Ištrauka iš garsaus austrų psichoterapeuto, egzistencinės analizės atstovo Alfrid Lengle paskaitos apie vienatvę ir apie tai, kaip vienatvės išgyvenimas gali padėti atrasti save ir užsipildyti meile.
Kai aš matau jus, aš nesijaučiu vienišas. Tikiuosi, kad jūs taip pat nesijaučiate vieniši. Vienatvės tema, ko gero, pažįstama kiekvienam. Kas gi nesijautė vienišas? Vienatvė – tai tas jausmas, kuris lydi mus augimo procese. Tai – savęs atradimo kelio atkarpa, kurią įveikę, mes pradedame dar labiau vertinti santykius.
VIENATVĖS IŠGYVENIMAS
Vienatvę mes išgyvename itin skausmingai. Tai – nemalonus jausmas. Tai toks jausmas, kurį mes norime greičiau nuslopinti, nuo kurio norime pabėgti. Ir sėkmingai tai darome – nukreipiame dėmesį į kitus dalykus, užiiminėjame pačiais įvairiausiais reikalais. Čia mums padeda ir televizoriaus žiūrėjimas, ir kompiuteris, mobilusis, internetas, kelionės, alkoholis, darbas, kitos priklausomybės. Visa tai mums padeda atsikratyti šio nemalonaus jausmo.
Nes vienatvėje mes susitinkame su pačiu savimi. Vienatvėje aš esu tik su savimi. Aš paliktas. Nieko nėra šalia. Aš neturiu santykių, nėra to, su kuriuo aš galėčiau pasikalbėti. Laikas išsitęsia, atsiveria tuštuma, nuobodulys.
Vienatvė – tai santykių nebuvimo patirtis, ypatingai skaudžiai išgyvenama tuomet, kai mes kažko ilgimės. Ar jūs pažįstate ilgesį? Jeigu kažką myli, ilgiesi mylimojo, kai jo nėra šalia. Man trūksta mylimo žmogaus, aš jaučiuosi susijęs su juo, artimas jam, bet negaliu jo pamatyti, negaliu susitikti. Mano širdis – drauge su juo, o be jo ar be jos mano širdis jaučiasi pasimetusi.
Panašūs jausmai užklumpa, kai mus užlieja nostalgija gimtosioms vietoms. Prisimenu, kai buvau 11-12 metų amžiaus ir gyvenau internate, aš labai ilgėjausi savo namų. Tenai buvo šilta, malonu, tenai buvo santykiai, ten buvo draugai, o aš buvau toli nuo viso to. Aš visą mėnesį nebuvau namie. Aš jaučiausi tarytum būčiau gyvenęs kitame pasaulyje, kuris buvo ne mano. Jis buvo šaltas, o aš jaučiausi pasimetęs. Mano širdis buvo užpildyta namų ilgesiu. Visą tą laiką aš galvojau tik apie tai, kas dabar vyksta namie, kuo užsiėmę mano artimieji: štai dabar jie atsikėlė, dabar pietauja, dabar visa šeima susirinko vakarieniauti. Ir man nuolat skaudėjo, nes jaučiausi atskirtas nuo tos gyvenimo dalies, kurioje man buvo šilta, kur aš gyvenau jausmu, kad esu šio pasaulio dalis. Ir aš jaučiausi neišpasakytai vienišas…
Vieniši mes galime jaustis ir darbe, jeigu mums keliami reikalavimai, kurių mes neatitinkame, iki kurių nepriaugome. Ten, kur mes jaučiame nepasitikėjimą savimi, ir jeigu mūsų niekas nepalaiko, mes jaučiamės taip pat vieniši. Jeigu aš žinau, kad viskas priklauso tik nuo manęs, gali atsirasti baimė, kuri stiprins vienatvės jausmą. Tai baimė, kad aš pasirodysiu silpnas, kad pajausiu kaltę dėl to, jog nesusidoroju su užduotimi. Dar blogiau, jeigu darbe susiduriame su psichologiniu smurtu. Tuomet man atrodys, kad esu paliktas likimo valiai, su manimi susidoros, aš jaučiuosi esantis visuomenės nuošalyje, aš jau nesu jos dalis.
Vienatvė – labai gili tema vyresniame amžiuje, senatvėje. Ir vaikystėje. Vaikai, kurių nepasitiko, vaikai, kuriuos paliko vienus, kurių tėvai nuolat užsiėmę kitais reikalais, gali jaustis bejėgiai savo vienatvėje. Vienatvė vaikus stipriai traumuoja, nes vaikai negeba vienatvėje vystyti savojo AŠ. Ilgos vienatvės valandos iškreipia vaikų vystymąsi. Iš kitos pusės, jeigu vaikas praleis kelias valandas vienatvėje – nieko baisaus, tai gali būti postūmis jo vystymuisi. Tai – vieno iš egzistencijos aspektų išjautimas. Ir tai – realybė.
