Labas! Man garbė, kad Jūs esate čia…
Esu Ilona Tamošiūnienė. Konsultantė (psichologinis konsultavimas „Counselling & Psychology“ International Career Institute, Londonas), sertifikuota asmeninio ugdymo specialistė (Professional Coach ICU), rašytoja, knygos ir projekto “Drąsa gyventi” autorė, lektorė, identiteto instituto „iGrow“ dėstytoja, seniausios Kinijoje žmogaus vystymosi sistemos Džun Juan Čigongo praktikė.
Jau daugiau nei aštuonis metus padedu moterims sutvirtėti, įsikvėpti, išspręsti joms rūpimus klausimus.
Profesinės veiklos „lagaminėlyje” šiandien jau esu sukaupusi:
- daugiau nei 20 metų domėjimosi žmogaus psichologija,
- 10 metų mokymosi, darbo su savimi ir gaunamų žinių taikymo praktikoje,
- 8 metai praktinio darbo su klientėmis,
- daugiau nei 1000 pravestų asmeninių konsultacijų,
- daugiau nei 200 pravestų seminarų ir programų, kuriose dalyvavo virš 2000 moterų.
Myliu tai, ką darau, ir darau tai, ką myliu! Bet taip buvo tikrai ne visada…
Kažkada mano gyvenimas buvo toks, kaip „turi būti“, viską dariau taip „kaip reikia“, nepaisydama savo jausmų ir širdies šauksmo. Taip jau susiklostė, kad niekada nepasitikėjau savimi, vis galvojau, kad esu nepakankamai graži, protinga ar verta net to, ką turėjau. Nuo vaikystės buvau išmokusi, kad tokia, kokia esu, nebūsiu mylima, ir todėl labai stengiausi įtikti kitiems, vis dairiausi į šonus ir laukiau, kad kas įvertintų, pagirtų, o nesulaukusi – greitai įkrisdavau į liūdesio ir savigailos liūną, iš kurio išbristi pavykdavo tik trumpam. Ir todėl gyvenimas man atrodė gan niūri ir pilka vieta. Gyvenau štai tokiame pasaulyje, kuriame be viso to, buvo ir kitų “perliukų”.
Na, pavyzdžiui, žodžius „aš tave myliu“ pirmą kartą išgirdau jau studijuodama universitete. Ir juos pasakė vyras, už kurio vėliau ir ištekėjau. Iki tol aš net neįsivaizdavau, kad mane kas nors gali mylėti, juk visada buvau vaiščiojanti problema, gadinanti kitiems sveikatą, nervus ir gyvenimą. Nežinojau ir to, kad mylėti galiu aš. Meilė man tebuvo žodis iš pasakos – nepažįstamas, bet viliojantis ir dėl to dar labiau bauginantis, o žmogus, pasakęs „aš tave myliu“, – lyg ateivis iš kitos planetos, niekaip negalintis suvokti mano tariamų žodžių „aš nemoku mylėti, aš nežinau, kas tai yra“. Todėl pirmą kartą išgirdusi frazę “mylėti save”, aš sustingau iš nuostabos…
„Svajonės ir tikslai? Apie ką jūs, ponai? Ar tai man? Kam kažką pradėti, jeigu vistiek nepavyks. Juk aš visiška nevykėlė…”, – tokiomis ir panašiomis mintimis maitindavau savo kasdienybę.
Atsipeikėjau tik tada, kai gyvenimas iš visų jėgų vožtelėjo per galvą.
O vožtelėjo taip, kaip, prisipažįstant nuoširdžiai, buvo momentas, kai nebetikėjau, kad po visų, per gan trumpą laiką gyvenimą supurčiusių įvykių, man pavyks apskritai pakilti. Visiškas nusyvilimas savimi, neviltis, nepakeliamu svoriu užgriuvusi gėda ir kaltė, kiekvieną akimirką lydintis jausmas, kad esi, moterie, niekas ir vardas tavo joks…O pakilti teko.
Ir tada prasidėjo mano kelias. Ko aš tik neišbandžiau, mėgindama atsigauti, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir save pamilti. Pradėjusi nuo elementariausių ir populiariausių patarimų, atėjau iki labai rimtų meditacinių praktikų. Mėginau pradėti nuo išvaizdos pokyčių, bet pasiekusi norimą rezultatą supratau, kad labiau pasitikėti savimi nepavyko. Vėliau tai patvirtino ir netyčia aptiktas tyrimas, įrodantis, kad net kardinalūs išorės pokyčiai sustiprina pasitikėjimą tik tai akimirkai.
