Kartais tenka mokytis sakyti “ne”. Po to, kai šimtus dienų mokėjai sakyti “taip”. Sakydavai “taip” net ir tada, kai tekdavo kitam po kojomis patiesti savo norus, poreikius, svajones. Net ir tada, kai tas “taip” įsmigdavo skauduliu į tavo širdį.
Kai tenka mokytis sakyti “ne”, tai reiškia, kad tariami “taip” jau stringa gerklėje ir nebeleidžia kvėpuoti. Jie jau seniai nebeteikia džiaugsmo ir nebeduoda tų bonusų, kurių buvo tikėtasi.
Ir pradžioje bus sunku.
Bus sunku, jeigu visą gyvenimą girdėjai, kad privalu rūpintis visų pirma kitais, o save gali ir tolimiausią lentyną padėti.
Bus sunku, jeigu už menkiausią “ne” sulaukdavai kaltinimų ar bausmės.
Sunku bus ir tada, jeigu kito žmogaus “ne” girdėdavosi lyg išdavystė.
Ir gali skaudėti. Kartais – nepakeliamai.
Nes tie, kurie išgirs “ne”, tikrai neapsidžiaugs, neišbučiuos ir nepasveikins su pagaliau prasiveržusiu noru pasirūpinti ir savimi. Jie bus nepatenkinti. Su beveik šimtaprocentine garantija. Ir juos galima suprasti. Staiga jie nebegaus to, ką gaudavo kiekvieną kartą panorėję. Ir jie pyks, priekaištaus, reikalaus įprasto “taip”, baugins. O kartais – atsuks nugarą ir užtrenks duris. Apsisuks ir tiesiog išeis. Ieškoti tų, kurie moka sakyti tik “taip”.
Ir norėsi bėgti paskui juos su priesaika daugiau nebesakyti “ne”.
Kankinsi save nesibaigiančiais klausimai “Ir kam aš pasakiau “ne”? Galėjau pasakyti “taip”. Tiek kartų sakiau ir nieko, ištvėriau. Ir toliau galėčiau pakentėti. Taip, skaudėdavo, bet ne taip smarkiai kaip dabar…” Bet tą akimirką pabus prisiminimai apie kiekvieną skaudėjusį “taip”… Ir sustosi, nebesivysi, išskaudėsi.
Ir gali būti baisu.
Nes jeigu išdrįsi ir toliau sakyti “ne”, išeis visi, kuriems tereikėjo tavo “taip”. Išeis tie, su kuriais buvai sujungta ne tokiomis tvirtomis neuronų jungtimis, tad joms nutrūkus skaudės ne taip jau ir siaubingai. Tik baimė kuždės, kad vėl reikia pradėti sakyti “taip”. Kad tik nebūtų to vienišo vakuumo, kad tik ateitų tie, kurių trūksta. Ir jie ateis. Tam, kad vėl gautų tik apie juos pasakojantį “taip”.
Bet tu suprasi, kad taip jau nebetinka.
Nes tavo pasaulyje yra ir “taip”, ir “ne”.
Ir tada nebesakysi vien “taip”. Nebesakysi vien “ne”. Pradėsi girdėti savo vidų ir aiškiai jausti, kada tikrai reikalingas “taip”, o kada – visiškas “ne”.
Ir tada nutiks stebuklingas momentas.
Šalia pastebėsi tuos, kurie niekur nedingsta po tavo “ne”. Jie nustebins ir pasiliks. Jie kalbėsis apie tave, domėsis tavimi, jie atsiprašys dėl to, kai neteisingai supras tavo “ne”. Jie klausys, siūlys ir pasakos apie savo “ne”. Bet niekur neišeis.
Ir tada prisiminsi tą skausmą, kai išėjo svarbiausi, negalėję ištverti tavo “ne”.
Ir atleisi jiems už jų negalėjimą.
Nes šalia bus tie, kuriems neprivalu sakyti vien “taip” ir baugintis jų išėjimo dėl menkiausio “ne”.
Ir staiga aptiksi, kad skausmas pasitraukia ir širdyje darosi šilta.
Ir, galbūt, ilgesingai nusišypsosi.
Jeigu išmoksi sakyti “ne”.
O ką galvojate Jūs? :)