Kodėl gali neveikti „mažų žingsnių” principas?

Kai žmogus nusprendžia ką nors pakeisti gyvenime, anksčiau ar vėliau susitinka su mažų žingsnių idėja. „Nano įpročiai“, „atominiai įpročiai“, „mikro žingsniai“ – viskas apie tai, kad daryk, žmogau, mažus žingsnius, bet sistemingai, ir nuveiksi daug gerų dalykų. Vietoje trijų treniruočių per savaitę sporto klube (iki kurio vis vien nenueini…), daryk po dvidešimt įtūpstų namuose, bet kiekvieną dieną. Vietoje svajojimo apie anglų kalbos C2 lygį vakar (ir taip jau gerą dešimtmetį…), kiekvieną dieną 10 minučių skaityk knygą, klausyk garso įrašų ar kažkokiu kitu būdu susiliesk su kalba.

Ir pati mintis atrodo nuostabi, nes kai darai kažką maža apimtimi, būna mažiau pasipriešinimo, baimių, ne taip spaudžia pokyčio dydis ir lengviau judasi pirmyn. Nuostabi idėja ir teisinga. Ir nieko sudėtingo joje nėra. Jokių super-pastangų, ilgų valandų (kurias sunku atrasti sparčioje kasdienybėje), specialių pasiruošimų. Tiesiog imk ir daryk nors mažai, bet kiekvieną dieną. Ir kartais pavyksta.

Raktinis žodis paskutiniame sakinyje – kartais. Nes dažniau – nepavyksta. Žmogus dėl kažkokių priežasčių negali daryti tų mažų žingsnių ir nesąmoningai sabotuoja net ir tuos dvidešimt įtūpstų ar dešimt minučių su knyga.

Ko gero, istorija pažįstama kiekvienam. Man taip pat ne svetima. Nors mažų žingsnių idėja man iš tiesų atrodė ir tebeatrodo labai teisinga, paprasta, aiški ir visaip kitaip nuostabi, bet kokius penkis metus tiesiog svaigau C2 anglų kalbos lygiu, tuo tarpu nepagerindama jos nė mažiausiu trupiniu. Ir ne tik su kalba taip buvo (šioje vietoje turėtų būti nuraudęs ir rankomis pridengtas veidelis 🙂 ) Tad, kažkurią kantrybės trūkimo akimirką, nusprendžiau pradžiai išsiaiškinti, kas gi vyksta galvoje, kad nepavyksta daryti tokių paprastų dalykų. Nes kai aiškus procesas, atsiranda ir suvokimas, ką su tuo būtų galima daryti.

Benardydama informacijoje, aptikau vienos psichologės paaiškinimą, kuris man pasijautė labai vietoje ir būtent apie tai. Ir skaitydama jį, visiškai aiškiai užfiksavau, kaip tai vyksta realybėje. Ir linksmai, ir liūdnai vienu metu.

Taigi, kodėl dažnai nepavyksta daryti mažų žingsnių net ir tada, kai logiškai supranti, kad dešimt minučių per dieną virsta penkiomis valandomis per mėnesį, o nulis minučių taip ir lieka dideliu nuliu?

Atsakymas paprastas ir nepaprastas vienu metu.

Reiškinys pavadintas „skausmo delta“.

„Skausmo delta“ – tai skirtumas tarp nepasitenkinimo lygio dėl dabartinės situacijos ir to rezultato, kurį žmogus nori turėti. Kuo didesnė „skausmo delta“, t.y. kuo didesnis skirtumas tarp šios dienos ir ateities vizijos, tuo stipresnis nepasitenkinimas, iš kurio gimsta daugybė reikalavimų proceso greičiui. Jeigu paprasčiau – kuo didesnis skirtumas, tuo didesnis noras gauti ateitį greičiau.

Ir kai žmogus žiūri į dvidešimties įtūpstų per dieną idėją, jis mato ją per iškreiptą vidinį veidrodį, kuris rodo, kaip tie dvidešimt įtūpstų yra nutolę nuo norimo rezultato. Ir apima neviltis.

O dvidešimt įtūpstų jaučiasi kaip niekingos, apgailėtinos, žeminančios pastangos. Juk man reikia C2 lygio, tai kam aš užsiiminėsiu tokiomis smulkmenomis kaip dešimt minučių? Todėl reikia daug, greitai, o geriausiai būtų – vakar.

