Kažkada atrodė, kad aš beveik nesiteisinu. Bet kai kartą gavau užduotį savaitę nesiteisinti, tas atrodymas subyrėjo į šipulius ir teko pripažinti, kad vis tik mano dienos pripildytos pačių įvairiausių pasiteisinimų – nuo visai paprastų iki labai įmantriai sudėliotų. Ką jau ką, bet teisintis mokėjau tikrai meistriškai, nuolat sau ir kitiems pasakodama pačias įvairiausias istorijas. Istorijas apie viską: kodėl pasakiau ar nepasakiau, padariau ar nepadariau, kodėl esu tokia, o ne kitokia, gyvenu taip, o ne kitaip. Ir net jeigu kartais pavykdavo kitiems nedrąsiai tarstelti “atstok, ne tavo reikalai ir apskritai šiandien vasara”, pati sau ir toliau sekdavau gan išradingas pasakas, kuriomis sėkmingai pateisindavau savo poelgius bei visą gyvenimą.
Kodėl gi svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes teisinamės? Visų pirma, dėl paprasto dalyko – tol, kol teisinamės, mes atitraukiame dėmesį nuo to, kas mums iš tikrųjų yra svarbu ir įsiveliame į pabaigos neturintį saviaupgaulės žaidimą “aš esu gera, gera ir dar geresnė…”.
Pamenat, kai vaikystėje nutikus tam, kas neatitiko mūsų tėvų įsivaizdavimo, jie įnirtingai klausdavo “Tu kodėl taip padarei, ąąąąąą?”, o mes negalėjome to paaiškinti, nes dar buvome per mažos, dar žodžių trūko, o ir iš viso nežinojome, kad savo elgesį reikia pagrįsti vienu ar kitu argumentu. Padarėme ir padarėme – tada atrodė mums, bet paaugome, supratome klydusios ir išmokome kurti istorijas, atsakančias į klausimą “Kodėl tu tai padarei?”, paaiškinančias mūsų elgesio priežastis bei sujungiančias atskirus gyvenimo epizodus į vientisą ir iš pirmo žvilgsnio logiškai atrodantį paveikslą. Ir kartais istorijos būna vertos Oskaro, bet kad ir kaip įmantriai beskambėtų, jomis siekiame vienintelio tikslo – išsaugoti savo “veidą” tėvų, kitų žmonių ir savo pačių akyse.
Mums kaip oro reikia istorijų, apsaugančių mūsų susikurtąjį “AŠ” bei išsaugančių iliuzinį pojūtį “aš esu gera savo ir kitų žmonių akyse”…
Pasaulyje žinomas socialinis psichologas Leon‘as Festiger‘is suformulavo kognityvinio disonanso teoriją. Ši teorija aprašo tai, kaip mes racionalizuojame ir paaiškiname savo elgesį. Tuomet, kai vienu metu mes susiduriame su dviem prieštaraujančiomis, bet mums svarbiomis idėjomis (mintimis, nuomonėmis, interpretacijomis), mus ištinka kognityvinis disonansas. Atsiradusi idėjų priešprieša, viduje sukelia konfliktą, kuris kelia grėsmę asmenybės vientisumo ir nuoseklumo idėjai. Tokio konflikto sukeliamas diskomfortas yra prilyginamas išgyvenimui, sukeliamam sveikatai ar gyvybei gresiančiose situacijose.
Organizmo lygmenyje toks konfliktas sukelia streso reakciją. Natūralu, kad tokiu atveju organizmas pradeda ieškoti būdų, kaip išspręsti nepalankią situaciją, keliančią nemalonius išgyvenimus. Todėl toliau, vedama „savęs išsaugojimo“ tikslo, mūsų psichika pasirenka greičiausią ir mažiausiai energijos reikalaujantį būdą stabilumui pasiekti. Loginiai sprendimai yra ignoruojami, nes jiems reikia daugiau laiko ir energijos, todėl konfliktas pašalinamas paprasčiausiu būdu: žmogus keičia idėjas taip, kad jos geriau atitiktų viena kitą. Priklausomai nuo situacijos, žmogus gali sutikti su bet kokiu iškraipymu ar neigimu, vien tam, kad pateisintų savo elgesį, apsaugotų savo AŠ ir išlaikytų teigiamą savęs įsivaizdavimą. Kritinis vertinimas tokiais atvejais dažniausiai „išjungiamas“.
