5 nemalonios gyvenimo tiesos

№ 5. Pasaulį jaudina tik tai, ką jis gali iš jūsų gauti.

Įsivaizduokime situaciją, kad žmogų, kurį jūs mylite labiau už viską pasaulyje, ką tik pašovė. Jis guli gatvėje paplūdęs kraujais. Jūs bandote jam padėti ir štai – prie jūsų prieina vyrukas ir sako jums “Pasitrauk”. Jis apžiūri jūsų mylimojo žaizdą ir išsitraukia kišeninį peiliuką, ruošdamasis operacijai čia pat gatvėje.
Jūs klausiate: “Tu gydytojas?”
Jis atsako: “Ne”.
Jūs sakote: “Bet tu žinai, ką daryti, juk taip?”
Ir tuo metu vyrukas pradeda jums pasakoti, koks jis geras, sąžiningas, kad visada ateina laiku. Jis porina, koks jis nuostabus sūnus, kad jo gyvenime yra daugybė įdomių užsiėmimų, ir kaip jis didžiuojasi tuo, kad niekada nesikeikia.
Jūs sutrinkate: “Kokią reikšmę visa tai turi dabar, kai mano mylimasis plūsta kraujais? Man reikia kažko, kas žino, ką daryti su šautinėmis žaizdomis! Tu gali tai padaryti?!?”
Ir staiga vyrukas prapliumpa: “Kodėl tu tokia paviršutiniška ir egoistiška? Tu ką? Tavęs nejaudina visos šios puikios savybės? Nejaugi tu negirdėjai, kaip aš tau pasakiau, jog visada prisimenu savo draugės gimimo dieną? Ar visų šių savybių spindesyje turi reikšmės faktas, moku aš operuoti ar ne?”
Tą akimirką jūs pašoksite, sugriebsite jį už gerklės, supurtysite ir surėksite: “Taip, jokios reikšmės neturi visas tas mėšlas, kurį tu čia man pasakoji! Nes dabar – ypatinga situacija ir man reikalingas žmogus, kuris gali sustabdyti kraujavimą, tu nesveikas idiote!”

Štai ji, mano žiaurioji tiesa apie suaugusiųjų pasaulį: kiekvieną dieną jūs esate tokioje situacijoje. Ir jūs esate vyruko su kišeniniu peiliuku vietoje, o visuomenė – krauju plūstanti susišaudymo auka. Jeigu jūs norite žinoti, kodėl visuomenė jūsų vengia, arba kodėl jūsų negerbia, klausykite: taip yra todėl, kad čia gyvena žmonės, kuriems kažko reikia. Jiems reikia pastatytų namų, jiems reikia maisto, pramogų, jiems reikia pasitenkinimo. O jūs atvykstate į ypatingos situacijos vietą su kišeniniu peiliuku rankoje…

Tą akimirką, kai jūs ateinate į šį pasaulį, jūs tampate dalimi sistemos, kuri sukurta tam, kad tenkintų žmonių poreikius. Tad, arba jūs susirūpinsite užduotimi “tenkinti žmonių poreikius” ir išsiugdysite unikalių savybių rinkinį, arba pasaulis išmes jus “iš barščių”. Ir visai nesvarbu, koks jūs geras, dosnus ir mandagus. Jūs gyvensite skurde, jūs būsite vienišas, jus išgrūs į šaltį…

Tai skamba žiauriai, primityviai ir materialistiškai? O kaip gi meilė ir gerumas – nejaugi tai nieko nereiškia? Žinoma, reiškia. Bet tai turi reikšmę tik tada, kai meilė ir gerumas – jūsų veiksmų pasekmė, kai jūs duodate žmonėms tai, ko kitoje vietoje jie negali gauti.

№ 4. Tai, ką jūs darote, neprivalo jums sukrauti turtų. Tai privalo būti naudinga žmonėms.

