Dėkingumas – tai galia, atverianti mums beribę energiją ir gausą (tiek vidinę, tiek ir išorinę). Tik bėda ta, kad dažnai mes nematome to, už ką galėtumėm dėkoti. Štai ką apie dėkingumą rašo Wes Hopper savo knygoje “The Astonishing Power of Gratitude”. Gal visa tai girdėta ir žinoma, bet prisiminti dar kartą tikrai bus naudinga. O gali būti, kad būtent šis kartas bus lemiamas ir kažkas nuspręs pradėti praktikuoti dėkingumą ir paversti savo gyvenimą dar nuostabesniu. To ir linkiu!
TRŪKSTAMA DETALĖ
Tiek internete, tiek ir už jo ribų rasime gausybę informacijos apie tai, kaip būti sėkmingu žmogumi. Esu tikras, kad kiekvienas iš jūsų žino, jog reikia turėti aiškų tikslą, stiprų tikėjimą, suprasti žmonių elgesio motyvus ir žinoti būdus, kaip daryti įtaką kitiems. Jeigu jūs bent kažkuo panašūs į mane, jūsų namuose greičiausiai yra knygų lentyna, pilna Bob Proctor, Jim Rohn, Dan Kennedy ir kitų žinomų sėkmės mokytojų knygų. Ir ši kolekcija yra neįkainojama. Tačiau, kas gi nutinka, kai darydami daugybę veiksmų, aprašytų tose knygose, mes vis tiek nė per žingsnį nepajudame iš ten, kur esame, į tą gyvenimą, kurio norime? Ar gali būti, kad mūsų sėkmės plane trūksta kažkokios detalės? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vieną paveikslo dalį mes tikrai pametame, bet esame taip užsiėmę “darymu”, jog to net nepastebime. To pamatyti neleidžia ir mūsų mąstyme gyvenantys tam tikri įsitikinimai.
Trūkstama detalė – tai visai paprasta idėja, kurią ne visada lengva įgyvendinti dėl priežasčių, apie kurias vėliau ir kalbėsiu. Tai – viena iš tų gyvenimo išminčių, kurių mane mokė Mama, ir kuri pasirodė teisinga. Mama man nuolat kartodavo: “Kai ką nors gauni, visada sakyk ačiū!” Ir po šiais žodžiais slypi daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Jūs galite sakyti: “Palauk, palauk, žmogau. Aš įdėjau tiek darbo į šį verslą ir viską padariau savo jėgomis. Ir galiu tai įrodyti. Kam, už ką ir kodėl aš turėčiau dėkoti?” Iki klausimo “kam?” mes dar ateisime, o tam, kad atrastumėm atsakymą į klausimą “kodėl?”, mums reikia pasižiūrėti į Visatą, kurioje gyvename.
Mūsų Visatą valdo ne atsitiktinumai ir ne sėkmė. Mes gyvename Visatoje, kurioje egzistuoja konkretūs dėsniai. Nuspėjami, pasikartojantys ir aiškūs įstatymai. Geriausia knyga, kurią man teko skaityti apie Visatos dėsnius – tai Wallace Wattles knyga “The Science of getting rich”. Savo knygoje autorius rašo: “Egzistuoja dėkingumo įstatymas ir jeigu jūs norite gauti tuos rezultatus, kurių tikitės, jums būtina suvokti šį įstatymą”.
Ką sako šis įstatymas ir kaip jis veikia?
Autorius kalba apie tai, kad dėkingumo įstatymo esmė yra priežasties-pasekmės dėsnis. “Dėkingumo įstatymas – natūralus dėsnis, sakantis, kad veiksmas yra lygus atoveiksmiui ir turi priešingą jam kryptį”. Štai, ką jis norėjo pasakyti: mes žinome, kad ir kam skirtumėm savo dėmesį ir energiją – teigiamiems dalykams ar neigiamiems – visa tai anksčiau ar vėliau atsiras mūsų gyvenime. Visata ir mūsų pasąmonė negali atskirti gerai tai ar blogai, ir vienodai supranta tiek baimę, tiek entuziazmą. Jeigu mes kažkam skiriame savo energiją, mes išreiškiame savo pageidavimą, kad tai būtų mūsų gyvenime. Todėl taip svarbu skirti energiją tam, ko mes norime, o ne tam, ko mes nenorime.
Dėkingumas labai svarbus, nes būtent jis priklauso Visatos įstatymams, kurie kuria itin aukštas teigiamas energijos vibracijas. Jis pasižymi galinga traukos jėga. W. Wattles sako, kad būtent šio dėsnio dėka mes atkuriame ryšį su Šaltiniu: “Jūs negalite naudotis dideliu energijos kiekiu, nereikšdami dėkingumo, nes būtent jis palaiko jūsų ryšį su jūsų galios šaltiniu. Mūsų viduje esanti kūrybinė galia transformuoja mus į tai, kam mes skiriame savo dėmesį. Dėkingas protas nuolat susikoncentravęs į gerus dalykus, vadinasi, jis ir kuria gerus dalykus”. Ar suprantate, apie ką jis kalba? Jeigu mes esame dėkingi už viską, ką turime, mes fokusuojame dėmesį į tai, ko norime. Tai – vienas iš būdų įsitikinti, kad mes energiją skiriame savo norams ir atimame ją iš abejonių, baimių ir viso to, ko mes nenorime. Būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl tie, kurie moko formuoti ir siekti tikslų, pataria įsivaizduoti juos jau pasiektus ir būti dėkingais už tai jau DABAR.
