“Probleminiai” žmonės: kaip su jais bendrauti?

Kiekvieną dieną mes sutinkame įvairių žmonių. Su vienais bendraujame lengvai, nuoširdžiai, susikalbame ir susitariame net ir tada, kai mūsų poreikiai, norai ar nuomonės susikerta. Bet pakeliui būtinai pasitaiko ir tokių, su kuriais tiesiog neįmanoma nei susikalbėti, nei susitarti. Na, tokie “probleminiai” žmonės. Padarei taip, kaip jie norėjo – blogai. Padarei atvirkščiai – blogai ne mažiau. Kalbi – geriau patylėtum, tyli – ar tu liežuvio neturi? Tu jiems žodį – jie tau trisdešimt. Bandai kažką paaiškinti, pasiteisinti – apkursta ir pasakoja savo “teisingą” istoriją. Ir kuo nuoširdžiau stengies su jais susikalbėti, tuo blogiau viskas išeina. Konfliktai, nepagrįsti reikalavimai, pretenzijos, kaltinimai, neįvykdomi prašymai – nuolatiniai bendravimo palydovai.

Ką gi daryti, kad susidūrus su tokiais žmonėmis, “nenučiuožtų stogas”?

Pirma į galvą atėjusi mintis – nebendrauti. Aha, o jeigu tai artimi žmonės, nuo kurių nei pabėgsi, nei pasislėpsi? O net jeigu pabėgsi ir pasislėpsi, neišvengiamai atsiras kitų tokių pačių ir kur tada bėgti? Kaip ir ne išeitis… Todėl, gal geriau peržiūrėti tam tikrus santykių aspektus ir mokytis naujų elgesio modelių?

Tai ir pamėginsime padaryti, bet prieš tai dar pažvelkime į tokią, sakyčiau, atskirą grupę žmonių. Iš pirmo žvilgsnio – geri, malonūs ir net draugiški žmonės, bet…aptikę “medaus bačką”, būtinai iš kišenės išsitrauks šaukštą deguto ir viską sugadins, ir dar išterlios ir tai, kas netyčia šalia atsidūrė. Tereikia kažką naujo įsigyti, susipažinti su maloniu žmogumi, darbą naują susirasti ar tiesiog pasijusti puikiai, kai jie tuoj pat prisistato ir viską pagriauna.

Po smagiu įrašu internete būtinai parašys “kritišką” komentarą, kuriame nėra nei vieno žodžio kritikos, bet daug deguto. Apie naują suknelę pasakys, kad taip, graži suknelė, bet tau ji netinka – storina ir sendina. Apie naują pažįstamą – gal būtų ir nieko, bet jis nepatikimas. Arba iškrypėlis. Arba ir tai, ir tai. O automobilį nusipirkai labai blogom sąlygom. Labai brangiai. Vienas pažįstamas nusipirko daug pigiau. Ir, beje, praeitą savaitę pakliuvo su tuo automobiliu į avariją, dabar ligoninėj. Kinofilmas, į kurį džiugiai skubi, “nu žiauriai be ryšio”. Šios veislės šunys gyvena labai trumpai. Oras būtinai suges, verslas bankrutuos… Eini, žmogau, gatve, džiaugiesi gyvenimu, parašai kažką gražaus ir bum! Še tau! Išgaravo visas džiaugsmas lyg burbuliukai naujametinio šampano taurėje.

O jeigu jiems pasakysi, kad, ei, žmogau, ką tu darai, man tai nemalonu – jie visada pateiks „geležinius“ pasiteisinimus. Paprastai jų bus du. „Aš gi tik tiesą pasakiau“ – į pretenziją nustebęs atsakys ir toliau, iškėlęs teisuoliškumo vėliavą, eis gadinti kitų medaus statinių. „Leptelėjau nepagalvojęs…hm…bet aš gi ne iš pykčio!” Iš pykčio, žmogau, iš pykčio. Pykčio, pridengiančio nepatenkintus poreikius, nerealizuotas svajones, nusivylimą, pavydą, baimes… Psichologija jau seniai ištyrė, kad taip vyksta būtent dėl užslopinto ir slepiamo pykčio, kad tik niekas negalėtų pavadinti tavęs piktu. Teisingu – taip, o vat piktu – niekada. Bet, deja, šaukštas deguto akimirksniu demaskuoja pyktį…

