Ateina laikas ir tu nebegali būti tokia naivi. Ir net šiek tiek pavydi toms, kurios gali…
Nebenustatai žadintuvo 6 valandai ryto su viltimi, kad atsikelsi. Juk neatsikelsi. Nustoji galvoti, kad kada nors pabaigsi visus darbus ir atsipalaiduosi. Tiesiog paskiri tam atskirą laiką. Ir tada supranti, jog įtampa buvo ne išorėje, o viduje.
Pasyvią agresiją nustoji vadinti santūrumu ar gyvenimiška išmintimi. Ir smūgiuoji ten, kur reikia. O tada supranti, kad priežasčių tam nebuvo tiek daug. Buvimo nebepainioji su nebuvimu. Nes būti – sudėtinga, o daugybė žmonių – nebūna.
Pradedi pasikliauti savo intuicija. Atpažįsti vilkus avių kailyje. Net labai brangiame kailyje. Net jeigu kiti neatpažįsta. Net jeigu visi žodžiai teisingi, o rekomendaciniai laiškai puikūs. Žiūri į šypseną ir supranti, apie ką ji. Nuo vienos šypsenos sutraukia visas sausgysles, o nuo kitos atsiveria širdis.
Nustoji painioti susižavėjimą su meile, o gynybinį gundymą – su tikru susidomėjimu. Matai kiaurai, per, giliai. Nustoji aklai žavėtis. Matydama grožį, prisimeni siaubą ir sujungi visa tai į žmogišką, daugialypį. Ir daugiau nebevaidini gerosios fėjos ar piktosios raganos, tiesiog pripažįsti savyje paprasčiausią burtininkę, kuriančią priklausomai nuo nuotaikos.
Kai lėktuvas nusileidžia, ramiai praleidi visus, nes žinai, kad skubantys vis tiek tavęs lauks autobuse. Supranti, kad tavo sumanyta revoliucija taip pat palauks, kol tu pamaitinsi artimuosius ir nusilakuosi nagus. Ir sulauks.
Nustoji smūgiuoti, kai prašosi, ir imti tai, kas blogai padėta. Pradedi norėti abipusio supratimo. Iš artimųjų ir iš savęs. Bet visų pirma – iš savęs. Pakeli ranką ir praveri burną, kad iš įpročio aprėktum ir suduotum, bet po akimirkos sustoji, atrasdama jėgų naujam pasirinkimui. Sakai: “Dabar man sunku tai pripažinti ir pamatyti tavo tiesą”. Eini ne ten, kur nėra problemų, o tenai, kur aiškiau ir giliau.
Leidi sau pykti ant žmonių, bet nustoji jiems keršyti, nes žinai, kad Visata sutvarkys viską daug geriau nei tu.
Kalbi iš širdies ir staiga tave išgirsta. O jeigu širdis tyli, tu tyli su ja. Mažiau abejoji savo tiesa ir išlieki matančia bei girdinčia. Atsakai už savo nuomonę ir prarandi poreikį ją įrodinėti. Nustoji ieškoti orientyrų ir absoliučios tiesos išorėje. Pradedi lyginti tai, kas viduje, su tuo, kas išorėje, ieškodama sąlyčio taškų.
Nebenuvertini tų, kurie tau nepatinka. Ieškai būdų, kaip juos panaudoti savo augimui. O svarbiausia – nebenuvertini ir nebegėdini savęs.
Gali prieiti ir ištverti. Paklausti, paaiškinti dar kartą. Pripažinti, kad buvai neteisi. Nustoji kankintis ir graužtis dėl to, jog pargriuvai. Tiesiog atsistoji, nusipurtai ir eini toliau. Žinai, kad bet kokį jausmą gali išgyventi laike, pasitikėdama savo prigimtimi. Pradedi suprasti, kad sėkmė, kūryba, tėvystė – tai kelias, kupinas klaidų, už kurias tu sumoki vieną ar kitą kainą, iš kurių gali pasimokyti. Ir tęsti toliau. Klaidos nebežeidžia taip stipriai, nes jos nebeskrenda tiesiai į veidą iš įtemptos iki maksimumo timpos, sukurtos tavo pačios perfekcionizmo.
Visa tai kada nors ateina. Geriau anksčiau nei vėliau. Geriau su tokia patirtimi, kuri net jeigu ir paliks randus, bet bent jau nenužudys. Nuvils, bet ne iki ribos. Pasiims jaunystę, bet padovanos gebėjimą išsaugoti formą. Ir mėgautis savo branda.
A. Dateshidze / vertė Ilona Tamošiūnienė
O ką galvojate Jūs? :)