Vienas ryškiausių pavyzdžių L. Festinger‘io darbuose yra istorija apie ponią Marian Keech – moterį, kuri išpranašavo potvynį, turėjusį sunaikinti visą žmoniją. Drauge su potvyniu ji išpranašavo ir sprendimą: norint išgelbėti pasaulį, būtina suburti grupę žmonių, kurie tam tikru laiku pasitiks ateivius iš kitos planetos, ir pasiaukos vardan visos žmonijos išgelbėjimo. Marian atrado sekėjų ir tokią grupę subūrė. Gyveno ši „gelbėtojų“ grupelė atsiskyrusi, o nemažai grupės narių paliko darbus, šeimas, turtus. Nu o kam, jeigu išskraidins…
Grupės veikla atkreipė ir socialinių psichologų dėmesį. Tarp jų buvo ir Leon‘as Festinger‘is. Jiems buvo įdomu išsiaiškinti, kaip gi elgsis grupės nariai, jeigu pranašystė neišsipildys. Ieškodami atsakymų, L. Festinger‘is su bendraminčiais patys įsiliejo į grupės gretas ir iš vidaus stebėjo jos gyvenimą.
Grupės nariai gyveno taikiai, niekur nereklamavo savo idėjų, atsisakydavo interviu ir nesiekė į grupę pritraukti kuo daugiau žmonių. Ir štai atėjo išpranašauto potvynio laikas. Grupės nariai jau buvo pasiruošę ir laukė atvykstančių ateivių, kurie turėjo juos pasiimti drauge. Tačiau nurodytu laiku joks kosminis laivas neatvyko. Neatvyko jis ir po kelių valandų. Grupės nariai pradėjo nerimauti, jautėsi nusiminę, nusivylę. Tačiau niekas nesiskirstė, o tyloje kažko vis dar laukė. Artėjant rytui Marian Keetch veidas staiga pasikeitė ir suspindo. Ji iškilmingai pranešė, jog dėka susirinkusiųjų tikėjimo, dėka to, ką jie padarė, Dievas nusprendė apsaugoti žmoniją nuo katastrofos. Grupės džiaugsmui ir susižavėjimui nebuvo ribų. Kitą dieną visi grupės nariai pradėjo pasakoti visiems apie jų atliktą žygdarbį. Jie tapo itin aktyvūs ir iš visų jėgų stengėsi papasakoti šią istoriją kuo didesniam skaičiui žmonių.
Kas įvyko iš tikrųjų?
Be jokio kritinio mąstymo patikėję pranašyste, Marian šalininkai paaukojo labai daug. Ir kai pranašystė neišsipildė, atsirado kognityvinis disonansas – susidūrė dvi priešingos kognicijos. Pirmoji – norima realybė, t.y. tikėjimas tuo, kad pranašystė išsipildys, ir šio momento laukimas. Antroji – tai faktinė realybė, kurioje pranašystė neišsipildė.
Vienu metu egzistuojančios nesuderinamos kognicijos veikia griaunančiai: konfliktas destabilizuoja psichiką ir organizmą visumoje, todėl būtina kuo greičiau surasti sprendimą ir išeitį. Pripažinti savo tikėjimo absurdiškumą reikštų suduoti stiprų smūgį sau, nes už idėją buvo sumokėta labai didelė kaina. Todėl būtina kuo greičiau surasti savo elgesio pateisinimą, kuris patvirtins tokio elgesio pagrįstumą. Ir grupės nariai padarė du dalykus.
Pirma. Jie patikėjo tuo, jog susirinkę drauge, išgelbės visą žmoniją nuo žūties… jokios kritikos neatlaikanti idėja, bet tokiu būdu, visa tai, ko jie atsisakė, įgavo prasmę. O grupės lyderės išsakyta naujoji mintis tapo visiems gelbėjimosi ratu, išgelbėjusiu nuo baisingų išgyvenimų.
