Buvo gyvenimas, kuriame drąsos nereikėjo. Tenai tereikėjo atitikti, patikti, įtikti. Stebėti normas, taisykles, stereotipus ir bandyti į juos įsisprausti. Per jėgą, per skausmą, per save. Neįtelpi? Per mažai stengiesi. Pasistenk. Būk patogesnė, tylesnė, mažesnė. Tau visai nepatogu? Nieko tokio, gali ir „savimi pabūti“. Kartais. Tik kiekvieną kartą po tokio „pabuvimo savimi“ būtinai įsiklausyk į pataisymus „kaip teisingai būti savimi“.
Gyvenimas su daugybe baimių. Ne apie norus, tikslus ar siekius. Apie vertinimus, nuomones, atitikimą.
Ne apie tai, kad blogas buvo. Apie tai, kad gan paprastas ir aiškus. Dažniau visai nedžiuginantis, bet be klausimų. Pasroviui su visais. Su instrukcijomis, taisyklėmis, normomis kokia turi būti ir kaip turi gyventi. Neišsišoksi ir bus ramu. Per daug nenorėsi ir niekam neužkliūsi. Neturėsi nuomonės ir visiems patiksi. Kursi dramas, kaltinsi, kentėsi, retsykiais pasipeši, bet būsi kaip visi. Norma.
Normai drąsos nereikia…
Drąsa prasideda su mintimi „kažkas ne taip“. Ir milijonu klausimų: kas aš, vardan ko aš, kodėl būtent taip, o kaip kitaip…? Dar daugiau drąsos reikia milijono atsakymų paieškai. Ir akistatai su savimi. Žingsniui nauju, nepažįstamu keliu.
Savai kelionei reikia daug drąsos.
Pripažinti, kad po daugybės metų paieškų, tyrinėjimų, mokymosi, praktikų tu vis dar turi neišspręstų klausimų ir vis dar esi netobulas žmogus. Ir ne faktas, kad kada nors būsi. Pripažinti, kad yra dalykų, kurių nesupratai tada ir vis dar nesupranti dabar. Ir nebūtinai kada nors suprasi.
Drąsos reikia tose akimirkose, kuriose pradedi jausti piktą pavydą kažkam, kuris tobulesnis ir labiau spindi. Ir negali su tuo nieko padaryti. Nors atrodytų – gyveni savarankiškai pasirinktą gyvenimą, bet kažkodėl pavydi. Pavydėti ir nepabėgti. Pripažinti, išjausti ir nesubyrėti. Ir žinoti, kad dar ne kartą nutiks tai, su kuo nieko negalėsi padaryti.
Ir tada, kai aptinki save neatitikimuose. Kalbi viena, o darai visai ką kita, nors tikrai nuoširdžiai norėjai daryti tai, ką kalbėjai. Neužsigraužti, nepasmerkti ir nenusiskandinti gėdos liūne. Pažadėti sau daugiau taip nedaryti, bet žinoti, kad gali pavykti, o gali ir nepavykti. Ir dar daugybė kitų dalykų gali nepavykti.
Drąsos reikia ir tada, kai girdi apie besąlyginę meilę ir supranti, kad tai – dar ne apie tave. Ir nežinia, ar kada nors bus apie tave. Kol kas nejauti didžios meilės viskam ir kiekvienam. Yra tie, kurie erzina ir nepatinka, kurių negali, o gal ir nelabai nori suprasti. Pripažinti, kad tavo meilė vis dar turi sąlygų. Ir neprasmegti akyse tų, kurie, rodos, jau be sąlygų.
Pripažinti, kad vis dar esi tiesiog žmogus, jaučiantis gausą emocijų. Ir nebūtinai vibruoji vien aukščiausiais dažniais. Kartais gali įsiusti lyg žiežula, kartais gali verkšlenti lyg maža nuskriausta mergaitė. Beveik be priežasties. Dėl trupinio ne vietoje. Ir tai – jokia ne diagnozė. Visa tai esi tu. Nes dar netobula. Bet tikrai – gyva.
Nepasiduoti pagundai susipakuoti į blizgų popierėlį ir apsimesti, kad tave jau ištiko tobulumas. Tokio kritiškai nusiteikusio ir spindinčius paviršius vertinančio pasaulio akyse…
Kas kartą būti tiesiog Žmogumi. Lygiu tarp lygių. Kartais stipriu ir išmintingu, o kartais silpnu ir bejėgiu. Atsiverti ir toliau eiti gyventi savo pasirinktą gyvenimą. Kad ir koks keistas jis atrodytų kitiems. Pripažįstant savo žmogišką prigimtį ir tai, kad kiekvienas nepažįstamas žingsnis atvers naujus augimo sluoksnius. Ir pakeliui nutiks tikrai dar visko…
Kažkaip va taip 🙂
O ką galvojate Jūs? :)