Yra tokių moterų, nuo kurių visiems patogu. Patogios moterys. Jos buvo auklėjamos taip, kad niekam nekeltų jokio diskomforto. Dažniausiai tai reiškia, jog joms teko anksti atsisakyti savęs – savo poreikių, jausmų, norų ir planų. Kad tik niekam netyčia nepasimaišytų po kojomis. Ir todėl vėliau tenka sutikti “nematomą” moterį. Žinoma, realiai ji yra matoma, bet ne visai taip, kaip kitos…
Jeigu nepasakysi, kad gali įeiti, ji liks stovėti tarpduryje. Jeigu nepasiūlysi vandens, ji niekada nepaprašys pati, nors ir labai norės. Atsisėdusi ji greit paslėps kojas po savimi ir taip sėdės tol, kol jos nepaklausi “Ar kojos dar nenutirpo?” Ir tada ji pati nustebs “O taip, jau visiškai nutirpo”. Ir atsisės lotoso pozoje. Ji visur ir visada stengsis užimti kuo mažiau vietos ir lengvai “susipakuos”. Jeigu reikėtų, ko gero, ji susitalpintų ir į lagaminą.
Jeigu pasiūlysi arbatos, patogesnę vietą, dekį, pagalvę – neatsisakys, bet jeigu nepriminsi, jog ji gali kažko norėti, ji nieko ir nenorės. Nes ji išmoko nieko nenorėti. O jeigu pasakysi, kad ji gali norėti bet ko, ji tik atsargiai linktels ir vėl pamirš. Ir toliau lauks leidimo kažko norėti.
Ji visada ir dėl visko atsiprašinėja. Dažnai – iš anksto. “Atleiskite, galiu jūsų paklausti? Jeigu ne, nieko tokio, aš galiu vėliau, jeigu jums dabar nepatogu, aš palauksiu, žinoma, jeigu galima.” “Atsiprašau, ar galėčiau čia prisėsti? Jeigu ne, nieko tokio, aš pastovėsiu. Galima? Labai jums ačiū, atleiskite, kad trukdau.”
Ji net kvėpuoja taip retai ir tyliai, jog vis norisi pasitikrinti “Kaip tu? Gyva?” Ir tai suprantama – kuo rečiau ir tyliau kvėpuoji, tuo lengviau sustabdyti kylančią emociją. Jeigu nekvėpuosi ilgesnį laiką, kūnas praras jautrumą ir galvoje beliks tik lengvas rūkas. O kai kūnas nejaučia, kas su juo vyksta, pradeda atrodyti, kad ir emocijos nurimsta, išsilygina. Tokiu būdu kvėpuojant – su didelėmis pauzėmis ir labai paviršutiniškai – galima reguliuoti savo emocinį gyvenimą. Ir mes visos taip mokam. O išmokom tada, kai kitaip tiesiog buvo neįmanoma.
Galbūt kažkada tu iš visų jėgų bėgai ir slėpeisi nuo kažko didelio ir baisaus. Buvo taip baisu, kad tu lioveisi kvėpavus. Tu tūnai šio didelio pasaulio kamputyje, krūmuose, už medžio, aukštoje žolėje ar tiesiog stovi už kampo. Ir stengiesi nekvėpuoti. Ir jeigu nekvėpuoji, atrodo, kad ne taip ir baisu. Ir gali būti, kad tavęs niekas nesuras.
O gal tu padarei kažką netinkamai ir žinai, jog dabar tavęs laukia bausmė. Bėda artinasi. Matai pažįstamą išraišką mamos veide. Atpažįsti tėčio intonaciją, kai jis prataria “Ką? Ką tu pasakei?” ir tu žinai, kad bausmė – sekančiame kadre. Tu žinai, jog “Ką tu pasakei?” reiškia tik pradžią, o ne domėjimąsi tuo, ką tu iš tikrųjų pasakei. Bausmė artėja ir tau taip baisu, kad nustoji kvėpuoti. Ir jeigu nekvėpuosi, gali būti, kad ne taip skaudės.
Ji niekada tiesiai nepasako, ko ji nori. Ir tai iš pradžių gali atrodyti keistokai, bet palengva pradedi suprasti. Juk ji puikiai žino, jog ji – problema. Kad pats jos buvimo faktas jau yra bloga žinia. Todėl bet koks kylantis noras – tai dviguba problema. Tai ji žino puikiai. Ar ji gali kažkam pasakyti, ko ji nori, kokie jos poreikiai ir ko jai reikia? Ateiti, prisėsti, susigūžti, sustingti ir pranykti kampelyje – toks jos žygdarbis.
