Kartais net ir suaugęs, savarankiškas žmogus gali pasijausti lyg mažas, bejėgis vaikas. Nėra jėgų niekam, norisi tik susisukti į minkštą apklotą ir laukti, kol ateis kažkas didelis ir stiprus. Ateis ir tave išgelbės. Už tave išspręs visus dalykus, atsakys į visus klausimus. Ir tame nėra nieko blogo, jeigu tokia būsena tęsiasi keliolika minučių. Na, gerai, tegu ir kelias valandas – nieko tokio 😉
Bet dažnai nutinka taip, kad tereikia vieną kartą nuleisti rankas ir pradėti savęs gailėti, kaip neviltis, bejėgiškumas, nerimas apninka kasdienybę ir lyg pelėsis užkariauja visus gyvenimo kampus, nuodydamas sveikatą, santykius, veiklas. Ir daugiau nebereikia rimtų priežasčių pradėti savęs gailėti. Užtenka menkiausios smulkmenos…
Ir vieną dieną, į veidrodį pažvelgęs žmogus, staiga nebeatpažįsta savęs. Kur gi dingo tas, kuris nebijojo sunkumų, visada tikėjo, kad susitvarkys su bet kokiais gyvenimo iššūkiais, drąsiai ėmėsi veiksmų ir sprendė problemas? Visa tai kažkurią akimirką tiesiog paskendo gailesčio sau liūne. Tame saldžiai skausmingame kančios ir nevilties mišinyje…
Gailėti savęs – tai pripažinti savo bejėgiškumą ir atsisakyti minties, kad gali savarankiškai išspręsti situaciją. Tikėjimas „nuo manęs niekas nepriklauso“ išauga iki dangaus ir tampa pagrindine gyvenimo tiesa. Na taip, geriau jau būti aplinkybių auka, nei pripažinti, kad yra dalykų, kurių tu nemoki, nežinai, nesupranti. Gerokai maloniau.
Gailėti savęs – tai atsisakyti savo vidinės jėgos. Įstrigęs gailestyje žmogus nustoja tikėti savimi, praranda gebėjimą sąveikauti su pasauliu, spręsti problemas, nes šventai tiki, kad ne jo jėgoms įveikti sunkumus ir kliūtis, o nuolatinės mintys apie bejėgiškumą tik augina silpnumo pojūtį. Nes kai gaili savęs, negali jaustis suaugusiu žmogumi – stipriu ir savarankišku.
Gailestis sau iškraipo realybę ir paslepia tikras priežastis, kurios prašo sprendimo, nugrūsdamas jas į tolimiausius pasąmonės gylius. Ir staiga tai, kas prieš akimirką buvo svarbu ir prasminga, praranda bet kokią prasmę. O kam? Jeigu nuo manęs niekas nepriklauso… Žmogus nemato, kad jis pats – savo laisva valia – atsisako spręsti problemas, atsisako galimybių ir laukia pagalbos iš išorės. Lyg kažin kokia nematoma jėga turėtų apglėbti jį savo sparnu ir padaryti laimingu.
Įstrigęs gailestyje sau žmogus pasaulį išgyvena kaip neteisingai sudėliotą kūrinį. Kažkas gyvena geriau ir gauna daugiau. Neteisinga. Ir kuo stropiau savęs gaili, tuo didesnė pasaulio kaltė, tuo daugiau pasaulis privalo. O pasaulis ir toliau tyli. Ir tai reiškia, kad jam nusispjauti. Jis tavęs nemyli. Nes su tavimi kažkas negerai. Ir žmoguje vis labiau stiprėja mintis, kad jis – brokuotas, o pasaulis – žiaurus.
Gailesčio sau būsenoje yra gan sunku suvokti, kur esi iš tikrųjų, ir adekvačiai pamatyti situaciją bei save joje. Bet net ir tada, kai gailesčio rūkas prasisklaido sąmonės šviesoje, atsisveikinti su juo nėra taip lengva. Nelengva atsisveikinti su tuo, kas daugybę laiko buvo naudinga…
Taip, gailestis sau gali būti naudingas tam, kuris su juo susidraugavo…
Gailestis sau leidžia nusimesti bet kokią atsakomybę – dėl praeities, dabarties ar ateities kūrybos. Jei ką – jie nieko nesupranta, neturi sąžinės, tai jie beširdžiai ir egoistai. O aš ką? Aš nekalta aplinkybių ir neteisingai sudėlioto pasaulio auka, įkliuvusi į klastingai paspęstus spąstus.