Praktikuodami dėkingumą jūs nukreipiate galingą energijos srautą į tą gyvenimą, kurį jūs norite gyventi, į savo tikslus ir svajones. Jūs galite pagalvoti: “Jeigu dėkingumas toks jau svarbus, visi tai suvoktų, naudotų ir būtų laimingi”. Taip, tačiau aš aptikau, kad dauguma žmonių, patys nesuvokdami to, pažeidžia šį įstatymą ir patys atstumia tą sėkmę, kurios jie taip ieško. Žmonės daro 5 pagrindines klaidas, kurios ir pažeidžia dėkingumo įstatymą. Šios klaidos yra susijusios su mūsų mąstymo klaidomis ir klaidingais įsitikinimais. Ir toliau aš kalbėsiu apie tai, kaip ištaisyti šias klaidas.
A. EINŠTEINO KLAUSIMAS
Pradėsiu nuo klausimo, kurį A. Einšteinas pavadino pačiu svarbiausiu klausimu, į kurį atsakyti gali tik kiekvienas sau. Atsakykite sau: “Ar Visata yra draugiška jūsų norų atžvilgiu?”
Gali pasirodyti keista, kad toks mokslininkas kaip Einšteinas daro prielaidą, jog Visata gali turėti išankstinę nuomonę apie tai, verti mes sėkmės ar ne. Tačiau aš galvoju, kad jis mums siūlo nuspręsti, kaip mes vertinsime Visatą – kaip paprastą ar kaip sudėtingą? Dar kitaip – ar Visatoje visiems visko yra pakankamai? Ir tai, kaip mes atsakome į šį klausimą, daug ką keičia. Jeigu mes galvojame, kad Visatoje yra ribotas kiekis “visko” ir to “visko” nori daugybė žmonių, tuomet gyvenimas bus sudėtingas. O būtent taip ir galvoja daugelis žmonių. Tokį mąstymo būdą galėtumėm pavadinti “nepakankamu” arba mąstymu, kurio pagrindą sudaro “trūkumas”. Būti dėkingu, kai visada kažko trūksta, yra labai sunku. Toks įsitikinimas kuria konkurencijos dvasią, kurios pagrindinė idėja: tam, kad gautum tai, ko nori, turi atimti tai iš kito. Tokia įsitikinimų sistema kelia nuolatinę baimę ir nerimą.
Ar žmogus gali būti dėkingas, jeigu jis galvoja, kad Visata – tai labai sudėtinga vieta gyventi? O jeigu jo mąstymo būdas vėl ir vėl formuoja situacijas, kurios tik patvirtina tokio įsitikinimo teisingumą?
Pamėginsiu jums parodyti, kokia iš tikrųjų turtinga yra mūsų Visata. Ir mokslo žmonės, ir dvasiniai mokytojai vienu balsu tvirtina, kad viskas yra sukurta iš vienos pirmapradės materijos. Mokslininkai tai vadina energija. Tad, kiek dar yra tos energijos, galinčios sukurti tai, ko mums reikia? Vienų mokslininkų atlikti kosminės erdvės tyrimai teigia, kad visai Visatai sukurti buvo panaudota tik 4% pirminės energijos, o tai reikštų, kad dar yra 96% nepanaudotos energijos, kurios užtektų sukurti dar 25 Visatas. Toks teiginys įrodytų, kad Visatoje užtenka visko ir kiekvienam. Todėl aš siūlau pasirinkti kitą mąstymo būdą ir pradėti matyti turtingą ir gausų Šaltinį, o ne nuolatinį trūkumą. Mes galime nuspręsti sukurti savo sėkmę, o ne konkuruoti dėl besibaigiančių resursų. Pasirinkę tai, mes liausimės būti aplinkybių aukomis ir išreikšime savo valią gyventi savo gyvenimą. Tokiu būdu suvokti Visatą – tai pirmas žingsnis dėkingumo praktikoje.
„NESIPRIEŠINIMO” PRINCIPAS
“Nesipriešinimo” principas yra vienas iš klaidingiausiai suprantamų sėkmės principų. Daugybė žmonių, nesuprasdami šio principo, kuria kliūtis savo gyvenime ir neleidžia pasireikšti dėkingumo galiai. “Nesipriešinimas” yra tam tikras požiūris į gyvenimą, kuris sako: “Yra taip, kaip yra, ir nereikia su tuo kovoti.”