Nematoma moteris įvaldžiusi daugybę magiškų būdų save sumažinti, būti nepastebėta, negirdima, tapti nebūtina. Net ir tada, kai ji pasakos siaubingą istoriją apie tai, kaip jai pavyko išgyventi, jos balsas skambės monotoniškai, lygiai, ir reikės gerokai įsitempti, kad viską išgirstum. Tu palinksi link jos, kad geriau suprastum, o ji, susigūžus į kamuoliuką, lygiu-lygiu balsu tyliai-tyliai kalbės apie tai, kaip stovėjo prie degančio namo durų ir niekaip negalėjo pasitraukti, nes namo viduje pasiliko katė. Įeiti į vidų ir paimti tą katę taip pat buvo baisu, bet tai ją ir išgelbėjo, nes namas po kelių akimirkų subyrėjo. Ir kalbės ji taip, lyg nieko nejaustų.
Kaip ji tapo nematoma ir sužinojo, jog yra problema? Tai galėjo įvykti įvairiausiais būdais. Galbūt ją bardavo, kai tik ji atsirasdavo regėjimo lauke. Ir ji išmoko “nelįsti į akis”. Galbūt iš jos visuomet reikalavo paklusti ir ją girdavo tik tada, kad ji 100% atitikdavo reikalavimus. O tai būdavo labai retai. Galbūt vis peikdavo jos idealus ir pomėgius, kritikuodavo viską, prie ko ji tik prisiliesdavo. Galbūt negerbdavo jos fizinės erdvės: rausėsi jos stalčiuose ir kuprinėje, grubiai žadindavo ir niekada neklausydavo, ką ji kalba. Galbūt nevykdydavo jai duotų pažadų, meluodavo ir niekada neatsiprašydavo. Gal jos ir nemušdavo, bet tai ir nebuvo būtina, kad ji pradėtų abejoti savo egzistavimo būtinybe.
Ir tai, kaip ji išmoko “nebūti” (nenorėti, nepykti, neginti savo ribų, nejausti džiaugsmo, nesakyti, kas jai svarbu, nekalbėti apie savo poreikius) pradeda skleistis palengva, atsidengia sluoksnis po sluoksnio. Jeigu jos paklausi, ar yra bent kažkas, ką ji jaučia, ji nustebs. Nustebs ir tada, jeigu jos paklausi, ką ji galvoja apie tai, jog nieko nejaučia. Bet tuo metu ji pradės jausti bent jau nuostabą. Ir pastebėjusi, kad nekvėpuoja, atsargiai pradės kvėpuoti. Ir staiga pajaus, kaip į šios akimirkos kadrą pradeda lietis spalvos.
Su kiekvienu įkvėpimu į tave pradeda skverbtis vis daugiau gyvenimo. Lyg būtum pravėrus langą ir į kambarį įskrietų gaivaus oro gūsis. Tau norisi pajudėti. Staiga supranti, kad sėdėjai susigūžusi, įtraukusi galvą į pečius. Lyg laukdama pliaukštelėjimo. Pajudi, atsisėdi kitaip. Pėdomis susirandi grindis ir pradedi jausti, kaip minkštas kilimas švelniai apgaubia tavo pirštus.
Ir tau malonu. Bet staiga pajunti, kad po tuo atgyjančiu malonumu, slepiasi gėda, persipynusi su baime ir kalte. Ir kuo giliau leidi sau kvėpuoti, tuo darosi baisiau. Bet jeigu nesiliausi kvėpavus, palengva išdrįsi susipažinti su šiais jausmais. Ir tavo mintyse pradės atgyti paveikslėliai iš praeities. Visi vaikiški praradimai ir skriaudos, visi jaunatviški nusivylimai, visos nuoskaudos, visos ašaros ir visas skausmas – viskas bus čia. Pažįstami balsai atgis ir pradės su tavimi kalbėtis: “mano dukra negali taip blogai mokytis”, “duos dievas ir tu sužinosi, koks sunkus yra gyvenimas”; “dink iš akių, ir be tavęs turiu problemų”; “ateini čia, aš tau parodysiu…; “jeigu tai padarysi, pamiršk kelią namo”; “geriau jau tavęs visai nebūtų…”.
O gal tu matysi tik vaizdinius be žodžių: mirgančios šviesos ir šešėliai, durų trinktelėjimas, išėjimai ir sugrįžimai, mėlynas žiemos rūkas ir išblukęs žibintas lange, kažkas tyliai verkia, ir tu žinai kas ir kodėl, bet supranti, kad esi per maža ir todėl negali pajudėti, lyg baisiame sapne. Ir jeigu neatsitrauksi, įsižiūrėsi į šiuos jausmus akyliau, pamatysi svarbiausia:
viskas, kas baisiausia, jau seniai įvyko.
Taip, tave ne visada mylėjo, ne visada suprato ir priėmė. Galbūt tave atstūmė ir pasakė, kad tu nereikalinga. Galbūt ne visada kažkam buvo įdomi tavo nuomonė. O gal tave žemino, gąsdino ar net mušė.
BET TU ESI.
Ir jeigu kvėpuosi toliau ir vis giliau, staiga nustebsi, nes pradėsi jausti, kaip tavo kumščiai pradeda gniaužtis.
Pyktis.
Jis pravers duris gyvenimui.
Ir tai tave išlaisvins.
BŪK MATOMA.
Išdrįsk.
A
A
O ką galvojate Jūs? :)