Augimo etapai: vienintelis dalykas, kurį verta daryti – BŪTI…

Taip, kaip vikšras tampa drugeliu, taip ir mes praeiname tam tikrus augimo etapus. Susitikę su vidinio nepatogumo, nepasitenkinimo pojūčiu, mes beveik visada keliaujame ta pačia spirale. Beje, bet kuriame etape mes galime sustoti ir gyventi toliau. Vienintelis dalykas, kuris mus stumia į priekį – svarbiausias, taip lengvai aptinkamas, stebint vaikus, ir toks išsibarstęs suaugusiųjų pasaulyje – prasmės paieškos.

Atsikratyti to vidinio nepasitenkinomo, diskomforto mes bandome paprasčiausiais būdais. Visų pirma – tiesiog jį neigiame. Juk viskas gerai. Visi taip pat. Mes taip pat gavome į kailį. Ir ką? Išaugom.

Vėliau pradedame ieškoti kaltų. Tai – vaikystės trauma. Tai – vyras “ožys” mane iš kantrybės išvedė. Nelemta ir netikėtai užklupusi krizė – ekonomikos ar vidutinio amžiaus. Orai. Hormonai. PMS’as. Jautrus vaikas. Hiperaktyvus vaikas. Gyvenimas – skausmas.

Jeigu tuo metu prasmės paieškos dar kažkiek rusena, šį etapą veikiame ir pradedame suvokti: visa tai buvo apie mus. Taip, mus neteisingai auklėjo. Taip, mes turime traumų. Taip, tai mūsų disciplina, emocijos, lūkesčiai.

Ir tai – pirmasis svarbus žingsnis: pastangas atsikratyti problema keičiame suvokimu, kad ją neišvengiamai reikia spręsti. Ir tai – žingsnis į atsakomybę.

Išėję iš neigimo ir aukos etapo (oi, aš nekalta, viskas per juos…) ir žengę į atsakomybę, mes perimame gyvenimo vairą į savo rankas.

Pradedame suprasti, kad visas problemas teks išspręsti patiems, įsivaizduojame norimą rezultatą ir taip, kaip anksčiau bandėme išvengti problemų, dabar bandome išvengti…VEIKSMŲ.

Ir ieškome stebuklingos piliulės. Jeigu mums negera, reikalaujame, kad mums tuoj pat būtų gera. Ir čia paprastai puikiai suveikia pozityvaus mąstymo idėjos: tereikia pasakyti savo atspindžiui veidrodyje “aš esu pati nuostabiausia ir patraukliausia” ir tu tuoj pat tokia tapsi. Turtus pritraukiantys ritualai, alfa-vyrų ieškančios vedų moterys, “Tu viską gali! Susiimk!”, kaip atsibusti milijonieriumi, neišleidus nė cento – visa tai iš tos pačios serijos. Paprastai visi šie bandymai baigiasi nervingu grįžimu į etapą “dėl visko kalti jie”.

Ir tai normalu. Jeigu būtumėm nelabai drąsūs ir “užsimetę” morfino dozę nuspręstumėm, kad “ai, nelabai čia mums ir reikia tos lūžusios rankos”, neišvengiamai sugrįšime į skausmą. Ypač atkaklūs tai daro daugybę kartų, kol anksčiau ar vėliau juos ištinka suvokimas – jeigu mane vis sugrąžina į šį etapą, galbūt aš ne viską padariau?

Ir tai yra tiesa. 

Būtent leidimas jausti tai, ką jauti, ir būti tame pažadina tavyje kažką naujo. 

Truktelsi stipriau, sustingsi baimėje, pabėgsi nuo skausmo – ir neįvyks. Reikia atrasti savo vietą tame diskomforte ir jame pabūti. Pabūti bjauria lėliuke, kad pradėtų skleistis sparnai. Drąsa pasilikti kančioje, skausme, kvailume, pažeidžiamume leidžia pereiti į naują etapą – kokybiškų pokyčių. Kažkas stebuklingo ir neįprasto nutinka tuo momentu, kai atsiduoti ir prasmengi. Kai priimi. Susitaikymas, atvirumas viskam, kas gali įvykti. Ypatingai atkaklūs tai įveikia tik pasiekę visiškos nevilties tašką, prieš tai atidaužę galvą ir kumščius, bandydami sugriauti betoninę sieną. Bet būtent beviltiškumas bei skausmo savyje pripažinimas ir yra ta stebuklo akimirka.

