Jeigu kažkas netenkina – pakeisk. Taip galėtų skambėti receptas geresniam gyvenimui. Ir atrodo logiška: netenkina darbas – susirask kitą, nepatinka figūra – eik į sporto salę, bloga emocinė savijauta – eik pas specialistą, su santykiais blogai – ieškok priežasčių ir spręsk. Daryk kažką, kad blogai virstų į gerai ir dar geriau. Ir jeigu viskas taip paprasta, kodėl matosi tiek daug žmonių, nepatenkintų savo gyvenimu, aplinkybėmis, darbu, santykiais, bet nedarančių nė mažiausio judesio, kad būtų kitaip? Dienos eina, virsdamos mėnesiais, metais, dešimtmečiais, o jų gyvenime taip niekas ir nepasikeičia – vis tas pats nepasitenkinimas, tylus bambėjimas ir norma tapusi kančia. Atrodytų, lyg žmogus savo noru būtų įsikalinęs ankštame narvelyje ir išmetęs raktą, kad tik netyčia nekiltų pagunda išsilaisvinti…
„Kas su jais negerai?” – lyg norėtųsi paklausti. O su jais viskas gerai ir tikrai neverta į juos žiūrėti lyg į kokias peles, kurios šiaip galėtų gan lengvai viską pakeisti, bet dėl savo peliško bukumo ir kvailo užsispyrimo priešinasi tam, ką sako motyvatoriai, guru ir kiti gyvenimą išmanantys ekspertai. „Susiimk! Daryk! Tu gali!…Ech, kvaila-kvaila pelė, negali susiimti… juk jai pačiai būtų daug geriau!”
Lengva svarstyti, kai nesi tų žmonių vietoje, tiesa? Ne, nekalbėkime apie tuos “piktybinius”, kurie nei nori, nei galvoja apie pokyčius, o į kažką darančius žiūri lyg į bepročius. Pakalbėkime apie tuos, kurie nori. Bet negali. Taip, teisingai – kartais nutinka taip, kad žmogus tiesiog negali.
Ir čia negalioja principas „jeigu aš galiu, tai ir jis gali“. Būna, kad žmogus, neturintis konkrečios problemos, nesutalpina savo galvoje, kaip gi kitas žmogus gali turėti tokią problemą. Na, toks Daningo-Kriugerio efektas suveikia – reiškinys, kai ribotų gebėjimų žmogus nesuvokia savo ribotumo (arba kitaip – neišmanėlis net neįsivaizduoja savo neišmanymo dydžio). Taip, jeigu niekada nesusidūrei su problema „mesti gerti“, viskas atrodo absoliučiai paprasta – imk ir mesk. Tiesiog negerk. Milijonai žmonių negeria, aš negeriu ir tu tiesiog daugiau nebegerk. Ir net nesuprantama, vardan ko dirba tūkstančiai narkologų, klinikų, pagalbos grupių – aš gi štai negeriu, tai kas su jais negerai? Tame ir esmė, kad tu tokio sunkumo neturi, o jie – turi. Ir geriau su pagarba pripažinti, kad visi žmonės skirtingi, ir tai, kas tau nėra nė menkiausia problema, kitam tai gali būti skausminga užduotis ilgiems metams ir iki gyvenimo pabaigos.
Todėl, net jeigu tavo gyvenime pokyčiai nutiko lengvai ir greitai, visiškai nereiškia, kad taip nutiks ir kitam. Ir nebūtinai todėl, kad jis kvailas, neturi valios ar nenori, o todėl, kad kol kas jis negali. Kol kas.
Kada gi žmogus imasi rimtų pokyčių?
Na, dažniausiai tada, kai jau visai “užspaudžia”, kai duobė jau iškasta tokio gylio, kad nedaug ir iki žemės branduolio belikę. Nes kol dar kentėti galima, žmogus ir kenčia. O tai reiškia, kad pakeliui jau ištaškyti beveik visi resursai. Tiek vidiniai, tiek ir išoriniai. Nuovargis, jėgų trūkumas, energijos deficitas. O ir išorėje nelabai kokia situacija – nei pagalbos, nei palaikymo, nei didelių finansinių resursų. Ir nors žmogus seniai suprato, kad taip nebegalima, bet išlipti iš tos duobės tiesiog nėra jėgų.
Pokyčiams trūksta resursų.
Ir tai labai svarbi priežastis, dėl kurios kažką pakeisti tampa beveik neįmanoma. Jeigu visos žmogaus jėgos ilgus metus buvo skiriamos elementariam išgyvenimui, nepasitenkinimui, stresui, iš kur jų rasis pokyčiams, augimui, naujam gyvenimui? Ir jokie motyvaciniai „Susiimk! Tu gali!” ir „spyriai į penktąjį tašką“ tokioje situacijoje neveiks. Arba veiks, bet atvirkščiai.
Aš ir pati puikiai prisimenu tokį savo gyvenimo etapą, kai buvo visiška duobė. Ir nors aiškiai suvokiau, kad reikia kažką daryti, reikia keisti, reikia kurti iš naujo, bet kai reikėdavo sukaupti paskutines jėgas tam, kad ryte išlipčiau iš lovos, kažkam kitam manęs vargiai užtekdavo. O kai girdėdavau „susiimk ir daryk“, norėdavosi iš viso pavirsti balute ir ištekėti per durų apačią, nes ir taip tirštą bejėgiškumo rūką dar labiau sutirštindavo mintis, kad „su manim kažkas labai negerai, kiti tai gali, o aš negaliu…“ Nors tuo metu iš tikrųjų negalėjau, nes banaliai nebuvo iš ko galėti. Tad būsena „noriu, bet negaliu“ man pažįstama labai artimai ir aš puikiai suprantu žmones, įstrigusius tame, kas nepatinka.