Dauguma iš mūsų visą gyvenimą nešiojasi galvoje idėją apie tai, kad aplink vykstantys įvykiai turėtų vykti kitaip. Supraskite mane teisingai. Aš nekalbu apie elementarius dalykus: gali būti, kad jūsų automobilis stovi ant tako, nors turėtų būti garaže. Jeigu taip ir yra, tiesiog nueikite ir pastatykite jį ten, kur norite. Aš kalbu apie žmonių elgesį, kai jie atsiduria situacijose, kurios mažai nuo jų priklauso. Tada mes sakome sau (ir kitiems): “Jis neturėtų taip daryti!” arba “Automobilis neturėjo sugesti būtent dabar!”, arba “Ji neturėjo su manim taip pasielgti!”, arba “Tai neteisinga, mes turėjome laimėti šį konkursą!” Pažįstama? Ko gero, taip. Mes visi tariame panašias frazes. Tačiau, yra keli aspektai, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.
Pirma, atkreipkite dėmesį į tai, kad dažnai mes ginčyjamės su tuo, kas jau yra realybė – tokia, kokia ji yra. Kiek sėkmingas gali būti toks ginčas?
Antra, pastebėkite tas mintis, kurios kyla, kai jūs bandote kovoti su tuo, kas jau įvyko. Jūs gyvenate pasaulyje, kuriame kažkas atėmė iš jūsų “tai” (pinigus, sėkmę, meilę, pagarbą) ir dabar jūs esate auka.
Tokių ir panašių minčių šaltinis – mąstymas, pagrįstas nuolatiniu “trūkumu” ir pojūčiu, kad visuomet kažko “nepakanka”. Kaip jūs galite atrasti ką nors, už ką jausitės dėkingi, tokių “kliedesių” šiukšlyne? Ir čia svarbus vaidmuo atitenka “nesipriešinimui”.
Prisiminkite, kad “nesipriešinimas” nereiškia, kad jūs turite būti kilimėliu, į kurį visi valosi kojas. “Nesipriešinimas” reiškia, kad jūs liaujatės kovoję su realybe. Yra tai, kas yra. Jūs padarėte viską, ką galėjote, bet dabar yra taip. Vietoje kovos galite panaudoti vieną iš Visatos dėsnių – priešybių (arba poliariškumo) dėsnį. Šis dėsnis tvirtina, kad viskas turi priešingą pusę. Ir kiekvienoje situacijoje, kuri atrodo “bloga”, yra lygiavertis kiekis “gerumo”, jeigu jūs tik norėsite jį atrasti. Jeigu jūs iš tikrųjų tai suvoksite, jūsų gyvenimas gali pasikeisti iš pagrindų, todėl apie tai tikrai verta susimąstyti. Viskas, kas vyksta, tiesiog “yra”. Ir šis “yra”, kaip ir moneta, turi mažiausiai dvi puses: viena atrodo “bloga”, o kita – “gera”. O toliau – jūsų pasirinkimas. Kaip jūs pavadinsite situaciją, tokia ji jums ir bus.
Štai kaip jūs galite naudoti “nesipriešinimą” bet kurioje situacijoje. Pirmiausiai, vis priminkite sau, kad Visata yra draugiška jums. Faktiškai egzistuoja beribis kiekis to, ko jums reikia. Visada pakanka pinigų, klientų, laiko, meilės, draugų ir t.t. Jūs niekada neliksite be viso to ilgam. Antra, nuolat prisiminkite, kad būtent jūs nusprendžiate, kaip įvertinti situaciją – gera ji ar bloga. Jūs žinote, kad gerumas yra visur (taip, aš žinau, kad kartais labai sunku pamatyti kažką gero, kai verdi įvykių sukūryje), ir jūs žinote, kad yra būtent taip. Mano gyvenime patys baisiausi įvykiai, su kuriais man teko susidurti, vėliau pasirodė esantys pačiomis nuostabiausiomis dovanomis. Jie buvo mano mokytojai, kiekviename jų glūdėjo grūdas, nešantis man kažką gero. Kartais man reikėjo laiko, kad pamatyčiau, bet aš visada atrasdavau tai. Aš supratau, kad pasipriešinimas (kai pavadini situaciją bloga) didina ir ilgina kančią. Skirdami “blogam” įvykiui savo energiją, jūs tik kuriate tokius įvykius ateityje. “Nesipriešinimo” vertė yra ta, kad jo dėka visi procesai pradeda vykti greičiau ir jūs greičiau pereinate į “gerą” etapą. Todėl kiekvienoje situacijoje stenkitės atrasti kažką gero. Net jeigu tuo momentu atrodo, kad tai neįmanoma, žinokite, kad būtent taip ir yra, tik kol kas jūs to nematote. Taip jūs nukreipsite energiją į tai, ko norite. “Nesipriešinimas” – tai antrasis žingsnis dėkingumo praktikoje.
Ištrauka iš Wes Hopper knygos „The Astonishing Power of Gratitude” / vertė Ilona Tamošiūnienė
Bus tęsinys.
O ką galvojate Jūs? :)