Pateiksiu pavyzdį. Ne apie pinigus. Kiekvienais metais aš perskaitau dešimtis nusivylusių vienišų vyrukų istorijų. Tie vyrukai skundžiasi, kad moterys nenori su jais būti, nežiūrint į tai, kad jie yra patys mieliausi pasaulyje. Aš galiu paaiškinti, kas yra negerai su tokiu įsitikinimų rinkiniu, nors Alekas Boldvinas (Alec Boldwin) padarys tai geriau nei aš. Šiuo atveju Boldvinas vaidins patrauklių moterų rolėje. Jos, žinoma, nekalba taip tiesiai – visuomenė mus moko nebūti atvirais su kitais žmonėmis – bet esmė ta pati. “Geras vyrukas? O ką tai jaudina? Jeigu tu nori čia dirbti, vykdyk planą”.

“Ką? Tu sakai, kad aš neturėsiu geros merginos tol, kol neturėsiu gero atlyginimo ir krūvos pinigų?”

Ne, tai tavo smegenys padaro tokias išvadas tam, kad tu turėtum pasiteisinimą negirdėti nei vieno, kuris su tavim nesutinka, nes jis – tiesiog paviršutiniškas egoistas. Aš tavęs klausiu – ką tu siūlai? Tu protingas? Žaismingas? Įdomus? Talentingas? Ambicingas? Kūrybingas? Ok, o ką tu darai, kad parodytum pasauliui visas šias savybes? Nesakyk, kad esi geras žmogus – to neužtenka. Pacientas gatvėje plūsta kraujais. Tu žinai, ką reikia daryti ar ne? “Na, aš ne rasistas, ne gobšus, ne žiaurus. Aš ne toks, kaip kiti, aš ne kiaulė”.
Atleisk, aš žinau, kad tai sunku girdėti, bet jeigu viskas, ką tu gali – tai sudaryti trūkumų, kurių tu neturi, sąrašą – eik šalin. Štai tas šmaikštus gražuoliukas su daug žadančia karjera jau pasirengęs padėti.

Tai užgavo tavo širdį? Ir kas dabar? Kankinsies dėl to ar eisi mokytis? Priklauso nuo tavęs, bet nesiskųsk, kad merginos susižavi “kietais” vyrukais, nes tie vyrukai turi joms ką pasiūlyti. “Bet aš esu puikus klausytojas”. Tikrai? Nes tu nori tyliai sėdėti, vietoje to, kad pabandytum gauti šansą būti šalia žavios būtybės?

Sakyti, kad esi geras žmogus – tas pats, kaip atidaryti restoraną, kuriame patiekiami ne įvairūs valgiai, o tiesiog “maistas, kuris jūsų neapnuodys”. Tu – kaip naujas kinas, pavadintas “Filmas anglų kalba” ir pristatomas reklaminiu šūkiu “Aktoriai gerai matomi”…

Aš galvoju, kad būtent dėl šios priežasties tu gali būti “geras žmogus”, bet jaustis siaubingai, galvodamas apie save. O būtent…

№ 3. Tu nekenti savęs, nes nieko nedarai.

“Ir ką? Tu nori pasakyti, kad man reikia perskaityti knygą apie tai, kaip susirasti merginą?” Taip, bet tik tokią, kurioje pirmas žingsnis skambės: “Tapk tuo žmogumi, šalia kurio merginos nori būti”.

Šis žingsnis visada praleidžiamas. Tu klausi: “Kaip man surasti darbą?”, o ne: “Kaip man tapti tuo žmogumi, apie kurį svajoja darbdaviai?” Visada: “Kaip padaryti taip, kad aš patikčiau gražioms merginoms?”, o ne: “Kaip man tapti tuo, kuris patinka gražioms merginoms?”. Matote, taip yra todėl, kad antrieji klausimai pareikalaus iš jūsų imtis veiksmų: liautis užsiiminėti kai kuriais dalykais, gražiau atrodyti, ir Dievas žino, ką dar. Gali būti, kad jums teks pakeisti savo savybes. “Bet kodėl aš negaliu surasti tos, kuri mane mylės tokį, koks aš esu?”, – paklausi tu. Atsakymas: todėl, kad žmonėms reikia daugiau. Auka plūsta kraujais, o viskas, ką tu gali – žiūrėti ir kankintis, kad pasaulyje nėra savaime gyjančių šautinių žaizdų…kokia neteisybė!