Patarė: baik save kritikuoti. Visaip stengiausi, bet kritikas buvo labai atsparus. Sustiprintas išgyventų patirčių ir praradimų, kiekvieną sumanymą sumaldavo į miltus „Kas tu tokia, kad to norėtum? Dar mažai pridirbai? Tik sėdėk ir nekišk nosies, nevykėle tu. Jau vieną kartą pabandei, matai, kas gavosi? Kam tu reikalinga?”
Ir vėl patarė: liaukis lyginti save su kitais. Ir taip bandžiau, ir anaip bandžiau, bet gražūs kitų gyvenimo epizodai vis vien “kabino” ir kėlė liūdesį bei keistas mintis apie save.
Įsigijusi puokštę vizualizacijų tikėjausi, kad va dabar tai jau viskas pasikeis. Nesikeitė, bet kol dariau, buvo labai gera.
Skaičiau daug knygų. Skaitymas padėjo sukaupti labai daug žinių ir pasijausti daug žinančia.
Lankiau „būrelius”, kuriuose susikibusios už rankų labai mylėjom pasaulį. Bet susidūrus su realiai sudėtinga situacija, visi anksčiau aprašyti punktai užgriuvo iš naujo.
Meditavau po tris valandas per dieną. Buvo gera, bet kol klaidžiojau kosmoso erdvėse, vaiko batai patys nesusisiuvo, o pasitikėjimas savimi ir meilė sau tik įžūliai šypsojosi, pasislėpę už kampo.
Bet būtent toks praeitas kelias ir leido man suprasti vieną labai svarbų dalyką:
pasitikėjimas savimi, savivertė ir meilė sau sugrįžta tada, kai nustoji tikėti kažkieno sukurtu melu apie tave (tu negali…tau nieko neišeis…čia ne tau…) ir matuotis kitiems patrauklius vaidmenis (turi būti tokia…anokia ir dar kažkokia…).
O tai reiškia – nustoji meluoti sau. Ir aš surizikavau. Iš tikrųjų save pažinti su visomis keistenybėmis ir nepanašumais. Papasakoti apie tikruosius savo norus, interesus, vertybes, svajones, idėjas. Sukurti savo taisykles ir į šalį mesti pastangas būti tuo, kuo nesu. Nebesistengiu įsisprausti į svetimą rūbą, kad ir koks gražus jis būtų, nes vaidmuo – išdavikas. Ir anksčiau ar vėliau spektaklis baigsis, žiūrovai išsiskirstys, rampų šviesos užges ir tu liksi vienumoje, kurioje tau teks priimti visą tiesą apie save. Ir tada tu išgyvensi tą neapsakomą jausmą, kai…
…priimdama visą tiesą apie save, įgauni didingą jėgą ir drąsą.
Drąsą gyventi remiantis savo vertybėmis, daryti tai, kas tau svarbu, kurti, mylėti, o kartais ir krėsti pokštus.
Lieka mažiau išsigalvotų pretenzijų ir bereikalingų apmąstymų. Ir atsiranda daugiau laisvės bei spontaniškumo. Ir tada gyvenimas suspindi kitokiomis spalvomis, pradeda žaisti švelniais blyksniais, skleisti fantastiškus aromatus. Ir atsiranda daugiau energijos, kuri leidžia nuversti kalnus ir įkopti į neįveikiamas viršukalnes. Kai apkabini viską, kas tavyje yra, viduje išsiskleidžia tikra žmogiška šiluma, kurios taip pasiilgo pasaulis. Nes jėga slypi ne vaidmenyje. JĖGA SLYPI TIKRUME!
Ir tada aš, gyvenimo nuskriausta mergaitė, patyrusi daugybę patyčių, ne vieną gyvenimo dramą, artimiausių žmonių pasmerkimą ir atstūmimą, pradėjau daryti tai, apie ką žaisdavau vaikystėje.
Tiesa, tuose žaidimuose dalyvavo tik trys lėlės ir pliušinis meškinas, po daugybės metų virtę šimtais žmonių…
2014 metais skaičiau pranešimą konferencijoje „Veikli“ 500 konferencijos dalyvių.
