Pokyčiai – tai kelias, kurį įveikia, deja, ne kiekvienas. Yra tie, kurie tris žingsnius žengę numoja ranka. Bet yra ir tie, kurie kantriai žengia pirmyn net ir tada, kai sukyla visos dešimtmečiais kauptos drumzlės. Ne visi pasiruošę naujam išdėstymui, naujam scenarijui, kuris neišvengiamai įrašys į jų gyvenimo knygą dešimtis naujų, dar niekad nepatirtų puslapių. Kartais gal ir ne visai apgalvotų, parašytų paskubomis, skverbiantis per emocines audras ir bandant išsilaikyti paviršiuje. Nenuskęsti.
Jau beveik dešimtmetį esu pokyčių kasdienybėje – tiek savo, tiek kitų nuostabių moterų. Ir kiekvieną dieną vis aiškiau suprantu, kad pokyčių kelyje ne tiek svarbus yra noras kažką pakeisti, kiek svarbus klausimas „Ar esi pasiruošus?“
Jeigu nori kažką pakeisti, išsilaisvinti, pasidalinti kažkuo asmenišku, iki pabaigos išjausti, atsinaujinti. Jeigu nori tikro, gilaus pokyčio, o ne to, kuris paviršiumi, užduok sau klausimą „Ar aš esu pasiruošus?“
Ar esu pasiruošus kitokiai realybei, kitokiam pasauliui? Ar esu pasiruošus tuštumos jausmui, gėdai, nepasitikėjimui, kas akimirką palengvėjimą keičiančiam sunkumui? Vienatvei ir erdvei, užsipildžiusiai viskuo, kas tik iškils į paviršių. Ar esu pasiruošus daugybę kartų pračiuožti „amerikietiškais kalneliais“, kuriuose pakilią dainą vėl ir vėl keis sena, aimanuojanti ir iki skausmo suglamžyta emocinė melodija?
Tikras pokytis prašo laiko ir jam svarbus tik mūsų pasiruošimas keistis pavargusio vėžlio tempu.
Nes jeigu greičiau – „nuraus stogą”. Mūsų nervų sistema sudėliota taip, kad net patys pozityviausi ir kilniausi pokyčiai visų pirma išvers mums ant galvos visą metų metais kruopščiai ir nuoširdžiai kauptą šlamštą. Ir kol iškuopsi visa tai, kad pradėtum kurti naują tvarką – reikės laiko. Toks negailestingai neišvengiamas laikotarpis – adaptacija. Ir ji būtina bet kokiam pokyčiui. Būtų tai sloga, ar skyrybos. Ir be šio laikotarpio visi impulsai kažkuo imti ir tiesiog atsikratyti – beprasmiški. Be šio sulėtinto etapo nepavyks įveikti net rakšties mažajame pirštelyje. Ką jau kalbėti apie emocinį skausmą.
Jeigu atrodo, kad jau esi pasiruošusi pasikeisti, atsiverti, nusisukti, išsilaisvinti, priimti, žinok, kad šimtą devyniasdešimt kartų baigsis kantrybė, dar daugiau kartų baigsis jėgos, ne mažiau kartų – išseks valia. Ir beveik visada bus per mažai palaikymo bei meilės. Ir tikėjimo bus per mažai. Bet tu susitvarkysi, jeigu buvai pasiruošus.
Jeigu norime, kad gyvenimo traukinys pasuktų kitais bėgiais, pirmiausiai teks nutiesti tuos bėgius. O tai užtruks. Ir gali būti, kad teks ne tik perversti lapus kalendoriuje, bet ir pakeisti patį kalendorių. Gal net ne vieną. Ir užtrukti gali gerokai ilgiau, nei manėme. Mes nesikeičiame vakuume ir mūsų pokyčiai supurtys milžinišką erdvę, kurioje gyvena kiti – su jų lūkesčiais, nuostatomis, emocijomis ir stereotipais. Su jų asmeniniais sąvartynais. Ir jie mielai supils juos mums ant galvos.
Ir šioje klampioje gyvenimo atkarpoje teks būti. Ir, greičiausiai, viskas bus ne taip, kaip įsivaizdavote. Bus kažkaip. Taip, kaip bus. Bet be šio etapo pokytis nenutiks. Jeigu daugiau nebegalite, eikite į pokytį.
O jeigu jaučiate, kad dar nepasiruošusi, nelieskite to, kas tyliai snaudžia. Kartais kai kurie dalykai turi likti ten, kur jie yra. Nes pamatyti ir pripažinti juos gali būti per sunku. Išgyventi su jais galima tik jų neliečiant.
Kokį sprendimą bepriimtumėte, jis bus teisingas. Jis bus jūsų, o ne „tobulėjimo mados“ padiktuotas. Drauge su sprendimu priimkite ir save – viską, kas jumyse yra. Būkite sau dėmesinga ir rūpestinga. Ir jeigu ateis laikas, jūs žengsite žingsnį į pokytį, o jeigu laikas neateis – nežengsite. Tik liaukitės save kamuoti. Gyvenkite. Kito šanso gali ir nebūti.
O ką galvojate Jūs? :)