Gyvenimiška sėkmės paslaptis paprasta – geriau padaryti kažką…nei nepadaryti nieko. “Bet aš ne visur pakankamai geras”. Ką gi, turiu gerą naujieną: pakankamas laikas, skirtas kartojimui, pavers tave pakankamai geru bet kurioje srityje. Paauglystėje aš buvau prasčiausias rašytojas. Kai man buvo 25 metai, buvau jau šiek tiek geresnis. Ir kol aš įnirtingai žlugdžiau savo karjerą, aštuoneris metus kiekvieną savaitę laisvalaikiu parašydavau po straipsnį. Rašiau tol, kol pradėjau už tai gauti pinigus. Man prireikė 13 metų, kad tapčiau pakankamai geru rašytoju ir pakliūčiau į New York Times bestselerių sąrašą. Man prireikė 20 000 valandų praktikos tam, kad nušlifuočiau savo netikusius tekstus.

Nepatinka perspektyva leisti laiką tam, kad išsiugdytumėt naujus įgūdžius? Ką gi, turiu ir gerų, ir blogų žinių. Geros: atsidavimas praktikai padės jums išsilaisvinti iš narvo – aš praleidau metų metus nuobuodžiame biure tik todėl, kad žinojau, jog kitu laiku aš mokausi naujų dalykų. Žmonės meta reikalus pusiaukėlėje, nes rezultatai matomi ne iš kart, o jie negali net įsivaizduoti, kad procesas – tai ir yra rezultatas. Bloga žinia: jūs neturite pasirinkimo. Jeigu jūs norite būti čia, vykdykite planą.

Mano, kaip ne eksperto nuomone, jūs nekenčiate savęs ne dėl žemos savigarbos ir ne todėl, kad žmonės žiaurūs jūsų atžvilgiu. Jūs nekenčiate savęs todėl, kad nieko nedarote. Jūs patys negalite savęs “mylėti tokio, koks jūs esate” – štai kodėl jūs nelaimingi ir siunčiate man privačias žinutes su klausimais, ką jums reikia daryti su savo gyvenimu.

Išspręskite užduotį: kiek laiko jūs praleidžiate vartodami dalykus, kuriuos sukūrė kiti žmonės (TV, muzika, video žaidimai, svetainės), vietoje to, kad darytumėte kažką savo? Tik taip jūs galite padidinti savo egzistavimo vertę. Ir jeigu jums nepatinka tai, ką skaitote, jeigu jūsų širdžiai miela vaikystėje išgirsta frazė “Svarbu tik tai, kas yra jūsų viduje”, aš galiu jums pasakyti vieną…

№ 2. Tai, kas yra jūsų viduje, svarbu tik tada, jeigu tai priverčia jus kažką daryti.

Būdamas šiame versle, aš žinau visa būrį ambicingų rašytojų. Jie taip galvoja, kad yra rašytojai. Taip jie prisistato vakarėliuose, tai jie suvokia kažkur giliai savyje, jie turi rašytojo širdį. Vienintelis dalykas, kurį jie pamiršta – kur gi, po galais, jūsų kūriniai? Ar iš tikrųjų tai turi kokią nors reikšmę? Parašyti puslapiai – tik tai svarbu, kad nuspręstum, kas yra rašytojas, o kas ne? Dėl Dievo meilės. Taip!

