Ko gero, kiekvienas žmogus savo gyvenimo kolekcijoje turi bent vieną svajonę ar tikslą, kuris taip ir liko gražiu tikslu. Neįgyvendintą ir padėtą į tolimą lentyną. Bandymų būta, bet kažkas vyko ne taip. Ir tada jokie “Susiimk pagaliau! Sudaryk aiškų planą, pasiruošk galimiems sunkumams ir būtinai nusiteik pergalei! Тu gali! Тu viską gali! Viskas tavo rankose!” nesuveikė. Neįkvėpė, nepastūmėjo pirmyn ir nė per milimetrą nepriartino prie svajoto ir norėto.
Realybėje idealiai sudaryti planai tiesiog neveikia. Visuomet atsiranda force-majeure aplinkybių. Pavyzdžiui, netikėtai pramiegi patį svarbiausią savo gyvenimo susitikimą, kuriam ilgai ruošeisi, repetavai visus galimus atsakymus į visus įmanomus klausimus, keturias valandas rinkai tinkamus drabužius. Bet tą lemtingą rytą nubudai tuo laiku, kai susitikimas jau prasidėjęs. Banaliai neišgirdai žadintuvo.
Arba ilgai svajojai apie tai, kad tavo straipsniai būtų publikuojami populiariame leidinyje. Ir pagaliau ilgai lauktas užsakymas pasibeldžia į duris. Ir neparašai. Visiškai nieko. Nei vienos eilutės.
Arba dalyvauji svarbiame konkurse, nuo kurio priklauso karjeros perspektyvos. Turi kelias idėjas, blaškaisi tarp jų ir nusprendi paprašyti draugų pagalbos. Jie vienbalsiai tvirtina “Rinkis idėją A, nes B variantas – niekam tikęs”. Bet tu kažkodėl pasirenki variantą B ir…konkursą pralaimi.
Tokių scenarijų, prieštaraujančių lūkesčiams ir sveikam protui, galima būtų išvardinti šimtus. Tarytum pikti pasąmonės pokštai.
Ir nors tokie scenarijai skamba kaip neatsakingumo ar sveiko proto trūkumo pavyzdžiai, iš tikrųjų savisabotažas kyla iš vidinio noro apsisaugoti, – tvirtina amerikiečių psichologė Margaret Paul.
A
Balsai iš praeities
Kaip gi taip išeina? Sieki, žmogau, savo tikslo, esi pasiryžęs dėl jo darbuotis, skirti daug laiko ir dar daugiau jėgų, mažais žingsniais artėti prie savo svajonių ir – bac! – lemiamu momentu pakiši sau koją ir pritrėški savo svajones pelėkautais…
Psichoterapeutė Barbara Sher savo knygoje “Wishcraft: How to Get What You Really Want” siūlo atlikti tokį pratimą: prisiminkite atvejus, kai jums nepavyko pasiekti to, ko siekėte. Tai gali būti susiję su bet kuria gyvenimo sritimi (pavyzdžiui, neišlaikėte egzamino, praleidote projekto terminą, per pirmąjį pasimatymą elgėtės taip, kad savęs nepažinote, ir panašiai). Rašydami apie šias nesėkmes, galėsite išanalizuoti ir pamėginti suprasti, ar tuo metu turėjote motyvų sau pakenkti. Proceso metu galite atrasti daug įdomių dalykų, bet svarbiausia – suvoksite, kad jūsų atsakomybė tose situacijose buvo daug didesnė, nei norėtumėte galvoti. Ten, kur dėl savo nesėkmės apkaltinote piktąjį likimą, aplinkybes ar savo kvailumą, buvo labai aiškus dėsningumas: jūs lyg tyčia viską darėte taip, kad sėkminga pabaiga tiesiog buvo neįmanoma.
A
Klausimas tik vienas: kam jums to reikėjo? Kokią naudą jūs gavote, kai nepadarėte to, ką planavote? Dėl kokių priežasčių elgėtės pagal tą scenarijų, kuriame užkoduotas nusivylimas?
A
Taip, klausimas ne pats lengviausias, bet pasigilinti į tai tikrai verta, nes gauti atsakymai gali būti raktas iš “užburto rato”. (Plačiau apie antrinę naudą galite paskaityti ČIA >>>)
Dauguma sėkmės vengimo priežasčių susiformuoja vaikystėje, drauge su nuostatomis, kurias į mūsų galvas “įdeda” artimiausi žmonės ar aplinka. Šios nuostatos tyliai snaudžia giliausiuose pasąmonės kloduose iki tol, kol žmogus plūduriuoja įprastame scenarijuje. Bet tereikia žengti žingsnį link svajonės, noro ar tikslo, tuoj pat įsižiebia raudona lemputė, įjungianti savisabotažo mechanizmą. Ir „ate” visoms svajonėms, planams bei gražiems ketinimams…
Sėkmės baimė
Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, bet labai dažnai ketinimas įgyvendinti tikslus drauge atsiveda ir pasąmoninę sėkmės baimę. Iš kur ji randasi?
Vaikystėje įsiminęs tokias tiesas ir elgesio modelius, žmogus sėkmę pradeda suvokti kaip pačių baisiausių lūkesčių išsipildymą.
Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad įgyvendinote pačią drąsiausią svajonę: gavote Nobelio premiją, tapote prezidentu, vadovaujate pasaulinei kompanijai… Neribokite savo fantazijos. Įsivaizduokite viską rimtai, kuo aiškiau ir detaliau, tarytum tai vyktų iš tikrųjų. Ką jūs jaučiate: džiaugsmą, įkvėpimą, laimę? Ar atvirkščiai: nerimą, paniką, pasimetimą? Tik sąžiningai…
Pažiūrėkime ir į kiek banalesnes galimybes: gali būti, jog svajojant apie naujas pareigas ar savo verslą, viduje nubunda baimė, kad draugai ims pavydėti? Kad negalėsi skirti pakankamai laiko tėvams ir užsitarnausi nedėkingos dukros titulą? O gal baisu, kad gebėjimų neužteks vystyti verslą?
Pasižiūrėkite nuoširdžiai: ar nejaučiate sąlyginio palengvėjimo, kai jums nepasiseka – neįvykdote užduoties ar nepasiekiate išsikelto tikslo?
Viskas liko kaip buvę, jokio streso, nieko nereikia keisti. Dar kartą įsitikinai tuo, ką įtarei jau seniai: neturi nei ypatingų talentų, nei gebėjimų, o lemtis tavoji – būti kaip visi. Žvaigždės danguje, deja, bet skirtos kitiems. Ir taip nejučia aptinki save vietoje, kurioje liaujies net bandyti ką nors pakeisti. Iniciatyva palaidota, nuosavos mintys kelia gėdą (gerai, kad kiti jų negirdi…), nuomonė pasilaikoma sau, nes kas tu tokia, kad ją reikštum… Ir užleidi vietą tiems, kuriems DRĄSIAU.
O tai ką daryti?
Jeigu norite išspręsti šį klausimą savarankiškai, pirmas žingsnis – atvirai ir sąžiningai išanalizuokite tas situacijas, kuriose jums nepasisekė, kuriose sau trukdėte pasiekti tikslus. Jos visos turi bendrą scenarijų. Koks jis?
- Kaip jūs elgėtės, kokius veiksmus darėte?
- Kaip jautėtės, kokiose būsenose buvote?
- Ką galvojote ir kuo tikėjote?
- Ką dažniausiai sakydavote, kai jūsų planai sugriūdavo?
- Kaip reaguodavo ir kaip su jumis elgdavosi aplinkiniai?
A
Atidžiai išanalizavus šiuos aspektus, pamatysite tas naudas, kurias gaunate, kai nepasiekiate to, ko norite, neįgyvendinate svajonių, nerealizuojate tikslų ar tiksliukų. Atrasite savisabotažo bei sėkmės baimės priežastis, kurios verčia jūsų pasąmonę galvoti, jog sėkmės vengimas yra saugus bei naudingas gyvenimo būdas. O tada galėsite keliauti toliau – keisti ribojančias nuostatas, laisvintis iš stabdančių emocijų, kurti naujus scenarijus.
Yra daugybė technikų, metodų, būdų, galinčių padėti šiame kelyje ir pašalinti vidinius trukdžius. Kad ir toks paprastas pratimas: ant popieriaus lapo surašykite visą vidinį dialogą, kuris vyksta tarp jūsų norų ir “balsų iš praeities”. Pavyzdžiui, jūs sakote “Aš noriu būti dizainere, nuo vaikystės man patinka piešti ir man tai gerai išeina”. Įsiklausykite į prieštaraujantį balsą: “Tokių dizainerių – pilni kampai, tavo talento neužteks, kad kažko pasiektum”. Raskite argumentų: “Niekas negali žinoti, kaip bus, jeigu nepabandys. O jeigu man truks talento, aš būsiu darbšti ir nuolat mokysiuos, ir taip kompensuosiu talento trūkumą”. Ir taip toliau. Tol, kol pajausite, kad tikrai nugalėjote šiame ginče ir tvirtai tikite tuo, ką sakote.
Ir trečiasis etapas, be kurio pokyčiai neįmanomi – naujo scenarijaus kūrimas: kitos mintys, kitos reakcijos, kiti veiksmai. Tam gali reikėti nemažai laiko, tačiau anksčiau ar vėliau rezultatai ne tik maloniai nustebins, bet ir pakeis gyvenimą. O jeigu žiūrite į tai padariusius, girdite, kaip smagiai jiems dabar gyvenasi, ir galvojate, kad jiems viskas įvyko savaime – neapsigaukite. Niekam niekas neįvyko savaime. Visi praėjo tuos momentus, kai buvo labai sunku ir norėjosi viską mesti, kai nebuvo nei jėgų, nei motyvacijos, nei noro.
Jeigu savarankiškai nepavyksta išspręsti problemų, kreipkitės į psichologus, psichoterapeutus, koučingo specialistus, meditacijų ar kitų reikalų guru. Tai jokia gėda. Juk svarbu, kad gyvenime būtų ne tik skausmas, nusivylimas ar liūdesys, bet ir vis dažnėjančios džiaugsmo, pasididžiavimo savimi ir malonumo akimirkos. O kaip ir su kuo – TIK JŪSŲ sprendimas ir skonio reikalai 🙂
O ką galvojate Jūs? :)