Kiek keistas, bet labai vertingas klausimas. O atsakymas į jį akivaizdus – drambliai valgomi dalimis, po gabalėlį. Šiandien vienas gabalėlis, rytoj – kitas, o kiti kol kas tegu būna šaldymo kameroje ir laukia savo eilės. O jeigu jau neturi šaldymo kameros arba į ją niekas nebetelpa – atleisk, drauguži, užduotis suvartoti visą dramblį vienu metu – ne tavo jėgoms. Pradėk nuo kažko mažesnio, bet taip pat gabalėliais. Persivalgymas dar niekam gėrio nesuteikė.
Ir jeigu kalbame apie dramblį, viskas atrodo logiška. Tačiau šiuolaikinė aukštų siekių ir didelių greičių kultūra siūlo priešingą dalyką. Kaip suvalgyti dramblį? Imti ir suvalgyti! Iš karto! Greitai! Jeigu negali, vadinasi, nepakankamai stengiesi, nes įmanoma yra viskas! Ir todėl reikia aplankyti kuo daugiau seminarų apie dramblių valgymą, kuriuose jų vedantieji – sėkmingi ir jau ne vieną dramblį sukirtę dramblių valgytojai – būtinai jus to išmokys.
O jei pasižiūrėsime į gyvenimą – kas gi tie drambliai? Kiekvienam nutinka noras įveikti gabalą, kuris akivaizdžiai viršyja jo galimybes. Pavyzdžiui, lentynose sukauptas ir dėmesio laukiantis visas glėbis naudingų ir įdomių knygų. Psichologijos, istorijos, archeologijos, neurobiologijos, astronomijos, chemijos temomis, na, ir ant viršaus dar keli romanai. Milžiniškas riebus tortas, kaitinantis vaizduotę ir jausmus. Ir taip stipriai norisi jį sukirsti, kad nebegali, žmogau, apsistoti nei ties viena knyga. Čiumpi vieną, dar vieną, o tada dar vieną…Nes norisi visko ir iš karto. Lyg kažkur vėluotum ar kažko nespėtum.
“Aš vėluoju!” – ko gero, pagrindinis pojūtis bandymuose suspėti viską ir iš karto. Tiesa, nelabai aišku, kur vėluoju, bet galvoti nėra laiko. Reikia bėgti, lėkti, nes galiu nespėti, pavėluoti. Šiek tiek primena paniką…
Tu vėluoji, gyvenimo traukinys beviltiškai tolsta, o atsilikusių pakeliui niekas nesurenka ir nepadeda pasivyti…
Jeigu jau vėluoju, privalau per trumpą laiką išspausti iš savęs maksimumą. O tas maksimumas – nei daug, nei mažai – visas dramblys. Ne vienas perskaitytas skyrius, o visa knyga. Ne viena mintis, sugulanti į tekstą popieriaus lape, o visa knyga. Ne vienas nubėgtas kilometras, o dešimt. Ne du-trys susitikimai per dieną, o mažiausiai aštuoni. Na, kad ir dabar – rašau ir galvoju “ar spėsiu šį tekstą pabaigti šiandien, ar teks atidėti rytojui?” O kur vėluoju? Kas iš esmės pasikeis, jeigu pabaigsiu rytoj iš ryto, o ne šiandien vėlų vakarą? Nepabaigtas darbas, kuris neleis ramiai miegoti, nes visus pradėtus darbus privalu pabaigti kuo greičiau ir nė akimirkos vėliau? O kas taip pasakė?
Tikslas koks – kuo daugiau ir greičiau, ar kokybiškai?
Kita automatiškai atbildandi mintis “tiek darbų reikia padaryti, pabaigsi šį, galėsi imtis kito”. Ir supranti, kad nauji darbai nesibaigs niekada, o bandymai atlikti juos visus ir iš karto virsta sunkiai pavelkamu vežimaičiu. Noras ištransliuoti toną naudingų minčių, pasiekti milžiniškų rezultatų, “botagu nuginti žmoniją į laimingą gyvenimą” pakeliui užtemdo mažų pasiekimų vertę ir, žinoma, atsisuka gan paradoksaliom pasekmėm: vietoje to, kad padarytum bent mažiausią žingsnį, tu viską meti velniop. Nes jeigu ne viskas iš karto, tai nereikia ir to mažai…
Todėl, pirmiausiai, vertėtų reanimuoti mažų žingsnių vertę. Pamatyti vertę tame, kai labdarai paaukoji 5 eurus, o ne 50. Kai perskaitai kelis sudėtingos knygos puslapius, o ne visą skyrių. Kai nueini vieną kilometrą, o ne dešimt. Kai iškuopi vieną kambario kampą, o ne visus namus. Nes dažnai pastangos padaryti daug ir iš karto baigiasi savisabotažu, nusivylimais, apatija, atidėliojimais. O ir jautiesi, žmogau, nei pirmyn pajudėjęs, nei malonumo patyręs. Ir dar tas nerimas, pasislėpęs už minties “aš nespėsiu” ir kylantis iš prarasto gebėjimo jausti bei matyti, kad žengdamas bent mažiausią žingsnį, tu augi ir eini pirmyn.
