Psichologijoje yra terminas ANTRINĖ NAUDA. Tai – paslėptas “apdovanojimas”, kurį mes gauname už dažnai nelogišką ir nenaudingą sau elgesį. Tokio “apdovanojimo” pavyzdys galėtų būti nesąmoninga žmogaus liga su realiu tikslu – gauti trokštamą aplinkinių dėmesį ir rūpestį.
Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas intuityviai jaučia, kokį vaidmenį reikėtų suvaidinti tam, kad gautų norimus “apdovanojimus”. Kuo dažniau tas vaidmuo atliekamas, tuo stipriau su juo susigyvenama. Kol vieną dieną žmogui ir pačiam tampa sunku atskirti, kur yra apsimetinėjimas, o kur – tikrumas. Na, pavyzdžiui, jeigu nėra noro varginti smegenų, galima apsimesti, kad nieko nesupranti. Apsimeti vieną kartą, antrą, trečią…o dešimtą jau ir pats tiki, kad tai yra tavo reali neįveikiama silpnybė. Ir štai turime suaugusį žmogų, kuris iš įpročio tęsia šį žaidimą, kuriuo tiki pats ir būtinai įtikina kiekvieną sutiktąjį. Na, toks šiek tiek “stabdis” ir ne visai nuovokus…Palikit mane ramybėj!
Ne retai realiose situacijose bijodami sužeisti ant pjedestalo užkeltą savo reikšmingumą, vengdami sunkumų ar nenorėdami prisiimti atsakomybės už savo pasyvumą, žmonės “prisidengia” galimybių nebuvimu.
A
Kas gi ta mus prikaustanti mistinė jėga?
Realūs, bet nepripažinti norai, valdantys mūsų elgesį – tai ir yra antrinė nauda. Tai atsisakymas pripažinti vyraujantį norą daryti tai, ką darai, tuo metu, kai išsisukinėji nuo “sąžinės patvirtintų” užsiėmimų.
O pirmąją vietą visų protu sunkiai suvokiamų siekių sąraše galėtų užimti…savo svarbumo įrodymas. Kuo tik jis nedangstomas – kilniais ketinimais, teisingumo gynimu, nauda visuomenei ir sveikatai – bet kuo, kuo tik “nepasprings” mūsų sąžinė. Na, bet plačiau apie tai – kituose straipsniuose.
Antrinė nauda tyliai slepiasi nesąmoningame lygmenyje, nes jeigu bus aptikta sveiko proto, greičiausiai nepasirodys labai tinkama. O gal net ir žalinga, nes dažniausiai ji būna paremta melu. Todėl taip nesinori į ją žiūrėti…
Norite suprasti kodėl įstrigote nemalonioje situacijoje? Kodėl negalite padaryti to, ką planavote? Nuoširdžiai pripažinkite realų savo padėties pranašumą. Atraskite antrinę naudą. Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio nelogiškai ji galėtų skambėti…
Kad ir kiek saviugdos knygų perskaitysi, tol, kol norėsi (slapta nuo savęs) ir toliau gauti naudą iš saviaupgaulės, nepajudinsi nė blakstienos tam, kad pažvelgtum į savo gelmes. Kad ir kaip įkvepiančiai mokytojai, guru ir kiti pamokslautojai bepasakotų apie tobulėjimo, augimo būtinybę, niekas nevyks tol, kol tai prieštaraus tikriesiems norams – antrinei naudai. Ir tai yra normalu. Mes tiesiog tokie.
Antrinė nauda – tai tas motyvas, kuriuo mes remiamės, kai nesuprantam savo poelgio priežasčių. Beveik kiekvieną kartą, kai elgiesi ne taip, kaip ką tik norėjai, galima konstatuoti saviaupgaulę, kai tikrasis noras taip ir liko nepripažintas.
Antrinė emocijų nauda
Emocijos – tai mūsų norų jėga. O norai, kaip jūs žinote, gali būti paslėpti nesąmoningame lygmenyje ir sveikam protui nematomi. Todėl ir emocijos kartais gali atrodyti savarankiškomis – tarytum išorinės stichijos, okupavusios protą prieš sąmoningą jo valią.
Kitaip sakant, nepripažinta asmeninė valia pradeda atrodyti kaip kitų pasaulių išraiška. Žmogus gali net patikėti, kad jį apsėdo klastingos ir piktos blogio jėgos (o iš tiesų – nuosavas paneigtas noras). Taip veikia antrinė nauda, kurią gauname iš emocijų, iš pirmo žvilgsnio atrodančių destruktyviomis ir nenaudingomis. Čia tas atvejis, kai žmogus ištikimai mėgaujasi savo kančia ir net neketina jos atsisakyti…
Pavyzdžiui, po nuoskaudomis slepiasi visiškai egoistinis ketinimas primesti skriaudikui kaltę, kad jis, atgailaudamas, taptų patogus.
Už susierzinimo gali slėptis įkyrus noras įrodyti savo (kartais visiškai nepagrįstą) pranašumą prieš susierzinimą keliantį objektą.
Įsimylėjimo kančios slepia viltį, kad meilės objektas taps “mano”. Paimti ir išanalizuoti savo viltį, pripažįstant jos galimą absurdiškumą, įsimylėjėliui gali pasirodyti šventvagiška savo “šventų” jausmų išdavyste. Nes kol kenti ir ilgiesi, tol egzistuoja “susiliejimo meilėje” tikimybė…
Gailestis sau įleidęs šaknis į norą parodyti visą savo kančių gylį ir taurumą, ir…tikrąjį norą – gauti rūpestį. Galima entuziastingai lieti ašaras net ir vienatvėje, nepastebint, kad tikiesi atvirai neracionalaus atlygio. Lyg egzistuotų ypatingas subtilaus plano sluoksnis, kuriame visas tavo asmenines kančias skaičiuoja aukštesnės jėgos, apmokančios ašaras “teisingu” atlygiu…
Pavyzdžių galima būtų atrasti ir daugiau. Tačiau teisingiausia – nukreipti žvilgsnį į savo gyvenimą ir atrasti tą antrinę naudą, kurią gauname, kai negyvename taip, kaip svajonėse norėtumėm…
O ką galvojate Jūs? :)