Senatvėje vienatvė nebetraumuoja ir nestabdo vystymosi, tačiau apsunkina. Ji gali būti depresijos, paranojiškų minčių, nemigos, nuolatinių nusiskundimų priežastis. Gali būti netgi taip, kad nuo vienatvės žmogus liaujasi kalbėjęs. Juk anksčiau jis turėjo šeimą, galbūt ir vaikų, o dabar jis sėdi namuose vienas. Ir todėl labai daug pagyvenusių žmonių ieško “paguodos” televizoriuje. Nors televizorius – vienpusė komunikacija, bet žmogus girdi kitų žmonių balsus ir jaučiasi ne toks vienišas. Senyvame amžiuje vienatvė labai slegia.
Ar man pažįstamas vienatvės jausmas? Jeigu mes paklausime savęs: kada paskutinį kartą aš jaučiau vienatvę? Ar mano gyvenime buvo tarpsnis, kai vienatvė buvo pagrindinis jausmas? Kaip vienatvė reiškiasi mano gyvenime? Galbūt, ją pridengiu nuolatine veikla, bet sielos gelmėse jaučiuosi vienišas?
Jeigu būsiu atviras, greičiausiai, aš tai aptiksiu. Gal pamatysiu, kad mano gyvenime buvo laikas, kai jaučiausi vienišas. O gal suprasiu, kas nepažįstu šio jausmo ir turiu įsitempti, norėdamas prisiminti jį. O gal aš kenčiu nuo vienatvės? Ir ji mane slegia taip, kad išnyko visas gyvenimo džiaugsmas ir vis dažniau iškyla gyvenimo prasmės klausimas?
VIENATVĖ TARP ŽMONIŲ
Jausti vienatvę galiu ne tik tada, kai mano gyvenime nėra santykių su žmonėmis. Tokiu atveju vienatvė mums atrodo suprantama. Bet aš galiu jaustis vienišas ir būdamas tarp žmonių: šventės metu, vakarėlyje, net savo gimtadienio šventėje, mokykloje, darbe, šeimoje. Būna, kad žmonės šalia, o man kažko trūksta. O kas tai – tas kažkas, ko trūksta? Susitikimas lyg ir vyksta, bet jo nėra, paviršutiniški pokalbiai, nėra mainų su kitu žmogumi. Mes bendraujame lyg “tarp kitko”, o aš turiu poreikį pasikalbėti iš tikrųjų. Mes kalbamės apie slidinėjimą, apie automobilius, bet nekalbam apie tave ir mane. O kada aš turėsiu tokią galimybę pasikalbėti apie save ir apie tave? Kaip dažnai tai vyksta? Ar tai vyksta šeimoje?
Dažnoje šeimoje kalbama apie įvairiausius reikalus, apie tai, ką reikia padaryti, kas ir ką turi nupirkti, kas paruoš maistą, bet apie mūsų santykius, apie tai, kas mus jaudina, neramina, tylima. Tuomet aš jaučiuosi vienišas šeimoje. Jeigu manęs niekas nemato (ypatingai stiprią įtaką tai daro vaikams), aš jaučiuosi vienišas. Dar blogiau – aš paliktas, nes žmonių aplink yra, bet jie neina pas mane, nesidomi manimi, nežiūri į mane, nežiūri į akis. Jie mato tik tai, ar aš gerai mokausi mokykloje, ar nepridirbau ko nors blogo. Ir taip mane auklėja. Taip aš augu vienatvėje ir kuo stebėtis, kad aš dabar jaučiu gilią vienatvę?
Taip pat vyksta ir tarp partnerių: mes drauge jau dvidešimt metų, bet jaučiamės visiškai vieniši. Seksualiniai santykiai funkcionuoja, daugiau ar mažiau malonūs, bet ar šiuose santykiuose esu aš? Ar mane supranta, ar mato? Ar kitas kalba apie mane – ar tik apie save? Ar kalbama tik apie tam tikrų funkcijų tenkinimą? Jeigu mes neskiriame laiko pasikalbėti vienas apie kitą – taip, kaip tada, kai buvome įsimylėję, pasikalbėti apie tai, kas vyksta mūsų širdyse, mes jausimės vieniši net išoriškai pačiuose teisingiausiuose santykiuose.
Tikėtina, kad tokie etapai, kai jaučiama vienatvė, būna visuose santykiuose. Juk santykiuose būna ir pakilimų, ir nuopolių. Mes negalime visada būti pasiruošę bendravimui su kitu žmogumi, visuomet būti atviri. Kartais mes panyrame į save, būname užsiėmę savom problemom, jausmais, mintimis apie praeitį, ir neturime laiko kitam žmogui, mes nežiūrime į jį. Bet taip gali nutikti būtent tada, kai jam labiausiai reikia mūsų. Ir tokiu momentu manęs nėra kitam, ir jis jaučiasi vienišas, paliktas su savo bėdomis. Tai nepakenks santykiams, jeigu vėliau mes pasikalbėsime apie tai ir iš naujo atrasime vienas kitą. Bet kartais tie momentai virsta giliomis žaizdomis ir vieniši mes jaučiamės ne tik tada, kai nėra santykių, bet ir tada, kai esame apsupti žmonių.