Kaip su jais elgtis? Jeigu įmanoma – nebendrauti. Jeigu jie yra labai arti ir niekaip nuo jų nepabėgsi, tuomet lieka du variantai: nesidalinti su jais savo džiaugsmais arba…nesidalinti. Vis tiek viską išterlios ir sugadins. O gal jų misija tokia – naikinti džiaugsmą?…

O tada dar verta peržiūrėti tam tikrus aspektus, priklausančius tik nuo mūsų. Pakeisti kitų žmonių mes negalime. Tikėtis, kad vieną dieną jie ims ir pasikeis? O iš kokio išgąsčio su jais tai turėtų nutikti? Jeigu n metų žmogus elgėsi vienaip, kodėl staiga jis turėtų pradėti elgtis kitaip? Nes susimąstys ir susipras, nes jam pradėsite rūpėti kažkas daugiau, nei jis pats? Greičiausiai, taip nenutiks (na taip, kartais randasi išimčių, bet labai labai  kartais…). Todėl, iš esmės, belieka tik vienas kelias – keisti savo reakciją į jų elgesį. Arba palikti viską taip, kaip yra, nervintis, pykti, skaudintis, gailėti savęs – šis kelias taip pat galimas. Viskas priklauso nuo siekių…

 

---

Mes negalime pakeisti kitų žmonių.

Mes galime tik keisti savo reakciją į tai, kas vyksta.

---

 

Jeigu rasis noras – kelios bendros rekomendacijos, ką daryti, susidūrus su “probleminiu” žmogumi.

Natūralu, kad susidūrę su žmogum, su kuriuo neįmanoma susikalbėti, mes jausime psichologinį diskomfortą, o ir mūsų organizme vyks fiziologiniai pakitimai, kurių galime net nepajausti, jeigu visą dėmesį sutelksime į situaciją ir išgyvenimus. Tačiau įtampa kūne, padažnėjęs širdies ritmas ir kiti nemalonūs pojūčiai būtinai atsiras. Todėl “probleminėse” situacijose labai svarbu išsaugoti vidinę rimtį.

Nėra jokios prasmės nervintis ir pergyventi, nes tai tikrai nieko nepakeis.

Žinoma, nesmagus bendravimas visuomet sukels neigiamas emocijas ir gali būti labai nemalonu klausytis nepagrįstų pretenzijų ar kaltinimų. Mes galime suirzti, piktintis ar net niršti, tačiau tokie išgyvenimai niekaip nepakeis situacijos. Ir apskritai, mūsų emocijos yra gan klastingos – be jų neįsivaizduojame savo gyvenimo, bet per intensyvus emocijų išgyvenimas tampa pavojingas tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai. Sukilusi emocija niekur nedingsta, lieka organizme ir kaip bumerangas gali „vožtelti“ pačiu netikėčiausiu momentu. Todėl pirmas žingsnis, susidūrus su “probleminiu” žmogumi – nuraminti emocijas. Tai padaryti galima pačiais įvairiausiais būdais, bet greičiausias jų – sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir ramiai, giliai kvėpuoti. Vienas-du – įkvepiam, vienas-du – sulaikom kvėpavimą, vienas-du-trys-keturi – iškvepiam. Ir taip keletą kartų.

Jeigu bendraujant su „probleminiu“ žmogumi, mes nuspręsime teisintis arba pradėsime atsiprašinėti, tai tik sužadins jo norą dar aktyviau mus „spustelt“. Jo entuziazmui nebus ribų, nes pradėjusios teisintis ar diskutuoti, mes „užkimbate“. Gaudamas iš mūsų vieną ar kitą informaciją, „probleminis“ žmogus ją panaudoja kaip kurą puolimui: visi pasiteisinimai, pasiūlymai, garsai jį tik dar labiau skatina tęsti pradėtą darbą.

 

---

Mūsų pasiteisinimai – tai į ugnį metamos malkos: pasiteisinimais mes palaikome puolimą.

---

 

Be to, kai mes teisinamės, mes atveriame beribę erdvę manipuliacijoms ir elgiamės pagal „probleminio“ žmogaus planą – reaguojame į jo žodžius.

Ir todėl pirmiausiai verta nuspręsti, ko mums reikia: pasiteisinti ir taip pripažinti pretenzijų pagrįstumą ar išlaikyti savo poziciją, apginti savo nuomonę. “Probleminėse” situacijose į kito žmogaus žodžius nerekomenduojama atsakinėti automatiškai, darykite pauzes ir leiskite „probleminiam“ žmogui išlieti savo agresiją. Vien dėl to jo agresija pradės mažėti, jis išeikvos vis daugiau energijos, kaip balionėlis „išleis orą“ ir susilpnės, o tada jums bus lengviau nukreipti situaciją palankesne linkme.