Tai – gynybinis triukas. Tai tas dalykas, kurį mums tvirtina ego vien tam, kad apsaugotų mus nuo sunkaus darbo su savimi: “Aš žinau, kad viduje esu geras žmogus”. Galima suformuluoti ir kitaip: “Aš žinau, kas aš esu” arba “Aš turiu būti savimi”.

Nesupraskit manęs klaidingai. Jūs viduje – viskas. Vyrukas, kuris pastatė namą savo šeimai nuo pamatų savomis rankomis, padarė tai todėl, kad jis toks viduje. Bet kuris blogas poelgis, kurį jūs padarėte, prasidėjo nuo blogo impulso. Kažkokia mintis rikošetu skrajojo jūsų smegenyse tol, kol jūs buvote priverstas tai padaryti. Ir bet kuris geras poelgis turi tą patį principą.

“Kas jūsų viduje” – tai metaforinis šiukšlynas, ant kurio auga jūsų vaisiai. Ir štai, ką kiekvienas turėtų žinoti. Ir tai, ko daugelis iš jūsų negali priimti: “Jūs – tai vaisius ir nieko daugiau”. Niekam neįdomus jūsų šiukšlynas. “Kas jūs viduje” neturi jokios reikšmės atskirai nuo to, ką jūs darote dėl kitų žmonių. Viduje jūs jaučiate didelę atjautą vargstantiems? Puiku. Ar šios atjautos rezultate padarėte kažką konkretaus dėl jų? Girdite apie kraupią tragediją ir sakote “Och, vargšai vaikai. Perduokite jiems, kad aš apie juos galvoju”? Eikit po velnių. Jeigu jums tikrai rūpi – išsiaiškinkit, ko jiems reikia, ir padėkit.

Šimtas milijonų žmonių peržiūrėjo Kony video ir virtualiai visi galvojo apie tuos vargšus afrikos vaikus. Bet ką visuomenė sukūrė iš šių minčių? NIEKO. Vaikai miršta kiekvieną dieną dėl to, kad milijonai mūsų sako sau, jog jaudintis yra taip pat gerai, kaip ir daryti. Tai – vidinis mechanizmas, kurį kontroliuoja tingioji mūsų smegenų dalis, sauganti mus nuo realių veiksmų.

Kiek iš jūsų dabar suka ratais ir galvoja: “Jis/ji būtinai mane pamiltų, jeigu tik žinotų, koks aš įdomus žmogus!” Ane? O kaip visos tos įdomios mintys ir idėjos savarankiškai persiduos pasauliui? O gal jos turėtų tapti veiksmų priežastimi? Jeigu jūsų svajonių mergina ar vaikinas slapta kamera jus filmuotų visą mėnesį, būtų jie sužavėti tuo, ką pamatė? Prisiminkit, jie neskaito minčių, jie gali tik matyti. Ar norėtų jie tapti jūsų gyvenimo dalimi?

Viskas, ko aš jūsų prašau – taikykite sau tuos pačius standartus, kuriuos taikote kitiems. Jūs tikrai turite pažįstamą, kuris jus erzina: gailestingas krikščionis, kurio pagalba kitiems išreiškiama “aš pasimelsiu už juos”. Tai nevaro jūsų iš proto? Aš dabar nekomentuoju maldų poveikio, bet tai nekeičia fakto, kad šis žmogus pasirinko tokį pagalbos būdą, kuris nereikalauja pakelti “penktojo taško” nuo minkštos sofos. Tokie žmonės susilaiko nuo bet kokio blogio, jų ketinimai švarūs, jų vidinis šiukšlynas toks švarus, kiek tai įmanoma, bet klausimas – kokie vaisiai jame išaugs?

Žinau, kad žmonės blogai reaguoja, kai jiems sakomi tokie dalykai…Kas ir priartina mus prie finišo.

№ 1. Viskas jūsų viduje kovos prieš jūsų augimą.

