Kiekvieną dieną tenka susidurti su situacijomis, kurios gali pavirsti mažesniu ar didesniu konfliktu. Tai tiesiog neišvengiama. Tik, deja, „konfliktas“ apipintas tokia gausa neigiamų asociacijų, kad kalbėti apie jį be baimės ir pasipriešinimo beveik neįmanoma. Bet pažiūrėti giliau į šią temą tikrai verta, nes viskas, kas suprantama, mažiau baugina.
Taigi, kiekvieną dieną vienų žmonių interesai ar nuomonės kaktomuša susiduria su kitų žmonių interesais ar nuomonėmis. Kol kas akivaizdaus susikirtimo nėra, tačiau nesutapimai jau pastebimi. Randasi erdvė konfliktui.
Ir jeigu situacija mums nėra labai svarbi, sprendimas nesivelti į konfliktą rasis lyg savaime ir nesukels jokių vidinių išgyvenimų. Tai net ir nebus konfliktas, o tik dar vienas įrodymas, kad pasaulis nėra tobulas ir jame gyvena skirtingi žmonės.
O jeigu situacija mums bus svarbi, susijusi su mūsų artimaisiais, vaikais, vidinėmis vertybėmis, poreikiais, asmeninėmis ribomis ir panašiai, prieš mus nusities trys keliai, kuriais galime pasukti.
PIRMASIS KELIAS: PABĖGIMAS
Mėginti išvengti konflikto, įtikinti save, kad jo nėra, kad nejauti pykčio ir susierzinimo. Pasakyti „duok durniui kelią” ir vaikštinėti gyvenimo grioviais, kad tik neįvyktų susidūrimas. Taip nepavyks. Juk jausmų negalime įtikinti, kad jų nėra. Jie bus. Kiek bekartotum “chalva”, burnoje saldžiau nebus. Ir kas nutiks tada? Pasyvi agresija – garantuota. Jėga, gimstanti agresijoje ir skirta apsiginti, pavirs nuodais, nukreiptais į save. Rasis visi tie “kad tu paspringtum”, apkalbos, sarkazmas ir nuvertinimas, staigus “apkurtimas” ir užmaršumas, apgaulė, pasitikėjimo praradimas. Ir santykiai taps tiesiog nuodingi. Virti savo pyktyje yra banaliai kenksminga sveikatai.
ANTRASIS KELIAS: „SPROGIMAS”
Besistengiant išvengti konflikto, anksčiau ar vėliau ištiks intensyvi emocinė būsena. Pasyvi agresija užnuodys vidų tiek, kad išsilies į išorę nekontroliuojama atviros agresijos banga.
Abu variantai nutinka tuomet, kai mes bijome konflikto. Tai ta pati baimė, kuri gyvena mumyse nuo vaikystės, kai už bandymus prieštarauti mus vienaip ar kitaip nubausdavo. Kai neteko apturėti veiksmingo, vaisingo bei padedančio vystytis konflikto patirties. Todėl…
TREČIASIS KELIAS: KONSTRUKTYVUS SPRENDIMAS
– “SUTIKRINAM KOORDINATES” –
Kalbant visiškai supaprastintai – kiekvienas žmogus turi jam būdingų minčių, jausmų, vertybių rinkinį. Tad vertėtų nurimti ir pamėginti pasižiūrėti iš abiejų pusių.
Pavyzdžiui: mokytoja į dukros sąsiuvinį įrašo pašaipų, kandų komentarą. Dukra pyksta ir nebenori mokytis. Mama siunta ant mokytojos.
Mamos pozicija.
- Jausmai. Pyktis. Pojūtis, kad nesugeba apginti vaiko. Bejėgiškumas. Baimė “nutrūkti”. Baimė atrodyti neišauklėta. Baimė pakenkti vaikui.
- Vertybės ir įsitikinimai. Vaikai nesimoko gerai, jeigu juos žemina. Asmenybės menkinimas – nepriimtinas. Mokytojai privalo ne tik mokyti, bet ir palaikyti vaikus emociškai. Tėvai privalo ginti savo vaikus.
- Mintys, racionalizavimas. Mokytoja, ko gero, iš “senosios mokyklos”. Mokykla reikalauja rezultatų. Mokytojai nepatinka mano vaikas. Mokytoja – pikta kvaiša. Mokytoja pati “traumuota”.
O dabar tą patį padarykime iš kitos pusės. Žinoma, tai bus tik prielaidos, kurias patikrinti – kito etapo užduotis.
Taigi, mokytojos pozicija.
- Jausmai. Vaikai erzina. Tėvams nusispjauti. Vaikas negerbia. Och, kokie visi protingi. Kaip man viskas nusibodo.
- Įsitikinimai. Be įsakymų ir kritikos nieko neišmokysi. Vaikas turi mokėti savarankiškai tvarkytis su savo emocijomis. Emocinė vaikų būsena – ne mano “daržas”. Mokytojai turi būti griežti.