Jeigu „probleminis“ žmogus yra itin emocionalus, neleiskite jo emocijoms jūsų sutrikdyti. Tegu jis kalba daug ir garsiai, o jūs prisiminkite, kad jo žodžiai – tai tik garsas ir nieko daugiau. Žodis – tai garsų rinkinys. O kaip garsų rinkinys gali jus sužeisti? Markas Tvenas yra rašęs: „Triukšmas nieko neįrodo. Padėjusi kiaušinį višta kudakuoja taip, lyg būtų sukūrusi mažą planetą“.

A

---

Žodžiai gali sužeisti tada, kai mes jiems suteikiame neigiamą prasmę arba, iškraipiusios tikrąją prasmę, išpučiam ją iki siaubingų dydžių.  

---

 

Kad būtų lengviau neįsitraukti į probleminę situaciją, išbandykite disociacijos principą.

Disociacija – tai toks santykis su įvykiu, kai mes esame tarsi stebėtojo pozicijoje. Mes galime matyti save tam tikroje situacijoje, galime girdėti, ką tuomet kalbame. Bet tai tarsi kinofilmo žiūrėjimas. Tuomet mes nejaučiame, bet galime tik hipotetiškai vertinti, kaip jaučiasi mūsų stebimas žmogus. Susidūrus su „probleminiu“ žmogumi, pamėginkite stebėti jį iš šalies. Galite fiziškai žengti žingsnį atgal, lyg išeitumėte iš situacijos, ir stebėkite.

Kai išlaikėme rimtį, emociškai neįsivėlėme į situaciją ir leidome „probleminiam“ žmogui „nuleisti garą“, tuomet jau galime pamėginti susikalbėti. Žinoma, jeigu to reikia. Gali būti, kad negaudamas „kuro“, pats žmogus nurims ir konstruktyviai pažvelgs į tai, kas vyko. O gal ir nepažvelgs, bet jūs jau nieko su tuo padaryti negalite. Todėl:

• Nuspręskite, ko jūs norite iš šio bendravimo, t.y. išsikelkite tikslą.

• Stenkitės išsaugoti vidinę rimtį. Naudokite savistabą ir giliai kvėpuokite.

• Atsitraukite ir stebėkite situaciją iš šalies.

• Visiškai ignoruokite puolančiojo žodžius, padarykite pauzę ir jokiu būdu neįsitraukite į jokias diskusijas, pasiteisinimus ar paaiškinimus.

• Audrai nurimus, pamėginkite dar kartą pasikalbėti.

Na, o kai pavyks susitvarkyti su “paviršiumi”, tuomet galima nerti giliau ir pakapstyti, iš kur gi kyla jūsų reakcija. Kaip mes sureaguosime į vieną ar kitą situaciją, kiek mes į ją įsitrauksime ir kaip joje dalyvausime, priklauso ne nuo greta esančių žmonių, aplinkybių ir net ne nuo sąmoningo mūsų sprendimo…kad ir kaip keistai tai skambėtų. Visų pirma, tai priklauso nuo pozicijos, nuaustos iš mūsų įsitikinimų (nuostatų). Būtent jie (įsitikinimai) arba įtrauks mus į ginčą, privers išgyventi skausmingus jausmus, arba leis išsaugoti taikią būseną. Todėl labai svarbu identifikuoti tas nuostatas, kurios skatina mus reaguoti būtent taip, kaip reaguojame: ar bėgame nuo nemalonios situacijos, ar įsitraukiame dažnai į beprasmę kovą, ar ieškome konstruktyvių situacijos sprendimų. Bet tai dar viena didelė tema, tad palieku ją vėlesniems “kada nors” laikams.

Ir dar…visa tai, kas parašyta aukščiau, galioja tuo atveju, jeigu aš jau pasitikrinau, ar netyčia pati nesu tas “probleminis” žmogus ar “šaukštas deguto”. Ir jeigu nesu, tuomet tvarkausi su reakcija, o jeigu…hm…esu ir tai pripažįstu – tuomet…bet kokiu atveju teks pradėti nuo savęs 😉

Beje, būna ir tokių žmonių, nuo kurių vertėtų bėgti ir kuo toliau. Ne visada, pradėjus nuo savęs, įmanoma kažką pakeisti. Bet tai dar viena tema pamąstymams.

Linkiu smagių bendravimų ir lengvų žmonių 😉

Komentarai