytų kaip ir gražu, tačiau…Įsivaizduokime: vieniša, galbūt neseniai išsiskyrusi moteris gydosi savo “meilės žaizdas” ir tyliai keikia gyvenimą už tokį meilės suteiktą skausmą. Ir čia ateiname mes, visi tokie faini, iš visos širdies linkėdami jai meilės. Žinoma, mes juk norime, kad jai geriau būtų, bet jos galvoje šiuo metu gyvena istorija, kad meilė = skausmas. Ir mūsų linkėjimas jai virsta kuo? Taigi…Todėl, jeigu nežinome kas ir kaip, geriau pasilaikykime linkėjimus sau, kad dar labiau nesužeistumėm kito.

Tad, ką gi daryti? Vienas iš variantų – nustoti linkėti, o pradėti sveikinti, dėkoti, džiaugtis. Kas gi sugalvojo, kad būtina visiems visko linkėti? Aš galvoju, kad geriau nelinkėti nieko, nei palinkėti to, ko žmogui tikrai nereikia. O jeigu jau nusprendėme linkėti, skirkime tam daugiau dėmesio ir padarykime tai iš visos širdies, kad kitam nusiųstumėm tai, kas jį iš tiesų nudžiugins. Juk labai dažnai linkime tik todėl, kad taip reikia, taip įprasta, o ne todėl, kad jaučiame tą žmogų ir žinome apie jį tiek, kad linkėdami neįgeltumėm…

Ir pabaigsiu, ko gero, mano širdžiai mieliausiu sveikinimu, kuris pasiekė gimimo dieną: “Su gimtadieniu, mieloji. Aš tave matau. BŪK.”

O kokius įdomius sveikinimus esate gavę Jūs? Pasidalinti galite žemiau esančiuose komentaruose. Padėkime vieni kitiems kurti gražų pasaulį. AČIŪ, kad esate!

Jeigu patiko straipsnis, pasidalinkite juo su draugais! Ačiū!

Komentarai