- Mintys, racionalizavimas. Jų gali ir nebūti. Ko gero, toks yra įprastas mokytojos bendravimo būdas ir čia nėra jokios pasyvios agresijos. Galbūt, ji galvoja, kad tėvai pataikauja vaikui, ir tokiu būdu stengiasi išlyginti balansą, kritiką matydama kaip gėrį.
Apmastę ir išnagrinėję šias prielaidas, keliaujame toliau.
– TIKRINAME „TVIRTUMĄ” –
Kai mes nusprendžiame “patikrinti savo prielaidas”, poreikis nedelsiant pulti “priešą” kumščiais ar kardu smarkiai sumažėja. Ir kol kas mes nekeliame tikslo išspręsti konfliktą. Kol kas tik tikriname savo prielaidas, o tam reikia, kad kitas žmogus mumis bent kažkiek pasitikėtų ir pasidalintų savo mintimis bei jausmais. Todėl dabar, turėdami aiškią užduotį, bandome megzti kontaktą. Ir KLAUSOME. Klausome ir GIRDIME.
O tam, kad būtų ko klausyti, pirmiausiai reikia draugiško, geranoriško pokalbio, kuriame jūsų nuomonės, jausmų ir tikėjimų dar nėra – tam, kad galėtumėt geriau suvokti kitos pusės poziciją. Na, pavyzdžiui, galima pasikalbėti apie tai, kad “Vaikai netrukus laikys egzaminus, tikriausiai dabar jums ypatingai sunku? O kaip jums atrodo, ar mano vaikas pasiruošęs egzaminui? Gal jūs įžvelgiate kokių problemų? Gal tėvai galėtų kažką daryti kitaip?” Ir tokiu būdu galima išgirsti daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, apie tai, kad “Vaikus reikia spausti, nes kitaip jie neklauso. Vaikai galvoja, kad jie niekam nieko neprivalo. Reikia disciplinos, o ne pataikavimų. Taip, jūsų vaikui patinka pagyrimai, tačiau tai trukdo kitiems ir niekam nėra naudinga”.
Po to, kai išsiaiškiname kitos pusė poziciją ir požiūrį, ateina laikas nuspręsti – ko gi mes norime ir ko siekiame?
– IŠSIKELIAME TIKSLĄ –
Dabar reikėtų nuspręsti, ko mes siekiame. Įrodyti savo teisumą? Įgelti? Nugalėti? Pagerinti santykius? Pakeisti santykių dinamiką?
Jeigu siekiame emocinio pranašumo “aš taip ir žinojau”, geriau iš kart mesti šį užsiėmimą. Neverta. Tiksliau – kaina per didelė. Poreikį būti teisiu geriau spręsti savarankiškai, bet ne su kitu žmogumi. Ši vis dar gyva žaizda temdo protą ir ją gydyti vertėtų individualiai, su psichologu arba kitu specialistu, bet tikrai ne kito žmogaus sąskaita.
O jeigu jau esame tokie išmintingi ir sąmoningi, išsiaiškinome su savo teisumo poreikiu, išsinagrinėjome visų dalyvių požiūrius, tačiau vis tiek norime, kad būtų taip, kaip norime mes? Tuomet svarbu pasižiūrėti, ar įmanoma bent kažkiek pakeisti kito žmogaus įsitikinimus ir emocinę būseną? Jeigu neįmanoma, jeigu jo pasaulio paveiksle nėra net mažiausio tarpelio abejonėms, tuomet galvojame, kaip elgsimės toliau. Skųsimės? Rašysime pretenziją? Išeisim iš darbo? Skirsimės? Bet kokiu atveju, tai reikš, kad konfliktą galima išspręsti tik pašalinus vieną iš šalių.
O jeigu viltis yra? Jeigu matome galimybę prisibelsti? Ir jėgų bei noro belstis turime? Tuomet – kitas žingsnis.
– KEIČIAME REALYBĘ –
Dažnai įmonių vadovai gauna potencialių darbuotojų laiškus, kuriuose rašoma “man labai tinka ši darbo vieta”, “šis pasiūlymas yra man tobulas” ir panašiai. Kas negerai su tokiais laiškais? Teisingai, juose ne į tai sutelktas dėmesys. Juose kalbama apie tai, kas svarbu yra siuntėjui, o ne apie tai, kas svarbu kitam (įmonei, vadovui, draugui, sutuoktiniui…). Todėl dažniausiai jokio tęsinio ir nebūna.
Taip jau mes sukurti, kad mums svarbūs dalykai – tai beveik vienintelė egzistuojanti realybė. O tai, kas svarbu kitiems – erzinančios kliūtys. Todėl mūsų čia ir neturi būti. Yra tik kitas konflikto dalyvis ir jo realybė. Ir mes ją galime pamėginti pakeisti.