Žmogaus protas – tai stebuklas. Ir geriausiai jo darbas matomas tais momentais, kai jis pradeda kovoti prieš plika akimi matomą permainų būtinybę. Jūsų psichika apsiginklavusi gynybos mechanizmu, atsišaudančiu nuo visko, kas gali bent kažkiek paliesti ir išjudinti jūsų vidų.

Ir dabar, skaitydami šį tekstą, kai kurie iš jūsų jaučia, kaip smegenys automatiškai bombarduoja perskaitytą ir reikalauja tai atmesti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad atakos vyksta įvairiausiais būdais:

— Tyčia bet kokią kritiką paverčiant įžeidimu.
“Kas jis toks, kad vadintų mane tingiu ir beverčiu! Geras žmogus taip nerašytų. Jis rašo tik tam, kad pajaustų savo pranašumą prieš mane, ir kad aš blogai pasijausčiau. Aš šito taip nepaliksiu, jis dar apie mane išgirs…”

— Nukreipiant dėmesį į tą, kuris parašė, o ne į tai, kas parašyta.
“Kas JIS toks, kad aiškintų MAN, kaip gyventi. Tik pažiūrėkit į jį, koks jis didelis ir stiprus. O iš tikrųjų – eilinis kvailys – internetinis grafomanas. Tuoj surasiu apie jį ką nors, kas įrodys, kad jis – bukagalvis.”

— Nukreipiant dėmesį į pranešimo toną, o ne turinį.
“Iškasiu bet ką, kas skamba įžeidžiamai, išrausiu iš konteksto, o tada tik apie tai ir galvosiu. Aš juk žinau, kad vienas įžeidžiantis žodis gali palaidoti visą knygą.”

— Redaguojant asmeninę istoriją.
“Nėra čia jau taip blogai. Galvoju, kad jeigu ir toliau tęsiu šia kryptimi, viskas pagaliau susitvarkys savaime. Ir ta mergina, dėl kurios svaigstu, dar pati pas mane ateis.”

— Įsitikinimu, kad keisti save reiškia save išduoti.
“Na taip, tai dabar aš turiu mesti savo pomėgį žiūrėti serialus ir po kelias valandas praleisti treniruoklių salėje? Gal dar ir į soliariumą man eiti, kaip visos tos gražuolės? Na jau ne, aš ne tokia…”

Ir taip toliau…

Prisiminkite, kad kentėti yra patogu. Dėl to dauguma žmonių renkasi kančią. Nes laimė reikalauja pastangų.

Ir drąsos. Juk patogu žinoti, kad jeigu tu nieko nesukursi šiame gyvenime, niekas neturės galimybių užsipulti to, ką tu sukūrei. Daug paprasčiau yra sėdėti nepakėlus minkštosios ir kritikuoti tai, ką sukuria kiti. Kvailas kinas. Štai tie vaikai blogai išauklėti. Šitas turčius menkas savo vidumi. Tas restoranas – atsilikęs. Šios poros santykiai – susipainioję. Šis interneto rašytojas – kvailys. Aš geriau pakomentuosiu jo straipsnį…

Ai, palaukite, dar pamiršau paminėti. Kai tik jūs mėginsite ką nors sukurti – bus tai eilėraštis, naujas įgūdis, nauji santykiai – jus kaip mat apsups “NE-kūrėjų” būrys, barančių jus už tai, ką padarėte. Galbūt už jūsų nugaros, bet jie būtinai tai darys…

Straipsnį lietuvių kalba paruošė Ilona Tamošiūnienė

---

[eltdf_custom_font content_custom_font=”TĘSTINĖ PROGRAMA ‘KURIU GYVENIMĄ’: nes gyvenimas per trumpas laukti stebuklų ir tikėtis, kad kažkas pasikeis savaime.” custom_font_tag=”h3″ font_family=”CANDARA” font_size=”” line_height=”” font_style=”normal” text_align=”center” font_weight=”BOLD” color=”#b91e5d” text_decoration=”none” letter_spacing=””]

Daugiau informacijos ir REGISTRACIJA ČIA >>>