Niekas nesiginčyja, kad „daugiau” yra geriau, nei „mažiau”. Bet „mažiau” yra daug geriau, negu „nieko”. Ir kaip bebūtų keista, antroji mintis motyvuoja labiau, tiesa? O dar ir pasitenkinimo daugiau. Vaikystėje į galvą įkalta idėja apie tai, kad žmogų judėti pirmyn skatina kritika, nėra visiškai teisinga. Pirmyn mus stumia alkis ir noras jį numalšinti. Alkis – tai žinojimas to, ko tu nori, pasitenkinimas – suvokimas, kad tu kažką darai dėl to, kad numalšintum savo alkį. Na, pavyzdžiui, kremti šį mažą dramblio gabalėlį (atlieki užduotį, sutvarkai kambarį, nueini vieną kilometrą, padarai tris atsispaudimus) ir mėgaujiesi. Mažų žingsnių vertė ir yra tame, kad jie leidžia mėgautis savo ėjimu pirmyn, stebėjimu, kaip dar viena plyta užima savo vietą. Taip, plyta, o ne visa siena iš karto. Bet viso to nepastebėsi ir nepajausi, jeigu nuolat save kritikuosi ir baksnosi nosimi į dar neįveiktą dramblio gabalą: “Žiūrėk, dar kiek daug liko, o tu čia mėgaujiesi šiuo mažu gabalėliu”.
Taip, mėgaujuos. Ir ką? Persivalgymas dar niekam nesuteikė laimės, o tai padarius iš vakaro, kitą dieną nesinori net žiūrėti į dramblio pusę – pykina. Savisabotažas, tingėjimas, atidėliojimas arba kaip ten dar mes vadiname šį psichologinį pykinimą…
Ir taip yra visur. Pradėsite saviugdos, savęs pažinimo kelią, meditacijas ar lankysitės pas psichologą. Dažnai būna taip, kad mažų žingsnių, kuriuos įveikėme, mes net nepastebime. Jie tampa kažkuo įprastu, savaime suprantamu ir neturinčiu jokios reikšmės. Lyg taip ir būtų buvę visą laiką. O toje tuštumoje, kurioje galėtų būti šio judėjimo teikiami maži džiaugsmai, apsigyvena sąstingio, nerimo pojūtis. Ir skubėjimas. O kur mes taip skubame ir bijome pavėluoti, tai jau kita istorija…
O pabaigti šį tekstą labai tiktų rašytojui Antuanui de Sent Egziuperi priskiriamais žodžiais:
Viešpatie, neprašau stebuklų ar miražų. Prašau tik jėgų kasdienybei.
Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.
Padėk man būti pastabiu ir išradingu, kad kasdienybės margumyne spėčiau įsidėmėti tuos atradimus ir patirtis, kurios mane palietė.
Išmokyk mane tinkamai naudoti gyvenimo laiką. Apdovanok mane jautrumu, leisiančiu suvokti, kas yra svarbiausia, o kas ne taip svarbu.
Padėk man suprasti, kad mintys man nepadės. Nei mintys apie praeitį, nei mintys apie ateitį. Padėk man būti šioje akimirkoje ir priimti ją kaip pačią svarbiausią.
Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime viskas turi vykti sklandžiai.
Padovanok man aiškų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, kritimai ir nesėkmės tėra gyvenimo prieskoniai, padedantys mums vystytis ir bręsti.
Vis primink man, kad dažnai širdis pykstasi su protu.
Kai reikės, atsiųsk tą, kuriam užteks drąsos pasakyti man tiesą. Ir padaryti tai su meile.
Aš žinau, kad kartais tereikia išlaukti. Todėl apdovanok mane kantrybe.
Tu žinai, kaip stipriai mums reikia draugystės. Leisk man būti vertu šios nuostabiausios, sunkiausios ir švelniausios gyvenimo dovanos.
Apdovanok mane turtinga vaizduote, kad tinkamą akimirką, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tyloje ar kalbėdamas, gebėčiau padovanoti kažkam taip lauktą šilumą.
Paversk mane žmogumi, mokančiu prisibelsti iki tų, kurie nukrito labai žemai.
Išsklaidyk mano baimę pražiopsoti gyvenimą.
Duok man ne tai, ko aš trokštu, o tai, ko man reikia.
Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.
Straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė pagal psichologo I. Latypovo tekstą
A
O ką galvojate Jūs? :)