Antra. Patikėję nauja idėja, jie turėjo kažkokiu būdu įrodyti savo teisumą. O tai buvo galima padaryti, pritraukiant naujus sekėjus, nes įtikinę kažką savo idėja, jie įtikino ir save savo pačių teisumu. „Jeigu dar kažkas tiki, kad aš ne be reikalo viską paaukojau ir laukiau atskrendančių ateivių, vadinasi, aš prisidėjau prie žmonijos išgelbėjimo, todėl nėra ir priežasčių abejoti mano veiksmais. Tai rodo, kad aš viską padariau teisingai.“ – kažkaip taip galėjo svarstyti grupės nariai. Rezultatas – vidinė ramybė. Na ir kas, kad pasiekta saviapgaulės keliu…
Kognityvinio disonanso fenomenas būdingas kiekvienam šios planetos gyventojui. Ne tik mistika tikintiems 😉 Pavyzdžiui, prieš įsigydami mobilųjį telefoną, mes lyginame įvairius modelius. Reklamuodami prekes, gamintojai demonstruoja jų gaminio pranašumą, funkcijas ir galimybes. Prieš įsigydami vieną ar kitą modelį, mes tyrinėjame, žiūrinėjame skirtingus telefonus, t.y. renkamės. Pasirinkę kažkurį modelį, mes jį įsigyjame. Įsigyjame vieną ir atmetame kitus.
Žiūrint iš subjektyvaus požiūrio taško, mes pasirenkame optimalų variantą. Bet jeigu žiūrėsime ne į reklaminius pažadus, o į objektyvią pusę, pamatysime, jog pagal parametrus ir galimybes visi modeliai, esantys vienoje kainų grupėje, beveik niekuo nesiskiria, išskyrus spalvą ir formą. Tačiau, mes šventai tikėsime, kad mūsų pasirinkimas – tai pats geriausias variantas, koks tik gali būti. O susidūrę su priešinga nuomone, t.y. su informacija, keliančia abejonių dėl mūsų pasirinkimo, mes ją ignoruosime net ir tada, jeigu ji bus tiksli. Jeigu tokią informaciją vis tik priimsime, mes pradėsime ieškoti pateisinimo savo veiksmams. „Mano telefonas vis tiek geresnis…va, kaimynas nusipirko kitą ir po mėnesio sugedo…tame modelyje tiesiog neįmanoma suprasti, kas kur yra…o tas modelis labai blogai gaudo ryšį, kai esi pirmame aukšte“. Na, ir taip toliau…Tokiu būdu mes apsaugosime save nuo diskomforto ir išsaugosime teigiamą savo paveikslą.
Ir dar daugiau – mes ieškosime mūsų teisingo pasirinkimo įrodymų visur – spaudoje, draugų žodžiuose ir panašiai. Aptikę informaciją, įrodančią mūsų pasirinkimo teisingumą, mes būtinai ją pastebėsime ir jausime teigiamas emocijas, nes nesąmoningai ją vertinsime kaip tarnaujančią mūsų naudai. „Aš nusipirkau gerą telefoną, vadinasi, aš esu protinga, gera ir t.t.“
Kiekvienas žmogus linkęs racionalizuoti savo elgesį, t.y. protingai jį paaiškinti ir pagrįsti tam, kad jis (elgesys) atrodytų logiškas tiek pačiam žmogui, tiek ir šalia esantiems. Tokia jau yra žmogaus prigimtis. Paaiškinimas būtinas žmogui kaip oras.
„Aš darau tai todėl, kad…“ – sakinio tęsinys gali būti bet koks. Pats žmogus turi vertinti savo elgesį kaip protingą ir aiškų, nes kitaip randasi grėsmė AŠ vientisumui. Todėl nuolat „budintis“ išgyvenimo instinktas atlieka tiesioginę savo pareigą visomis įmanomomis priemonėmis. Tačiau ne visada elgesio paaiškinimas būna adekvatus ir atitinkantis tikrovę: dažnai, siekiant nusiraminti, racionalizacija pasiekiama saviaupgaulės būdu, kai norimas rezultatas pateikiamas kaip realus, juoda pateikiama kaip balta. Tokia iliuzija nėra nekenksminga. Kaip sakė gerbiami psichologai Pratkanis ir Aronson‘as „nepriklausomai nuo to, kaip neracionaliai mes elgiamės iš tikrųjų, mes stengiamės atrodyti išmintingi tiek savo, tiek kitų žmonių akyse“.
Deja, dažnai už iš pažiūros racionalių paaiškinimų slepiasi visiškai neracionalūs, bloginantys gyvenimo kokybę ir keliantys kančią…
Taigi, kartais naudinga kritiškai vertinti savo mintis. Ir pamėginti nesiteisinti… Įdomios patirtys gali nutikti 🙂
O ką galvojate Jūs? :)