Kai stovi prieš veidrodį ir sakai sau (taip, suaugusi teta, kuriai ir velnias ne priešas): “Mergyte. Mieloji. Aš su tavimi. Žinau, dabar tau skauda. Bet aš tavęs nepaliksiu.” Ir tai galima padaryti tik praradus viltį vožtelt šventam Petrui į dantis prie rojaus vartų. Kai sakai sau “Kaip tai galėjo su manimi nutikti? Kaip man išsiropšti?” Tai galima padaryti, tik praradus viltį išsireikalauti iš pasaulio tai, ką jis tau “privalo” duoti vien už tai, kad tu esi. Kai gali pasakyti “Man gėda. Ir aš nežinau, kaip dabar su visu tuo gyventi”.

Ir tada pradeda skleistis sparnai. Iš pradžių jie būna silpni ir nepasitikintys. Trapūs. Ir tau baisu. Bet staiga tu pajunti savyje jėgą, kad tau pavyks. Nors dar nežinai kaip, bet tikrai skrisi, atrasi, išspręsi.

O tada ateina paauglystės laikotarpis. Pirmieji stiprėjančių sparnų mostelėjimai, pirmoji sėkmė užliūliuoja žinojimu ir jėga. Mus staiga ištinka “dzenas”. Išmokstame bendrauti. Užsirašome į koučingo studijas. Įkuriame verslą ir atsiverčiame tris TO autoriaus knygas. Ir užliūliuoti naujai įgautos jėgos, vilkėdami baltais paltais, puolame vikšrus: “Kaip jūs nesuprantate! Jūs matote, kad aš skraidau? Ir man pavyksta! O ko jūs ten šliaužiojate?”

O vikšrai tuo tarpu žvelgia į mus užvertę galvas, mato norimą rezultatą ir ieško stebuklingos piliulės. Nes kokoną visi jaukiai pamiršo paminėti.

Ir tada ateina žiema. Arba kruša. Arba suserga vaikas. Arba išauga. Arba vyras ima ir išeina. Arba gatvėje kažkas ima ir pasiunčia – drauge su pamokslais – labai toli. Ir dar apspjauna baltą paltą.

Ir vėl spąstai. Ir vėl galimybė sugrįžti į etapą “dėl visko kalti jie – nenušvitę”. Bet jeigu vėl pasiliksime diskomforte, taip pat, kaip atėjo skausmo priėmimas, ateis suvokimas, kad mes negalime pakeisti viso pasaulio. Ateis branda, jautrumas, atidumas, pagarba. Ateis tai, ką sklandantys stipriais sparnais paaugliai laiko silpnumu ir bailumu – išmintis.

Ar pastebėjote, kad kuo vyresnis, išmintingesnis ir vertingesnis žmogus, tuo tyliau ir mažiau jis kalba? Tuo daugiau atleidžia. Tuo švelniau išgyvena skausmą.

Ir dar…

Atrodytų, jeigu jau dabar visus šiuos etapus žinai, tai galima iš kart į išmintį. Ne, taip nebus. “O tai ką daryti? Pasakykit konkrečiai”. Nieko. Pasilikti savyje. Nereikalauti iš savęs universiteto, sėdint pirmoje mokyklos klasėje. Nebandyti imituoti. Galima puikiai suvaidinti Anglijos karalienę, bet kai užges šviesos, liks tik nervinga aktorytė karalienės kostiumu.

Tam, kad rastųsi gyvenimo išmintis, reikia tą gyvenimą gyventi. Kad išaugtum, reikia leisti sau augti, būti vikšru, būti lėliuke, pagyventi su virpančiais, silpnais sparnais. Vienintelis būdas – atsiverti augimui, pasitikėti tamsaus kokono prasme, pasitikėti besikalančių sparnų skausmu. Ir nepabėgti.

Kenksminga pamesti etapus. Mes kiekvieną dieną godžiai sekame “nušvitusius” ir siekiame būti tokiais, kaip jie. Ramūs, išmintingi, drąsūs, nepriklausomi, sėkmingi. Ir atrodo, kad užtenka tik nuspręsti tokiais būti, ir būsime. Bet ne, taip neveikia. Tai bus tik žaidimas. Kokiame etape ir kokioje gyvenimo dalyje mes dabar bebūtumėm, vienintelis dalykas, kurį verta daryti – BŪTI TEN.

---

Straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė, remiantis psichologės O. Nečajevos mintimis

---

Komentarai