Bet gera žinia yra ta, kad tai – tik laikinas etapas (žinoma, jeigu juo nepradedame maskuoti savo nenoro pajudinti bent mažąjį pirštelį vardan to, kad būtų geriau). Ir jeigu norime pokyčių – jie gali nutikti, bet pradėti juos vertėtų nuo paprastos pauzės.
Padaryti pauzę ir priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Kad ir kaip nepatiktų tai, kas yra, bet yra tik tai, ir nieko kito tiesiog nėra…
Padaryti pauzę ir pailsėti. Paprasčiausiais būdais – miego režimas, pasivaikščiojimai, meditacija, mankšta ir kiti nieko nekainuojantys užsiėmimai. Pradėjus tai daryti, labai palengva pradeda grįžti jėgos, didėja energija, gerėja savijauta.
Pradeda pildytis vidiniai resursai.
O tada jau galima judėti ir pokyčių link. Iš pradžių gal šliauži, kiek vėliau – jau ropoji keliais, dar po kurio laiko pradedi jausti, kad randasi jėgų ir atsistoti. Ir žingsniuoti. Iš lėto, ramiai. Ir nors išorėje vilios spindinčios iškabos „Kaip pakeisti savo gyvenimą per 30 dienų?“ ir skambūs šūkiai „Nedelsk! Imk ir daryk!”, neverta pasiduoti jų gundymams, nes tarp paveiksliukų „prieš“ ir „po“ dažniausiai būna nusidriekęs ilgas kelias, apie kurį retai kas pasakoja.
O kelias – jis toks – vingiuotas, su daugybe kliūčių, žingsniais pirmyn ir grįžimais atgal, su atkritimais ir pradėjimais iš naujo. Ir visam tam procesui reikalingi resursai. Ir laikas. Ir pastangos. Nes nauji įpročiai, naujos neuronų jungtys nesusiformuoja vien nuo spragtelėjimo pirštais. Pokyčiai nevyksta „lydekai paliepus, man panorėjus“. Pokyčiai – tai kelias, kuriame reikės reguliarių, sistemingų ir kasdieninių žingsnių, kad ir pačių mažiausių. Ir kantrybės reikės viskam, kas pakeliui nutiks.
Na, o pabaigai – iš interneto platybių.
Viename gūdžiame miške gyveno pelės. Nežinia kodėl, bet visi jas skriaudė. Neiškentė pilkosios tokios neteisybės ir nusprendė kreiptis pagalbos į miško Išminčių Apuoką. Ateina pelės pas išmintingąjį Apuoką ir klausia:
– Išmintingasis Apuoke, padėk mums, patark, kaip mums toliau gyventi. Skriaudžia mus visi, ir katinai visokie, ir pelėdos, ir…kas tik mūsų neskriaudžia…Ką gi mums daryti?
Apuokas pamąstė ir sako:
– O jūs būkit kaip ežiai. Jie turi spyglius ir niekas nedrįsta jų skriausti.
Apsidžiaugė pelės, padėkojo Apuokui ir nuskubėjo į savo urvą. Bet pakeliui viena pelė susimąstė:
– O kaip taip mes taip imsim ir tapsim ežiais? – ir nuskubėjo atgal pas Apuoką.
Atbėgo ir klausia:
– Išmintingasis Apuoke, o kaip gi mums tapti tais ežiais?
Ir atsakė Apuokas:
– Pelės, nekvaršinkit jūs man galvos dėl niekų! Aš streategijas kuriu!
Kai esi pelė, lengva gauti patarimą „O tu tapk ežiu“. Iš išmintingo apuoko-teoretiko, iš ežio, iš kitos pelės, kuri kol kas pati nebandė, bet šventai tiki – ežiu tapti visiškai nesudėtinga. Va, kiek viršelių su pačiais įvairiausiais ežiais, ir kiek interviu su jais. Reiškia, iš pelės persidaryti į ežį – masinis reiškinys, kitaip ir būti negali.
Nors iš tikrųjų…ne retai istorijas „aš visko pasiekiau savo jėgomis“ pasakoja žmonės, kuriems starte labai padėjo tėvų pinigai ir ryšiai, arba vyrų, arba partnerių. O patarimus „tu nusispjauk į viską, susiimk ir daryk“ žmogui depresijoje dalina tie, kurie tikros depresijos net neuostė, bet vertingą nuomonę apie tai, kaip su ja susitvarkyti – turi. “Sulieknėti labai lengva. Nustok ėsti!” – tai jums pasakys kiekvienas, kuriam niekada neteko numesti bent 20 kilogramų.
Taip ir gyvenam.
Ir dar. Pokyčiai – tai ne televizijos laida, kurioje per valandą kardinaliai atnaujinamas visas buto interjeras. Žinoma, galima pamėginti pareikalauti, kad statybininkai atliktų buto remontą per valandą, tik kažin, ar geruoju baigtųsi tokie darbai. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimo remontas – tai laikas, etapai, kantrus judėjimas pirmyn, žingsnis po žingsnio. Ir niekur, žmogau, nenuskubėsi.
Tai – kelias, kuriame su kiekvienu žingsniu stiprėja “noriu”, o “negaliu” lyg saulės spindulio paglostytas varveklis pradeda tirpti ir susilieja su galinga gyvenimo tėkme tam, kad nuplukdytų mus tenai, kur mes jau seniai norime būti.
Gėrio Jūsų dienose linkėdama.
O ką galvojate Jūs? :)