Būtų gerai, jeigu žmogus turėtų jėgų lankyti treniruotes tris kartus per savaitę. Bet nepavyksta ir tai. Nes kuo didesnis skirtumas tarp šios dienos tikrovės ir ateities vizijos, tuo daugiau skausmo, o kuo daugiau skausmo – tuo mažiau jėgų kažką daryti. Kuo mažiau aš galiu padaryti, tuo labiau skauda, nes niekas nesikeičia. Štai tokie nutinka spąstai. Ir skausmo randasi tiek, kad žmogų pradeda erzinti viskas, kas neduoda rezultato iš karto. Išmintingoji psichika atlieka savo darbą ir žmogų „nuskausmina”: skausmą paslėpia po pykčiu, nes pykti yra tikrai gerokai lengviau, nei jausti skausmą dėl ne tokio gyvenimo. Kas toliau vyksta su pykčiu – ilga istorija, tad apie jį gal kitą kartą, o esminis momentas šiame kontekste – kaip žmogus gali daryti tai, kas jį nuolat erzina? Sunkiai.

Bet kokia logika ir matematika „dešimt minučių kiekvieną dieną – tai kelios valandos per mėnesį, ir tai daug geriau nei nieko“ neveikia. Tiesiog neveikia. Įsijungia paradoksalus mechanizmas: jeigu aš negaliu gauti visko ir iš karto, aš nesižeminsiu ir neužsiimsiu niekais, nes tai žemina mano orumą, todėl geriau nedarysiu nieko.

Toliau „skausmo delta“ pažadina vidinį kritiką, kuris pradeda negailestingai urgzti ir reikalauja tuoj pat keltis iš krėslo ir nubėgti maratoną iš karto. O jeigu dar vidinis kritikas išmokęs bendrauti neapykantos kalba, neviltis dėl skirtumo tarp esamo ir norimo gyvenimo gali „rauti stogą“. Ir čia nutinka dar vienas „stebuklingas“ momentas: būti tokio vidinio kritiko įkaitu pasirodo paprasčiau, nei šiek tiek nuleisti savo lūkesčių kartelę pokyčio greičiui ir „nusižeminti iki mažų žingsnių“. Nes kol kartelės nenuleidai, vis dar lieka viltis, kad vieną dieną tu kaip atsistosi, kaip iškelsi galvą, kaip imsi, kaip padarysi, kaip aptiksi, kad tavo anglų kalba jau C3 lygyje… O nuleisti kartelę iki dešimties minučių per dieną reiškia pasiduoti, pralaimėti, susitaikyti su savo niekingu gyvenimu iki pat jo pabaigos.

Tokia štai kreivų veidrodžių karalystė, kurioje neveikia matematikos principai ir dešimt minučių per dieną nereiškia geriau nei nulis minučių per dieną. Čia dešimt minučių reiškia „koks aš negabus menkysta, negaliu nieko rimto padaryti, geriau nieko nedarysiu, nei šiuos žeminančius mažus žingsnius“.

O ką su visu tuo daryti?

Taip, judėti mažais žingsniais pradžioje gali būti nemalonu ir skausminga, nes kiekvieną kartą, darant tą mažą žingsnį, jis primins skirtumą tarp esamos situacijos ir norimos. Bet dažnai be mažų žingsnių nėra jokių kitų šansų išjudėti.

Ir tada belieka:

• mokytis stabtelėti,  
• pastebėti, kas vyksta viduje, žiūrint į skirtumą tarp esamo ir norimo,
• pamatyti, kaip veikia vidiniai mechanizmai, kaip jie iškraipo mažų žingsnių prasmę,
• sulėtėti,
• priimti, kad šiandien ryški ateitis dar nenutiks,
• sutelkti dėmesį į tai, ką mažo galima padaryti dėl jos šią akimirką,
• valios sprendimu pradėti daryti.

Ir tai palengva atpalaiduoja. Ir kai pasimato pirmieji, kad ir patys mažiausi mažų žingsnių rezultatai, vidinis veidrodis pradeda rodyti vis teisingesnį vaizdą, o maži žingsniai virsta dideliais stebuklais.

Kažkaip taip.

Komentarai