Mano anūkui – septyneri. Kai jis pabunda gerai nusiteikęs, aš girdžiu: “Žinai, močiute, šiandien gali būti pati geriausia diena mano gyvenime”. O kartais naktį jis ateina pas mane, prisiglaudžia ir virpėdamas klausia: “Močiute, o tu gali susirgti ir numirti? Taip?” Ir tai matydama aš suprantu – taip galima būtų aprašyti daugelio žmonių gyvenimišką patirtį…
A
GYVENIMAS – TAI MALONIŲ LŪKESČIŲ IR KARČIŲ NUSIVYLIMŲ MIŠRAINĖ…
A
Žiūrėdama į šiuolaikinį pasaulį aš suprantu, kad dauguma žmonių jaučia informacijos, kuria dažnai negali pasitikėti, perteklių. O kai aplink tiek daug melo, taip norisi turėti bent kažką, kas tau yra tiesa. Todėl vieną dieną aš nusprendžiau surašyti tai, ko aš išmokau iš gyvenimo ir kas man tikrai yra tiesa.
A
PIRMA. Tiesa savo prigimtimi yra paradoksali.
Gyvenimas – neįkainojama, beribė, vertinga dovana. Ir tuo pat metu ta dovana gali virsti nepakeliama našta. Kartais čia būna taip sudėtinga ir keista, kad pradeda atrodyti, jog mus kažkas “išdūrė” ir “pakišo”. Švelniausias prisirišimas, saldžiausia meilė – ir beviltiškas skurdas, gamtos katastrofos. Spuogai ir Mocartas. Ir viskas vienoje mišrainėje, vadinamoje gyvenimu.
A
ANTRA. Beveik viskas pradės veikti iš naujo, jeigu tai išjungsite ir vėl įjungsite. Net mes…
A
TREČIA. Išorėje nėra nieko, kas jums galėtų padėti ilgam.
Žinoma, jeigu nelaukiate organų persodinimo… Neįmanoma nusipirkti, užsidirbti ar pasiskolinti harmoningų santykių su savimi ir pasauliu. Tai – viena nepatogiausių tiesų. Ir ji man nepatinka. Tačiau laimė gali gimti tik viduje. Ir mes negalime apdovanoti ja nei mylimų, nei artimų mums žmonių. Jiems teks atrasti savo būdus, savo atsakymus. Ir tam mes turėsime juos paleisti. Suaugusius vaikus – taip pat.
Jeigu kažkas turi problemų, sprendimai tikrai ne jūsų rankose. Mūsų pagalba dažnai nėra naudinga. Mūsų pagalba gali būti toksiška. Ir žinoma, dažnai mūsų pagalba – gražūs žodžiai, išreiškiantys valdžią, kontrolę, priežiūrą… Pasilikite savo pagalbą sau. Liaukitės mėtytis ja į visas puses. Ypatingai tada, kai jūsų niekas neprašo to daryti.
A
KETVIRTA. Kiekvienas žmogus neišvengiamai būna pavargęs, palūžęs, išsigandęs ir pasimetęs.
Net ir tie, kuriuos mes užkeliame ant pjedestalų, kuriais žavimės. Jie daug panašesni į mus, nei mes norėtumėm pripažinti. Neverta lyginti savo vidinių pojūčių su svetimais fasadais.
Mes negalime nieko išgelbėti, suremontuoti, sugrąžinti į doros kelią ar išblaivinti. O ką tuomet daryti? Tvirtai, atkakliai ir užsispyrusiai mokytis SAUGOTI SAVE. Tai – milžiniška dovana mus supančiam pasauliui. Ir kai jums kas nors sakys, kad per daug savimi pasitikite, tiesiog šypsokitės kaip Mona Liza, ir paruoškite abiems arbatos…
Būti atidžiu ir rūpestingu draugu sau (išdykusiam, kvaištelėjusiam, įkyriam, egoistiškam sau) – tai būti namais sau. Nuo to ir prasideda taika visame pasaulyje.
A
PENKTA. Šokoladas, kurio sudėtyje yra 75% kakavos – ne maistas…
A
ŠEŠTA. Apie rašymą. Kiekvienas rašytojas (net ir pats geriausias) turi bjaurių juodraščių.
Rašytoją nuo NE-rašytojo skiria ne juodraščių kokybė ar kiekis. Rašytojas nenustoja rašyti net ir tada, kai parašyti teksto nepavyksta iš kart. Rašytojas dalinasi savo istorijomis palengva. Puslapį per dieną. Paukštis po paukščio…
Taigi, rašytojams galioja tik dvi taisyklės. Pirmoji: paukštis po paukščio. Antroji: bjaurūs juodraščiai.
