Frazę „Tu stipri, tu susitvarkysi“ girdėjau ne kartą. Ir sakytojai buvo teisūs. Galėjau, tvarkiausi, tempiau. Nes stipri. Tik, deja, stiprybė turi polinkį baigtis. Nuovargiu, išsekimu, totaliu subyrėjimu. Stiprybės kaina, kurią sumoki… Už ką?
Kartais už tai, kad pasijaustum turinti teisę gyventi, kad pateisintum savo buvimą šioje žemėje. Nes tiesiog „gera, kad tu čia esi“ – ne apie tave. Ir tada, kai įveiki nuovargį ir skausmą, kai išsprendi penkiasdešimt aštuntą problemą, kai lipi per save, kai „per negaliu“ įdedi dar ir dar vieną pastangą, leidimas gyventi gautas. Turi teisę. Turi teisę gyventi tik tada, kai esi herojė. Kai dar stipresnė, dar protingesnė, dar greitesnė. Ir, žinoma, pati. Viską pati. Kitas variantas nenumatytas.
Gal tūkstančius kartų girdėjai, kad esi „nieko verta-nulis-tuščia vieta“. Ir tada reikia įrodyti, kad jie buvo neteisūs. Užsitarnauti. Įrodyti, kad esi bent kažko verta. Būti didesne, nei paveži.
O gal, žiūrėdama į stiprią mamos figūrą, patikėjai, kad tokia ta jau moterų dalia. Dirbti iki išnaktų, parbėgus pagaminti maisto, sutvarkyti namus, o tada nakčia dar drabužius skalbti. Kad per lengva nebūtų. Niekada neprašyti pagalbos, nekvėpuoti, neatsipalaiduoti, nesidžiaugti papildomą kartą. Neturi teisės. Bet stipri.
Herojė. Gelbėtoja. Kankinė.
Aukščiau, greičiau stipriau. Tikslas po tikslo. Žinoti geriausiai. Viską spręsti pačiai. Viską ir visus kontroliuoti, padalinti pareigas, sudaryti kiekvienam augimo planą ir užsispyrusiai juo vesti. Net jeigu priešinasi. Būti svarbiausia. Apmokėti, aprūpinti, sureguliuoti ir reikalauti. Pagaliau. Pagaliau jie pamatys, kad be manęs jie niekaip. Nes aš nepakeičiama ir visiems reikalinga. O jeigu aš reikalinga, jeigu jie be manęs niekaip, tai reiškia, kad pagaliau būsiu mylima…
Visus gelbėti. Už kolegą atlikti jo darbus. Namie daryti viską, ką lengvai galėtų padaryti ir kiti. Spręsti už visus, kas jiems bus geriau. Draugę apsaugoti nuo įtartinai atrodančio jaunikio. Visus išgelbėti nuo jų pačių gyvenimo. Ir mėgautis pasiaukojimo skoniu. Pagaliau. Pagaliau jie supras mano vertę, pamatys manyje gėrį skleidžiančią fėją. O jeigu aš dėl jų tiek, tai reiškia, kad jie dabar tikrai mane mylės…
Bet neišvengiamai ateina akimirka, kurioje meilės nepadaugėjo, o jėgos pasibaigė. Ir norisi pateikti sąskaitą už viską, kas buvo dėl jų. Nors iš tiesų – ne dėl jų, o už juos. Tik jie net nesiruošia jokių sąskaitų apmokėti. Jie neprašė. Būtų susitvarkę ir patys. Bet jeigu jie patys, tai kam aš šiame pasaulyje reikalinga?
O sau? Ar sau reikalinga?
Ir atsakius į šį klausimą, gali tekti mokytis daugybės dalykų.
Pamatyti, kad nereikia niekam nieko įrodinėti. Ir niekada nereikėjo. Nes tiems, kuriems įrodinėjai, taip ir nepavyko nieko įrodyti. Ir niekada nepavyks. O tie, kurie tiesiog myli, jie jau myli. Be įrodymų ir užsitarnavimų.
Pradėti atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis. Atsiverti ir pripažinti, kad reikia tiek nedaug. Meilės. Pagarbos. Priėmimo. O ne apmokėtų sąskaitų už stiprybės dienas.
Pripažinti ne tik savo stiprybę, bet ir silpnumą. Ir bent kartais pabūti tiesiog žmogumi. Ne heroje, ne šventąja, o tiesiog žmogumi – su savo norais, poreikiais, savo galimybių ribomis, savais patogumais ir nepatogumais.
Ir prašyti pagalbos. Nes nesi viena šiame pasaulyje. Yra tie, kurie gali išgirsti, suprasti, padėti. Ir tai niekaip neatšauks jų meilės.
Nes pagalbos prašymas – apie atsakomybę.
Apie pasitikėjimą gyvenimu.
Ir apie ryšį su savimi ir pasauliu.
O ką galvojate Jūs? :)