2016 metais skaičiau pranešimą konferencijoje „NoLimits“ 9000 žmonių auditorijai.
2016 metais leidykla „AlmaLittera“ išleido mano parašytą knygą „Drąsa gyventi“, o jos atsiradimo istorija tik patvirtino, kaip viskas dėliojasi, kai eini savo keliu.
Dalyvauju radijo ir televizijos laidose, straipsnius skelbiu didžiuosiuose Lietuvos portaluose 15min.lt, delfi.lt, balarama.lt, psichika.eu ir kituose.
Ar galėjau aš – baikšti, nelaiminga, savimi nepasitikinti ir norinti nuo pasaulio pasislėpti mergaitė suaugusios moters kūne – kada patikėti, kad aš tai padarysiu?
Ne, aš tiesiog surizikavau ir nusekiau paskui savo širdies šauksmą. Daug mokiausi, daug dirbau, daug domėjausi, tyrinėjau ir tikrinau gyvenime.
A
Esu praktikė, todėl abstrakčios teorijos mane domina tik tiek, kiek jos yra pritaikomos tikrame tikro žmogaus gyvenime. Mano kuriamos programos – tai 20-ies metų domėjimosi žmogaus psichologija ir 10-ies metų intensyvaus mokymosi, tyrinėjimo bei darbo rezultatas. Kaip dėlionę sudėliojau iš įvairių praktikų, metodų, patyrimų. Visas programos turinys – asmeniškai išgyventas, išmėgintas, patirtas ir veikiantis. Su azartu ir atsidavimu tyrinėju gyvenimą, žmogų, ieškau atsakymų, o juos radusi – tikrinu, testuoju, nagrinėju, kaip tai veikia realiame gyvenime. Kai tai atrandu, tuomet ir dalinuos su jumis.
Visas naudingas ir rezultatus duodančias žinias, metodikas, technikas sudedu į kuriamas programas tam, kad ir kiekviena moteris galėtų jomis pasinaudoti per gerokai trumpesnį laiką ir už dešimtis kartų mažesnes sumas, nei skyriau aš.
Ir kai gaunu tokius laiškus, aš suprantu – man milžiniška garbė būti Jūsų kelyje!
Laba diena, Ilona. Jau kurį laiką planuoju parašyti laišką ir padėkoti už Jūsų SVARBŲ DARBĄ, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis, gerąja to žodžio prasme.
Dabar pasaulį matau visiškai kitomis spalvomis, nėra vien tik balta arba juoda, nėra blogo arba gero žmogaus. Jei jaučiuosi negerai ar turiu konfliktą, atsigręžiu į save ir analizuoju savo veiksmus, savo poziciją ir pasinaudodama Jūsų duotais įrankiais dirbu su emocijomis, įsitikinimais ir kt. Stebuklingai išgaravo poreikis kaltinti kitus ir neprisiimti atsakomybės už tai kas vyksta mano gyvenime ( anksčiau buvo kiti kalti, o aš balta ir pukuota:)).
Nuo programos „Drąsa gyventi” pabaigos dirbau su savimi toliau, kiekvieną dieną. Atsirado daug energijos, buities darbai tapo malonūs ir lengvi, iš namų išnešiau n – daiktų, kurie tiesiog buvo nenaudojami ir užėmė vietą, tarsi išsilaisvinu iš gniaužtų kažkokių. Su tėčiu, su broliu tapome artimesni, pajūtau jų vyrišką rūpestį, pagalbą, pasikeitė į gerą požiūris į vyrus, kitaip pamačiau savo tėtį, kuriame tiek daug ŽMOGIŠKUMO. Su vyru pasikeitė santykis, mes susikalbame, klausome ir girdime vienas kitą, jo santykis su vaikais kitoks, dingo kontrolė, atsirado šiluma.
Pradėjau jausti…prisimenu pasakojote apie būseną, kurios negalėjote apibūdinti žodžiais, pasakėte jūs tai pajausite, nustebau, kaip tai negalima žodžiais apibūdinti 🙂 Dabar žinau, kad galima jausti tai, ko negali apibūdinti…Išeinu į lauką ir matau begalinį grožį: pievos, upeliai, medžiai, gėlės, dangus, saulė, vėjas, mėnulis…matau visą tai tarsi kitomis akimis.
Dar kartą, AČIŪ, ILONA. JŪSŲ DARBAS LABAI SVARBUS!