Tas keistas jausmas… Jeigu kažkas pasisekė – tai visiškai atsitiktinai. Nejaukumas dėl to, kad esi ten, kur lyg ir neturėtum būti (nes gi „nedatempi“, nu…). Tau trūksta žinių, gebėjimų ir dar ne visai aišku ko, kad turėtum teisę čia būti ir daryti tai, ką darai. Ir tuoj-tuoj kiti pamatys, kad iš tikrųjų tu nesi ta, kuo save bandai pristatyti. Demaskuos. Ir supras, kad esi tiesiog apsimetėlė…
Aš buvau įsitikinęs, kad vieną dieną išgirsiu beldimą į duris ir ant slenksčio pamatysiu žmogų su aplanku rankose, kuris man pasakys, kad viskas baigta, mane demaskavo ir dabar aš turiu susirasti tikrą darbą…
Neil Gaiman, rašytojas
Susipažinkite – apsišaukėlio sindromas.
Apsišaukėlio sindromas – tai ne medicininė diagnozė, o greičiau – daugybei žmonių suprantamų ir artimų išgyvenimų rinkinys. Manoma, kad bent kartą gyvenime su šiuo sindromu yra susidūrę 70% žmonių, kurie savo pasiekimus suvokia kaip atsitiktinumą ir bijo būti demaskuoti: aplinkiniai susigaudys ir supras, kad jie neatitinka užimamų pareigų, kvalifikacijos, reikalavimų ir panašiai.
Olandų psichoanalitikas Kets de Vries, tyrinėjęs apgaulės fenomeną, teigė, kad apgaulė yra socialinė norma – juk visi žmonės siekia paslėpti savo silpnybes ir laikytis visuotinai priimto elgesio rėmuose. Mokslininko nuomone, šių rėmų peržengimas pagimdo du kraštutinumus: neetišką apgaulę (banalias apgavystes) ir neurotinę apgaulę (t.y. apsišaukėlio sindromą).
Ką jis vadino norma ir ką – kraštutinumais?
- Norma. Kiekvienas žmogus – apsišaukėlis, nes visi siekia atitikti kažkokius aplinkinių įsivaizdavimus ir demonstruoja tokį AŠ, kuris dažnai skiriasi nuo to, kas jie yra iš tikrųjų.
- Realūs apsišaukėliai. Jie demonstruoja melagingą asmenybę, siekdami apgauti kitus, ir jaučia malonumą, kai jiems tai pavyksta. Šie žmonės gali jausti tikrą demaskavimo baimę.
- Neurotiniai apsišaukėliai. Jų apgaulės patirtis – subjektyvi, t.y. jie nedaro nieko iš tikrųjų nepriimtino. Tokie žmonės jaučiasi apgavikais, nepriklausomai nuo to, ką apie juos galvoja kiti. Jiems būdinga nesėkmės arba sėkmės baimė, perfekcionizmas, atidėliojimas, darboholizmas.
Galima sakyti, kad apsišaukėlio sindromas – tai subjektyvi psichologinė patirtis žmogaus, kuris tiki, jog yra apgavikas, ir bijo būti demaskuotas. Tai tarsi „vidinis intelektinio melo išgyvenimas“, kurį patiria žmonės, negalintys priimti savo sėkmės.
Yra išskiriami šeši apsišaukėlio sindromo aspektai:
- Apsišaukėlio ciklas.
- Siekis būti ypatingu arba būti geriausiu.
- Klaidų arba nesėkmės baimė.
- Savo kompetencijų neigimas ir pagyrimų ignoravimas.
- Baimė ir kaltė dėl sėkmės.
- Apsišaukėlio ciklas.
Šis ciklas prasideda tada, kai randasi būtinybė kažką daryti, kažko siekti (pavyzdžiui, naujas projektas darbe).
- Kyla nerimas.
- Nerimas provokuoja arba perdėtą pasiruošimą, arba atidėliojimą. Beje, po atidėliojimo būtinai ištinka intensyvaus darymo etapas – juk padaryti reikia…
- Kai jau viskas padaryta, atsiranda labai trumpalaikis palengvėjimo ir įvykdytos pareigos jausmas. Bet greitai praeina.
- Aplinkiniai teigiamai atsiliepia apie atliktus dalykus, bet žmogus to priimti negali. Jis netiki, kad sėkmė yra susijusi su jo savybėmis, talentais, gebėjimais.
- Jeigu antrame etape buvo perdėtas pasiruošimas, žmogus galvos, kad sėkmės priežastis – įtemptas darbas ir milžiniškos pastangos. Jeigu buvo ištikęs atidėliojimas – sėkmė bus paaiškinta atsitiktinumu. Žmogus tvirtai tiki, kad sunkiu darbu gautas rezultatas niekaip neįrodo jo gebėjimų.
- Tuomet atsiranda nauja užduotis. Vėl kyla nerimas. Ir viskas vėl iš naujo.
Kasdien lydinčios pasekmės – perkrovos ir stiprėjantis apgavystės jausmas.
Perkrovos atsiranda dėl to, kad pastangos ir energija, skiriama atliekamam darbui, gerokai viršija būtinas ir trukdo kitiems dalykams. Ir nors žmogus suvokia šią problemą, bet dažniausiai negali suardyti šio elgesio modelio ir apsiriboti pastangomis, kurios tikrai yra būtinos.