Santykiai visuomet turi pradžią – tai tas momentas, kai mes pirmą kartą susitinkame. Bet santykiai neturi pabaigos. Visi santykiai, kuriuos aš turėjau su kitais žmonėmis (draugais, mylimaisiais) gyvi manyje.
Jeigu aš savo buvusią draugę sutinku po 20 metų gatvėje, mano širdis ima plakti stipriau – juk kažkas buvo ir visa tai dar gyvena manyje. Jeigu su tuo žmogumi aš patyriau kažką gero, tai bus mano laimės šaltinis kitame gyvenimo etape. Visada, kai aš tai prisimenu, mane užlieja geri jausmai. Kiek aš lieku susijęs su tuo žmogumi, su kuriuo yra ar buvo santykiai, tiek ilgai aš nebūsiu vienišas. Ir tai gali būti mano gyvenimo pagrindas.
Jeigu mane įžeidė, sužeidė, nuvylė, apgavo, jeigu mane nuvertino, išjuokė – aš jaučiu skausmą, atsisukdamas į save. Natūralus žmogaus refleksas – nusisukti nuo to, kas skaudina ir kuria kančią. Kartais mes taip stipriai nuslopiname savo jausmus, kad gali atsirasti ir psichosomatiniai sutrikimai. Migrena, skrandžio opa, astma man praneša: tu nejauti kažko labai svarbaus. Tu neprivalai toliau taip gyventi, atsisuk į tai, pajausk tai, kas teikia tau skausmą, kad galėtum jį tranformuoti – paliūdėti, pasigraužti, atleisti – kitaip tu nebūsi laisvas.
Jeigu aš nejaučiu pats savęs ar slopinu savo jausmus, tuomet aš esu vienišas su pačiu savimi. Jeigu aš nejaučiu savo kūno, savo kvėpavimo, savo nuotaikos, savijautos, savo žvalumo, savo nuovargio, motyvacijos ir savo džiaugsmo, savo kančios ir skausmo – aš neturiu jokių santykių su savimi. Dar blogiau – aš negaliu išgyventi ir santykių su kitais. Negaliu kažko jausti tau, negaliu jausti, kad tu man patinki, kad aš noriu būti su tavimi, kad man patinka su tavimi leisti laiką, aš noriu būti arčiau tavęs, atsiverti, kad pajausčiau tave. Kaip visa tai gali funkcionuoti, jeigu aš neturiu santykių su pačiu savimi ir aš nieko nejaučiu sau?
Aš negaliu patirti tikrų santykių su kitais, jeigu aš negebu reaguoti, jeigu manyje nėra jokio judesio, nes mano jausmai stipriai sužeisti, nes man labai sunku juos išgyventi. Arba todėl, kad iš tikrųjų aš niekada jų ir nejaučiau, nes labai ilgai vengiau artumo su kitais žmonėmis.
Jeigu mama manęs nepaimdavo ant rankų, nesodino ant kelių, nebučiavo, jeigu mano tėtis neturėjo man laiko, jeigu aš neturėjau tikrų draugų, kurie būtų tai padarę, tuomet mano jausmų pasaulis “atbukęs” – pasaulis, kuris negalėjo išsivystyti, negalėjo išsiskleisti. Mano jausmai skurdūs ir aš nuolat jaučiuosi vienišas.
Ar yra išeitis? Aš galiu kažką jausti, bet tai mano jausmai, o ne tavo. Aš galiu jaustis artimu tau, bet aš visuomet sugrįžtu pas save ir turiu būti pačiu savimi. Kitas žmogus gali jaustis taip pat, jis taip pat jaučia save. Ir jis yra savyje. Ir jeigu kiti žmonės pasižiūrės į mane, į mano pusę, aš suprasiu, ką jie nori pasakyti: “Aš matau tave. Tu esi čia.”
Filosofas Martin’as Buber’is sakė, kad „AŠ tampa AŠ tik šalia TU. AŠ įgauna struktūrą, gebėjimą bendrauti su pačiu savimi – ir tada mokosi bendrauti su kitais. Mūsų viduje yra šaltinis ir jis pradeda kalbėti su mumis, bet tam turime išgirsti AŠ. Šiam AŠ reikalingas TU – tas, kuris išklausys. Taip susitikdami su kitais mes gauname galimybę susitikti su savimi. Susitikimas su kitu mane veda į susitikimą su savimi. Manimi teka gyvenimas. Ir tada aš niekada nebūsiu vienišas.”
Parengė Ilona Tamošiūnienė / Straipsnio originalas
A
O ką galvojate Jūs? :)