Kai gaili savęs, žmogus gali nesąmoningai mėgautis…savo kančia. Malonu visa galva pasinerti į neviltį, lieti ašaras ir raudoti dėl tokio nelaimingo gyvenimo. O kaip kitaip? Jis jau žino, kad į žvaigždes – tik per kančias, kad tik giliai kenčiantys herojai pasakos pabaigoje gali tikėtis apdovanojimo. Todėl verta pakentėti ir gal kada nors už tai sulauksi savo prizo. Kuo daugiau kančios – tuo daugiau pasididžiavimo. O kaip kitaip tavimi didžiuotis?
Kartais gailestis sau gali būti vienintelis būdas gauti iš kitų žmonių meilę. Kuo daugiau tau skauda, tuo labiau tave myli. Kai viskas gerai ir tau sekasi, tavęs net nemato. O kad pamatytų, reikia kažko, dėl ko galėtum pakentėti, pagailėti savęs ir gauti eilinę dozę meilės. Nes tavęs mylėti negalima, o mylėti tavo skausmą – prašom…
Gailestis sau leidžia pajausti savo išskirtinumą. Jis taip įtraukia, kad kažkuriuo metu gali tapti savotiška priklausomybe. Norisi vėl ir vėl kentėti, ir dar šiek tiek, ir vėl iš naujo. Ir jausti tokį taurų ir skaudantį Visatos dydžio liūdesį. Ir tą akimirką pajausti savo išskirtinumą. Yra jie ir esu aš. Aš – tokia ypatinga, bet manęs niekas nesupranta. Nesupranta jie – ta pilka, niekuo neišsiskiriančių žmonių masė, negebanti išgyventi sielą taurinančių jausmų…
O ką gi daryti, kad gailestis sau neįviliotų į savo klastingą glėbį?
- Mokytis atjausti ir palaikyti save. Elktis su savimi rūpestingai ir su gerumu, lyg būtumėte geriausia savo draugė ar draugas. Atjausti – tai priimti realybę visiškai sąžiningai, neteisinti savęs, bet suprasti. Juk visi žmonės klysta ir būna silpni, bet tai nereiškia, kad jie neverti pagarbos ir rūpesčio.
- Auginti ir stiprinti save. Peržiūrint įsitikinimus, reakcijas, mokantis naujo, tyrinėjant, smalsaujant, bandant naujus dalykus ir judant pirmyn. Kad ir pačiais mažiausiais žingsniais. Pažiūrėti į naudą, kurią gaunate tada, kai gailite savęs, ir pagalvoti, o kokiu kitu būdu galima gauti tai, ko reikia?
Ir…
- Atsistoti ir pradėti kažką daryti. Susitikti su gyvenimo iššūkiais padės sveikas negailestingumas sau (nepainioti su žiaurumu). Kai nebus gailesčio, nebus ir dramų, bet rasis sprendimai ir veiksmai.
Atsisveikinti su gailesčiu sau gali padėti ir viena stebuklinga mintis…
Pasaulis tau nieko neprivalo…
O jeigu pasaulis tau nieko neprivalo, daugiau nebereikia skaudintis ir verkti. Nebereikia laukti išmaldos. Dabar galima savarankiškai tiesti savo kelią.
Jeigu pasaulis tau nieko neprivalo, tai reiškia, kad su tavimi viskas gerai. Pasaulis nedovanoja dovanų ne todėl, kad nemyli tavęs, o todėl, kad apdovanoti save – tavo atsakomybė.
Jeigu pasaulis tau nieko neprivalo, tau nebereikia pergyventi dėl jo nuomonės. Dabar tu pati gali vertinti ir rinktis.
Kai pasaulis tau nieko neprivalo, staiga aptinki, kad gali pati spręsti savo problemas. Gali pati pasiekti tai, ko nori. Tu daugiau nereikia būti nuskriausta, kad gautum visa tai.
O jeigu norite augti su palaikymu, žiniomis, rekomendacijomis – kviečiu į vieną kartą per metus vykstantį 6 mėnesių projektą DRĄSA GYVENTI <<< registruokitės čia >>>
O ką galvojate Jūs? :)