Stiprėjantis apgavystės jausmas. Paradoksas – kiekvieną kartą, kai sėkmė pasikartoja, apsišaukėlio sindromas sustiprėja. Yra prielaida, kad „apsišaukėliai“ turi susikūrę kažin kokį savo sėkmės idealą ir išsikelia itin aukštus lūkesčius, kurie turėtų būti realizuoti atlikus vieną ar kitą darbą. Ir jeigu tai, kas nutinka realybėje, neatitinka idealių standartų, žmogus tiesiog ignoruoja savo pasiekimus. „Apsišaukėliai“ – tai pirmūnai, kurie nepateisinamai žemai vertina savo darbą, o reiškia, kiekvienas pasiekimas tik paryškina atotrūkį tarp realių ir įsivaizduojamų sėkmės standartų, stiprindamas apsišaukėlio sindromą.
- Siekis būti ypatingu arba būti geriausiu.
Dažnai žmonės su apsišaukėlio sindromu paslapčia nori būti patys geriausi ir ypatingiausi. Bičiulių būrelyje, darbe, profesijoje, veikloje. Gali būti, kad vaikystėje jie ir būdavo pirmi – šeimoje, draugų kompanijoje, klasėje ar mokykloje, bet vėliau, „išplaukę“ į plačiuosius gyvenimo vandenis, jie pradeda matyti, kad pasaulyje yra daugybė gabių žmonių, o jų pačių talentai nėra jau tokie išskirtiniai. Rezultatas – „apsišaukėliai“ pradeda ignoruoti savo gebėjimus ir padaro išvadą, kad yra tiesiog kvaili.
- Super-herojai
Šis aspektas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju. Žmonės su apsišaukėlio sindromu iš savęs reikalauja tobulumo visose gyvenimo sferose. Jie susikuria kosmoso dydžio standartus, o jų nepasiekę – jaučiasi prislėgti ir nusivylę.
- Nesėkmės baimė
„Apsišaukėliai“ stipriai išgyvena, kai reikia kažką daryti – jie paniškai bijo nesėkmės. Klysdami ar darydami kažką netobulai, jie jaučia pažeminimą ir gėdą. Daugumai žmonių su apsišaukėlio sindromu nesėkmės baimė tampa kelrode žvaigžde. Norėdami visais įmanomais būdais sumažinti nesėkmės riziką, jie arba pradeda darbuotis beprotiškai intensyviai, arba užsiblokuoja ir nedaro nieko.
- Kompetencijos neigimas ir pagyrimų ignoravimas
Žmonės su apsišaukėlio sindromu negali priimti komplimentų ir patikėti savo nuopelnais, sėkmę jie nurašo išorinėms aplinkybėms, ignoruoja teigiamus atsiliepimus ir objektyvią sėkmę. Dar daugiau – jie nepatingės įdėti daugybės pastangų, kad visiems įrodytų – mes nenusipelnėme pagyrimų, tai ne mūsų pasiekimai. Ir tai – ne apie koketavimą ar kuklumą.
- Baimė ir kaltė dėl sėkmės
„Apsišaukėliai“ neretai jaučia kaltę, jeigu yra kažkuo pranašesni už kitus ar pasiekia daugiau. Jie labai bijo būti atstumti. O dar – jie bijo aukštų reikalavimų ir lūkesčių, kuriuos jiems kelia aplinka. Jie nėra įsitikinę, kad jiems pavyks susitvarkyti, ir tada jausis milžiniškai dėl to kalti. Todėl mieliau atsisakys papildomos atsakomybės, nei leis atsiskleisti apgaulei.
Sunkus tas „apsišaukėlių“ gyvenimas… „Apsišaukėlis“ didesnę dalį jėgų ir energijos skiria ne tam, kad kažką nuveiktų, kažko pasiektų, o tam, kad išvengtų demaskavimo, perdėtam pasiruošimui, vidinei kovai ir abejonėms. Dažnai pasirenka veiklas, kurios tarsi padeda nuslėpti tai, kad kažko nežino, ir todėl atsisako naujų galimybių, saviraiškos. Apsišaukėlio sindromas verčia matyti realybę iškreiptai: žmogus mato tik tuos faktus, kurie patvirtina jo įsivaizdavimą apie save. Susikuria mentalinė sistema, kuri palaiko pati save, ignoruodama faktus, kurie jai prieštarauja.
Apsišaukėlio sindromo pagrindas – vidinis konfliktas. Paradoksas: žmogus jaučiasi apgavikas, bet tuo pat metu žino, kad tai nėra tiesa. Kažkuri dalis vis tik tiki jo jėgomis ir tuo, kad pripažinimas yra pelnytas.
Apsišaukėlio sindromas – tai ne totalus nepasitikėjimas savimi, o nuolatinė įtempta kova tarp pasitikėjimo ir abejonių…
Apsišaukėlio sindromo mažinimo strategijos
- Mokytis priimti teigiamą atgalinį ryšį.
- Prašyti palaikymo iš kitų žmonių.
- Identifikuoti nuostatas apie save ir jas perkurti.
- Nesislėpti nuo emocijų.
- Supykti. Ne ant savęs – ant sindromo.
- Padaryti savo gebėjimų ir pasiekimų reviziją.
- Pabandyti faktais įrodyti savo „apsišaukėliškumą“ (greičiausiai nepavyks :))
- Mokytis palaikyti save ir būti savo pusėje.
- Mažais žingsniais judėti pirmyn, o jeigu nepavyksta savarankiškai – kreiptis pagalbos į specialistus.
Apsišaukėlio sindromas – tai vidinė fantazija, pagrįsta tik nuomone, o ne faktais. Tai subjektyvus vidinis procesas, su kuriuo mes galime išmokti tvarkytis. Tereikia nuspręsti tai padaryti ir daryti.
Kažkaip taip 😉
O ką galvojate Jūs? :)