Tiesa, yra ir dar viena taisyklė: viskas, kas vyko jūsų gyvenime, ir ką jūs dėl to jautėte – jūsų asmeninis reikalas. Jeigu žmonės skųsis, kad jūs rašote apie juos nepakankamai šiltai, jiems vertėtų susimąstyti apie geresnį elgesį.
Prisiminkite, prašau: jūs pakliūsite į asmeninį pragarą, jeigu atsibudę tolimoje ateityje suprasite, kad taip ir neužrašėte visko, kuo buvo užpildyta jūsų širdis – istorijų, prisiminimų, paveiksliukų, dainų. Taip ir neužrašėte savo tiesos savo žodžiais.
A
SEPTINTA. Publikos susižavėjimas ir laikinas populiarumas yra tai, nuo ko atsigauti reikia laiko ir pastangų.
Sėkmė ir populiarumas žudo žmones. Nemaloniausi ir pikčiausi žmonės, kuriuos aš sutikau – tai rašytojai-vyrai, bestselerių autoriai. Jeigu sugrįšime į pirmąjį mano sąrašo punktą – tai vienu metu yra ir milžiniška laimė – gauti leidyklos sutikimą išleisti tavo istorijas. Tik nepuoselėkit iliuzijų, kad sėkmė suremontuos ir išgelbės jus, užpildydama vidines tuštumas. O rašymas – gali. Kaip ir dainavimas chore ar grupėje. Ar savanorystė dažytoju. Arba paukščių stebėjimas. Arba šunų priežiūra.
A
AŠTUNTA. Šeima… šeima – tai sunkus, sunkus darbas.
Kad ir kaip būtų nuostabu leisti laiką su artimaisiais. Žiūrėkite pirmąjį punktą: ir vėl turime paradoksą. Susitikimuose su išplėstiniu šeimos variantu, kai norisi stuktelt galvą į sieną…visuomet prisiminkite, kad tai – didžiulis stebuklas, jog mes esame šioje žemėje.
Mūsų planeta – tai milžiniška atleidimo mokykla, kurioje pamokos prasideda atleidimu sau…o toliau – ratu pagal laikrodžio rodyklę, kol dar sėdite už šio didelio stalo…
A
DEVINTA. Maistas. Pasistenkite priimti bent kažkiek atsakingesnius sprendimus. Jūs žinote, apie ką aš.
A
DEŠIMTA. Malonė. Didysis gailestingumas, visuotinio atleidimo pojūtis.
Dvasingume įdomu yra tai, kad visi mes esame lygūs: tiek didžiausios pasaulio valstybės vadovas, tiek ir jūsų ką tik gimęs kūdikis. Kodėl taip yra – neaišku…
A
VIENUOLIKTA. Dievas – tai nebaisu.
Jeigu mes kalbame apie dvasingumą, o ne religijas, žodį “Dievas” lengvai galėtumėm pakeisti “ne aš”. Tiesiog apsidairykite.
A
DVYLIKTA. Mirtis.
Skausminga pripažinti, kad kai kurie žmonės (ne tiek daug jų yra), be kurių aš negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo, yra mirtingi. Jiems išėjus jūs visą laiką jausite skausmą. Net jeigu visuomenė sako, kad jūs turėtumėte jaustis kitaip…nieko jūs neturėtumėte. Leonardas Koenas sakė, kad “įskilimai yra visur: taip į mus patenka šviesa”. Dėl įskilimų mes jaučiamės gyvi.
Yra žmonės, galintys jus prajuokinti iki ašarų pačią netinkamiausią akimirką. Ir jų nebuvimas jūsų gyvenime bus neginčyjamas faktas, naktinis košmaras, namų ilgesys. Sielvartas, laikas, draugų palaikymas, ašaros – kažkiek padės. Ašaros padės jums eiti pirmyn.
Mūsų planeta – tai šventa žemė, gal ir sunku patikėti, bet tai – pati stipriausia mano tiesa. Kai jūs išaugsite bent tiek, kiek aš, jūs pripažinsite: mirtis tokia pat šventa, kaip ir gimimas. Nesijaudinkite. Rūpinkitės savo reikalais. Kaip yra sakęs Ram Dass: “Kai viskas pasakyta ir padaryta, mes tik palydime vieni kitus namo”.
Štai tiek. Jeigu suprasiu dar ką nors, aš būtinai papasakosiu.
Straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė pagal šį vaizdo įrašą
O ką galvojate Jūs? :)