“Mano vaikui jūs tokia svarbi”, – galime pasakyti anksčiau minėtai mokytojai. “Jam taip svarbu išgirsti jūsų nuomonę, jis atrado jumyse tikrą mokytoją, jam taip svarbu gauti iš jūsų pritarimą, jis taip dažnai apie jus pasakoja”. Ir panašiai. Ir gali būti, kad jos realybėje nutiktų mažas tektoninis lūžis, o kitos dienos rytą ji pamatytų ne tą mokinį, kuriam norisi leptelt kandžią bjaurastį, o gyvą žmogų, kuriam ji rūpi. Ir gali būti, kad ji pradėtų kalbėti kitaip.
Mūsų tikslas – parodyti kitam žmogui kitokią realybę. Liautis būti joje nuolat ėdančia žmona, nieko nesuprantančiu gimdytoju, nevykusiu darbuotoju. Ir tapti draugu, dailininku, pasakotoju.
O toliau… Jeigu aprašyti etapai jau įvykę, toliau – beveik savaime. Staiga jus pradeda girdėti. Jūs ramiai išsakote savo pageidavimus ir abejones, ir kitas žmogus sutinka išbandyti. Jeigu jums pavyko pakeisti realybės paveikslą, belieka ją nuspalvinti. Tartis dėl kitokių santykių su mokytoja. Susitarti su vyru, kad kitą kartą tokioje situacijoje jis elgsis kitaip. Sutarti su vadovu dėl laisvo darbo grafiko bandomuoju laikotarpiu. Ir mėgautis tais pokyčiais, kuriuos jūsų santykiai išgyveno konflikto dėka. Taip, taip, visa tai ir buvo konfliktas, nuomonių susidūrimas, bet šį kartą – “sugrotas pagal natas”, su geresne vidine būsena ir kitu rezultatu.
O JEIGU MANĘS NENORI KLAUSYTI?
Iš tiesų, tokių žmonių nėra daug. Dauguma tiesiog stengiasi apginti “savo tiesą”. Ir jeigu juos pasistengtumėm suprasti, jie klausytų. Bet būna ir taip, kad arba gynyba labai dygliuota, arba jėgų nėra kalbėtis. Ir niekaip neišvengsi tiesioginio susidūrimo.
Tuomet du banalūs principai.
- ĮTARTI ŽMONĖSE ESANT GERIAUSIA, NEPAISANT NIEKO.
Atvirai sau pripažinti tikslą. Ir labai dažnai tikrasis tikslas yra įgelti. Ypatingai konflikte su pagiežingu, toksišku ir sunkiu žmogumi. Ir tuomet taip norisi atsiskaityti už visas patirtas bjaurastis, išlyginti emocinį balansą. Mūsų jausmams tai labai svarbu, todėl geriau nueiti į tylią, atokią vietą ir iškalbėti visus “tu, šlykštus asile, dar pamatysim, kaip tau viskas sugrius, va tada ir galėsi žliumbt”. Sau, ne kitam. Žinoma, galima ir kitam, bet tada teks išklausyti “na bet tu ir kalė, kaip tik tave žemė nešioja” ir visus kitus epitetus. Ir tai nedžiugins. Galima išmintingiau. Tegu tas “šlykštus asilas” gyvena be mūsų pamokslų. Saugokime save ir nesivelkime į tą emocinę mėsmalę.
Juk konfliktas – tai bandymas apginti kažką savo. Ne bandymas sutrypti kitą, o ramus, pasitikintis, argumentuotas savo nuomonės gynimas. Na, beveik kaip daktaro disertacijos...
- ORUMAS.
Orumas pasėja pokyčių grūdą. Visas pasaulio smurtas nukreiptas pakirsti žmogaus orumą, tačiau visas pasaulio smurtas ir sudūžta, atsitrenkęs į žmogiškąjį orumą. Galite mane nukryžiuoti, bet aš neatsisakysiu savęs. O jeigu netyčia užteks jėgų (net jeigu neužteks, nieko baisaus, juk mes – žmonės), geriausias variantas – pasakyti “ne” ir išeiti. O atsiradusioje tuščioje erdvėje gali gimti net labai netikėti dalykai.
Tuščia erdvė, o ne prakeiksmai pavymui.
Beje, tai – visuomet tikslo klausimas. Visuomet.
Kerštas?
Ar naujas įgūdis – mokėjimas konfliktuoti?
P.S. Jeigu norite giliau pažinti konflikto prigimtį ir išmokti tartis su kitais žmonėmis, kviečiu į kursą KONFLIKTO ANATOMIJA: MENAS SUSITARTI >>> registracija čia >>>
Parengta pagal O. Nečajevos tekstą
O ką galvojate Jūs? :)